Monsinjoras Alfonsas Svarinskas
Lietuvos partizanų kapelionas
Iki 1990 metų kovo 11-osios 22 metus praleidau lageriuose. Žmonės svajojo apie laisvę ir grįžimą į Tėvynę. Apie Nepriklausomybės Akto paskelbimą išgirdau būdamas Pietų Amerikoje. Paskelbus Nepriklausomybę svarbiausia buvo atgauti Laisvę, o visa kita turėjo išplaukti iš Jos. 1991-ųjų sausį tauta buvo susirinkusi ginti Parlamento, žmonės budėjo naktimis prie laužų, jie buvo pasiryžę žūti, bet nesitraukti. Meldėsi, giedojo. Aš tuo laiku Kaune dirbau kardinolo Vincento Sladkevičiaus kurijos kancleriu. Kardinolas į įvykius nesikišo, iš savo kambario pro langą dažnai stebėjo, kaip prie Rotušės būriuojasi žmonės. Tačiau kardinolo biure jautėme vis kylančią įtampą. Kasdien po kelis kartus į duris beldėsi rusakalbiai vyrai ir prašė padėti susisiekti su disidentais. Jų nepriekaištinga rusų kalba (matyt, būdavo atvykę tiesiai iš Maskvos) ir keistas prašymas nepaliko abejonių, kam jie atstovavo ir ko siekė.
Atgavusi Nepriklausomybę, apgynusi laisvės siekį Sausį, Tauta buvo apgauta. Aš buvau išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą 1991 metų rugsėjį. Atvažiuodavo delegacijos iš įvairių miestų. Žmonės buvo nusivylę dėl to, kad bolševikai vėl kelia galvas, tačiau ne visi Aukščiausiosios Tarybos deputatai norėjo su jais kalbėtis, ką nors paaiškinti, net į Parlamento vidų daugelio neįsileido. Aš ir Zita Šličytė, kaip ir daugelis kitų, išeidavome į lauką, prie dar stovėjusių barikadų, pasikalbėti su žmonėmis, bet padėti jiems beveik niekuo negalėjome.
Kartą atvažiavo būrys panevėžiečių. Jie kalbėjo, mitingavo, tačiau niekas į juos nekreipė jokio dėmesio. Tada jų paklausiau: „Kiek turite laiko?“ Atsakė: „Tris valandas.“ Na ir dainuokite tris valandas, pasakiau, gal dainos paveiks stipriau už kalbas.
Per prabėgusius metus nedaug kas pasikeitė. Štai dabar, kai rašau šias eilutes, jau pradėta rengtis 2014 metų prezidento rinkimams. Mane ir kitus patriotus skaudina, kad kandidatų ieškoma (ir randama) tik tarp buvusių komunistų. Gėda! Kur užaugusi jaunoji karta? Vieni futbolo stadionuose laužo kėdes, kiti kuriasi ar ieško darbo Anglijoje, Airijoje.
Vaikščiodamas Dublino gatvėmis vis girdėjau kalbant lietuviškai, net žemaitiškai. Tame mieste gyvena 50 tūkstančių lietuvių. Laikiau Mišias Šv. Andriejaus bažnyčioje. Į jas susirinkdavo iki 400 lietuvių, o į renginius pasiuntinybėje ateidavo gal 80. Tai kuri vieta svarbesnė? Stovi pasiuntinybėje gražus policininkas. Ką jis ten saugo? Geriau Lietuvos valdžia mokėtų algą kunigui, nes vienas dirbdamas, kaip dabar, nieko nespėja.
Prieš karą Lietuva sugebėdavo net į Pietų Ameriką nusiųsti kunigą, mokėti jam algą, jei tik to reikėdavo. Airijoje vien kelionei sugaištama daugybė laiko, nes ji labai toli nusidriekusi iš pietų į šiaurę, o keliai siauri, vingiuoti. Būtinai turėtų dirbti bent du kunigai, dar geriau – aštuoni. Juk lietuviai įsikūrę net keturiolikoje kolonijų. Tas vienintelis kunigas keturias dienas dirba airiams, tris – lietuviams, nes kitaip neturėtų ko valgyti ir kur gyventi. Aplankiau mokykloje lietuviukus, pabendravome, susidraugavome. Ėmė prašyti manęs lietuviškų knygelių. Grįžęs nupirkau knygų už 800 litų, o pašte iš manęs pareikalavo dar tiek.
Dabar kunigų prireikia tik prieš rinkimus, kad paskatintų žmones teisingai balsuoti, o kitu laiku jie pamirštami.
Labai gerai, kad šioje knygoje sudėti ir Parlamento gynėjų, ir barikadų statytojų prisiminimai. Būtina kiekviena tinkama proga prisiminti garbingus žmones, patriotus, laisvės kovotojus, didvyrių darbus. Mums reikia ne tik žodžių, bet ir gražių pavyzdžių.
O drąsos ir šiandien prireikia. Iš tikrųjų padarėme klaidą, palikę komunistų teismą Dievui. Net ir labai svarbiuose renginiuose nematome aukštųjų valdžios atstovų. Dabar sirguliuoju, todėl įvykius stebiu daugiau per televiziją. Per pastarąsias Vėlines TV reportaže nemačiau, kad premjeras būtų dėjęs gėles prie Laisvės kovotojų kapų, tik mačiau, kad aplankė kolaborantų kapavietes.
Kodėl stengiamasi ištrinti tautos atmintį? Per 700 000 Lietuvos piliečių patyrė raudonųjų okupantų žiaurumą, tremtį, kalėjimus, tardymus. O tiriamasis darbas vyksta per lėtai. Iki šiol nežinome, kur užkasti tūkstančių nužudytųjų palaikai, nesudaryti visų nužudytųjų sąrašai. Iki šiol nepaskelbta, kad Maskvoje buvo sušaudyta per šimtą lietuvių patriotų. O kur dar sušaudytieji Gorkio kalėjime?
Įvairiose vietose buvo nužudyta 17 tarpukario Lietuvos ministrų (dar 13 buvo ištremti į kitas respublikas ir visi žuvo, manyčiau, iš bado). 2012 metais su Lietuvos Sąjūdžio pirmininku Rytu Kupčinsku (aš – Vyčio Kryžiaus ordino kavalierių sąjungos vardu) kreipėmės į Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Prašėme viešai paskelbti nužudytų tarpukario Ministrų kabineto narių sąrašą, įvertinti jų auką valstybiniais apdovanojimais, parodyti, kad tėvynainiai juos prisimena ir gerbia. Tais pačiais metais ir Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus miesto taryba tuo pačiu klausimu kreipėsi į Prezidentę, kitus valdžios pareigūnus. Atsakymo nėra. Vilniaus sąjūdininkų priimtame nutarime stebimasi, kad Lietuvos valstybinės institucijos prižiūri daugybėje miestų ir miestelių esančias okupantų karių ir kolaborantų statulas, paminklines lentas. Šiame nutarime reikalaujama, kad prie atitinkamų ministerijų būtų pritvirtintos Atminimo lentos su nužudytų ministrų pavardėmis, o prie Ministrų Tarybos pastato – Atminimo lentos nužudytiems Nepriklausomos Lietuvos įvairių laikotarpių ministrams pirmininkams. Ir Prezidentūroje, Katedroje, Seime būtina pagerbti visas komunizmo ir nacių aukas.
Dabar patriotai neturi teisės tylėti. Jei nesipriešinsime, mūsų istorija vėl bus falsifikuojama, gatvės, mokyklos ir net miesteliai gali būti pavadinti kolaborantų, vykdžiusių tautos genocidą, vardais. Kadaise Lietuvos SSR Aukščiausiojoje Taryboje buvo siūlyta Vilnių pavadinti Černiachovsku – Rytprūsiuose žuvusio generolo Ivano Černiachovskio garbei. Visi deputatai tylėjo, tik rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis atsistojo ir pasakė: „Atvažiavęs į sostinę lietuvis nežinos jos pavadinimo.“ Komunistinė valdžia nusileido, Vilnius išsaugojo savo vardą. Ir dabar, laisvoje Lietuvoje, tenka kovoti už vardus, už laisvės kovotojų garbę, už Tautos atmintį.
Okupantų sunaikintą materialinį turtą atstatysime, bet komunistai paveikė žmonių protus - nebeįstengiama mąstyti, įvertinti ir gerbti tautos didvyrių aukos, suvokti savo atsakomybės, atskirti grūdus nuo pelų. Kaip apsidžiaugiau 1990 metų sausį išgirdęs, kad paprastas Kuro aparatūros gamyklos darbininkas Zenys Lisauskas išdrįso parodyti gamykloje apsilankiusiam SSKP CK generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui iš anksto parengtą plakatėlį, kuriame aiškiai buvo parašyta, jog lietuviai siekia visiškos nepriklausomybės. Va, pamaniau, dar yra Lietuvoje drąsių žmonių. „Visai visiškos?!“ – nepatikėjo sekretorius. Zenys jam pareiškė gimęs laisvoje Lietuvoje, laisvoje norįs ir numirti. O kai jam atėjo laikas mirti, 2009 metais, palydėjau jį į kapines, laikiau savo garbės reikalu atsisveikinti su šiuo didžiu lietuviu. Laidotuvėse dalyvavo apie 30 žmonių.
Keistai susiklosto istorija. Po sekretoriaus ir Zenio susitikimo praėjo lygiai metai. Ir štai 1991-ųjų sausį M. Gorbačiovas jau teiraujasi, ar daug žmonių susirinko ginti Lietuvos Parlamento. Labai labai daug?! Vadinasi, negalima pulti, bus per daug aukų.
Reikia atgaivinti Tautos atmintį, pagerbti didvyrius ir imti kurti Lietuvos rytojų.
Visi žinome, kad barikados prie Parlamento buvo statomos priešui sulaikyti. Žmonės rinkosi prie Parlamento jo ginti. Barikadas išardė. Žmonės išsivaikščiojo. Mažą dalelę barikadų sudėjo į muziejų. Vargu ar prie jų dar rinksis žmonės.