Šventas pavasario rytmetis Klonio gatvėje. Saulė teka. Tai gražiausias gamtos reiškinys Kūrėjo padovanotas žmogui. Bunda gamta, bunda žmogus, paskutinius sapnelius sapnuoja vaikeliai. Ir štai šiame fone siaubo pasakos siužetas. Piktoji ragana užburia motiną, išplėšia širdį - dvasios buveinę, įjos vietą įmeta akmenį ir sukuria planą klastingam apsilankymui pas dukrelę, kad šturmu ją pagrobti iš senelių. Mergytei pas senelius buvo suteikta rami pastogė trūkinėjant ryšiams su motina.
Toliau iš pasakos žanro tenka grįžti į tikrovę, nes pasakos su dviem šimtais ir keturiasdešimčia „razbainykų“ neteko girdėti. Visi ginkluoti ir kaukėti, su dujom ir elektrošoku, su pjūklais metalui ir laužtuvais, su šunimis.Tai beširdės „motinos“ palyda su ragana priešaky. Jos džiūgauja sumanymo klaikybe. Mačiusieji „razbainykų“ siautėjimą stebėjosi ir teiravosi kas leido įvykti tokiai beprotybei. Deja, prezidentė „razbainykų“ neatpažino. Nežinojo nei Seime nei teisėsaugos tarnybos kam paliepus jie čia atvyko. Pasirodo ir juos visus užbūrė ragana Vaicekauskienė, kuri dabar ir valdo Lietuvą.
Gegužės septynioliktąją kaip neteisybės pavyzdį ilgai minės Lietuva. O reikėjo tiek nedaug, kad tai neįvyktų - darbą reikėjo pradėti malda. Tai būtų buvusi paskutinė minutė motinai paklausti savęs: „Ką gi aš darau?“ Juk iš išgąsčio vaikeliams ir širdelės plyšta arba nuomario liga nepagydomai susergama. Kepures , o gal ir kaukes būtų nusiėmę „razbainykai“ ir juos būtų atpažinęs Dievas ir būtų atsiuntęs žinią, kad jie esą vyrai, tėvai ar broliai, kad jų šventa pareiga ginti, o nepulti. Deja, ne meilės ir ne teisybės vardan vyko ši šėtono puota. Tai ne motina iš globėjos glėbio plėšė mergaitę.Tai įtariamoji teismo procese, kurį vilkinant, į vežimą pastatytą prieš arklį, kraunami liudininkai ir įkalčiai, kad paskardėn netyčia nugarmėtų... Baisiausia, kad į šį vežimą įsodintas vaikas!
Tik nežinia kada bus išspirtas akmenėlis, esantis po ratu.
Garliavos įvykiais Aukščiausias rodo kokios pasekmės ištinka tautą, paminusią pamatines vertybes. Šiuo atveju sužeista šeima. Skaudžiai ir įtaigiai rodoma kaip tarp girnų malamos trys šeimos kartos: tėvas, motina, vaikas ir seneliai, o apatinė girnapusė,- tai valstybės teisėsauga su nužmogintom struktūrom, nes iš girnų teka kraujas. Tokia jau apatinės girnapusės paskirtis - nieko nedaryt ir tvirtai laikytis. Per viršutinę, klano sukamą, girnapusės skylę pilami tai matantys ir besipriešinantys, iš aruodo vadinamo tauta, tik dabar „patvorine“ tapusia.
Girnos sukasi ir kitose valstybės pastato vietose, kur joms visai nepritiktų būti. Malami Valstybės himną giedantys, trispalvę nešantys, nes jie norėję paliudyti ką matę ir jų jų pulke buvo neleistinai daug. Malami kunigai, nes jų žodžio vertė sakramentine priesaika patvirtinta, jų žodis šiandienos aktualijų tema ypatingai svarbus.
Garbūs Lietuvos žmonės, tarp valdžios ir tautos varomas pleištas pasiekė pavojingą padėtį. Reikalinga parama Valstybės pamatams, statytiems, griautiems, su didelėm aukom atstatytiems ir vėl plaunamiems tautai prarandant pamatines vertybes. Dar karaliaus Mindaugo valia pripažinome krikščioniškąsias vertybes, dauguma mūsų esame pakrikštyti, dauguma patvirtinome esą tikintieji (gyventojų surašymo duomenys)., dauguma pasitikime Bažnyčia (apklausos duomenys). Tai gausiausiai Lietuvos žmones apjungianti nuostata. Todėl susijungę po tikėjimo, vilties ir meilės vėliava mes būtume galingi ir pajėgūs rezultatyviai spręsti politikos, socialines ir ekonomines problemas. O reikia labai nedaug - susitaikyti su Dievu ir paprašyti: „Tik nebausk, o Dieve, nualintos tautos dar viena suirute. Leisk mums pasitarusiems ir susipratusiems ateiti j didįjį tautos mitingą - rinkimus, Mes, pelenų šarmu išskalbsim išterliotas baltąsias apykakles. Mes neseksim valdžios provokuojančiu gegužės 17-sios pavyzdžiu“.
Šio momento situacijoje vertėtų prisiminti 1922-jų metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos įvadinę dalį: „ Vardan Dievo Visagalio, Lietuvių tauta, dėkingai minėdama garbingas savo sūnų pastangas ir kilnias aukas, Tėvynei išvaduoti padarytas, atstačius nepriklausomą savo Valstybę ir norėdama nutiesti tvirtus demokratinius jos nepriklausomam gyvenimui pagrindus, sudaryti sąlygas teisingumui tarpti ir patikinti visų piliečių laisvę ir gerovę, o žmonių darbui ir dorai tinkamą Valstybės globą...“. Neleistina dabar galiojančioje konstitucijoje ignoruoti šią nuostatą, pasityčiojant iš Aukščiausiojo mums duotos galimybės protauti. Visų prisiekusiųjų, dedant ranką ant Konstitucijos (tik nežinia ką galvojant), ir tariant: „Te padeda man Dievas“ priesaika yra negaliojanti. Juk Dievo ten nėra, Jis jau išvarytas. Tautai garbės rekalas būtų pareikalauti, kad išrinktieji prisiektų Šventuoju Raštu, kol konstitucija neatgaus didžiosio raidės, krikščioniškosioms vertybėms atitinkančiu turiniu.
Valstybės pamatą būtina sutvirtinti išskirtinai paminėtinomis vertybėmis:
- žmogaus samprata esant Dievo kūriniu Kūno ir Dvasios vienovėje; pripažinti esant vieną ir tik vieną tiesą teisingumui vykdyti;
- grąžinti bendrojo lavinimo mokyklose privalomą tikybos mokymą papildant Bažnyčios socialinio mokymo pagrindais;
- įteisinti Valstybės pripažintų konfesijų religinių ženklų naudojimą viešose vietose;
- prašyti tautos dvasinius vadovus paskleisti popiežiaus Leono XIII raginimą suteikti visuomenei ne tik Tikėjimo tiesų, bet ir Bažnyčios socialinio mokymo žinių, kiyptingos politinės orientacijos. Tauta su pagarba ir dėkingumu mini praeities didžiavyrius: kun. A.Mackevičių, vysk. M.Valančių, kun. K.Prapuolenį, prel. J.Mačiulį-Maironį, vysk. P.Būčį, prel.A.Dambrauską-Jakštą , kan. J.Tumą- Vaižgantą, vysk. G. C irt autą, vysk. E.Ropą, pal.vysk. J .Matulaitį, prel. K.Šaulį, prel. M.Krupavičių, vysk.V.Borisevičių, vysk. M.Reinį^kun.k^m. J.Vailokaitį A.Šmulkštį, J .Staugaitį,JV. J ųrgu t į, V.Mielcšką, tf^ege^K.Paulionj. V.Vėlavičių, K.Gražulį, A.Budrį,'kan.J.Prunskį ir daugybę kitų išskirtinai Dievo pašauktųjų sunkiaisiais momentais buvusius kartu su tauta ir komunistų ekskomunikuotų už tai. Garbė nepriklausomiems kunigystės ženklu pažymėtiesiems kun. Varkalai, kun. Keinai, mons. A. Svarinskui (krikščioniškosios demokratijos partijos garbės pirminkui), paklususiems Kristaus žodžiui visada ir visur būti tarp avelių.
Valstybės pamatų sustiprinimui reikalingas ir cementas, o juo turėtų būti socialinės ir ekonominės situacijos revizija Valstybėje. Be ypatingų tyrimų matyt, kad yra taisytinų dalykų;
- audituoti Valstybės valdymo modelį;
paviešinti valstybės biudžetą suteikiant virtualų pavidalą;
- vyriausybę sudaryti kompetencijos, o ne partinės priklausomybės pagrindu;
- koloboravusius sovietinei sistemai paskelbti netinkanais tarnauti Lietuvos valstybei, nepriklausomai nuo jų prisipažinimo;
- neparduoti likusios Lietuvos Žemės užsieniečiams;
- nedeginti Žemės, naudojant kurui;
grąžinti į asmens dokumentą įrašą apie tautybę;
- paleisti ekonominius nusikaltėlius iš kalėjimų, kad doru darbu atlygintų padarytą skriaudą ojų vietą užleisti nesugebančius savimi pasirūpinti;
- sumažinti Valstybės tarnautojų, o tuo pačiu ir Seimo narių skaičių;
- Seimo nario atlyginimą prilyginti Valstybės atlyginimo vidurkiui, arba bent jam prilygstančiam, kad tai nebūtų pagrindinis stimulas Seimo nariu tapti;
- atsisakyti vartojimo Seime sampratos „opozicija“, pakeičiant skitringų kelių paieška į galimą tik vieną Tiesą;
- finansuoti iš biudžeto visas oficialiai registruotas partijas, kad išvengti anksčiau išrinktųjų įsisėdėjimo, ateinančio progreso sąskaita;
- individualiai išsikėlusį kandidatą rinkimuose išbraukti iš partijos sąrašų.
Kiekvienas krikščioniškai nusiteikęs privalo jungtis apmąstymams , kad pataisyti ir papildyti tai kas čia išsakyta, kad tai taptų krikščioniškajai visuomenei priimtina kaip rinkiminiai įsipareigojimai.
Vilhelma Dilbienė
Vilnius, 2013.06.04