Audrius Bačiulis. Lietuvos valstybę ir tautą sukūrė krikščionybė ir Katalikų bažnyčia
Rinkimų batalijų įkarštyje pasimetė prieš kelias savaites paskelbta žinia, kad, galutiniais gyventojų surašymo duomenimis, 77,3 proc. Lietuvos gyventojų priskiria save Romos katalikų bažnyčiai. Per dešimtmetį nuo praėjusio gyventojų surašymo katalikų skaičius valstybėje sumenko vos 1,7 proc., tad galima drąsiai teigti, kad Lietuva buvo, yra ir išlieka katalikiška šalis.
Skaičius stebėtinai didelis, atmenant, kad penkis sovietmečio dešimtmečius Lietuvos gyventojai buvo auklėjami karingojo ateizmo dvasia, Bažnyčia persekiota ir bauginta, lankantieji pamaldas pašiepiami, laikomi nemokšomis ir keistuoliais. Juoba Lietuvai atsikovojus nepriklausomybę ir įsijungus į Vakarų pasaulį atsidūrėme tokioje pat pabrėžtinai sekuliarioje, Bažnyčios ir ypač krikščionybės atžvilgiu nepakančiai nusiteikusioje savo esme socialistinės Europos Sąjungos bendruomenėje.
Paskaitęs nemažos dalies viešojoje erdvėje besireiškiančių intelektualų, publicistų ar jais būti pretenduojančiųjų mintis, gali susidaryti įspūdį, kad santykio su Bažnyčia ir krikščionybe požiūriu Lietuvoje nuo sovietmečio nedaug kas tepakito. Netgi iš aukščiausių šalies politikų lūpų yra nuskambėjusi sovietinėje Konstitucijoje įrašyta frazė, esą „Bažnyčia Lietuvoje atskirta nuo valstybės“, nors Lietuvos Konstitucija sako tik tai, kad „Lietuvoje nėra valstybinės religijos“. Kai kam, pasirodo, šios sąvokos tapačios, nors taip ir nėra. Užtai yra akivaizdus noras matyti Bažnyčią ir krikščionybę ten pat, kur šios buvo nugrūstos sovietmečiu, – visuomenės paraštėje, su savo pamokymais apie dorą, moralę ir pareigą visuomenei nesipainiojančias po moderniųjų intelektualų kojomis.
Bet kokia valstybės parama religinėms organizacijoms, ypač finansinė, atkuriant sovietmečio nacionalizacijos padarytą žalą tiek katalikų, tiek kitoms tradicinėms Lietuvos bažnyčioms, negausiai, bet balsingai visuomenės daliai sukelia tiesiog isterišką atmetimo reakciją, kažkuo netgi panašią į apsėstųjų kliedesius. Antraip sunku suvokti, kodėl, regis, visai blaiviai protaujantys žmonės, susidūrę su faktu, kad katalikais save laiko daugiau, nei trys ketvirtadaliai visuomenės, rimtai ima stebėtis, kaip šie po pastarųjų kelerių metų vis tiek nebiją savęs priskirti prie Romos katalikų bažnyčios. O kiti, išgirdę, kaip katalikai reikalauja gerbti jų įsitikinimus ir jiems šventus dalykus, ima viešai siūlyti „užsikrušti negyvai“. Skaitydamas tokius, visiškai rimtai parašytus, žodžius, nevalia susimąstai, kad kunigai egzorcistai visuomenei dar tikrai reikalingi.
Kiekvienam burnojančiam ant krikščionybės ir Bažnyčios taip ir maga pasakyti: žmogau, tu gali gyventi laisvoje Lietuvos valstybėje ir kalbėti lietuviškai tik krikščionybės ir Bažnyčios dėka! Nes jei ne tie „tamsybininkai kunigai“, jei ne krikščionybė, jei ne Romos katalikų bažnyčia, tai Lietuvos valstybės veikiausiai net nebūtų – ji būtų išnykusi dar XVI–XV a., nes ją būtų ištikęs arba Prūsijos, arba Livonijos likimas, arba ji būtų suslavėjusi ir tapusi viena iš tų stačiatikių kunigaikštysčių, kurias XVII a. Maskva suvienijo į Rusiją.
Kunigaikštis Vytautas tapo Didžiuoju, o jo pusbrolis Jogaila – karaliumi ne tik todėl, kad sutriuškino kryžiuočių galybę, bet ir todėl, kad sumojo paskutinę akimirką apsikrikštyti patys ir apkrikštyti Lietuvą, suteikdami jai antrą šansą, po Mindaugo, tapti civilizuotos Vakarų Europos dalimi. Ir Lietuva šį šansą išnaudojo.
Netgi 125 metus trukusi carinės Rusijos valdžia, skaldymo ir rusinimo politika nepajėgė paversti Lietuvos, tegu gerokai apkarpytos, viena iš rusakalbių Šiaurės Vakarų provincijų. Kelią tam pastojo ne tik sukilimai, ne vien slaptųjų draugijų ir bajorijos veikla, bet ir Katalikų bažnyčia: sukilėlių kunigas Antanas Mackevičius, lietuviško švietimo platintojas ir tautos blaivintojas Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. Vėliau, jau atkovojus nepriklausomybę, tvarios valstybės ir visuomenės pamatus paklojo prelato Mykolo Krupavičiaus sugalvota ir įgyvendinta žemės reforma.
Kalbame ir rašome lietuviškai todėl, kad prieš 465 metus bažnyčios kantorius Martynas Mažvydas parašė ir išspausdino „Katekizmuso prastus žodžius“, tapusius pirmąja lietuviška knyga. Po šimto metų vienuolis jėzuitas Albertas Vijūkas-Kojelavičius parašė pirmąją Lietuvos istoriją, dar po šimtmečio kunigas Kristijonas Donelaitis – poemą „Metai“, o dar šimtui metų prabėgus vyskupas Antanas Baranauskas paskelbė „Anykščių šilelį“. Šie veikalai atgulė į lietuviškos klasikos lobyną ir nepraranda savo meninės vertės iki šiol, priešingai nei kai kurie kiti, pasaulietiniai primityvistiniai kūriniai.
Ne tik Lietuvos – visos Europos civilizacinis iškilimas pasaulyje neatsiejamas nuo krikščionybės ir Katalikų bažnyčios įtakos. Ne dažnai susimąstoma, kad Romos katalikų bažnyčia – vienintelė organizacija šiame pasaulyje, turinti nenutrūkstamą, dokumentuotą dviejų tūkstančių metų istoriją ir tradiciją. Istorine atmintimi ir patirtimi jai negali prilygti niekas, netgi pačios seniausios valdovų dinastijos. Galiausiai Europa ir jos civilizacija turi savo istoriją tik todėl, kad ją užrašė krikščionių vienuoliai, o Bažnyčia išsaugojo jų užrašus.
Krikščionybės nuopelnus civilizacijai suvoki, kai pagalvoji, kas dėjosi dabartinės Europos teritorijoje VI–VIII a., kai didingą Romos civilizaciją pirma šlavė iš Rytų atėjusios barbarų ordos, o iš Pietų įsiveržė krikščioniškuosius Artimuosius Rytus ir Šiaurės Afriką sunaikinusi islamo kariauna. Krikščionių kunigai ir vienuoliai, suslapstę civilizacijos liekanas, nuolankiai ėjo pas naujaisiais valdovais tapusius barbarus ir palengva, tyliais, bet įtaigiais balsais civilizavo juos. Tai buvo šimtmečius trukęs darbas, bet dėl jo XIV a. Europoje tarsi staiga atgimė antikinė kultūra ir civilizacija.
Atėjo Renesansas, ir staiga paaiškėjo, kad nei graikų filosofų kūriniai, nei Romos skulptorių šedevrai niekur nėra dingę – tiesiog visą tą laiką jie laukė savo valandos už saugių vienuolynų sienų, saugomi nuo nepatyrusių akių. Kai Bažnyčia nutarė, kad visuomenė jau subrendo suvokti antikos didybę, visa tai išvydo dienos šviesą. Atlikti tokią daugelį šimtmečių trukusią civilizacinę misiją tegalėjo Katalikų bažnyčia. Tam jai teko įsteigti universitetus, suburti pirmąsias mokslo draugijas, išplėtoti mokslą ir technologijas, įdiegti sampratą apie bendrą teisę ir įstatymus.
Kalbantiems apie „bažnyčios tamsumą“ derėtų atminti, kad krikščioniškoji Europa yra vienintele, kurioje iš alchemijos išsirutuliojo chemija, o iš astrologijos – astronomija. Galiausiai Vilniaus universitetas irgi buvo įsteigtas kaip Jėzuitų kolegija.
Žymus religijų ir krikščionybės tyrinėtojas, Vašingtono ir Beiloro universitetų profesorius sociologas Rodney Starkas vienoje žinomiausių (deja, regis, į lietuvių kalbą neišverstoje) savo knygų „Proto pergalė: kaip krikščionybė atvedė į Laisvę, Kapitalizmą ir Vakarų sėkmę“ pabrėžia, kad, priešingai nei kitos didžiosios religijos, vienintelė krikščionybė Dievą pripažįsta aukščiausia protaujančia esybe, kurio darbų didybę galima suvokti tik proto ir logikos dėka: „Visas krikščioniškosios visuomenės suklestėjimas pagrįstas unikaliu, tik krikščionims būdingu įsitikinimu, kad Dievas įpareigojo žmones siekti pažangos, ir tam tikslui suteikė jiems proto dovaną.“
Tad kalbėti apie krikščionybės ir Bažnyčios „tamsumą“ gali tik patys tikriausi tamsybininkai, kurių žinios apie religiją ir Romos katalikų bažnyčią nesiekia toliau „Jaunojo bedievio vadovo“.
"Veidas", 2012 10 22