/Lk I, 5-25/
Šventoji Dvasia pripildo savimi
kūdikius įsčiose ir nekrikštytus teisiuosius —
Ji dvelkia, kur nori.
/Lk 1, 26-38/
Du “Tebūnie":
Dievo Tėvo ir Švenčiausios Motinos.
Tėvas ir Motina —
Didžioji ir Mažoji premisos Logosui.
Kristus įsikūnijo išrinktosios tautos
išrinktoje Mergelėje.
įsikūnydamas Dievo Sūnus
nepažemino Dievo, o išaukštino žmogų:
vienaip vyrą, priimdamas jo kūną,
kitaip moterį, pasirinkdamas ją savo Motina,
nereikalaudamas nekaltybės aukos.
Sielos aimana išmeldė iš dangaus Išganytoją,
kūno vargas pašaukė Jį iš žemės.
Amžinasis prasidėjo laike.
Jėzus įsikūnijo šalyje, kur žemės paviršius
yra žemiausias pasaulyje. Simboliška:
išgelbėti žmoniją iš nuopuolio slėnio.
Jėzaus vardą angelas pasako Marijai anksčiau
negu Jis prasidėjo.
Angelo žodžiu ir Marijos žodiniu sutikimu
pradėtas Dievo Žodis, Įkūnyta ir Įasmeninta.
/Lk 1, 39-45/
Kas Tas, Kurį garbina kūdikiai motinos įsčiose?
Nebylus Zacharijas — Balso tyruose tėvas —
šalia įsikūnijusio Žodžio.
Paskutinieji arkangelo Gabrieliaus žodžiai
ir pirmieji Elzbietos žodžiai — tie patys —
tarsi vieno Apreiškimo tąsa.
Marija pirmoji aplankė Elzbietą,
Jėzus pirmas ateis pas Joną Krikštytoją.
Nuolankumas. Jonas Krikštytojas
įtikėjo Jėzų dar motinos įsčiose būdamas,
todėl tarp gimusių iš moters nėra didesnio už jį.
Marija, Tu esi pasaulio
ir To, Kuris sukūrė pasaulį, garbė!
Beprasmis būtų be Tavęs pasaulis.
Ir kas pagimdytų Viešpačiui Jo Sūnų?
Gabrielius pasveikino Mariją
pirmasis iš visų angelų.
Motina, kurios sūnus turės liudyti Išganytoją,
pažino Ją ir pati pirmoji
iš visų žmonių pagarbino.
Angelui ir Elzbietai — dangui ir žemei —
paliudijus Nekaltąjį Jėzaus prasidėjimą,
Marija gieda džiaugsmo giesmę Magnificat.
Jonas Krikštytojas — senų gimdytojų vaisius,
Senojo Testamento saulėlydžio.
Jėzus —jaunutės Mergelės Kūdikis,
Naujojo Testamento aušros.
/Lk 1, 67-79/
Jono Krikštytojo tėvas, kupinas Šv. Dvasios,
pranašauja giesme “Benedictus
Pranašai ir poetai.
/Lk 1, 80/
Ir Jono Krikštytojo paslėptasis gyvenimas
kaip ir Jėzaus apibūdintas trumpai:
“Augo ir jo dvasia tvirtėjo
/Lk 2, 1-21/
Kelionė į Betliejų liudija
Juozapą ir jo Sužadėtiną
kilusius iš Dovydo karališkos giminės.
Nekaltybė graži, nes joje gimė Jėzus,
Įsikūnijimu Jis nenustojo dieviškosios prigimties,
bet įgijo žmogaus prigimtį savo kančiai.
Jėzus gimė laike iš Motinos,
o amžinybėje — iš Tėvo.
Žydų tauta kilusi iš senos, nevaisingos Saros.
Jėzus iš jaunos Mergelės, bet saugomas moterystės.
Adomas gal 33 metų vyru atėjo pasaulin,
o Jėzus - kūdikiu.
Ėdžiose paguldytas Avinėlis,
kuris atiduos savo Kūną sielų maistui.
Avinėlis ir Ganytojas gimė tvartelyje.
Vėliau, erškėčiuose įsipainiojęs,
bus paaukotas už tautą.
Ne ant jausmų pagalvės,
bet ant kietos Dievo valios uolos
paguldė Švč. Motina Kūdikį.
Ir šiandien ant akmeninio altoriaus guldo
kunigo rankose gimusį sakramentinį Jėzų.
Mūsų viltis: Jėzus nepaniekins ir mūsų
širdies tvartelio, jeigu tiktai Jį priimsime,
jeigu ten yra nors žiupsnelis švaraus šieno.
Ir Betliejaus tvartelis, ir karaliaus pilis
Dievo akivaizdoje vienodai vargingi
prieš dangaus rūmus.
Koks simboliškas Jėzaus gimimas,
imperatoriui skaičiuojant žmones.
Išrinkta tauta, išrinkta Šventoji Mergelė,
išrinktas vardas, išrinkta vieta,
išrinktas laikas — kaip Dievui patiko.
Žemėje — žvaigždynų dulkėje — pavergtos
tautos mažo miestelio tvartelyje
naktį gimė Kūdikėlis Jėzus,
kad išvaduotų mus iš pasmerkimo nakties.
Gerojo Ganytojo gimimas pirmiausia apreikštas
budintiems išrinktosios tautos piemenims.
Amžinieji angelų žodžiai:
“Garbė Dievui aukštybėse,
o žemėje ramybė Jo žmonėms
Ir geros valios žmonių žodžiai:
“Eikime, pažiūrėkime
/Lk 2, 22-28/
Kaip Tėvas, taip ir Motina
aukojo savo vienintelį Sūnų.
Avinėlį atpirko už du purplelius.
Bažnyčia aukoja Jo sakramentinį Kūną kunigo
rankomis, kaip jos paveikslas — Švč. Motina —
aukojo šventykloje Kūdikį Simeono rankomis.
Simeonas —pirmasis kunigas,
kuris Tėvui aukojo Jėzų.
Purplelis ir vietoje avinėlio balandis —
Juozapo ir Marijos neturto liudininkai.
Jėzus buvo išpirktas vargšo verte,
o parduotas už vergo kainą.
Abraomo ir Marijos tikėjimas Dievo galybe panašus,
todėl abu yra tautų pirmtakai:
vienas kūnu, kitas dvasia.
/Lk 2, 29-32/
Didelis džiaugsmas visada gieda. Angelai
ir pranašai amžinai gieda Dievo akivaizdoje.
/Lk 2, 33-35/
Raidės vergai gali aiškinti
prigimtinę Jėzaus kilmę.
/Lk 2, 36-38/
Du seni žmonės, vyras ir moteris,
savo mirties akivaizdoje šlovina Kūdikį
ir Jo kūdikišką Motiną — du liudytojai.
/Lk 2, 39-51/
Sekti Jėzų paslėptu gyvenimu —
štai vienuolių įžadų pagrindas.
Kviečių ir vynuogių, liūtų ir avinėlių,
dykumų ir trijų derlių šalyje gyveno Jėzus.
Jo žmogiškoji prigimtis tobulėjo ir augo.
Jėzų mokė Švč. Motina ir Šventoji Dvasia.
Motina išmokė Dievo Žodį žmogaus žodžio.
Jis pažino buitį, gamtą, visuomenę ir Raštą.
Iš čia Jis sems savo palyginimus.
Izaokas buvo parengtas aukai dvylikos metų,
o Jėzus dvylikos metų apreiškė savo išmintį.
Pirmasis konfliktas su Rašto aiškintojais,
kurio jie neužmiršo iki Golgotos.
Jėzaus pasilikimas tris dienas šventykloje
buvo įspėjimas Švenčiausiai Motinai,
kad Ji bus palikta trejiems metams Jo gyvenimo
ir trims dienoms Jo mirties. Tą pačią dieną
Jėzaus pasigedo Motina ir Juozapas.
O mes ar greit pasigendame Jėzaus?
Pasimetę su Jėzumi, ieškokime Jo bažnyčioje.
“Tavo tėvas ir aš ieškome Tavęs ”, —
nauja pagunda raidės vergams aiškinti
prigimtinę Jo kilmę: juk pati Jo Motina “liudija ”.
Ir štai pirmieji Jėzaus žodžiai Evangelijoje:
“.Man reikia būti savo Tėvo reikaluose ”.
Taip Jis apreiškia savo tikrąjį Tėvą.
Ir paskutiniai Jo žodžiai ant kryžiaus: “Tėve... ”
Jėzus klusnus Motinai, bet dar klusnesnis Tėvui. “
Ir buvo jiems klusnus ”, —
Jo 30 metų paslėpto gyvenimo turinys.
Jėzus turėjo paveldėtą savo Globėjo specialybę.
Dirbo ten, kur gyvenimas nukreipė.
Fiziniu darbu Jis grūdino savo kūną
didžiajam skausmui, o paklusnumu —
savo sielą didžiajai kančiai.
Nebyli klusnumo evangelija.
Evangelistai neskaičiuoja Jo pastatytų namų,
bet pažymi Jo klusnumą, —
puikybės ir nepaklusnumo priešybę.
/Lk 3, 1-19/
Ne skaičiais, bet valdovais nurodomas laikas,
kada pasigirdo Balsas, šaukiantis dykumoje.
Jonas Krikštytojas neieškojo Jėzaus,
bet laukė Jo ateinančio.
Jis skelbė Jį, nematęs Jo nei Jo stebuklų.
O fariziejai savo akimis matė ir netikėjo.
Ne muitinininko verslą, bet neteisėtą pelną
smerkia Jonas Krikštytojas. O fariziejai
smerkė visus muitininkus pagal jų pareigas.
/Lk 4, 1-13/
Pradžioje Jėzus nugali pagundas,
kuriose išreikštas piktosios dvasios
neva gailestingumas: “Tu alkanas — valgyk.
Tu atėjai kančia atpirkti pasaulį —
štai aš jį Tau atiduodu veltui.
Tau reikės skaudžiai parpulti po kryžiumi —
Tu gali to išvengti, atsiklaupęs prieš mane.
Tu pabandyk iš smalsumo sau padaryti stebuklų,
atiduok nors garstyčios grūdą puikybei.
Ne Tėvo valios, kietos ir negailestingos,
bet manęs paklausyk. Tėvas Tau skyrė
skaudžią dalią, o aš noriu ją palengvinti.
Aš būsiu Tau gailestingas,
nors pats kenčiu Dievo teisingumą. ”
Tai dar didesnė klasta ir įžūlumas amžinojo
priešo negu apsivijusio apie Pažinimo medį.
Bet Jėzus žinojo: “Parengei man kūną,
Viešpatie, štai ateinu vykdyti Tavo valią. ”
Ne iš akmens duoną, bet iš duonos Kūną
paversti saugojo savo žodžio galybę Jėzus.
Pirmiausia Jis nugali alkį ir troškulį dykumoje,
paskui — ir patį gundytoją.
Ar siela be malonės nėra kaip dykuma
su erškėčiais ir laukiniais žvėrimis?
Koks lengvas atrodė pasaulio įsigijimas:
parpulti prieš pagundą ir pagarbinti gundytoją.
Bet Jėzus parpuolė po kryžiaus našta,
netekęs kūno jėgų ,
o ne prieš gundytoją dėl dvasios silpnumo.
Septynių didžiųjų nuodėmių spektras —
tai Jėzaus gundymai.
Velnias gundo beprasmiškai pulti nuo kalno,
o Jėzus kviečia mus kopti į Golgotą.
Trys gundymai dykumoje ir
ketvirtas Kalvarijoje: “Nuženk nuo kryžiaus ”.
Piktasis gundė Ievą ir Jėzų.
Moteris patikėjo gundytoju,
o Vyras atsakė: “Eik šalin, šėtone ”.
Šėtonas cituoja Šventojo Rašto žodžius,
bet nauja reikšme.
Reikia žiūrėti, kieno rankoje vėliava,
kas kalba tiesos žodžius —
melagio burnoje tiesos žodžiai yra apgaulingi.
Ir Bažnyčia visą laiką gundoma
turtu, valdžia, malonumais.
O kiek žmogus gundo Dievą
savo neprotingais prašymais!
/Lk 4, 14-30/
Nazarete Jėzų pažinojo kaip žmogų,
bet nepažino kaip Mesijo ir Dievo:
dangoraiži reikia stebėti iš atstumo —
laike ir erdvėje.
/Lk 4, 31-44/
Velnias žinojo, kad Jėzus Mesijas, bet netikėjo.
Savintis tiesą — žmogiškasis egoizmas.
Tiesos savininkai...
/Lk 5, 1-11/
Žvejyba — malonės simbolis.
Žvejų bendruomenę vienija darbas,
o fariziejų partiją — valdymo geismas.
Ne vyrus su žmonomis, bet
bendro darbo draugus, prigimtinius draugus
pašaukė Jėzus malonės draugystei.
Duonos stebuklu Jėzus žada Eucharistiją.
Žuvų stebuklu žada Petrui apaštalo dalią —
kad Petras žvejos žmones.
Tiktai Petrui Jėzus liepia irtis į gilumą,
o visiems kitiems laive liepia išmesti tinklus:
Bažnyčioje Petras yra vairininkas.
/Lk 5, 12-16/
Raupsuotąjį Įstatymas išskyrė iš tautos,
nes negalėjo jo pagydyti.
Malonė jį išgydė ir priėmė į naują didesnę tautą.
Pagydytiems Jėzus liepia pasirodyti kunigui,
nes Jis gerbia žmonių nustatytą tvarką.
Ligoniai Jėzui priminė sergančias sielas,
kurias gydyti Jis ir atėję į pasaulį.
/Lk 5, 17-26/
Prieš darydamas stebuklą, Kristus
reikalavo tikėjimo, kuris remtųsi
ne stebuklais, o gera valia ir Jo asmeniu.
Ieškantiems kūno sveikatos
Jėzus teikė ir sielos sveikatą.
/Lk 6, 1-5/
Alkis duoda teisę valgyti.
Nedaryti iš pasninko stabo!
Kokie paprasti pirmieji Tavo kovos vadai!
Meilė —jų titulai, diplomai ir mokslas.
Nuolankusis Dievo Sūnaus vardas:
Žmogaus Sūnus, t. y. Marijos.
Kad Jis yra žmogaus sūnus —
visi matė ir girdėjo,
o kad Jis yra Dievo Sūnus, reikėjo įtikėti,
matant Jo darbus ir girdint Jo žodžius.
Tu sakai: “Žmogaus Sūnus bus išduotas
Tu nevadini savęs Dievo Sūnumi,
kad mažesnė kaltė kristų žmogui.
/Lk 6, 12-16/
Naktimis Jėzus meldė Tėvą
malonės šviesos žmonėms.
Aušroje išsirinko Jėzus savo mokinius.
Pirma pašaukė , o paskui išsirinko.
Ir apaštalas, ir angelas reiškia pasiuntinį.
Iš kur pasiuntiniai, jeigu nėra Karaliaus?
Vieni pasiuntiniai Tėvo, kiti — Sūnaus.
Jėzus gali prašyti Tėvą dvylikos legionų angelų
ir nugalėti visus pasaulio valdovus.
O išeina su dvylika žvejų
laimėti žmonių širdis amžinybei.
Jūs esate amžinasis Dvylika
ne skaičiumi, o dvasia.
Dvylika apaštalų — 12 Izraelio giminių,
12 akmenų iš Jordano dugno,
Elijo altorius iš 12-kos akmenų.
12 — optimali grupė mokytojui,
apaštalų zodiakas.
/Lk 6, 17-19/
Jie lietė Jo drabužius, o Jėzus —jų širdis.
/Lk 6, 20-23/
Dievo Karalystė nėra teritorinė,
nes kiekvienoj teritorijoj
tarp kviečių priešas pasėja usnių.
Šiame pamoksle parodyti laiptai
į viršuje laukiantį Dievą.
Pirmasis laiptas: palaiminti vargdieniai.
Krikščioniškas neturtas ne kiekybinis,
o kokybinis — dvasinis.
Elgeta — paveikslas mūsų vidinio skurdo ir
kad viską esame gavę dovanai
iš Viešpaties Dievo.
Dykumoje kentėjęs alkį laimina tuos,
kurie alksta duonos ir Dievo teisybės.
Pasaulio džiaugsmus
keičia pasaulio nuliūdimas.
Prieš dangaus džiaugsmą — šventasis liūdesys
dėl pasaulio neteisybės, sielų skurdo,
dėl Dievo įžeidinėjimų.
Palaiminti verkiantieji, nes Dievas nušluostys
jų ašaras. Bet vargas virkdantiems.
Jėzus užstojo Tėvo rūstybę,
kurios mes nusipelnėme,
ir prisiėmė bausmę sau.
Mes girdime tik Jo palaiminimus...
Jėzaus Kristaus Kalno pamokslas —
revoliucingiausias manifestas.
/Lk 6, 24-26/
Turtuoliai persivalgo,
o maisto trūksta alkaniesiems.
Iš stokojančių sukauptas perteklius —
socialinių neteisybių šaltinis.
/Lk 6, 27-35/
Vėl negatyvo - pozityvo dėsnis,
vienas sunkiausių prigimties išbandymų,
tikrojo krikščionio žymė —
gailėti pikta darančių kitiems
ir kenkiančių savo sielai. Antvertė:
“Ir nusidėjėliai myli juos mylinčius ”.
Pagrindinis etikos dėsnis,
simetrijos dėsnio forma:
"Daryk kitiems, kaip nori, kad tau darytų ”.
/Lk 6, 36-38/
Saikas už saiką.
Gailestingumas už gailestingumą.
Velnias yra vyriausias prokuroras —
kaltintojas Viešpaties Dievo teisme.
/Lk 6, 39-45/
Štai mūsų tobulėjimo ir tobulumo riba —
Mokytojas Jėzus.
Asmeninis pavyzdys Gyvojo Žodžio, ne raidės.
Dievo nekenčiantys mokytojai yra aklieji,
kurie ėmėsi vesti kitus akluosius.
Vėl Jėzaus smerkiamųjų žodžių veidmainiams
leitmotyvas: iš vaisių pažįstamas medis,
darbais išbandomas žmogus.
Žemiškojo išbandymo prasmė —
įrodyti Dievo paskyrimo teisingumą.
/Lk 6, 46-49/
Žodžio ir darbo atitikimas — teisybės matas,
logikos ir etikos pagrindas.
Aksioma: statyti savo vienintelį gyvenimą
ant Tiesos uolos.
/Lk 7, 1-10/
Betliejaus tvartelis ir piemenys buvo neverti,
o šv. Kūdikis juos pasirinko
pirmosiomis savo gyvenimo dienomis.
Darbininko amatas nevertas karalių Viešpaties,
neverta nendrė būti Jo skeptru,
erškėčiai — Jo vainiku, kryžius — Jo sostu.
Neverti buvo žvejai būti Jo kunigaikščiais.
Neverta buvo Marija Magdalietė,
kad prisikėlęs Jėzus pirmiausia jai pasirodytų.
Ir tai yra mūsų viltis, —
mūsų, kurie esame neverti.
Nuolankaus pagonio žodžiais nusižeminame
prieš kiekvieną Šventąją Komuniją.
Nes argi mes negyvename kaip pagonys?
/Lk 7, 36-50/
Jėzus pakvietė Jį sekti vyrus,
o moterys sekė iš meilės.
Visi ieškojo kūno ligų išgydymo, o nusidėjėlė
pirmoji nebyliai prašė išgydyti jos sielą.
Ji pažino tikrąjį Jėzaus pašaukimą —
nusidėjėlių išganymą.
Tai yra Magdalietės didybė.
Jėzus nuėjo į vaišes pas fariziejų,
kad išgelbėtų moteriškę paleistuvę.
Ligonį ne smerkti ir niekinti, bet gydyti!
Jėzus yra amžinasis Šeimininkas, o ne Svečias.
/Lk8, 4-8/
Jėzus liepia statyti namus ant uolos,
bet įspėja nesėti ant jos grūdų.
Nedraugauja kviečiai su erškėčiais.
Kviečių “visuomeninė ” aplinka
nepataiso erškėčių.
/Lk8, 11-15/
Jėzus kalba palyginimais visiems
ir aiškina juos atskirai apaštalams —
jų supratimas turi būti gilesnis,
nes jie bus gyvieji Kristaus žodžiai,
liudytojai visų pirma Jėzaus žmogiškumo,
o po to ir Jo dieviškumo.
/Lk 8, 19-21/
Švč. Motina Jėzui yra dviguba giminė:
kaip prigimtinė Motina
ir kaip tobulai klausančioji Dievo valios.
Tai naujosios giminystės sąlyga,
kuria prigimtinė giminystė tampa dvasine.
/Lk 8, 26-39/
Gailestingumo Viešpats išklauso
net savo didžiausių priešų prašymą,
kad įvykdytų žodžius:
jei kas tave prašo, duok jam.
Kiaulių bandos žuvimas akivaizdžiai parodo
piktųjų dvasių galios baisumą.
Gyvybė viena nepakelia netyrosios dvasios.
Tai dvasinės mirties paveikslas,
kuris žmonių neregimas.
/Lk8, 40-56/
Stebuklas formaliai priklauso nuo tikėjimo.
Juk augalas turi turėti fotosintezės galią,
kad įsisavintų saulės spindulius.
/Lk 9, 1-6/
Liga yra nuodėmės padarinys,
todėl taip glaudžiai susiję ligonių gydymas
ir Evangelijos skelbimas.
Ligos išgydymas — tai liudjimas galios
gydyti sergančias sielas.
Neišmintinga kelionėje apsikrauti daiktais.
Svarbiau joje pasitikėti Viešpačiu,
Kuris peni dangaus paukščius
ir aprengia lauko lelijas.
Jėzus ir iki šiol neatšaukė savo pamokymų,
duotų pirmiesiems pasiuntiniams.
/Lk 9, 10-17/
Vyno stebuklas kokybinis, duonos — kiekybinis.
Padauginta duona rengė žmones tikrajai
Duonai. Tai tarsi aukojimas šv. Mišiose,
todėl trupiniai pagarbiai surenkami.
Minia norėjo bendrauti su Jėzumi vergų ryšiais —
valdovo ir pavaldinių, valdomų prievarta.
O Jėzus siūlė laisvą ryšį meile.
Mokiniai užtaria alkaną minią prieš Mokytoją.
Ir taip per amžius jie malšins mūsų alkį Duona.
/Lk 9, 18-21/
Jėzus savo vientavę skiria maldai.
O kaip ją praleidžiame mes?
/Lk 9, 22-27/
Stebuklų džiaugsmą aptemdo
Atpirkimo negailestinga realybė —
džiaugsmo ir kančios dialektika.
Gyvenimas yra iškreiptas nuodėmės,
todėl skaudus išrinktiesiems.
/Lk 9, 28-36/
Kaip Jėzaus kūnas Tabore,
taip per malonę suspindi mūsų sielos.
Sinajaus kalne duota Dešimt Dievo įsakymų,
suderintų su žmogaus ir visuomenės prigimtimi.
Dabar duotas tik vienas asmeninis įsakymas:
“Klausykite mano Sūnaus
Prie Senojo Testamento didžiųjų pranašų
kaip liudytoja — nenutrūkstanti Tradicija.
Trys Jėzaus atsimainymai:
Tabore, Getsemanėje ir tabernakulyje.
/Lk 10, 1-16/
Didelė kaltė tų, kurie sakosi tikintys Dievą,
bet nekenčia kunigų.
/Lk 10, 17-20/
Dievas kaip saulė,
šėtonas kaip žaibas - mirksnio valdovas.
Vertingiausias žmogaus turtas yra jo vardas,
jeigu jis įrašytas danguje.
/Lk 10, 21-22/
Kaip tiksliai pasakyta:
Pradžiugo Šventąja Dvasia
Jėzus skiria išmintinguosius ir gudriuosius.
Šitie daugiau pasitiki savo protu ir patirtimi
nei Apreiškimu. O mažutėliai Jį priima
ir tampa išmintingesni už anuos.
/Lk 10, 23-24/
Palaiminti ir mes šiandien, kurie klausome
Jėzaus žodžių, užrašytų Evangelijoje, ir
priimame Jo Kūną ir Kraują Švč. Sakramente.
/Lk 10, 25-28/
Mylėk ir būsi gyvas: visų dorybių branduolys —
meilė. Ji — visų įsakymų tikslas ir jungtis.
/Lk 10, 29-37/
Būkime gailestingi samariečiai ne tik kūnui,
bet ir dvasiškai sužeistiems.
Kiekvienas, reikalingas mūsų pagalbos,
yra mūsų artimas.
Gailestingas samarietis —
tai žmonijos paveikslas.
Vieni sumušė ir apiplėšė žmogų.
Kiti patys sužeisti ir apiplėšti, dar kiti —
be gailesčio abejingai praeinantys pro šalį.
Pasigailintieji —
Dievo gailestingumo dalininkai.
/Lk 10, 38-42/
Marijos ir Mortos meilė — dvi meilės apraiškos.
Morta priėmė Svečią valgiais, o Marija širdimi.
Morta duoda Jam žemiškojo maisto,
o Marija priima Jo mokslą.
Didysis darbas — sėdėti prie Viešpaties kojų
ir sklidina meilės širdimi klausyti Jo žodžių,
kuriuos per kasdienius darbus užmirštame.
/Lk U, 1-4/
Jėzus nerado Dievui kilnesnio
ir artimesnio vardo kaip "Tėve! ”
Jėzus vadino save Tėvo Sūnumi (vienaskaita!),
o mums liepia daugiskaita vadinti Dievą Tėvu.
Pirmasis prašymas — Viešpaties Dievo garbė.
Antrasis prašymas — kad ateitų Jo Sūnaus
skelbiama Dievo karalystė
(mes silpni ateiti į ją).
Duonos vienai dienai, o išganymo
visai amžinybei mokė mus prašyti Jėzus.
Prašyk duonos tik šiai dienai,
nes nežinai, ar sulauksi rytdienos —
kiekviena diena rūpinasi savimi.
Atleisk mums kaltes, kaip ir mes atleidžiame
savo kaltininkams — kokiu saiku seikėsi,
tokiu ir tau bus atseikėta.
Ant kryžiaus Jėzus duos šventą pavyzdį,
melsdamasis už savo kankintojus.
“Nevesk mūsų į pagundą ”, —
mokė Gundytasis tyruose.
Be Dievo valios piktasis negali gundyti,
nes gundymas vieniems yra nuopuolio,
kitiems nuopelnų versmė.
“Tėve mūsų” —
kaip Senojo ir Naujojo Testamento santrauka.
Septynių prašymų spektras,
Evangelijos ekstraktas,
Giesmių giesmės Žodžio leitmotyvas.
“Nekalbėkite daug, kaip pagonys ” —
štai kiekybės ir kokybės dėsnio
dieviškasis įvertinimas.
/Lk 11, 5-8/
Jėzus moko atkakliai melsti Dievą,
bet nedaugiažodžiauti.
Dievas žino, ko mums reikia.
Jis nori, kad paprašytume.
Argi ne taip daro ir tėvai savo vaikams?
Tikėjimu nugalimas velnias,
o meile nugalimas Dievas,
nes Jis myli mylintįjį.
/Lk 11, 9-13/
Ir vėl atkaklios maldos leitmotyvas.
Atkakliai prašyti paties didžiausio: Šv. Dvasios.
Ir Jėzaus pažadas, jog tikrai Ją suteiks.
/Lk 11. 14-23/
Jėzus išvarė iš žmogaus nebylumo demoną.
O ar ne tas pats nebylumo demonas
trukdo mums prakalbėti,
atsiklaupus prie klausyklos langelio?
/Lk 11, 24-26/
Kodėl netyroji dvasia taip bijo
natūralaus vandens?
Gal kad Jėzus krikštui naudoja vandenį. —
pirmykštę medžiagą?
Ir kūno, ir sielos ligų atkritimas
yra labai pavojingas ir dažnai veda į mirtį.
/Lk 11, 27-32/
Mes žinome, jog mirsime, o Jėzus žinojo,
kad mirs skausminga mirtimi ant kryžiaus.
/Lk 11, 33-36/
Reikia tyra akimi žiūrėti
į Dievo šviesa apšviestą pasaulį,
o ne per spalvotus pasaulėžiūrų stiklus.
/Lk 11, 37-53/
Jėzus visur pabrėžia aukos kokybę,
t.y. vidinę jos vertę,
vietoje fariziejų mėgstamos kiekybinės,
formalios aukos.
Nuodėmingos sielos vaizdas — apleistas kapas.
/Lk 12, 1-12/
Fariziejų raugas - veidmainystė.
Mirtimi baigiasi žmogaus galia žmogui,
bet ne Viešpaties.
Dievo baimė panaikina visas kitas baimes.
/Lk 12, 22-34/
“Nebijok, mažoji kaimene ", —
didysis Jėzaus padrąsinimas mums.
Negatyvo dėsnis: išdalinti turtą vargšams,
tada tikrasis turtas atsiras danguje.
/Lk 12, 35-48/
Jėzus yra Valdovas,
tarnaujantis meilės puotoje savo tarnams.
Jėzus moko, kaip laukti Jo antrojo atėjimo, —
apmarinti geidulius ir šviesti gerais darbais.
Vieni bus baudžiami už nesirūpinimą
sužinoti vieną tiesą, o kiti — žinantieji —
už nevykdymą žinomų tiesų.
/Lk 12, 49-53/
Ne kančios dėl jos pačios trokšta Jėzus,
bet kad per kančią bus išganyti žmonės.
Ugnis negali nedegti. Meilė negali nemylėti.
Kristus žemei atnešė nesantaiką
su blogaisiais, su pasauliu,
o sieloms, Jį pamilusioms, — ramybę.
Tokia dialektika.
/Lk 12, 54-59/
Jėzus skiria tiesą ir teisybę:
teisybė yra daiktinė tiesos išraiška.
/Lk 13, 1-5/
Dalį nusidėjėlių Dievas baudžia,
kad įspėtų kitus.
/Lk 13, 10-17/
Mūsų vargas be žodžių išprašo
iš gailestingojo Jėzaus malonę.
Jo žodis vadinamas darbu, nes jis įsikūnija.
Dievo darbai džiugina Jį mylinčius
ir sugėdina priešus.
/Lk 13, 18-21/
Dievo karalystė yra vyksmas:
ėmė ir pasėjo, įmaišė...
Palyginimas apie garstyčios grūdą kiekybinis,
apie raugą — kokybinis.
/Lk 13, 22-24/
Paslėptąjį Jėzaus gyvenimą nusako sakinys:
“Ir buvo jiems klusnus ”.
O viešąjį —
“Jis ėjo per miestus ir kaimus mokydamas
ir keliavo į Jeruzalę kryžiaus kančiai
Jėzus siūlo žemas nuolankumo duris
ir siaurą atgailos taką į Dievo karalystės puotą.
/Lk 13, 25-35/
Jėzus mokė gatvėse, kviesdamas visus
į Namus. "Turiu būti kelionėje”, —
taip Jėzus vadina likusį gyvenimo laiką.
Jis Pats atėjo į Jeruzalę,
kad užneštų savo kryžių į Golgotą.
/Lk 14, 1-11/
Smalsumo vedamas fariziejus kviečia Jėzų,
Kuris priima ir tą geros valios kibirkštėlę.
Gyvenimo pavyzdžiais, sveiko proto nuovoka
parodo Jėzus Įstatymo aiškintojų
artimo meilės trūkumą ir veidmainystę.
/Lk 14, 15-24/
Į Viešpaties Dievo puotą vietoje piktavalių
bus pakviesti silpnavaliai sielos invalidai.
Mums penki aistrų jungai svarbiau
už Dievo pokylį. Visi, kurių širdys palinkusios
į turtą ar valdžią, neateina į Viešpaties puotą.
/Lk 15, 1-10/
Kaip vaizdingai piemenų krašte
Jėzus nupiešia Dievo gailestingumą!
Kaip pabrėžia ne minios,
o kiekvieno atskiro žmogaus vertę!
Muitininkus ir nusidėjėlius
traukė Jėzaus Asmuo ir mokymas,
o išdidieji fariziejai ateidavo
Jo kalbos tariamų netikslumų gaudyti.
/Lk 15, 11-32/
Ta pati tema su variacijomis.
Kuris palyginimas kam labiau įkris į širdį:
paklydusi avis, pamesta drachma
ir sūnus palaidūnas.
Du palygininai ir trečias atviras paveikslas.
Viena avis iš dviejų: žydų ir pagonių.
Kalnuose prapuolusi avis, namuose pamesta
drachma, šeimoje prarastas sūnus.
Piemens vargas, šeimininkės rūpestis
ir tėvo skausmas.
Paklydusi avelė, paties pamestas pinigas
ir pats sąmoningai pabėgęs sūnus.
Jėzus - Tas, Kuris ieško
vienos prapuolusios avelės
ir vieno pamesto skatiko.
Ir laukia kiekvieno sūnaus palaidūno.
Argi visos žmonijos istorija
nėra grąžinimas Viešpačiui to,
kas prarasta nupuolus angelams?
/Lk 16, 1-12/
Argi mes nesame savo kūno užvaizdai,
laikinai gavę jį iš Viešpaties?
Gyvenimo smulkmenomis mes bandomi
amžiniesiems turtams.
Vaikas jau žaisdamas pasirodo,
koks jis bus užaugęs.
/Lk 16, 16-18/
Jonas Krikštytojas kaip takoskyra
tarp Senojo ir Naujojo Testamentų.
Besąlyginis šeimos kodeksas:
nevalia ardyti šeimos.
/Lk 17, 11-19/
Ir raupsus Jėzus vienodai lengvai išgydo.
Ir primena dėkingumo pareigą Dievui,
kurią užmirštame.
/Lk 17, 20-37/
Regimose pasaulio karalystėse
neregimai auga Dievo karalystė.
Meilės laisve —
ne ginklų prievarta —ji sklidina.
/Lk 18, 1-8/
Atkaklią maldą ir atkaklų tikėjimą giria Jėzus.
/Lk 18, 9-14/
Pirmos ir paskutinės vietos prie stalo variacija.
Nuolankumo nenumaldomas reikalavimas.
/Lk 18, 18-30/
Turtuoliui trūksta neturto,
kad galėtų sekti Jėzų.
Dėl Dievo karalystės palikti ne tik turtą,
bet ir kraujo gimines. Atlyginama
dvasiniais turtais ir dvasine giminyste.
/Lk 18, 31-34/
Pranašautasis eina į Jeruzalę
vykdyti laisva valia pranašų pranašysčių,
kad išsipildytų Raštas ir jame nebūtų
melagystės, o apaštalai vis tiek nesuprato
net dvigubos pranašystės —
pranašų ir Paties Jėzaus.
/Lk 18, 35-43/
Kodėl dvasiniai neregiai nesišaukia Jėzaus,
kad jiems grąžintų dvasinį regėjimą — tikėjimą?
/Lk 19, 1-10/
Pasimokykime iš Zachiejaus,
kaip reikia džiaugtis,
kai Jėzus mus aplanko Šv. Komunijoje,
ir kaip savo džiaugsmą išreikšti
artimo meilės darbais.
Zachiejus kaip figmedžio vaisius nederliaus
metu, nukritęs į Jėzaus gailestingumą.
/Lk 19, 11-27/
Žemė duoda vaisių su procentais.
Ir žmogus gamtos pavyzdžiu socialinėje dirvoje
turi užauginti Sėjėjui pelną.
Jeigu Viešpats skaudžiai nubaus tą,
kuris grąžino jam paskolintą miną be palūkanų,
kaipgi išvengs bausmės tas, kuris išleido ją?
/Lk 19, 28-40/
Vaikai — būsimieji krikščionys —
Verbų sekmadienį šaukė: “Osana! ”
O jų tėvai Didįjį Penktadienį:
“Ant kryžiaus Jį! ”
Graudi iškilmė kuklaus Karaliaus,
jojančio pasitikti mirties
už savo kariuomenę ir būsimą tautą,
jojančio amžinai nugalėti mirtį,
visų tironų įrankį ir nuodėmės išdavą.
Žemės karaliai į mirtį siunčia kitus,
o patys naudojasi jų laimėjimais.
Minia siūlė Jėzui karaliaus sostą ir karūną,
o Jis priėmė kryžiaus sostą
ir erškėčių vainiką. Ne minios,
o Tėvo valią vykdyti Jis atėjo į žemę.
Gundytojas gundė pats, Petro lūpomis
ir minios šauksmais.
Trys gundymai dykumoje
ir trys viešame gyvenime.
Petras siūlė neiti į Jeruzalę ir kardu kovoti,
minia siūlė būti jos karaliumi.
Tas pats gundytojo braižas
visuose gundymuose.
Ir visus juos Jėzus nugalėjo!
/Lk 19, 41-44/
Jėzus verkė Jeruzalės ir visų miestų,
kurie šiandien žudo Jo vardą ir Jo atminimą.
/Lk 19, 45-48/
Pirmasis darbas Jėzaus,
garbingai įžengusio Jeruzalėn, —
Tėvo namų garbės atstatymas.
Nebijantieji Dievo — bijo minios.
Nebijantieji Vieno — bijo skaičiaus.
/Lk 20, 9-19/
Revoliucijos ir revoliucionierių paveikslas:
pažeista prigimtoji ir socialinė tvarka.
/Lk 20, 20-16/
Kieno paveikslas įspaustas mūsų sielose:
Dievo ar ciesoriaus?
Fariziejai painiodavo teisybę
įrodinėjimų ilgumu,
o Jėzus žavi sakinio trumpumu.
/Lk 20, 27-39/
Kambario geometrija
netinka Visatai arba atomui.
Kaipgi buitinius dėsnius taikome amžinybei?
/Lk20, 41-44/
Sūnus ir Dovydo Viešpats yra Jėzus,
nuo amžių kilęs iš Tėvo
ir Švč. Motinos pagimdytas laike,
laisvas ir vykdantis Šv. Rašto kiekvieną jotą...
Tautos ir miesto vardu —
žmogiškosios realybės koordinatėm —
vadina Jėzų.
/Lk 20, 45-47/
Vėl Jėzaus kovos leitmotyvas prieš veidmainius —
nesvarbu, kokioms partijoms jie priklausytų,
kokiais drabužiais vilkėtų, kokiuose krėsluose
sėdėtų, kokias aukštas pareigas beužimtų.
/Lk 21, 1-4/
Našlės skatiko vertė didžiausia jį atiduodant.
Širdies aukso praba.
Fariziejaus denarą aukso raidėmis įrašo
bažnyčios sienoje, o našlės skatiką — danguje.
Jėzus pasmerkė fariziejaus maldą ir išmaldą,
nors abu darbai savaime yra geri.
Svarbiau intencija.
Pinigas yra simbolis ir žmonių sutarta vertybė,
atstovaujanti visiems pasaulio lobiams —
mamonai. Turtuoliai perka už juos
žemę ir gėrybes, kurių neaprėpia.
Našlė už savo skatikus perka dangų.
Dievui brangi auka,
kai žmogus nuoširdžiai Jam viską atiduoda.
Kiekybė nesvarbu — svarbu, kad atiduoda viską.
/Lk 21, 5-7/
Jeruzalė tapo dvasinės puikybės Babelis,
todėl Jėzus pasmerks ją sugriovimui.
/Lk 21, 8-19/
Karaliai žada savo valdiniams
aukštas vietas ir turtus,
o karalių Viešpats —
persekiojimus ir žmonių neapykantą.
Pasaulio pabaigos nežino niekas, tik Tėvas,
bet prieš tai bus ženklai,
kuriuos Jėzus nurodo ištikimiesiems.
/Lk 25-28/
Saulė ir žvaigždynai paliudys,
kad Jėzus yra Visatos Viešpats.
Jėzus savo ištikimiesiems liepia ramiai laukti Jo.
/Lk 21, 29-38/
Budėti, budėti, budėti!
Maldoje per naktis budėjo Tas,
Kuris ragino kitus budėti.
/Lk 22, 1-6/
Jėzus derinosi prie žydų švenčių, skelbtų ST.
Prie pagonių kai kurių švenčių taikosi Bažnyčia,
suteikdama joms naują prasmę.
/Lk22, 7-13/
Mūsų pareiga —paruošti sąlygas Priežasčiai
erdvų kambarį savo širdyje.
Svarbiausius darbus Jėzus paveda atlikti
Petrui ir Jonui — tikėjimo ir meilės apaštalams.
Kad Judas nepraneštų fariziejams ir
nesudrumstų Jo paskutinės Meilės vakarienės,
Jėzus nurodo ne gatvę ir namą,
bet žmogų, nešantį vandenį, —
gal apaštalų kojoms plauti,
gal sumaišyti su vynu, prieš jį konsekruojant.
Į parengtą kambarį Jėzus siunčia
paruošti Paskutinę Vakarienę.
Į parengtą kapą paguldys Jo kūną.
Iš šventyklos statybai paruošto medžio
padarys Jam kryžių.
Į paruoštą duoną ir vyną
sakramentiškai Jis ateina per šv. Mišias.
/Lk 22, 14-18/
Išnuomotoje salėje pirmosios Mišios.
Ar dabar nenuomojame bažnyčių,
atimtų iš mūsų?
/Lk 22, 19-20/
Lyginamasis daiktų vertės svoris duonoje,
kaip daiktų lyginamasis svoris vandenyje.
Ir lyginamasis svoris
Jėzaus kančios taurės kraujyje.
Pirma pavertė vandenį į vyną
ir padaugino duoną,
parodė savo galią gamtinei jų transformacijai,
kad nuteiktų apaštalus tikėti jų Konsekracija,
kuri neregimai pakeičia duoną ir vyną.
Ar Dievas įsikūnijo prieš žmogaus valią?
Ar Jis išrinko tautą prieš jos valią?
Ar nužengia į Ostiją prieš kunigo valią?
Jei Kristus man tėra tik Evangelijos vardas,
tik praeityje gyvenęs žmogus,
aš nesu tikras katalikas.
Jėzus yra gyvoji Dabartis
altoriaus Sakramente.
Jėzaus Kūnas ir Kraujas
jungia šventąją tautą — Bažnyčią.
Vienintelis Jėzaus turtas, įgytas laike,
buvo Jo Kūnas kančiai.
Kaip maistas tampa mūsų kūnu ir krauju,
taip Jėzaus visagaliame žodyje
vynas tampa Jo Krauju.
Visas Jėzaus gyvenimas —
laukimas didžiosios Aukos.
Vienos Aukos, įkūnytos Ostijoje.
Jis neturi jokio turto, tik savo Kūną,
todėl juo — Ostija —
vaišina savo puotos svečius.
Evangelija skaitoma
Jėzaus gyvenimo atminimui,
o Mišios laikomos Jo mirties minėjimui.
/Lk 22, 21-23/
Judas nesuprato Jėzaus žodžių:
"Palaiminti beturčiai dvasioje
Jėzus įsileido išdaviką tarp savųjų,
norėdamas sąmoningai parodyti,
kad neužtenka mechaninio buvimo Bažnyčioje.
Ir dabar Bažnyčia gyvena su savais išdavikais,
bet jiems neprieinami
Bažnyčios branduolys ir Dvasia.
/Lk 22, 24-30/
Jėzus patarnavo apaštalams
per Paskutinę vakarienę.
Karalius kaip tarnas.
Jis pašventino tarnavimą kitiems:
tai Jo buvimo būdas tarp mūsų.
Kas dalinasi su mylimaisiais
savo Kūnu ir Krauju, tas dalinasi su jais
ir Tėvo Jam duota garbe ir karalyste.
Jo užduotis buvo įgyti kaip žmogui tai,
ką turėjo kaip Dievas.
Valgyti ir gerti dangaus karalystėje — taip
nusakomas amžinojo džiaugsmo realumas,
amžinoji gyvybė su kūnu ir siela.
Viešpats yra valdovas,
įstatymų leidėjas ir teisdarys.
Tironai akla puikybe suima į savo rankas
tas tris valdžias,
kad būtų panašūs į Viešpatį Dievą,
kaip kad nupuolę nepaklusnumo angelai
norėjo panašėti į Jį.
Norėjo būti spinduliais, atitrūkusiais
nuo saulės, bet tapo tik tamsiomis dulkėmis.
/Lk 22, 31-34/
Petras — tikėjimo saugotojas ir stiprintojas.
Tikėjimui Jėzus suteikė vyriausią valdžią
Bažnyčioje ir pirmasis meldėsi už popiežių.
Ir dabar visų katalikų maldos
subėga į popiežių. Mes prašome jam
Dievo malonės ir žmogiškos ištvermės.
O šėtonas reikalauja Įstatymo teisingumo,
nes jis pats yra Įstatymo vergas.
/Lk 22, 35-38/
Tamsybių valandą prigimtis paliekama
pati viena išbandymui, kaip ji įsisavins malonę.
Smagračio principas.
/Lk 22, 39-46/
Kenčiantis Jėzus yra žmogiškiausias.
Pirmą kartą po būsimuoju kryžium
Jėzus puolė Getsemanėje.
Alyvų kalne Jėzus kovoja vienas. Tik pradžioje
ir pabaigoje Jis prašo žmonių pagalbos:
“Melskitės ”. Ar mūsų sielos nėra mieguistos,
kai Jėzus meldžiasi mumyse?
/Lk 22, 47-53/
Jėzus parduodamas, kaip mes parduodame
už vergo kainą savo — Dievo vaikų — dalią.
Išoriniu meilės ženklu išdavė Jėzų,
smerkusį veidmainius. Bet ir išduotas
Jėzus turėjo galią atleisti išdavėjui.
/Lk 22, 54-62/
Pirmasis apaštalas išsigynė To, Kurį
paskutinysis veidmainingu pabučiavimu
pripažino. Dangaus vartų vartininkas išsigynė
prieš kiemo durininką. Sudrebėjo Uola,
o vis dėlto Statytojas pastatė ant jos Bažnyčią.
/Lk 22, 66-77/
Sargai kankino Jėzų savo malonumui, neįsakyti.
"Aš Esu ”, - sako Jėzus teisme.
Juk tai Dievo vardas,
Vienintelio tikrai Esančio.
Jie laukė Jėzaus karališkais rūbais,
o Jis atėjo su Motinos megzta jupa.
Jie laukė Jo, kalbančio pasaulio išminčių
citatomis, o nepažino sakančio
prasčiokėliams amžinąją tiesą.
/Lk 23, 1-7/
Pilotas derėjosi su minia, kaip Ieva su žalčiu.
Tas pats žaltys kursto ir minią,
prisitaikydamas prie sąlygų.
Jėzaus paniekinime dalyvavo
valdovas ir kunigai,
tarnai ir kareiviai, žydai ir pagonys.
Net pavergėjams duota valdžia iš aukštybių.
/Lk 23, 8-12/
Erodas gundo Jėzų padaryti stebuklą
smalsumui patenkinti.
Velnias tyruose irgi gundė Jį
padaryti stebuklą dėl stebuklo.
Neteisieji susidraugauja, kovodami prieš tiesą.
/Lk 23, 13-25/
Jėzus ramus prieš minią, valdovus ir mirtį.
Pilotas gaili Jėzaus, bet visų pirma savęs.
Jėzų Teisėją nekaltai nuteisdami,
nusidėjėliai nuteisė save.
Žmogžudė minia reikalauja žmogžudžio Barabo.
Mirties bausmės teisė valstybei,
gimdymo teisė šeimai.
Bijodamas netekti laikinojo karaliaus
draugystės, Pilotas paaukojo
amžinojo Karaliaus draugystę.
Koks niekingas Pilotas:
neradęs Jėzuje kaltės — siunčia Jį pas Erodą,
neradęs kaltės — liepia nuplakti,
neradęs kaltės — liepia nukryžiuoti.
Tris kartus oficialiai ir viešai pripažinęs
Jėzaus nekaltumą, Pilotas atiduoda Jį mirčiai:
šitokia pasaulio teisybė.
Paklusęs miniai Pilotas
jos valiai atidavė Jėzų.
Už visas paguodas Jį nuliūdino iki mirties,
o žaizdas, kurias Jis užgydė žmonėms,
atvėrė Jo kūne.
/Lk 23, 33-38/
Viešpats pasigaili nusidėjėlių,
o nusidėjėliai Jėzui negailestingi.
Didysis tarpininkas tarp Dievo ir mūsų
kybojo ant kryžiaus tarp dangaus ir žemės,
tarp gerojo ir blogojo latrų —
tarp nekenčiančių ir mylinčių Jį.
Jūs nepažintumėt nukryžiuotojo Jėzaus,
jeigu virš Jo galvos nebūtų parašyta: INRI.
Jie prikalė žmogaus žodį
viršum nužudyto Dievo Žodžio.
Gailestis yra viltingas:
dešinįjį galvažudį išgelbėjo viltis.
Vieni kaip Erodas siekia nužudyti šv. Kūdikį,
kiti kaip Pilotas kalam Jį prie kryžiaus.
Abejingieji po kryžium,
po gyva Kentėtojo kančia,
pragertam Jo drabužius.
Mūsų kūno nuodėmės atpirktos Jo kančia,
o sielos nuodėmės — Jo mirtimi.
Su medžiu ypač susijusi žmogaus paslaptis —
medis realus nuopuolio ir Atpirkimo dalyvis,
jis simboliškas savo šaknimis, lapais, vaisiais.
Kryžius sodinamas į žemę kaip augalas,
kad neštų vaisių mūsų gyvenime.
Prikaltomis prie kryžiaus rankomis
Jėzus atliko didįjį Atpirkimo darbą.
Štai pavyzdys ligoniui,
prikaltam prie ligos patalo:
darbui nebūtina dinamika.
Jėzaus kūnas apnuogintas
prieš žmones Golgotoje,
o mūsų sielos nuogos Dievo akivaizdoje,
Kankinimų sudarkytas Jėzaus kūnas —
štai mūsų nuodėmingų sielų paveikslas.
Golgota yra joms gailestingumo himnas.
Pagonis Pilotas užrašė lentelėje ant kryžiaus:
“Žydų karalius ",
kad primintų tautai jos baisų nusikaltimą —
ką padarė su savo tikruoju Karaliumi.
Tautos ilgesys karaliaus - Mesijo buvo tikras,
bet ji nepažino Jo.
Kiekviena piktybė ir nuodėmė
yra iškreiptas tiesos ilgesys:
blogis egzistuoja,
parazituodamas gėrio formas.
Taip gundytojas iškreipia tikrąjį tiesos ilgesį,
paankstina arba pavėlina
tiesos atėjimo metą,
sukeičia gėrio laipsnius,
tiesos žodžius įdeda į veidmainių lūpas.
Ir taip nuo pirmosios nuodėmės iki paskutinės.
“Žmonės stovėjo ir žiūrėjo ”.
O ar nestovime daugelis abejingai šv. Mišiose?
/Lk 23, 39-43/
Kairysis galvažudys burnojo Jėzui,
reikalaudamas išgelbėti jo kūną
naujoms piktadarybėms,
su pašaipa kartojo minios žodžius.
Antrasis nuolankiai prašė pasigailėti jo sielos.
Malonės žymė: pripažinimas Jėzaus galios
išgelbėti nusidėjėlį.
Pirmas Jėzaus pašauktas į rojų — galvažudys.
Dešinysis nusikaltėlis —
kraštutinio žmogaus išsigelbėjimo paveikslas.
Nors mirties valandą
pagailėkime Jėzaus kančios už mus,
paduokime bent
paguodos žodžių vandens stiklinę.
Felix culpa:
galvažudys mirties valandą buvo šalia Jėzaus.
Aiškus ir konkretus Jėzaus pažadas:
šiandien būsi su manimi Rojuje.
Vienodai kenčia abu nusikaltėliai,
abu šalia Jėzaus,
bet tik vienas pasinaudoja Jo malone.
Vienintelis kelias nusidėjėliui atgauti prarastą malonę —
gailestis ir išpažintis.
Sąžinės graužatis nėra tikrasis gailėjimasis.
/Lk 23, 44-49/
Visų apleistas Jėzus,
bet neapleidžiantis nė vieno.
Žmonių namuose nebuvo vietos Jo lopšiui,
nebuvo vietos ir mirties patalui.
Kokia baisi nuodėmės praraja
atskyrė žmogų nuo Dievo,
kad tik Jis Pats galėjo permesti
Atpirkimo lieptą — kryžių.
Mūsų kančios — tai tik tembras,
virštoniai Jėzaus kančios.
Mirtis neteisėtai panaudojo
savo galią Golgotoje prieš Nemirtingąjį
todėl buvo nugalėta iš vidaus.
Jėzus gyvesnis mirtyje,
negu mes gyvenime.
Atpirkimu buvo pagarbintas Sutvėrėjas,
atstatant suardytą santykį.
/Lk 23, 50-56/
Sinagoga nukryžiavo Jėzų,
o Bažnyčia nuėmė nuo kryžiaus.
Žydai už miesto nužudė Jėzų
o krikščionys kiekviename mieste
padėjo Jo Kūną į tabernakulius.
/Lk 24, 1-12/
Galingas yra Šaltinis, Kuris ir uolą pramuša.
Ne gyvenimu —
Prisikėlimu Jėzus nugalėjo mirtį.
Savo — laikinąją, o mūsų — amžinąją.
Apspjaudytas ir iškankintas Jėzus
neturėjo įrodymų, kad Jis yra Dievas.
Logika buvo prieš Jį.
Bet Prisikėlimas buvo Jo dieviškumo įrodymas.
Pasaulio pabaigoje
Savo didenybės soste įrodys Savo buvimą,
kurį Jo priešai neigia iki šiolei,
kai milijonai kovoja už Jį ir prieš Jį.
Golgotos kryžiaus ir Prisikėlimo džiaugsmo
kontrapunktas krikščionių tikėjime.
/Lk 24, 13-55/
Etnauso mokiniai nepažino Keleivio,
aiškinančio Raštą,
bet pažino Svečią, laužantį duoną.
Vieni Jėzų nepažintą kviečia į vaišes,
o kiti Jį atmeta, nors ir pažįstamą.
Jėzus visada yra Trečias, kai du kalbasi apie Jį.
O mes ar ne keleiviai į Namus?
“Ar nedegė mūsų širdys? ” — štai subjektyvus
Jėzaus artumo Eucharistijoje ženklas.
/Lk 24, 36-43/
Visi apaštalai buvo kartu,
o kambario durys buvo užrakintos nuo priešų.
Tada pro užrakintas duris įėjo Tas,
Kuris prisikėlė pro užristą kapo akmenį.
Jėzus rūpinasi įtikinti apaštalus,
kad Jis prisikėlė
ir Jo kūnas tas pats, kuris kentėjo.
/Lk 24, 50-53/
Tikrai medžiaga yra amžina,
nes Jėzaus kūne ji yra
sudvasinta forma paimta į dangų.
Niekas negali įsivaizduoti seno Jėzaus.
Jis nepaseno laike.
Jo nuopelnai ir tiesos nesensta per amžius —
Jis nesensta Amžinybėje.