Dar turi tiek daug padaryti
Balandžio 17-ąją Benediktas XVI šventė savo 83-iąjį gimtadienį. Rytoj sukaks penkeri metai, kai jis pradėjo eiti popiežiaus pareigas. Nors šį jubiliejų temdo nėšio pstantis skandalas dėl dvasininkų vykdyto vaikų seksualinio išnaudojimo, palaimintojo vardą pasirinkęs Katalikų bažnyčios vadovas nesieja kunigų, pedofilų su tikėjimu ir iš visos širdies ragina tikinčiuosius plačiai atverti duris Kristui.
2005 metų balandžio 19 dieną Vatikane iš kamino pasirodę balti dūmai pranešė, kad katalikai turi nanją popiežių, ir netrukus pasirodė juo išrinktas vokietis Josephas Ratzingeris. Kreipdamasis j susirinkusią minią Benedikto XVI vardą pasirinkęs Bažnyčios vadovas sakė: „Kardinolai išrinko mane, paprastą ir kuklų Viešpaties vynuogyno darbininką, kuris turės pakeisti didįjį popiežių Joną Paulių II. Mane guodžia faktas, kad Viešpats žino, kaip dirbti su neadekvačiais įrankiais.“
Iš tiesų niekas ir nesitikėjo, kad solidaus amžiaus konservatyviu vadinamas kardinolas J. Ratzingeris taps popiežiumi reformatoriumi. Visi žinojo, kad jis pasisako prieš abortus, kontracepciją, moterų įšventinimą į kunigus ir gėjų santuokas. Tačiau taip jis siekė apginti tai, ką Katalikų Bažnyčia visais amžiais laikė moralinėmis vertybėmis. Net kai kurie naujojo popiežiaus kritikai buvo priversti pripažinti, kad saugodamas šias vertybes popiežius padeda Bažnyčiai išlikti.
Visi žino, jog Benediktas XVI gerbia kitas religijas ir jas išpažįstančius žmones. Bet būdamas didis intelektualas jis linkės sakyti tiesą, paremtą istoriniais faktais, net tuomet, kai ji kažkam nepatogi ir nepriimtina. Todėl kai po metų - 2006-aisiais - gindamas savo tikėjimą Benediktas XVI pacitavo imperatoriaus Manuelio II Paleologo žodžius: „Parodykime man, ką Mahometas atnešė naujo, ir pamatysite, kad tai buvo tik blogis ir nehumaniškumas, nes savo išpažįstamą tikėjimą jis skleidė kardu“, tai sukėlė milžinišką reakciją Artimuosiuose Rytuose. Nors islamo išpažinėjai pasijuto labai įžeisti, musulmonų veiksmai tik patvirtino popiežiaus žodžius - Gazoje buvo sudegintos kelios Katalikų bažnyčios, o Somalyje nužudyta katalikų vienuolė.
Vadovaudamasis savo įsitikinimais po dvejų metų Benediktas XVI nusprendė atšaukti britų vyskupo Richardo Williamsono, tvirtinusio, kad dujų kamerų nebuvo, ekskomuniką. Po to net Vokietijos kanclerė Angela Merkei pareikalavo Popiežiaus aiškiai pasakyti, jog niekas negali paneigti, kad naciai nužudė 6 mln. žydų. Žydus užrūstino ir Benedikto XVI sprendimas paskelbti Antrojo pasaulinio karo laikų popiežių Pijų XII, kuris nepasmerkė žydus persekiojusių nacių, garbinguoju, taip atveriant kelią jo paskelbimui palaimintuoju. Skelbdamas bendrus tikėjimo principus ir norėdamas užmegzti dialogą tarp skirtingų religijų, jis dažniausiai sulaukdavo tik pykčio. Jo perfrazuoti Penktadienio maldos žodžiai prašant Dievą „apšviesti jų širdis, kad ir jie pripažintų Jėzų Kristų žmonijos gelbėtoju“ sukėlė musulmonų pyktį bei nepasitenkinimą. Stengdamasis užglaistyti kilusius nesusipratimus Benediktas XVI apsilankė Žydrojoje mečetėje Stambule, kur pabrėžė, kad islamo ir krikščionybės tikslai tie patys. Jordanijoje jis pareiškė savo didžiausią pagarbą musulmonų bendruomenei. Po to - malda prie Raudų sienos ir vizitas į Yad Vasliein holokausto memorialą Jeruzalėje.
Kitaip, nei jis iš tiest} norėjo pasakyti, popiežiaus žodžius supranta ne tik kiti} religijų išpažinėjai, bet ir Benedikto XVI tėvynainiai vokiečiai. Iš pradžių džiaugęsi, kad vokietis pirmą kartą po 1523 meti} vėl tapo Katalikų Bažnyčios galva, kai net populiarusis laikraštis „Bild“ parašė: „Wir sind Papst!“ („Mes esame popiežius!“), vėliau vokiečiai nuo jo nusisuko. Kilus skandalui dėl to, kad kunigai išnaudojo vaikus, vokiečiai apkaltino popiežių bandžius tai nuslėpti ir ėmė skelbtis nebepriklausantys Bažnyčiai. Kovo mėnesį vien Freibergo diecezija neteko 2411 savo narių, o Rottenburgo-Stutgarto - 2376-ii}. Dar daugiau - namą, kuriame gimė J. Ratzingeris, vandalai išbjaurojo įžeidžiamais ir vulgariais užrašais. Pasipiktinęs Kelno arkivyskupas kardinolas Joachimas Meisneris nesusilaikė nepasakęs: „Man gėda dėl vokiečių katalikų, gėda dėl to, kaip jie traktuoja popiežių.“
Didžiausia kilusio pedofilijos skandalo ironija ta, kad Benediktas XVI jį paveldėjo iš charizinatiškojo ir populiariojo popiežiaus Jono Pauliaus II. Iš tiesų J. Ratzingeris vos tapęs popiežiumi ėmė su tuo kovoti. Tuoj pat nušalino garsi} Meksikos kunigą, Jono Pauliaus II favoritą, nes buvo girdėjęs, kad jis išnaudoja seminaristus. Dabar tenka gintis, o to daryti jis nėra linkęs ir nelabai moka. Vis dėlto praėjusią savaitę vykusi jo kelionė j Maltą parodė, kad Benediktas XVI yra populiarus ir mylimas. Maltos gyventojai susigraudino iki ašarų pamatę per susitikimą su pedofilų aukomis susijaudinus} popiežių. Mylimas jis ir Lenkijoje, nors atrodė, kad po Jono Pauliaus II mirties lenkai negalės susitaikyti su jokiu kitu popiežiumi.
Tačiau Benediktui XVI vis priekaištaujama, kad jis nesugeba perduoti tikintiesiems to, ką iš tiesi} nori pasakyti, kad nemoka bendrauti su žmonėmis. Darydamas akademinę teologo karjerą J. Ratzingeris studijavo foliantus, o ne bendravo su tikinčiaisiais, todėl jis ir nesugeba taip bendrauti su žmonėmis, kaip mokėjo jo pirmtakas. Be to, vos įžengęs j Šventąjį Sostą Benediktas XVI pasakė, kad nesieja savo pontifikato su populiarumu. Tačiau jis nėra užsisklendęs ir užsidaręs Apaštališkuose rūmuose, nutolęs nuo Romos kurijos ir Bažnyčios. Per 83-iojo gimtadienio proga surengtus pietus Benediktas XVI sakė nesi jaučiantis vienišas, tačiau neišdrįso pridurti, jog dažnai jaučiasi nesuprastas.
Ramus ir drovus popiežius sužavi kiekvieną su juo asmeniškai bendraujantį žmogų, tačiau nejaukiai pasijunta prieš milžinišką minią. Beveik visada, kai ima kalbėti apie tai, ką visais laikais vertino ir gynė katalikų tikėjimas, Benediktas XVI išvadinamas konservatoriumi ir yra puolamas. Jis geriau jaučiasi rašydamas knygas, kurių išleido 49, nes per visus 59 metus, praėjusius nuo jo įšventinimo į kunigus, J. Ratzingeris tik 15 mėnesių dirbo parapijoje, kur tiesiogiai bendravo su tikinčiaisiais. Užtat jo knyga „Jėzus iš Nazareto“ tarp tikinčiųjų tapo populiariausia, o enciklikos apie bankų sistemas, finansininkus ir etiką sulaukė didžiulio ekonomistų dėmesio. Netrukus bus išleista 50-oji popiežiaus knyga - antras veikalo „Jėzus iš Nazareto“ tomas, tačiau paklaustas, apie ką dar ketina parašyti, Benediktas XVI nusišypsojęs atsakė: „Tai mano paskutinė knyga. Yra daug kitų dalykų, kuriuos dar turiu padaryti.“
Palmyra KRUPENKAITĖ „Lietuvos žinios“
Bažnyčios gynėjo šarvus užsidėjus
Šiais dvasiniai šurmuliuojančiais laikais Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai parapijose vis dar nesubūrė nei po tris asmenis į „Bažnyčiai ginti komitetus“, todėl Bažnyčios šmeižėjai įvairiuose frontuose turi laisvas rankas. Tokie komitetai savaime skleistų krikščioniško pilietiškumo idėjas. Jei egzistuotų platus puolimams atremti tinklas, prezidento A. M. Brazausko laidotuvių režisieriai nebūti} drįsę laužtis į Arkikatedrą, o tam nepavykus - apmėtyti Bažnyčią melo dumblu. Dabar Bažnyčia neturi gynybos tvirtovių. Tad tenka gynėjo šarvais apsišarvuoti Bažnyčios gynėjams partizanams. Per netrumpą savo gyvenimą esu stebėjęs net keletą civilizuotų kraštų žymių prezidentų ir monarchų laidotuvių. Mirusieji buvo laidojami su orumu ir pagarba rangui, susilaikant nuo politinių ir religinių provokacijų.
Didžiai apgailėtina, kad pirmose mano stebėtose Lietuvos Prezidento laidotuvėse gan ryškiai prasikišo keista, provokacinė režisūra. Kalbu apie LR Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko laidotuves. Turiu mintyje ir sukeltą sovietinio tvaiko propagandinį šurmulį jau kelias dienas prieš jo įnirtį. Tai tikrai nepagerino nei LR, nei Prezidento įvaizdžio. Atšiauri laidotuves panaudojusių propagandininkų elgsena ko tik nepavertė visa tai į provokuojantį netiesos festivalį. Lyg kas nors būtų sumanęs panaudoti laidotuves kitiems tikslams, negu atsisveikinimui su velioniu. Vien tik šiurkščiame tiesos negerbime buvo galima įžiūrėti „buvusiųjų“ braižą.
Matyt, buvo bandoma panaudoti tai, kad buvo laidojamas sudėtingu SSRS ir Lietuvos laikotarpiu sudėtingose aplinkybėse gyvenęs sudėtingas asmuo. Pasigirdo įtarimų, jog laidotuvių priedanga bandyta išbaltinti kruvinąjį okupacinį komunizmą ir padėti buvusiems Maskvos statytiniams nuo savo ranki} nusiplauti dvasinį tautos kraują. Keista, kad velionio politiniai ir šeimyniniai artimieji nesustabdė jo sąskaiton keliamų, atkirčio reikalaujančių provokacijų. Laidotuvių progomis būna dažnai primenamas senovės romėnų posakis: „Apie mirusį gerai arba nieko“. Šiandien to posakio negalima taikyti žymiam visuomenininkui ar politikui. Nė vienas, kuris palieka rastus, knygas, politinius bei filosofinius straipsnius, „nemiršta“, niekad „nenutyla“. O šiuo atveju už velionį kalba ne vien jo minčių palikimas, bet dargi ir laidotuvių nepasiskelbusių tikrų režisierių surežisuotas atkaklus brovimasis į grynai religinę sritį. Atsirado, kaip prancūzai sako, „didesnių katalikų už Popiežių“. Tokių pasirodė esama net tarp buvusių LR aukštų pareigūnų.
Į „viešosios erdvės“ nemalonę pateko Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai, pasipriešinę Prezidento karsto įnešimui Vilniaus Arkikatedrom Anot pranešimų, dėl to net „Bažnyčios reitingai“ smuko. (Lyg ji būtų politinė partija ar krepšinio komanda...) Reitingų skaičiuotojams reikia priminti, kad maskvinių okupantų ir jų statytinių akyse Bažnyčios „reitingas“ buvo lygus nuliui.
1933 metais penketuku išlaikęs religijos egzaminą Kauno Jėzuitų gimnazijoje netapau teologu. Tačiau ten mokė ir apie „apologetiką“ - Bažnyčios gynimo prievolę. Tad bandysiu ginti Lietuvos vyskupus nuo juos mokinančių ir puolančių popiežiukų.
Šio pasauliečio spėjimu, mūsų vyskupai prezidento laidotuvėse susidūrė, net religinių dėsnių nesvarstant, su sunkiai išsprendžiamu socialiniu (ar „socialistiniu“?) klausimu: kaip Arkikatedroje išspręsti „gero kataliko“ dviejų gyvų žmonų prie karsto pasodinimo ar pastatymo formalumą? Kuri kairėje, kuri dešinėje? Kuri galvūgalyje ir kuri kojūgalyje? Vargu ar visus būtų patenkinęs abejotinas sprendimas vidun įnešti tik karstą.
Kiek prisimenu iš gimnazijos religijos kurso, ir skelbiamas „gero kataliko“ atliktos išpažinties klausimas pakimba miglose. Išpažintis nesibaigia prisipažinimu nusidėjus. Tik avarijos -„staigios ir netikėtos mirties“ - atveju, kiek suprantu, reikalas lieka tarp žmogaus ir Dievo. O kitais atvejais, kiek suprantu, ataskaita turi įvykti šiame pasaulyje. Į tai įeina atgaila, skriaudų atitaisymas, neteisėtai įgyto turto grąžinimas. Reiškia, gali būti ne viena priežastis, kodėl bet kuris kunigas gali neįleisti karsto į bet kurią bažnyčią.
Matyt, tiesa, kad tyla daug ką pasako. Naciniai ir komunistiniai socialistinio fronto garsiakalbiai Bažnyčios kritikai staiga prarado balsą, kai vienas vyskupas jų panosėn pakišo „lygybės“ pipirinę: Bažnyčia negali daryti išimties turtingam ir galingam...
Tai tiek bandymo vykdyti kataliko apologeto jam suprantamą priedermę. Tikiuosi, kad nepriverčiu dvasiškius gintis nuo tokių pasaulietiškų Bažnyčios apologetų.
Dar žodelis dėl Arkikatedros. Pagal Vatikano istoriką Malakajų Martiną (Malachi Martin), Lietuvos Katedros užgrobimo klausimas iškilo, kai Gorbačiovas su „perestroikos“ apgaule siekė pasimatymo su popiežium. Vatikanas nurodė Maskvai, kad Arkikatedra yra viena iš kliūčių susitikimui. Spėtina, kad Vilniuje suskambo skambučiai iš Maskvos, nes Gorbis buvo priimtas Vatikane, o Arkikatedra pagaliau grįžo katalikams.
Vilius BRAŽĖNAS „XXI amžius“
Mokytis iš Maskvos -šį kartą reiškia mokytis nugalėti
Šis vokiečių kalba leidžiamo internetinio laikraščio forumo komentaras parašytas nuoširdžiai.
Prieš daugiau kaip du dešimtmečius frazę „Mokytis iš Sovietų Sąjungos - mokytis nugalėti“ tarsi privalomus maldos žodžius dažnai pasakydavo iš buvusios VDR atvykę oficialių delegacijų vadovai. Prisimenu, dviem autobusais su Erfurto apygardos darbo pirmūnais nuvykome į Panevėžį. Į programą buvo įtrauktas ir susitikimas su aktoriumi Donatu Banioniu, kuris VDR išgarsėjo po jo sukurtų Bethoveno ir Gojos vaidmenų DEFA studijos filmuose. Sakydamas sveikinimo žodžius populiariam aktoriui delegacijos vadovas pasakė, jog Donato Banionio asmenybė, menininko sukurti darbai rodo, jog mokytis iš Tarybų Sąjungos yra mokytis nugalėti. Minėtame forume pasakyti žodžiai buvo skirti Maskvos merui Jurijui Lužkovui, nedavusiam sutikimo gegužės mėnesį Rusijos sostinėje surengti gėjų paradą. Korespondentų pranešimų antraštės - „Rusija: Lužkovas vėl uždraudžia homoseksualų paradą“, „Policija naudojo jėgą prieš demonstrantus“ ir pan.
Remiantis Rusijos naujienų agentūros „Itar-Tass“ informacija, pranešama, jog J. Lužkovas yra žinomas homoseksualistų priešas. Pilnos Maskvos mero kalbos neskelbia joks laikraštis. Pateikiamos tik to teksto citatos, įpintos į austrų ar vokiečių korespondentų straipsnelius: Lužkovas numatytą „Gėjų paradą“ pavadinęs „šventvagyste“, gėjų ir lesbiečių demonstracijas - „šėtoniškais veiksmais“, didžiausio Europos miesto meras teigia, jog „destruktyvių sektų“ veiksnu} negalima toleruoti (kabutės internetiniuose tekstuose -I. T.).
Pabrėždami kategorišką Lužkovo nusistatymą prieš viešą seksualinės orientacijos demonstravimą, korespondentai cituoja jo sakinį: „Niekada nedavėme sutikimo rengti tokį paradą ir ateityje neduosime“, - tokia esanti maskviečių valia.
Vokiškose publikacijose primenama, kad praėjusiais metais prieš Maskvoje vykusį „Euro-vizijos“ festivalį guminėmis lazdomis ginkluoti omonininkai suėmė dešimtis nesankcionuotos homoseksualinių asmenį} demonstracijos dalyvių. Žmogaus teisių gynėjai tada griežtai kritikavo policijos veiksmus. 2006111. Maskvoje per tokį paradą nukentėjęs Vokietijos Bundestago deputatas Volkeris Beckas - jis buvo policijos partrenktas.
Straipsniuose taip pat pažymima, jog homoseksualumas Rusijoje įstatymu nėra draudžiamas. Rusijos stačiatikių Bažnyčia homoseksualumą vis dar laiko nuodėme, bet pasisako prieš gėjų ir lesbiečių diskriminavimą.
„Nepaisant Lužkovo homofobijos, jis prieš metus kartu su JAV užsienio reikalų ministre Clinton Rusijos sostinėje neatsisakė atidengti paminklo Amerikos poetui Voltui Vitmenui (Walmi Whitmanui), gėjų dievaičiui, kuris, be kita ko, yra išgarsėjęs juslingais vyro kūno aprašymais“, -tokiu sakiniu baigiamas vienas Austrijos naujienų agentūros APA pranešimas.
Beje, po straipsniu komentarų nėra daug, o didesnė autorių dalis pritaria J. Lužkovo sprendimui. Apgailestaujama, kad Berlyne tokios demonstracijos leidžiamos, giria Maskvos merą už pilietinę drąsą: „Meras Lužkovas nesileidžia įbauginamas homomafijos ir jos inspiratorių Vakaruose. Jis priešinasi kelių aktyvistų bandymams pakeisti Rusijos visuomenės pobūdį. Tokias demonstracijas reikia drausti, nes jos griauna mūsų visuomenės, šeimos pamatus“.
P. S. Belieka tik pavydėti maskviečiams jų mero. Jis atsižvelgia į gyventojų valią. O mūsų vėl niekas neatsiklausė, mes vėl pasijutome žmonėmis iš gatvės, kurių balso prireiks per kuriuos nors rinkimus.
Būtų įdomu sužinoti, kuo vardu tie mūsų homomafijos inspiratoriai iš Vakarų.
Tomas Venclova yra rašęs, jog Vilniaus teksto svarbiausioji žymė yra heterogeniškumas (beveik chaotiškumas) ir paradoksalumas. Seksualinių polinkių demonstravimas tikrai nėra lie-terogeniškumo komponentas. Vilniuje, kuris garsėjo daugiataute kultūra, galima įsivaizduoti eisenas, kuriose keliasdešimties čia gyvenančių įvairių tautų atstovi} kokiame didžiuliame renginyje parodyti} savo tautinių rūbų žavesį ar pan. - štai ir būtų heterogeniškumas. Bet ar mažai šiais metais vilniečių laukia tikrai prasmingi} renginių, švenčių.
Gal mokyklos, visuomeninės organizacijos turėti} pareikalauti iš mero atsiklausti miestiečių, neleisti vykti reginiui, nuo kurio jauni tėvai stengsis apsaugoti savo vaikus?
Nei Lietuvoje, nei Vilniuje žmonės nėra vertinami pagal erotinius ar seksualinius polinkius. Dėl gėjų daugelis moterų pasakytų, jog jie dažnai yra nuoširdžiausi ir supratingiausi mūsų bičiuliai, kolegos, įdomūs pašnekovai. Tie gėjai tikrai neitų apsinuoginę gatvėmis.
Gal dabar išmušė valanda, kada tautiškai susipratę gėjai tartų Vilniaus merui savo žodį, jog jie yra prieš homomafijos inspiratorių užmačias griauti iš pamatų per tūkstančius meti} susiformavusį mūsų gyvenimo ir bendravimo būdą?
Irena TUMAVIČIŪTĖ
„Lietuvos aidas“