/Mk 1, 1-8/
Jonas Krikštytojas sukelia
tautos atgailos sąjūdį.
Atgaila yra žmogiškų pastangų viršūnė,
atsisakymas puikybės.
Evangelija nemini,
kiek namų pastatė dailidė Jėzus.
“Tiesinkite Jam takus, ”
kad Jis negaištų kelio vingiuose.
JĖZUS — asmens,
KRISTUS — pašaukimo vardas.
/Mk 1, 9-11/
Šv. Jonas Krikštytojas davė Jėzui kreipinį,
kuriuo Jis vadinamas Komunijoje:
Dievo Avinėlis.
Švč. Trejybės paslaptis
žodžiu pirmiausia apreikšta Mergelei Marijai,
o vaizdu — Jonui Krikštytojui.
Švč. Marija pirmoji aplanko Elzbietą ir
Jėzus pirmas ateina pas Joną Krikštytoją.
Nekaltoji Motina atlieka įvesdinimo apeigą,
nekaltasis Sūnus priima atgailos krikštą.
Todėl dabar ir nekaltieji eina išpažinties.
Jėzus krikštijosi,
kad apsireikštų Švenčiausioji Trejybė:
Tėvo Balsas ir Gyvosios Dvasios Reginys
virš krikštijamo Sūnaus.
Štai kiekvieno krikšto neregimas vaizdas.
/Mk 1, 12-13/
Dykumų dvasios gundymai yra santrauka
visų gundymų: medžiagos, gyvybės, dvasios.
Indiferentiškus dalykus siūlė Jėzui,
bet siūlantis buvo velnias.
Jėzus leidosi gundomas, kad parodytų,
kaip nugalėti pagundas: “Eik šalin, šėtone! ” —
ir kad pagunda nėra nuodėmė,
jeigu valia priešinasi.
/Mk 1, 14-20/
Jėzus skelbė Evangeliją Izraelio tautoje,
bet Romos imperijoje,
išrinktoje tautoje, bet pagonių valstybėje.
Po du, po du pašaukia Jėzus apaštalus
ir po du vėliau siunčia skelbti Evangeliją:
“Nes kur du trys Mano vardu, ten ir Aš ”.
Nes bent du turi traukti tinklą.
Žvejams Jėzus sakė:
“Aš padarysiu jus žmonių žvejais
Žvejus pašaukė į Bažnyčios statybą.
Ant dviejų stulpų remiasi sija.
Apaštalai paliko savo gamybos priemones
ir sekė Malonę.
Paliko tuoj pat, be svarstymų.
Apaštalai pirma pašaukti sekti Jėzų
natūraliai, o paskui — antgamtiškai.
Pirma pašaukti, paskui pasiųsti —
kai jau sustiprinti Šv. Dvasia.
/Mk 1, 21-28/
Jėzus mokė sinagogose.
Jis naudojosi socialinėmis progomis:
darė stebuklus vestuvėse ir laidotuvėse —
žmonių džiaugsmo ir sopulio dienomis.
Jo stebuklai pirmiausia yra gailestingumo
darbai, gelbstint žmones iš vargo
kaip iš paveldėtos nuodėmės.
Jis pagydo žmogų, netyrosios dvasios apsėstą, —
ne kūno, bet dvasios ligonį
Piktoji dvasia kalba daugelio vardu.
Mes skelbiame vieną Viešpatį:
Dievas yra amžinoji Kokybė.
Švenčiausioji Trejybė ir jos kiekybinė Vienybė.
“Kas tau darbo su mumis ”, —
štai modernūs žodžiai lūpose daugelio,
kuriuose užgesusi malonės šviesa.
/Mk 1, 35-39/
Jis Pats atėjo liudyti Tėvą,
savo darbais paliudydamas ir Save.
/Mk 1, 40-45/
Tuščias smalsumas kliudo sklisti tiesai.
/Mk 2, 1-12/
Ar paralitikas nėra
nuodėmių suparaližiuotos sielos vaizdas?
/Mk 2, 13-17/
Padrąsinimo žodžiai nusidėjėliams:
jų ieškoti ir šaukti atėjo Jėzus.
/Mk 2, 18-22/
Pokylyje Jėzus moko apie pasninką.
/Mk 2, 23-28/
Žmogaus Sūnumi vadina save Dievo Sūnus,
nes tai esminga Kentėtojui.
Išminties laiptais veda Jėzus
žmonių protus į tiesą.
/Mk 3, 1-6/
“Žodis yra darbas,
todėl ryžausi kalbėti”. /E. Heilo/
Jėzaus stebuklingą gydantį žodį
fariziejai laiko darbu.
/Mk 3, 7-12/
Minios ieškojo kūno ligų gydytojo,
o Jėzus atėjo gydyti mūsų sielos negalių.
Metodas: gera darant kūnui,
patraukti Dievop žmonių širdis.
/Mk 3, 13-19/
Paprastus žodžius, paprastus darbus
ir paprastus žmones išaukštino Jėzus.
Pradžioje Jis pašaukė apaštalus sekti Jį,
o dabar išrinko juos.
Ne mirksniui, o iki pasaulio pabaigos.
Jėzus pirma Dailidė,
paskui Mokytojas ir Gydytojas.
Apaštalai pirma žvejai,
paskui Linksmosios Žinios nešėjai.
Ne dykaduonius pašaukė Jėzus.
Ne minią pašaukė, bet asmeniškai po du.
Didžioji apaštalų pareiga —
būti su Juo ir sakyti pamokslus,
kviečiant visus būti su Juo.
Ir taip iki amžių pabaigos.
Vienas išsirinko dvylika,
o ne dvylika išsirinko Vieną.
Jis išsirinko tautą, kuri Jį nužudys,
ir Judą, kuris išduos.
/Mk 3, 22-27/
Jėzus aiškina dangaus karalystę palyginimais,
liudija, bet neįrodinėja.
Kasdiene patirtim
Jis aiškina amžinąsias tiesas.
/Mk 3, 31-35/
Jėzus neišsigina Švenčiausios Motinos,
tik pabrėžia dvasinės giminystės pirmumą
prieš kūno giminystę.
/Mk 4, 1-9/
Gyvenimo pavyzdžių mokykloje,
socialiai veikdamas,
Jėzus mokė savo mokinius
trejis metus. Lyg seminarija.
Laivelyje sėdėdamas
Jis pasakoja palyginimą apie sėjėją.
Kas Tu esi, Kurio pasėti grūdai jūroje
užauga žmonių širdyse?
Pietietiški palyginimai nesuprantami eskimams,
kaip anų laikų palyginimai — šių dienų žmogui.
Jėzus pasėjo tiesos sėklą
į anų laikų žmonių širdis,
kad tiesa pražydėtų mumyse.
/Mk 4, 10-12/
Išrinktųjų ženklas:
duota pažinti Dievo karalystės paslaptis.
Palyginimuose paslėpta tiesa. Analogija,
vaizdai — ne apibrėžimai — labiau įsimena.
/Mk 4, 24-25/
Fizikoje mikrodalelės
su didesniu energijos krūviu
magnetiniame lauke dar įgyja energijos,
o su mažu krūviu —jos netenka.
Dvasiniai turtai kaip ir materialūs —
lengvai didėja,
o dvasios neturtas virsta jos skurdu.
/Mk 4, 26-29/
Dievo malonės sėkla auga,
jei prigimties žemė derlinga.
Auga subrendimo laipsniais:
želmuo — varpa — grūdai.
/Mk 4, 30-32/
Dieviškasis rezonansas:
visa, kas Dievo sukurta,
kuriuo nors būdu
tyliai aiškina Jo karalystę.
Atverkime akis ir skaitykime.
/Mk 4, 33-34/
Dieviškasis poetas kalbėjo vaizdais
ir komentuodavo savo žodžius.
/Mk 4, 35-41/
Vienintelį kartą Evangelijoje rašoma,
kad Jėzus miegojo.
Pasitikėdamas Tėvu,
kaip kūdikis lopšyje, supamas audros.
O daug kartų rašoma,
kad budėjo per naktis ir meldėsi.
Apaštalai suabejojo miegančiu Jėzum.
Bet Jis ir miegodamas yra Dievas.
Vėliau suabejojo mirusiu.
O Jam ir mirtis tėra miegas.
/Mk 5, 1-20/
Piktoji dvasia apsėda ne tik žmones,
bet ir tautas bei partijas.
“Jo vardas - Legionas ” — t. y. kiekybė,
nes kokybė yra Dievo malonė,
kurios neturi piktasis.
Gyvulys nepakelia piktosios dvasios
ir instinktyviai puola į vandenį,
kurio ji bijo. Krikšto vandens.
Daug piktųjų dvasių gali būti
viename žmoguje — legionas.
O Jėzus yra galingesnis
už kiekvieną piktąją dvasią atskirai
ir už jų legioną bei visą pragarą. Vienas!
/Mk 5, 21-43/
Serganti moteris iš pagarbos
ir kuklumo nedrįsta prisipažinti savo ligos
ir paliečia Jo drabužio klostą.
Sakramentalija ima savo galią iš Viešpaties.
Žodis yra Jo valios ir apreiškimo drabužis.
/Mk 6, 1-6/
Jėzus buvo dailidė, kad galėtų apmąstyti
savo kančios įrankio — kryžiaus — prasmę.
Jį primindavo kiekvienas rąstas,
dedamas į namo sieną.
/Mk 6, 7-13/
Pirmasis Jėzaus įsakymas apaštalams:
neturtas. Turtingiems klebonams
ir šiandien nesiseka skelbti Jo Evangeliją.
Kojų dulkės liudys
ir paduota stiklinė vandens užtars
Paskutiniojo teismo dieną.
/Mk 6, 14-16/
Jonas Krikštytojas žuvo, įspėjęs valdovą.
Jėzus žuvo, įspėjęs tautą.
/Mk 6, 17-29/
Ir karaliams, ir paprastiems jo valdiniams
privalomi Dievo įsakymai
dėl moterystės nesuardomumo.
Jėzus draudžia prisiekti,
nes Jo pirmtakas
žuvo dėl neapgalvotos Erodo priesaikos.
/Mk 6, 30-44/
Duona, vynas, žuvys ir medus —
Palestinos valgiai. Vieno žmogaus
turėtu maistu Jėzus pamaitino minią.
Reikėjo kelių kepalėlių duonos,
kad ją padaugintų Jėzus.
Kanoje reikėjo vandens vynui.
Palaimintą duoną dalino Viešpats Jėzus.
Jo rankose duona davė derlių,
nors nebuvo derliaus metas.
Trupiniai buvo objektyvus stebuklo liudijimas.
Žmonių sotumo ir Jėzaus galybės bei meilės.
Papenėjęs kūnus, Jėzus pažada maisto
ir sieloms. Ir Jis Vienas maitins
Šventąja Komunija minias,
padaugindamas ją Mišiose.
/Mk 6, 45-52/
Lengvabūdžiais ir lengvatikiais
priešai vadina apaštalus,
tuos paprastus kietakakčius žvejus,
taip sunkiai įtikinčius Jėzų.
/Mk 7, 1-13/
Jėzus kovojo su fariziejų partija,
nes nekentė veidmainystės,
o atleido atviroms paleistuvėms
ir atviriems muitininkams.
/Mk 7, 14-23/
Kristus palenkė visus įstatymus
vienam Meilės įstatymui.
Gamta nėra bloga, nes ji nesąmoninga,
todėl negali sutepti žmogaus prieš jo valią.
/Mk 7, 24-30/
Su kananietės ištverme reikia melsti Dievą.
Net tariamu paniekinimu, — nes žydai
išdidžiai vadindavo pagonis šunimis, —
Jėzus išbando moteriškės nuolankumą.
/Mk 8, 1-10/
Iš septynių kepalėlių duonos —
septynios pintinės trupinių.
Jeigu žemė ir saulė padaugina duoną,
kodėl jų Kūrėjas, aplenkdamas jas,
negalėjo padauginti kepalėlio duonos?
Du duonos padauginimai:
pirmasis žydų,
antrasis stabmeldžių apylinkėse.
Tyruose Jis daugino duoną.
Jėzus paliko save
Švenčiausiame Sakramente,
kad ištvertume kelyje į Namus.
/Mk 8, 11-13/
Matydami patį Jėzų,
Kuris yra Ženklas iš dangaus,
veidmainiai reikalauja įrodymo,
kad Jis yra Mesijas.
/Mk 8, 31-33/
Petrui kalbant Dievo Įkvėptus dalykus,
Jėzus pavadino jį Uola.
Netrukus po to jį pavadino šėtonu,
t.y. gundytoju, priešininku,
nes dabar jis kalbėjo prigimties skatinamas.
Paslėptas pirmasis žalčio gundymas —
nevykdyti Dievo valios.
/Mk 8, 34-38/
Jėzus su išrinktaisiais dalinasi
savo pagrindiniu turtu: kryžiumi.
Praradęs gyvybę dėl Jėzaus,
ją tikrai išgelbėsi amžiams —
tai laikinumo ir amžinumo dialektika.
/Mk 9, 1-8/
Jordane ir Tabore Tėvas liudijo Sūnų:
Rojaus oazė ir Taboro valandėlė.
Tėvas Tabore: “.Klausykite Jo
Motina Kanoje: “Darykite, ką tik Jis įsakys ”.
/Mk 9, 9-13/
Į šviesiausią Taboro valandėlę
būsima Golgota meta šešėlį.
/Mk 9, 14-29/
Ne stebuklais remiamas tikėjimas —
pirma reikia tikėti Stebukladarį.
Maldos galybė prieš netyrąją dvasią.
/Mk 9, 30-32/
Evangelija vis mini Jėzaus kuklųjį slaptumą:
Jis nuolat draudžia mokiniams
ir išgydytiems skelbti apie Jį.
/Mk 9, 42-50/
Rūsčiai atsiliepia Jėzus apie papiktintojus,
kurie yra tarsi gundytojo talkininkai.
/Mk 10, 1-12/
Bažnyčia besąlygiškai nepripažįsta skyrybų.
Be išimčių. Šeima yra mažoji Bažnyčia.
/Mk 10, 13-16/
Vaikai kaip paveikslas dvasinių mažutėlių,
kurie nevertina turto, neturi puikybės.
/Mk 10, 28-31/
Dėl Jėzaus atsižadėjęs prigimtinių giminių,
kiekvienas gauna šimteriopai dvasinių
giminaičių. Ir ta giminystė yra amžina.
Viena amžina šeima,
kurios Tėvas yra Viešpats Dievas,
brolis — Jėzus ir Motina — Švč. Marija.
/Mk 10, 35-41/
Tik iš meilės galima trokšti būti arčiau Jėzaus,
nes atstumas iki Saulės visiems vienodas.
/Mk 10, 46-52/
Kad Jėzus pagydytų, reikia žmogaus prašymo:
Jis nedalina savo dovanų prieš žmogaus valią.
/Mk 11, 1-11/
Apaštalai apdengė savo drabužiais asilaitį,
o minia savo drabužius klojo ant Jo kelio.
Kelio į Golgotą...
Verbų sekmadienis — skurdus paveikslas
Jėzaus triumfo Paskutinio teismo dieną.
/Mk 12, 13-17/
Jėzus mechaniškai nekeičia
socialinių santykių,
kurie yra žmonių santykių su Dievu išraiška.
Jėzus niekada nesvarstė klausimų
ir neatšaukė nieko pasakyto.
/Mk 12, 18-27/
Jis atsako ir į sukčiausius paklausimus.
Danguje tėvas bus savo sūnaus brolis,
o motina bus savo dukters sesuo.
Ir vienas bus Tėvas,
ir viena Švenčiausioji Motina.
/Mk 12, 28-34/
Kaip sunku mylėti artimą su jo silpnybėmis
ir ydomis: tai ir yra auka.
/Mk 12, 38-40/
Karininkas teisiamas griežčiau negu kareivis,
padarąs tą patį nusikaltimą.
/Mk 12, 41-44/
Daug duoda,
kas viską atiduoda Viešpačiui Dievui.
Nuolanki auka ir išdidi auka.
Iš trūkumo ir iš pertekliaus.
Objektyvi kaina ir subjektyvi vertė.
/Mk 13, 24-32/
Dievo akivaizdoje ir praeitis,
ir ateitis yra dabar.
Todėl pasaulio pabaigos pranašystė
jungiama su Jeruzalės sugriovimo vizija.
Jėzus kalba suprantama kalba liaudžiai.
Ne mokslininkams.
/Mk 13, 33-37/
Budėjimas Dievo akivaizdoje
turi būti mūsų pagrindinė būsena.
Visada pasiruošę mirčiai,
pasiruošę duoti ataskaitą Šeimininkui.
/Mk 14, 1-2/
Kas nebijo Dievo, bijo minios.
Viena baimė yra šventa ir vaisinga:
baimė nusidėti Dievui.
/Mk 14, 3-9/
Neišmintingi Judo žodžiai,
kuriais jis vargšus kėlė pirma To,
Kuriame vargšų meilė įgyja prasmę.
/Mk 14, 17-21/
Juokingi Judo ir fariziejų slapti kėslai
prieš Visažinantįjį!
/Mk 14, 22-25/
Per paskutinę vakarienę Jėzus su mokiniais
realiai valgė simbolinį Avinėlį.
O paskui mes valgysime tikrąją simbolio
Realybę. Jėzus daiktus, veiksmus ir žmones
pakelia į aukštesnę sakramentinę plotmę.
Duona yra ta pati trupinėlyje ir ta pati
kepale. Konsekruokime savo darbus:
“Tai yra mano Viešpaties darbai,
Jo tarno rankomis, Jo malonės laiku dirbami’’.
Jėzaus trejybė:
istoriškas, amžinas ir sakramentinis.
Jisai: Dievas ir žmogus,
karalius ir elgeta, aukotojas ir auka.
Dievas ne tik Dvasia,
bet ir Kūnu yra Eucharistijoje —
pagrindiniame ir esmingiausiame Sakramente.
Jeigu duona netampa Jėzaus Kūnu,
o vynas Jo Krauju,
tada ir mūsų laikas netaps amžinybe.
Duoną, kurią pirma padaugino,
parodydamas jai savo kiekybinę galią,
dabar Jėzus pakeičia kokybiškai.
Jis visiems pasiaukojo Golgotoje,
o kiekvienam asmeniškai — Eucharistijoje.
Jėzus nesako: “Tai esu Aš”,
bet sako: “Tai yra mano Kūnas”.
/Mk 14, 26-31/
Tas, Kuris pažįsta žmogaus prigimtį, žino,
kokia ji silpna be Dievo malonės.
Kristaus pranašystė ir Petro išsigynimas rodo,
kad Dievo pirmžinojimas
nevaržo žmogaus laisvos valios
ir nepašalina jo atsakomybės.
Grūdas turi būti sumaltas, kad taptų duona.
Vynuogė turi būti išspausta, kad pavirstų vynu.
/Mk 14, 32-42/
Adomo nuodėmės krenta ant visų žmonių,
o jų nuodėmės — ant vieno Jėzaus,
Kuris nekaltai jas prisiėmė iš meilės mums.
Jėzus žmogiškai bijojo kančios, bet pergalėjo baimę.
Tai — ne vaidyba. Ir ne tariamas buvo Jo kūnas.
Parpuolęs ant žemės
Jėzus meldėsi už nupuolusį žmogų.
Mes miegame sunkią Bažnyčios išmėginimų
valandą, kaip tąsyk miegojo trys apaštalai.
O priešas būdrauja — Petras miega, o Judas budi.
Avinėlį paklupdo prieš pjaudami Velykoms.
Alyvų šakelės —
taikos tarp Dievo ir žmogaus ženklas.
Alyvų kalne toje pačioje oloje verkė Adomas,
Dovydas, verkė Jėzus, o paskui Petras.
Dvasinės kančios visuma Getsemanėje
ir fizinio skausmo riba Kalvarijoje.
Argi mes nesnaudžiame
prie Jėzaus Getsemanės,
ar nepabėgame nuo Jo,
kai priešai Jį niekina?
Jėzaus valia priėmė kančios taurę,
nors jausmas bijojo.
Jobo dejonės ir Jėzaus kančia.
Petras, Jokūbas ir Jonas —
liudininkai Tabore, kad nepasipiktintų
Jėzaus silpnumu Getsemanėje.
Alyvų sode egzistencinis mazgas:
laisvė, būtinybė, baimė,
kančia, atleidimas, mirtis...
Angelas guodė Jėzų,
surinkęs visų amžių žmonių paguodą.
Žemė šventa, nes ją pašventino
Jo kraujo, prakaito ir ašarų lašai.
Apaštalai neįstengė savo prigimties jėgoms —
miegui —pasipriešinti,
kai jų Mokytojas ruošėsi pergalėti
amžinąjį miegą — mirtį.
Jėzus nepasmerkė žmogaus prigimtinio silpnumo,
smerkė tik iš piktos valios kylantį blogį.
Budėjimas yra žmogiškosios kovos
neatskiriama dalis.
/Mk 14, 43-72/
Pabučiavimas — veiksmas ir žodis. Meilės žodis.
Judas išpažino Jėzų minios akivaizdoj:
“Kas mane išpažins... ”
Išsigynimas veidmainingo išpažinimo forma.
Jėzus leido išdavikui ilgai būti
Jo žodžių ir darbų liudininku.
Ir dabar Bažnyčioje visą laiką yra išdavikų.
Išimties dėsnis.
Žydai bijojo išduoti Dievo Vardą,
o išdavė Dievo Sūnų.
Blogieji bijo tiesos žodžio
ir nekenčia Dievo Žodžio, kuris yra Tiesa.
Ir skęstantis, ir išsigynęs Jėzaus
Petras buvo išgelbėtas.
Vienintelis Popiežius, išsižadėjęs Jėzaus.
Išimties neišvengiamybės gili paslaptis.
Mokinių tikėjimas neištvėrė trijų dienų iki
Prisikėlimo, o Petro — iki trečios gaidgiedystės.
Ir Pilotas, ciesoriaus vietininkas,
ir Petras, Dievo vietininkas,
išsigynė Jėzaus, bijodami žmonių.
Kiekviena nuodėme išsiginame Jo
prieš tarnaitę prigimtį.
Uola sudrebėjo savo Dievo kančios akivaizdoje,
bet ant jos dar nebuvo pastatyta Bažnyčia
ir Ji nesugriuvo. Pats Jėzus atleido Petrui,
nes dar nebuvo Atgailos sakramento.
/Mk 15, 1-15/
Jėzų Mesiją pasmerkia žydų Aukščiausioji
Taryba, Kristų Karalių nuteisia ciesoriaus
vietininkas. Jėzaus tylėjimas
nugalėjo šauksmą “Nukryžiuok Jį! ”
/Mk 15, 16-32/
Angelų giesmė Betliejuje
ir minios riksmas Golgotoje.
Dykumų dvasia tiesiogiai ir per minią
siūlė Jėzui karaliaus vainiką —
abu kartus Jis atmetė.
Tada prievarta vainikavo Jį erškėčiais.
Karaliai pagerbiami sostu ir vainiku,
o Kristus Karalius —
niekingiausia erškėčių pyne.
Tesusigėsta visos aukso karūnos prieš ją!
Per Verbas Jėzui minia šaukė Osana.
Penktadienį šaukė: “Ant kryžiaus Jį!"
Dviveidė minia.
Žmogus dar labiau nužemino Nusižeminusįjį.
Evangelija aprašo tik fizinį Jėzaus skausmą.
O neatlieptos meilės kančia?
Šiandien Jėzų prikaltų
prie geležbetoninio kryžiaus.
Iš kur ėmei tiek skausmo, Geroji Kančia?
Ta pati Golgota už visus žmones,
ta pati už kiekvieną.
Vandenų Viešpačiui nebuvo stiklinės vandens
troškuliui numalšinti.
Tu sukūrei medį, o žmogus Tau iš jo sunėrė kryžių.
Kas yra žmogus, Viešpatie?
“Imk savo lovą ir eik gyventi ”, —
sakė Jėzus žmogui.
“Imk savo kryžių ir eik mirti ”, —
sakė žmogus Jėzui.
Trisdešimt metų ruošėsi Viešpats
trijų valandų kančiai.
“Buvo trečia valanda Bet nenurodyti metai.
Nei gimimo, nei mirties metai neužrašyti
nei Evangelijoje, nei pasaulio istorijoje.
/Mk 15, 33-41/
Vyrai nusivylė pralaimėjusiu Jėzum.
Apaštalai išbėgiojo.
Po kryžium stovėjo moterys.
Ir dabar moterų daugiau bažnyčioje.
Dangus aptemo, pamatąs aptemusių
širdžių ir protų darbą Golgotoj.
Bažnyčia stovėjo po kryžiumi ir liudijo Jėzų,
todėl jos liudijimas ir šiandien yra tikras.
/Mk 15, 42-47/
Juozapas išmainė savo kapą Jėzaus Kūnui
į amžiną gyvenimą savo sielai.
Avinėlis užmuštas, grūdas sumaltas,
vynuogė išspausta. Žodis nutilęs.
/Mk 16, 1-8/
Ir prisikėlė per Velykas apaštalų sielose
tikėjimas, kad Sekminėse suliepsnotų meile.
Jėzus nugalėjo priešą iš vidaus,
nesipriešindamas blogiui, Jis nugalėjo
visų tironų galybės įrankį — mirtį.
Kristus kaipo žmogus mirė,
prisikėlė Kristus kaipo Dievas.
Moterys paskutinės pasiliko po kryžiumi,
todėl joms pirmosioms apsireiškė
prisikėlęs Jėzus. Jau ne Golgotos liūdesys,
bet Prisikėlimo džiaugsmo viltis
yra pagrindinė Bažnyčios melodija.
/Mk 16, 9-20/
Jėzus įžengė į Dangų prieš Sekmines,
kai pabąla Palestinoje javai.
Apaštalus Jis paliko pjūčiai.
Pirmosios Bažnyčios paveikslas:
“Jie, akių nenuleisdami, žiūrėjo į dangų”.
Kristaus su kūnu žengimas į dangų
ir medžiagos tvarumo dėsnis: Visatoje
trūksta Jėzaus kūno. /O vėliau ir Marijos./
Bažnyčios istorija prasideda
Šventosios Dvasios atsiuntimo pažadu:
...ir Ugnies Balandis nusileis ant Apaštalų.
Iš savo sparnų Jis išmes ugnines plunksnas,
kuriomis bus parašyta Evangelija...