Stasys Santvaras. Lietuva.

Vardas, kuriuo mes vadinam ir visada turėtumėm vadinti daugelį šio gyvenimo gražiausių dalykų, - yra Lietuva.
     Žemės grumstas, iš kurio saulėn pažvelgė gyvybe atspindintis diegas, mums yra Lietuva.
     Audrų neįveikiamas ąžuolas, bitėm dūzgianti liepa, gėlių ir medžių pumpurai, kurie amžiais skelbia sugrįžtantį pavasarį, yra Lietuva.
     Lakštingalos daina upių atkrantėse mėnulio sidabru aplietame vidurnakty, meilės ilgesiu ir laime persotinta paukščių giedama simfonija, ta svaiginanti ir niekur kitur nepakartojama girių giesmė - yra Lietuva.
     Tėvo ir motinos pastogė, kurioj mes pažinom žemės ir žmogiškosios širdies šilimą, - yra Lietuva.
     Kriaušių, obelų ir vyšnių sodai, žiemkenčių ir vasarojų laukai vasaros kaitroj alsuoją, kaip akim neaprėpiami žalių marių plotai, - yra mūsų tėvų darbu ir meile išpurenta, žaliuojanti ir žydinti Lietuva.
     Šaltas ir skaidrus šaltinio vanduo, tekąs žemės gyslom, lyg mūsų kraujas, yra Lietuva.
     Nemunas, Neris, Nevėžis, Dubysa, Šešupė ir kiti nuostabiais reginiais pasidabinę vandenys - yra mūsų godų šalis Lietuva.
     Kaimai, dvarai, viensėdžių sodybos, senobinės pilys ir piliakalniai, tai regimi liudininkai to būdo, kuriuo ilgus amžius gyveno Lietuva.

Skaityti toliau: Lietuva. Stasys Santvaras

Vardan tos Lietuvos Vienybė težydi..

1934 metais buvo sumanyta Lietuvoje įrengti Nežinomo kareivio kapą. Kadangi tikroji Lietuvos sostinė buvo okupuota, valdžia nutarė Nežinomo kareivio kapą įrengti Kaune, prie karo muziejaus. Sumanymo pradininkas buvo Karo sanitarijos viršininkas_.qenerolas V.Nagevičius. Laidojimo iškilmės buvo numatytos kariuomenės dieną- lapkričio 23-ją

Nuo 1928.06.30 Žuvusiųjų ir mirusiųjų karių kapams tvarkyti komisijos sekretoriumi dirbo didelis Lietuvos patriotas, Vyr. kariuomenės štabo spaudos darbuotojas, kapitonas Petras Jakštas. Jam ir buvo pavestas visas šių iškilmių organizacinis darbas.

Pirmiausiai reikėjo organizuoti palaikų atgabenimą Buvo_nuspręsta palaikus paimti iš Červonkos kapinių Latvijoje. Čia Ilūkstės apskrityje, 1919-1920 metais vyko aršios Nepriklausomybės kovos su priešais, žuvo Lietuvos kariai. 1931 metais.vadovaujant tam pačiam kapitonui Petrui Jakštui, buvo surinkti įvairiose vietose užkasti karių palaikai ir perlaidoti į kalines. Červonkos kapinėse 1931 m. birželio 19 d. buvo palaidota 30 nežinomų karių savanorių. Birželio 28 d. įvyko iškilmingas pastatyto kryžiaus šventinimas ir pamaldos už žuvusius karius. Ant kiekvieno kapo pastatytas kryželis su užrašu "nežinomas kareivis". 1932m. spaliomėn. 2 d. Červonkos kapinėse iškilmingai atidengtas įspūdingas paminklas. Viršuje stilizuoti spinduliai, Lietuvos simbolis Vytis ir žuvusio kario atvaizdas.

Skaityti toliau: Ar sulauksim Naujojo Lietuvos Atgimimo?

Generolas P. Plechavičius

Povilas Plechavičius gimė 1890- 02-01 Mažeikių apskrities Bukon- čių kaime, 1908 m. baigė Rygos gimnaziją. Vėliau baigė Orenburgo kavalerijos mokyklos kursą, buvo pakeltas į karininkus. Pirmojo pa­saulinio karo metus praleido fronte, buvo kavalerijos pulko vadu, net 29 kartus sužeistas. Apdovanotas daugeliu Rusijos ordinų ir medalių. Besikuriant jaunosios Lietuvos ka­riuomenei, 1919 m. grįžo į Lietu­vą ir buvo paskirtas Sedos apskri­ties apsaugos būrio vadu. Narsiai kovėsi su raudonarmiečiais, ber­montininkais ir lenkų kariuomene, už tai buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi. 1921-1924 m. vadovavo Pirmajam husarų Lietuvos Didžio­jo Etmono Jonušo Radvilos pulkui. 1924 m. P. Plechavičius baigė Au­kštųjų karininkų IV laidą ir buvo išsiųstas į Čekiją, generalinio štabo akademiją, kurią sėkmingai baigė. 1926 metais vadovavo kariniam perversmui, po kurio prezidentu tapo A. Smetona. 1927 metais jis užėmė Lietuvos kariuomenės Ge­neralinio štabo viršininko postą. Nuo 1928 sausio 26 d. iki 1929 vasario 10 d. ėjo Lietuvos kariuo­menės vado pareigas.

Karo teoretikai ir istorikai teigia, kad P. Plechavičius buvo viena kontraversiškiausių asmenybių Lietuvos kariuomenės istorijoje.

Tačiau 1944 m. žiemą, kai buvo nutarta organizuoti Vietinę rinkti­ną, jis vienintelis iš Lietuvos gene­rolų ėmėsi šios naštos. Apmaudu, kad rinktinės nepaiko paversti Nepriklausomos Lietuvos kariuo­menės užuomazga. Lietuvos gy­ventojų bei buvusios rinktinės na­rių atmintyje jis paliko šviesų atsi­minimą.

Skaityti toliau: Generolas P. Plechavičius

siekdamos užtikrinti nuolatinę sielovadą Lietuvos Respublikos kariuomenėje tarnaujantiems katalikams abiems Susitariančiosioms šalims priimtinu būdu,

susitarė: 
  
  1 straipsnis

1. Šventasis Sostas įsteigia kariuomenės ordinariatą, kuris rūpinsis Lietuvos Respublikos kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovada.

2. Remiantis Apaštališkąja konstitucija Spirituali Militum Curae, kariuomenės ordinariatui vadovauja Kariuomenės Ordinaras, turintis diecezinio vyskupo teises ir pareigas.

3. Kariuomenės Ordinaras tuo pačiu metu gali eiti diecezinio vyskupo arba vyskupo pagalbininko pareigas.

Skaityti toliau: Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartis dėl kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados

Broliai ir sesės padėkite,

Jau keliatą metų patriotai kelią daug klausimų, susietų su mūsų gyvenimu ir politika. Vienas iš jų, kodėl tylima apie bolševikų nužudytus Lietuvos ministrus. Ar tai tik gyvulinė baimė ar kiti išskaičiavimai, kurie paralyžuoja mūsų visuomeninį gyvenimą ir politiką.

            Vilniaus miesto Sąjudžio narys Gediminas Adomaitis paruoše išsamų nužudytų ministrų sąrašą. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas partizanų kapelionas, skelbė šį sąrašą per Ribentropo-Molotovo pakto minėjimą šv. Mikalojaus bažnyčioje Vilniuje. Deja, jokio atgarsio.

            2012 09 09 Vilniaus Sąjudžio pirmininkas Rytas Kupčinskas ir  monsinjoras Alfonsas Svarinskas, partizanų kapelionas, nutarėme kreiptis į aukščiausią vadovę, Prezidentę ir reikalauti, kad šių ministrų pavardės būtų viešai paskelbtos ir pagerbtos. Vilniaus arkyvykupijos katedroje ir Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingoje sesijoje. Prie šito pareiškimo pridėjome Gedimino Adomaičio sąrašą: „Sušaudytų ministrų kabinetas“.

Lietuvos Respublikos                                                                                    2012 08 09

Prezidentei Daliai Grybauskaitei

DĖL TARPUKARIO MINISTRŲ KABINETO NARIŲ PAGERBIMO

Per Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį (1918 m. vasario 16 d. - 1940 m. birželio 15 d.) dvidešimt vienoje Lietuvos Respublikos vyriausybėje dirbo 100 Ministrų kabineto narių. Prasidėjus sovietinei okupacijai daugelis iš jų buvo žiauriai sunaikinti. Per penkerių metų laikotarpį (1940 m. birželio 15 d. - 1945 m. gegužės 8 d.) sovietinės represinės struktūros sušaudė 17 tarpukario vyriausybių ministrų. Dar 13 Nepriklausomos Lietuvos ministrų buvo ištremti ir visi žuvo. Tai skaudūs istorijos faktai, kurie turėtų būti nuolat primenami lietuvių tautai ir reikiamai įvertinti Valstybės vadovybės. Didvyriškai žuvę Ministrų kabinetų nariai nusipelno visokeriopos savo tėvynainių pagarbos.

Skaityti toliau: Tėvynės skausmas

Mykolas Krupavičius. Atsiminimai

(Psl. 345-351)

1972m Lietuviškos knygos klubas

Paleistas, nuėjau į savo seniai nematytą butą, bet patraukiau anapus Žaliojo tilto į nuutėlėjimo įstaigą, kuri savo darbą atliko sąžiningai ir tuo tarpu laimingai. Su sveikais, bet jau neutėlėtais drabužiais grįžau į savo seniai paliktas patalpas.

Gyvenau Odų skersgatvyje. Namų numerio neatsimenu. Savininkai – senbernis Mykolas ir dvi senmergės seserys. Tik atvykęs į Vilnių ir paleistas iš vadinamo karantino, pas juos apsigyvenau. Butas Vilniaus masto – šeši dideli kambariai. Baldelio jokio, bet ir nuomos jokios. „Gyvenk, kad kiti blogesni buto neužimtų“. -  Tokiais žodžiais mane priėmė tie sulenkėję lietuviai. Ir gyvenau. Nuomos, kad ir būtų norėję, nebūčiau mokėjęs, nes neturėjau kuo mokėti. Atsimokėdavau bent dalinai kuo kitu: dažnai važinėdamas po Lietuvą, atgabendavau jiems tai duonos kepalėlį, tai lašinių gabalą, tai keletą kiaušinių, o tas anais laikais buvo labai brangi dovana. Vilniuje buvo tikras badas. Žmonės ieškojo duonos su krepšiukais net toli Lietuvos gilumoje – Ukmergės, Utenos, ir kitų kraštų apylinkėse. Žandarai juos gaudydavo  kaip kontrabandininkus. Žmonės ne tik tino iš bado, bet ir mirkdavo gatvėse.

Valgydavau kažkokioj lietuviškoj valgyklėlėj. Visas valgio pagrindas buvo žolės. Sumanioji šeimininkė iš žolių sugebėdavo net kotletų padaryti. Bet žolės žmogui ne didelė parama. Po kelių mėnesių tokio maisto vėjas mane kaip smilgą siūbavo. Parsivežtų iš kelionių po Lietuvą dovanų padalindavau ir bendrabučio kaimynams, kurių turėjau jau pilnus šešis kambarius. Gyveno čia ir Lazdynų Pelėda. Tos dovanos būdavo šventė. Bent trumpam užsimišdavome, kad gyvename badmetyje. Vieną kartą iš Tverų parvežiau savo simpatiškam šeimininkui  Mykolui garsaus Tverų  milelio drabužiui. Nudžiugo, lyg būtų kitus namus gavęs. Buvo nuplyšęs tiek, kad gėdinosi ir į gatvę išeiti. Įduodamas dovaną paklausiau, ar jis panorės lietuvišku milu dengti savo lenkišką kūną. Jis sušuko: „Kunige, taigi aš pats esu lietuvis, tik lietuviškai nekalbu“. Žemaitiškus milu atvežiau į lietuvišką kelią, nors, kaip teko patirti, tas milinis krikštas, tesėjo neilgam. Mano Mykolas, geresnėse sąlygose atsigavęs, neprisiminė man pasakytų žodžių, kad jis esąs lietuvis.

Skaityti toliau: Kaip buvo kuriama pirmoji Lietuvos Respublika

LIETUVIŲ TAUTA, SENOSIOS LIETUVOS DIDINGOS PRAEITIES GAIVINAMA, YRA ATSTAČIUSI NEPRIKLAUSOMĄ SUVERENINĘ LIETUVOS VALSTYBĘ IR GINKLO KOVOJE JĄ APGYNUSI TAM, KAD, VYKDYDAMA SAVO AMŽINĄJĄ TEISĘ BŪTI LAISVAI IR NEPRIKLAUSOMAI SAVO TĖVŲ ŽEMĖSE, VIENINGA VALIA SERGĖTŲ, KAS JAI IŠ AMŽIŲ PRIKLAUSO, TĘSTŲ GARBINGUS LIETUVOS ŽYGIUS IR ESAMOSIOS BEI BŪSIMŲJŲ KARTŲ PASTANGOMIS UGDYTŲ LIETUVOS GALIĄ.

LIETUVIŲ TAUTOS PATYRIMU, KURĮ JAI YRA DAVĘ JOS SENOVĖ IR VALSTYBINĖ PRAEITIS, JOS ATGIMIMAS IR KOVOS DĖL NEPRIKLAUSOMYBĖS, PRISIKĖLUSIOS LIETUVOS GYVENIMAS IR TAUTINĖS VALSTYBĖS KŪRIMAS, NUSTATOMA LIETUVAI ŠI KONSTITUCIJA:

I SKYRIUS. Bendrieji nuostatai

l straipsnis

Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma suvereninė.

Jos suverenumas priklauso Tautai.

2 straipsnis

Lietuvos Valstybės teritorija yra žemės, kurių sienos nustatytos sudarytomis ligi šiol Lietuvos Valstybės tarptautinėmis sutartimis. Jos negali būti atskiriamos.

3 straipsnis

Lietuvos Valstybė yra respublika.

Jos priešakyje yra Respublikos Prezidentas.

Jis vadovauja Valstybei.

4 straipsnis

Valstybės valdžia yra vienatija ir nedaloma. Ją vykdo Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Teismas.

Skaityti toliau: Lietuvos Konstitucija (1938 m. gegužės 12 d.)

Vardan Dievo Visagalio, Lietuvos Tauta, dėkingai minėdama garbingas savo sūnų pastangas ir kilnias aukas, Tėvynei išvaduoti padarytas, atstačius nepriklausomą savo Valstybę, ir norėdama nutiesti tvirtus demokratingus jos nepriklausomam gyvenimui pagrindus, sudaryti sąlygas teisingumui ir teisėtumui tarpti, ir patikrinti visų piliečių lygybę, laisvę ir gerovę, o žmonių darbui ir dorai tinkamą Valstybės globą, per savo įgaliotus atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį Seimą, 1922 metų rugpiūčio mėnesio l dieną priėmė šią Lietuvos Valstybės Konstituciją.

I. Bendrieji dėsniai.

1 straipsnis

Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika. Suvereninė Valstybės Valdžia priklauso tautai.

2 straipsnis

Valstybės valdžią vykdo Seimas, Vyriausybė ir Teismas.

3 straipsnis

Lietuvos Valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas Konstitucijai.

4 straipsnis

Lietuvos teritorijos sienos gali būti keičiamos tik įstatymo keliu.

Skaityti toliau: Lietuvos Valstybės Konstitucija (1922 m. rugpjūčio 1 d.)

                        Lietuva, Tėvyne mūsų,
                            Tu didvyrių žeme,
                            Iš praeities Tavo sūnūs
                            Te stiprybę semia.               

                            Tegul Tavo vaikai eina
                            Vien takais dorybės,
                            Tegul dirba Tavo naudai
                            Ir žmonių gėrybei.               

                            Tegul saulė Lietuvoj
                            Tamsumas prašalina,
                            Ir šviesa, ir tiesa
                            Mūs žingsnius telydi.             

                            Tegul meilė Lietuvos
                            Dega mūsų širdyse,
                            Vardan tos Lietuvos
                            Vienybė težydi!

Pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona
1919 m. balandžio 4 d.    -   1920 m. birželio 19 d.

Skaityti toliau: Lietuvos Prezidentai

        L I T U A N I A     R E S T I T U T A