Dainius A. Butautas
Publicistas, ekonomikos analitikas
Prisimenu keliolikos metų senumo įvykį. Prieš Šv. Velykas pajutau nenumaldomą troškimą eiti į Bažnyčią. Tuomet nesupratau nei kodėl, nei kaip tas poreikis kilo. Po sunkių darbo dienų būdavau taip išsekęs, nes nemokėjau skirti poilsiui deramos vietos savo gyvenime, kad nebebuvo jėgų nueiti į bažnytėlę. Kurioje paskutinį kartą buvau gal vaikystėje ir galbūt taip pat ta pačia proga. Nenuėjus po Šv. Velykų kažkodėl dėlto pajutau didelę tuštumą. Nors nesupratau, nei iš kur ta tuštuma, nei ką su ja daryti. Manau, kad ši iš kažkur atsiradusi nykuma turėjo reikšmės ir tolimesnei mano gyvenimo eigai.
Kaip ir beveik kiekvienais metais prieš Šv. Velykas vėl prasideda kryptingų straipsnių serija, nukreipta prieš Bažnyčią. Suprantama, kad būtina rašyti apie blogybes, bet ir jas galima aprašyti tokiu būdu, konstruktyviai, kad neatitrauktų žmonių troškimo būti išgelbėtiems ir išganytiems. Juk todėl visiems, ir visuomenei, ir valstybei bei tų pačių dienraščių tiražams, būtų tik geriau.
Sovietinės okupacijos laikais Bažnyčia taip pat buvo puolama. Kodėl? Juk ji nemoko blogų dalykų, o kaip tik moko gerų ir valstybei naudingų: moko ugdyti nuolankumą, paklusnumą, nusižeminimą, sąžiningumą, moko mylėti žmones, būti jiems atlaidiems ir gailestingiems. Juk tokie žmonės kiekvienos valstybės svajonė: kai žmogus yra ne tik išsilavinęs, bet neturi perdėtų pretenzijų, stengiasi stropiai vykdyti užduotis. Tad kaip tik okupacinė sistema turėjo visokeriopai remti Bažnyčią, kad padėtų išugdyti valstybei naudingus ir kompetentingus, vertybiniu pagrindu mąstančius žmones. Vis dėlto vyko priešingai: okupantai Bažnyčią naikino, tikinčiuosius, kunigus, net vyskupus kankino ir šaudė. Persekiojo kiekvieną, einantį į bažnyčią. Ir mūsų parapijietei, kai ji buvo maža, teko su tuo susidurti. Vieni išsigando, kiti ne. Bet tai neturėtų būti dingstis nemylėti artimo. Kaip tik dar daugiau reikia jį mylėti, nes jam trūko meilės, todėl ir neatsilaikė.
Kartą per užklasinę pamokų ruošą ir manęs auklėtoja paklausė: kada gi stosiu į komjaunimą? Gerai nesuprasdamas, nei kas tai yra, nei dėl ko tai darau, pasakiau - aš tikiu į Dievą! Jau kitą rytą buvau pakviestas pas mokyklos komjaunimo sekretorę ir dar kartą primygtinai paklaustas, kada gi stosiu į komjaunimą? Sakau, nevertas būti komjaunuoliu, bet jeigu išlaikysiu 8 klasės egzaminus penketais - pagalvosiu. Susikirtau jau per pirmąjį matematikos egzaminą - gavau ketvertą (dabar būtų 8). Nors porai šalia aplinkui sėdėjusiems padėjau gauti po 5.
Tad kodėl okupantai bijojo Bažnyčios? Net mažutės duonos gabalėlio bijojo ir draudė Jį dalinti. Kodėl? Istorija moko, kad ir Erodas bijojo ką tik gimusio Kūdikėlio Jėzaus. Net liepė išžudyti mažamečius kūdikius dėl vieno galimo paveldėtojo į sostą. Gal tai ir yra atsakymas - kartu su Jėzumi mes tampame Karalystės paveldėtojais. O jeigu Dievas su mumis - tai kas gi prieš mus? Ir ką gi man gali padaryti žmogus, jeigu Dievas yra su manimi?
Iš tiesų Bažnyčia nėra vien apeigos, kurios taip pat yra svarbios, o Šv.Mišios yra Tikėjimo centrinė ašis. Jose žmogus ištrūksta nuo rutinos, atgauna pažeistą pusiausvyrą, nusimeta per dieną užsidėtą kartais nepakeliamą naštą. Suprantama, ne todėl eini į Šv. Mišias, o kad pabūtum, pasikalbėtum su Jėzumi, pagerbtum Jį. „Pirmiausiai ieškokite Dangaus karalystės, o vis kita jums bus pridėta, nes dangiškasis Tėvas žino, kad viso to jums reikia“. Vadinasi, žmogus Šv. Mišiose tampa nauju žmogumi. Todėl ir kitą dieną jis vėl gali su visu pajėgumu statydinti geresnį pasaulį. Nors prieš tai jau atrodė, kad viso pasaulio rūpesčiai tave užgulė nepakeliama našta.
Okupantai bijo tikinčio žmogaus, nes negali jo kontroliuoti. Priešingai - tikintis net ir ypatingai sunkiose situacijose gali pašokdinti savo kankintoją. Girdėjau pasakojimą, kad Erodo tarnai norėjo palaužti vieną žmogų ir padėjo stiklinę vandens priešais kankinamąjį, kuris prieš tai turbūt burnoje ilga laiką neturėjo nė lašo vandens. Ir paklausė - ar nori? Šis gi pasiūlė tą stiklinę vandens pačiam kankintojui ir... nusišypsojo. Tokio žmogaus neįmanoma palaužti. Teko paleisti. Galima iš žmogaus atimti darbą, galima prirašyti daugybę neigiamų straipsnių, galima apipilti purvais, bet visa tai tik sustiprina žmogų.
Kartą dar studentui teko susidurti su situacija, kai pamąsčiau, kad kuo sunkiau žmogui, tuo jam geriau. Tuomet gali susiimti, susikoncentruoti... ir daryti, ką darai toliau. Beveik tuo pačiu metu perskaičiau Solženycino mintį: „Kuo žmogui sunkiau, tuo jam geriau“. Šis žmogus tikrai žino, ką sako. Solženycinas 1967 metų gegužės 19 d. savo šalies rašytojų sąjungai parašė laišką, kuriame pasiūlė jiems pasikeisti, kol dar yra laiko.
Bet jeigu okupantams rūpėjo, kad žmogus būtų kontroliuojamas, todėl puolė Bažnyčią, o iš tiesų patį žmogų, tai kodėl dabar laisvoje Lietuvoje tai kartojasi? Galgi okupantai niekur nedingo? Galgi jie ir toliau valdo valstybę, o tikintys žmonės anksčiau ar vėliau vis tiek ją išvaduos iš okupacijos ir vergijos gniaužtų. Juk neužtenka marksizmą pakeisti identišku liberalizmu, kad iškovotume tikrąją Nepriklausomybę. Tikrai, laisvės negalima iškovoti be tikėjimo, ir be meilės jos neišlaikysi.