Svetainės įkūrėjas
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Musulmonai atsiverčia į krikščionybę

Evangelija yra aktuali ir skirta visoms tautoms. Tačiau žemėje yra vietų, kuriose Kristaus mokymas sutinkamas priešiškai. Tai vyksta musulmonų šalyse: išsižadėjus islamo ten gresia mirtis - jei ne pagal valstybės įstatymus, tai dėl šariato teisės (įstatymo, suformuluoto pagal Koraną, kurio laikytis privalo kiekvienas musulmonas). Daugelyje šių šalių taip pat numatytos griežtos bausmės tiems, kurie išdrįsta skelbti Jėzų Kristų.

Nepaisant to, Kristaus mokymas metų metais pritraukia vis daugiau musulmonų. Rizikuodami savo gyvybe, ramybe, visuomenine padėtimi, musul­monai atsiverčia į krikščionių tikėjimą, išvydę jame Tiesos kelią. Vienas iš tokių žmonių yra Rašidas Al-Maghribi. Jis gimė 1971 m. Maroke, religingoje musulmonų šeimoje. Jo tėvas, senelis ir dėdė buvo imamai(islamo dvasininkai), todėl Rašidas dar ankstyvoje vaikystėje susidūrė su Korano mokymu ir daugelį jo tekstų mokėjo atmintinai. Jis pats ilgainiui galėjo tapti musulmonų šver^ tiku vienoje iš Kasablankos mečečių, kur gyveno jo šeima, jei netikėtai per radiją nebūtų išgirdęs apie Kristų. Rašidui tada buvo 16 metų. Pirmiausiai jis susidomėjo Kristumi, vėliau Juo susižavėjo. Raši­das pradėjo ieškoti naujos informacijos apie krikščionybę ir lyginti Koraną su Biblija. Ketverius metus truko vidinė kova, kol pagaliau jis rado tiesą Evange­lijoje. Jo gyvenime įvyko svarbus daly­kas, kurį jis vėliau aprašė: „Jėzus palietė mano širdį, visiškai mane pakeitė“. Raši­das tapo krikščionimi 1990 m., tačiau net 15 metų slėpė šį faktą. Visą tą laiką jis vertė ir platino Bibliją.

2005-aisiais, sau­godamas savo gyvybę, jis paliko tėvynę ir gavo politinį prieglobstį Jungtinėse Ame­rikos Valstijose. Tada prasidėjo aktyvi jo, kaip misionieriaus, veikla skelbiant Evan­geliją musulmonams. Rašidas tapo žino­mas dėl pasisakymų per TV programas Kas h Al-Kinas (Be kaukės)ir Su ‘ai J ar i (Drąsus klausimas), Al-Hayat(Gyveni­mas), kuriose diskutuojama apie islamą ir krikščionybę. Šios programos sudo­mino milijonus tikinčiųjų Alachu, sie­kiančių sužinoti tiesą tiek apie vieną, tiek apie kitą religiją. Rašido Al-Ma- ghribi bei kitų misionierių veikla buvo sėkminga. Pastaraisiais metais Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose šim­tai tūkstančių musulmonų perėjo į kri­kščionybę. Tikslus jų skaičius nežinomas dėl griežtų sankcijų, gresiančių už islamo išsižadėjimą. Manoma, kad perėjusių į krikščionybę Maroke gali būti maždaug 150 tūkst., o Egipte - net apie 2 mln. Jau 2003 m. islamo dvasininkai skundėsi, kad vien Afrikoje islamo atsisakė apie 6 mln. žmonių. Aiškėja, koks didelis Dievo Žodžio alkis šalyse, skendinčiose pusmėnulio šešėlyje. Lemiama akimirka Rašido gyvenime tapo Biblijos ir Korano palyginimas. Jis buvo imamųsūnus ir anūkas, buvo įsitikinęs, kad Koranas gyvavo amžinai, buvo duotas iš dangaus ir jame viskas - absoliuti tiesa. Tačiau, lygindamas islamo šventąją knygą su Biblija, Korane jis rado daugybę istorinių ir kalbinių klaidų. Savo mintis ir argumentus Rašidas Al-Maghribi išdėstė knygoje I‘dzhaz al-Koranas(Neklystan­tis Koranas), išleistoje 2009 m. Ši knyga yra jo formavimosi, kelio krikščiony­bės link ir kilusių abejonių apibendri­nimas. Įžangoje jis rašo, kad tikėjimas absoliučiu Korano teisingumu buvo paskutinė stipri gija, vis dar siejanti jį su islamu. Tačiau šventosios musulmonų knygos analizė atskleidė, kad daugelis Korano skyrių (Sur) susiformavo sti­priai veikiami Biblijos istorijų ar net senų krikščioniškų legendų, patyrė reikšmingų iškraipymų pagal politinius ir religinius poreikius susiformavusiam islamui. Iš kai kurių kitų skyrių anali­zės matyti, kad autorius tikrai nežinojo daugelio svarbių istorinių ir geografi­nių faktų. Visa tai paneigia musulmonų religinę dogmą, teigiančią, kad visa tai, ką kalbėjo Mohammedas, yra absoliuti tiesa, kelianti daug didesnį pasitikėjimą negu visa, kas pasakyta ar parašyta kitų. O visų Korano faktų tiesa, pagal islamo teologiją - pagrindinis arabų pranašo misijos autentiškumo įrodymas. Žino­damas, kad Koranas nepagrįstai pastoviai siekia būti tikru Dievo žodžiu, taip pat kad didžioji dauguma arabų musulmonų iš tiesų nežino šios knygos turinio, nes jos nesupranta (jau vien dėl kalbos, kuria ji parašyta - arabiška Korano kalba tokia pat artima šiuolaikiniam arabų dialektui, kaip lotynų kalba - prancūzų ar rumunų kal­boms), Rašidas išvertė didžiąją Korano dalį į Maroko dialektą ir paskelbė You­Tube. Žinoma, atsirado daugybė musul­monų dvasininkų kritinių atsiliepimų. Tai, kuo užsiima Rašidas Al-Maghribi, musul­monai vertina labai įvairiai.

Be televizijos žiūrovų telefono skam­bučių dėl Rašido perėjimo į krikščionišką tikėjimą, jis taip pat sulaukia grasinimų ir įžeidinėjimų. Bet tai jo negąsdina, jis sten­giasi ir toliau padėti savo tėvynainiams surasti kelią pas Kristų. Rašidas niekada netvirtino, kad musulmonai yra blogi žmo­nės. Problema - ne žmonės, o ideologija ir religija. Musulmonai yra islamo aukos. Jiems reikia ko nors, kas padėtų išsivaduoti iš pavergimo ir baimės pančių.

Dažnai musulmonų žinios apie krikš­čionybę labai menkos. Viena plačiau­siai paplitusių nuomonių yra tai, kad krikščioniška Trejybė yra Dievas Tėvas, Jėzus Kristus ir Švč. Mergelė Marija (kartais arkangelas Gabrielius). Musul­monų imamai(dvasininkai), įsivaizduo­dami Kristaus asmenybę, vadovaujasi tik smarkiai iškreiptais Evangelijos fra­gmentais. Jie nelaiko Jo Dievo Sūnumi ir net paneigia Jo mirties ant kryžiaus faktą. Eilinio musulmono Evangelijos ir krikščionybės supratimas iš esmės klaidingas. Prie to prisideda ir kaltini­mai, grindžiami Holivudo filmais, kad visi krikščionys savo gyvenime įklimpsta į nuodėmes.

Rašido Al-Maghribi, kaip ir kiekvieno krikščionio, laukia didelis darbas skelbti Evangelijos tiesą. Kaip mes tai turime atlikti? Pirmiausiai turime prisiminti mal­das už brolius krikščionis, gyvenančius islamo šalyse. Jie priklauso įvairioms baž­nyčioms, tačiau juos vienija tikėjimas į Kristų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų. Jų buvi­mas priešiškoje visuomenėje savaime yra Evangelijos skelbimas. Turime melstis už tuos, kurie atlieka sunkią misiją pas musul­monus. Savo maldose negalime pamiršti tų musulmonų, kurie, rizikuodami savo gyvybe, tikėjo Jėzų Kristų ir slėpė savo tikėjimą, taip, kaip ankstyvieji krikščio­nys slėpėsi Romos katakombose. Kiek galime, turime prisidėti labdara, remian­čia krikščionis Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje, kenčiančius dėl karo veiksmų, persekiojimo ir skurdo. Musulmoniškų šalių ėjimas Kristaus link priklauso ir nuomūsų santykio su Kristumi ir Jo Bažnyčia gilinimo. Žemėje yra vietų (pvz., Saudo Arabija), kuriose galima patekti į kalėjimą vien už tai, kad palaikėte Bibliją rankose. Šis faktas turėtų būti didelis priekaištas daugeliui krikščioniškų šeimų Europoje, kurios neskaito Biblijos ir net neturi jos namuose. Ta pati bausmė laukia tų, kurie dalyvauja šv. Mišiose, priima sakra­mentą. Mūsų „karštas44 tikėjimas - tai neįvertinimas lobio, kurį turime, arba dar blogiau - gyvenimas, rieštaraujantis Kristaus mokymui, neabejotinai atitolina metą, kai daugelis musulmonų priartės prie Bažnyčios.

Simanas Sardžhis

Mylėkite viens kitą
R. Kalantos g. 38
LT-52492 Kaunas.
tel. 8 37 4530 28
El. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
www.mylekite-vienskita.org

Design by Joomla