Prabėgo šimtmečiai... Kilo ir žlugo imperijos, žuvo civilizacijos, politiniai, kariniai ir socialiniai perversmai pakeitė net žemės išvaizdą, tačiau virš šios audringos gyvenimo jūros tarsi uola tvirtai stovi Jėzaus Nazariečio įkurtoji Bažnyčia.
Tikėjimas, kurį iš pradžių išpažino vos kelios dešimtys žmonių, šiandien tapo kelrodžiu milijardams žemės gyventojų, kalbančių skirtingomis kalbomis ir išugdžiusių įvairiausias kultūros formas.
Evangelijos pamokslas, tarsi gaivus vėjas, įsiveržęs į karšų antikos pasaulį, įkvėpė vilties nualintiems ir nusivylusiems žmonėms, suteikė jiems energijos ir gyvasties. Krikščionybė suvienijo Atėnų išmintį ir Rytų viltis su Romos svajone apie visuotinę “santarvę”; ji pasmerkė engėjus, iškėlė moterį ir padėjo panaikinti vergovę.
Vėliau jaunose Vakarų barbarų šalyse ji tapo humanizmo ir švietimo atrama, privertusi šiurkščią jėgą paklusti dvasiniam ir doroviniam autoritetui. Ilgainiui krikščionybės “raugas” Europoje ir Naujajame Pasaulyje davė postūmį dinamiškai raidai, kokios nebūta per visus ankstesnius penkiasdešimt tūkstančių žmogaus gyvavimo metų.
Krikščionybė tapo patraukli, regis, visiškai skirtingiems žmonėms: Romos vergams ir Dantei, Dostojevskiui ir Afrikos piemenims. Ji stiprino Koliziejaus kankinius ir teikė jėgų XX amžiaus tikintiesiems.
Kiekviena epocha atskleisdavo Naujajame Testamente slypinčius neišsenkiančius įkvėpimo šaltinius. Pirmieji Jėzaus mokiniai buvo paprasti galilėjiečiai, bet vėliau Jo kryžiui lenkėsi didžiausi visų tautų protai. Jo Apreiškimas praskaidrino Augustino ir Paska
lio mintį, iš meilės Jam buvo statomos didingos šventovės. Jis įkvėpė poetus ir skulptorius, Jo poveikio dėka liejosi galingos simfonijų bei choralų melodijos... Dievažmogį vaizdavo Andrejus Rubliovas, Mikelandželas, Rembrantas; baigiantis antrajam tūkstantmečiui Evangelijos, skelbiančios Kristų, išverstos į pusantro tūkstančio kalbų ir paplito po pasaulį taip plačiai, kaip ir garsiausi žmogaus genijaus kūriniai.
Net kai daugelis krikščionių pamiršdavo, kokios jie dvasios, ir išduodavo Išganytojo Testamentą tuo apginkluodami daugybę Bažnyčios priešų, Evangelijos ir toliau “nepastebimai” (Lk 17,20) veikdavo žmones. Teisingumo, brolybės, laisvės, pasiaukojamo tarnavimo artimui idealai, tikėjimas galutine gėrio pergale ir žmogaus asmenybės verte - žodžiu, visa, kas priešinosi tironijai, melui ir prievartai, gaivinama to paties Evangelijos gyvybės šaltinio, net jei tai ir lieka neįsisąmoninta.
V.Svirskis Šv.Ambraziejus (Maždaug 1900 m.).
Viršum Bažnyčios siautėjo audros, ūžė viesulai, jos tykojo išorės ir vidaus pavojai. Garbėtroškos vadovai, neįveikta minios pagonybė, pasaulio ir asketizmo pagundos, atvirų priešų išpuoliai ir krikščionių nuodėmės, kivirčai ir susiskaldymas - visa tai kartais, regėjos, keldavo pavojų pačiam Bažnyčios egzistavimui. Tačiau ji atlaikė visas istorijos krizes ir negandas.
Jos atsparumo paslaptis - tai Žmogaus Sūnus, kuris, apaštalo žodžiais tariant, “yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius”, tai Dvasios dovanos, kurių gauna Jo ištikimieji (Žyd 13,8).
Nepraskaidrinta žmogaus sąmonė trokšta išorinės didybės, lenkiasi regimai jėgai, tačiau Evangelija jam siūlo ką kita. “Mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, Kuris žydams yra papiktinimas, pagonims - kvailystė” (1 Kor 1,23). Pasauliui atsiskleidžia ir jį išgano pažemintas Dievas, sumažintas, žvelgiant “šio pasaulio” akimis.
Kiekviena siela, sutikusi Jėzų Kristų, patiria, kad žmogus - ne vienišas klajūnas juodoje kosmoso dykynėje, kurio niekas nepašauks vardu; jis - Dievo vaikas, vykdąs Jo sumanymus. Įsikūnijusysis parodė žmonėms, koks jų aukščiausias dangiškas pašaukimas: Jis pašventino ir sudvasino žmogaus prigimtį sėdamas į šią dirvą nemirtingumo sėklų. Jo asmenyje slėpiningas ir nesuvokiamas Kūrėjas tapo mums artimas, ir tai suteikia gyvenimui džiaugsmo, grožio, prasmės. Gąsdinanti nebyli praraja išnyksta, viską nušviečia Kristai šviesa ir Dangiškojo Tėvo meilė.
Štai kodėl visuomet, kai norėta palaidoti krikščionybę, ji, kaip ir Nukryžiuotasis bei Prisikėlusysis, kildavo iš kapo patvirtindama nemarumą šių pranašiškų žodžių: “Tu esi Petras - Uola; ant tos uolos Aš pastatysiu Savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės” (Mt 16,18).
Ne doktrinos ar teorijos, o Pats Kristus nuolat atnaujina krikščionybę ir veda ją į amžinybę.
Šimtmečiai, praėję nuo to Velykų ryto Judėjoje, tėra dievažmogiškosios Bažnyčios pilnatvės prologas, tėra pradžia to, ką jai žadėjo Jėzus. Naujasis gyvenimas kol kas tėra nelyginant liauni, ką tik prasikalę silpni daigeliai. Gerosios Naujienos religija yra ateities religija. Tačiau Dievo Karalystė jau gyvuoja: pasaulio grožyje ir žmonių gyvenime, kai gėris paima viršų; tikrų Viešpaties mokinių, šventųjų ir teisuolių asmenyse, tuose, kurie nori sekti Kristumi, kurie neapleido Jėzaus sunkių Jo Bažnyčiai išbandymų metu...
Tad duok mums, dieviškasai Mokytojau, jų tikėjimo galią, jų neblėstančią viltį, jų meilės Tau ugnį. Kai, paklydę gyvenimo kelyje, mes sustosime nežinodami, kur eiti, leisk ir mums tamsoje išvysti Tavo veidą. Gaudžiant, dundant technikos erai, tokiai triukšmingai, galingai ir sykiu tokiai elgetiškai ir bejėgei, išmokyk mus klausytis amžinybės tylos ir leisk išgirsti joje Tavo balsą, Tavo teikiančius stiprybės žodžius: “Aš Esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos”.
PROLOGAS..........................................8
I DALIS. NUO BETLIEJAUS IKI KAFARNAUMO..............25
1. Karaliaus Erodo dienomis”....................27
2. Nazaretas.................................32
3. Taisantysis kelią. Jėzus dykumoje.........39
4. Galilėja. Pirmieji mokiniai...............47
5. Geroji Naujiena...........................55
Dangiškasis Tėvas ir Dievo sūnūs............55
Meilės priesakas............................60
Sena ir nauja...............................64
Žemiškasis gyvenimas ir Amžinasis gyvenimas.73
Dievo Karalystė.............................77
“O Aš sakau jums...”........................84
II DALIS. MESIJAS...................................87
6. “Ne ramybės, o kalavijo...”...............89
7. Karalystės ženklai........................96
8. Dvylika apaštalų. Pranašo mirtis.........104
9. “Gyvybės duona”..........................108
10. Žmogaus Sūnaus paslaptis................114
Mesijas: Karalius ir Išganytojas...........117
Dievo Sūnus................................120
Išganytojas................................122
Mokiniams iškilusi paslaptis...............126
III DALIS. GOLGOTĄ PASITINKANT.....................129
11. Daug kviestų - maža išrinktų............131
12. Valanda artėja..........................142
13. Tėvo vynuogynas.........................149
14. Mesijo teismas..........................155
15. Naujojo Testamento Velykos..............166
16. Getsemanės sode.........................174
IV DALIS. PER KANČIAS IR MIRTI - Į AMŽINĄJĄ ŠLOVĘ .179
17. Sadukėjų tribunolas.....................181
18. Prokuratoriaus teismas..................185
19. Golgota.................................190
20. Po nukryžiavimo.........................196
21. Pergalė prieš mirtį.....................199
22. “Aš siunčiu jus...”.....................208
EPILOGAS...........................................214
A.Menio fondui leidus, atsisakyta knygos priedų. Dalį juose pateikiamos informacijos Lietuvos skaitytojai gali rasti “Naujojo Testamento” komentaruose bei prieduose. Ten esama ir sąvokų žodynėlio bei bibliografijos duomenų.
Pastabos, paaiškinimai skaitytojų patogumui iš knygos pabaigos atkelti į tekstą. Ilgesnės, labiau pagal prasmę nutolusios nuo dėstymo eigos pastabos nukeltos į puslapio apačią.
Šventasis Raštas cituojamas iš Pasaulinėje literatūros bibliotekoje išleistų Senojo Testamento tomų (vertė arkivyskupas J.Skvireckas) bei Lietuvos vyskupų konferencijos Naujojo Testamento leidimo, spausdinto 1989 m. Zalcburge.
Daugelyje vietų autorius savais žodžiais atpasakoja Biblijos fragmentus, todėl verčiant taip pat nukrypstama nuo pažodinio Šventojo Rašto citavimo. Autorius viename epizode dažnai pateikia fragmentų išsyk iš kelių Evangelijų, todėl nurodomi paraleliniai šaltiniai tikintis, kad skaitytojas norės savarankiškai palyginti Biblijos tekstą su knygoje pateikiamu tekstu. A.Menis rašė: “Jeigu ši apybraiža padės skaitytojui geriau suprasti Evangeliją, paskatins ja domėtis ar bent privers susimąstyti, autoriaus tikslas bus pasiektas...”
Šiuo metu spaudai rengiame dar vieną, jau ketvirtąją Aleksandro Menio knygą. Be to, A.Menio darbų ištraukų vėl numatome skelbti periodiniame leidinyje “Aš”.
A.Menio knygos negalėtų pasiekti- skaitytojų be rėmėjų. Nuoširdžiai dėkojame Linui Rėkliui, Egidijui Motiekai ir visiems kitiems, prisidėjusiems prie “Žmogaus Sūnaus” leidimo. Dėkojame Stefanijai Purlienei už paramą platinant redakcijos leidinius.
Už nuolatinę globą dėkojame Vytautui Kapačauskui.
Tiems, kurie nutars paremti leidyklą, kad ir kuklia suma, iš anksto dėkojame ir pranešame, jog S.Rudalevičiūtės individualios leidybinės įmonės a/s Nr. 202468281 yra “Vilniaus banko” Vilniaus filiale, kodas 260101777. Valiutinė sąskaita Nr. 0700608 yra tame pačiame banke.
Redakcijos adresas - A/D 2180, 2049 Vilnius.
Autorius Aleksandras Menis (Aleksandr Men)
© Vertėja Stasė Rudalevičiūtė
Stilistė Vida Tunaitytė
Maketuotojas Jonas Matulevičius
Atsakingoji sekretorė Liudmila Beliajeva
Mokslinė-mokomoji literatūra
Pasirašyta spaudai 1997.08 SL 1444. Formatas 84x108/32
Popierius ofsetinis, 7 sp. 1. Tiražas 5000. Užs. Nr.
Kaina sutartinė
Stasės Rudalevičiūtės individuali leidybos įmonė
Periodinio leidinio “Aš” priedas
Spausdino AB “Spauda”
Laisvės pr. 60, Vilnius
Vilnius, 1997
