...Norėjau nuoširdžiai garbinti Dievą, ginti skriaudžiamuosius. Norėjau reikalingiems padėti, juos pamokyti, bet jei nesugebėjau, prašau gerąjį Dievą, kad man atleistų...
(Ištrauka iš kun. B.Laurinavičius testamento: Adutiškis, 1981 m. birželio 4 d.)
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iš juodos sovietų valdžios primestos užmaršties skraistės iškilo mūsų Tėvynei nusipelniusių žmonių vardai, apie kuriuos drąsiai su pasididžiavimu galime šiandieną šnekėti ir pelnytai juos įamžinti. 2000 m. kunigas Bronislovas Laurinavičius buvo įrašytas į Katalikų Bažnyčios pasaulio kankinių sąrašą, prezidento apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (po mirties) už narsą, ištvermę ir pasiaukojimą kovojant dėl tautos laisvės. Šviesaus atminimo kunigui Broniui Laurinavičiui pagerbti Vilniuje, Kalvarijų, Verkių ir Žalgirio gatvių sankirtoje, 2010 m. rudenį iškilo skulptoriaus Antano Kmieliausko rausvo granito skulptūra, kurioje pavaizduotas Jėzus, nešantis kryžių.
Šių metų lapkričio 24 d. Švenčionių kraštas, kartu su visa Lietuva minės iškilios asmenybės, humanisto, kovotojo už teisybę ir žmogaus laisvę, kun. Broniaus Laurinavičiaus 30-ąsias mirties metines.
Kunigas Bronius Laurinavičius paliko didžiulį pėdsaką mūsų krašto bei visos Lietuvos istorijoje, kaip narsios sielos žmogus, be baimės krislelio akyse kovojantis už savo įsitikinimus ir tuo metu sunkius laikus išgyvenančią tautą. Ši asmenybė buvo tarsi laisvės iš priespaudos šauklys, kuris savo užsispyrimu ir kilniais siekias neleido eiliniam lietuviui paminti savo lietuviškumo ir su Dievo palaiminimu kovoti už kiekvieną naujai brėkštančią dieną. Kova už kiekvieno parapijiečio sielą ir buvo pagrindinis šios didžios asmenybės būties tikslas.
Viską išplaunanti ir ištrinanti laiko tėkmė nutrina žmonių vardus ir jų atminimą. Tačiau yra žmonių, kurių net ir visagalis laikas nesugeba nusinešti į užmarštį. Tai asmenybės pasirinkusios kovos, tikėjimo ir vilties kelią. Žmonės, kurie savo gyvenimo pavyzdžiu įkvepia kitus ir priverčia susimąstyti apie kiekvieno iš mūsų pasirinktą gyvenimo kelią.
Švenčionių r. savivaldybės mero Vytauto Vigelio potvarkiu buvo sudarytas organizacinis komitetas kunigo Broniaus Laurinavičiaus atminimui pagerbti ir įamžinti. Šis komitetas numatė 2011 – 2013 metais vyksiantį renginių ir priemonių ciklą. Vienas iš organizacinio komiteto veiklos pasiūlymų – Mėžionėlių gatvę pervadinti kunigo Br.Laurinavičiaus vardu.
Artimiausiu metu seniūnaičių grupė aplankys Mėžionėlių gatvės gyventojus, atsiklausdama jų nuomonės dėl šio sprendimo. Todėl maloniai prašome Mėžionėlių gatvės gyventojų įsileisti į savo namus apklausos darbo grupę ir išreikšti savo nuomonę.
Gerda URBONIENĖ
Nalšios muziejaus istorikė
Mėžionėlių gatvė – Švenčionėlių miesto istorijos ištakos
Ar galima pervadinti Mėžionėlių gatvę?
Tikrai negalima! Kodėl? Apie tai ir noriu plačiau parašyti.
Prieš 150 metų nutiesta geležinkelio Peterburgas -Varšuva magistralė ne tik davė pradžią Švenčionėlių miestui, bet ir ilgą laiką buvo aplinkinių kaimų gyventojų darbdavė ir maitintoja. Turint omeny tai, kad tada buvo carinės Rusijos, o vėliau kapitalistinės Lenkijos okupacijos laikai, kadrų klausimą geležinkeliui aptarnauti sprendė okupacinė valdžia. Ne paslaptis, kad inžinerijos-technikos ir kiti vadovaujantys postai atiteko rusų, o vėliau lenkų statytiniams. Eiliniai darbininkai: kalviai, šaltkalviai bei įvairių rūšių pagalbiniai darbininkai buvo samdomi iš Mėžionėlių, Dotinėnų, Burbų, Kvederiškių ir aplinkinių kaimų.
Geležinkelio apimtys plėtėsi, vystėsi aptarnavimo bazė: pastatyti garvežių depai, remonto dirbtuvės, elektros stotis, keleivių pervežimo stotis ir kt. Augo darbo rankų poreikis. Kaimiečiai, ypač bendruomenė, palikę vagoje plūgą, skubėjo prie samdomo darbo, o savus darbus tik priešokiais nudirbdavo. Toks įtemptas darbas ir gyvenimas reikalavo taupyti laiką. Iškilo poreikis trumpinti atstumą nuo namų iki darbovietės. Pirmieji šį klausimą pradėjo spręsti Mėžionėlių kaimo darbininkai. Kadangi šio kaimo žemės ribojosi su Švenčionėlių miesto žeme, mėžionėliškiai savo sklypų galulaukėje, prie keliuko iš kaimo į miestelį pradėjo ręsti gyvenamuosius namus. Statėsi, aišku, kiekvienas savo rėžyje, ir nameliai nebuvo labai ištaigingi, dažniausiai galu į kelią. Statėsi tik vienoje, kairėje, kelio pusėje, nes kitoje pusėje jau buvo ne jų žemė.
Prieš II-ąjį pasaulinį karą jau buvo 20 namų, tarp kurių dažniausiai intervalas siekdavo iki 100 metrų (taip buvo išsidėstę žemės rėžiai). Taip susiformavo Mėžionėlių kaimo „palydovas“ – beveik 2 km ilgio vienos pusės gatvė. Čia gyveno ir geležinkelyje dirbo ištisos giminės: tėvai, vaikai - broliai, pusbroliai. Žeimų buvo 4 namai, Barauskų 2, Maskevičiaus, Švalkaus, Astiko, Jarmalių ir kt. Dar ir šiandien, praėjus 100 metų nuo tų dienų, didesnė dalis namų tebestovi, ir juose gyvena buvusių geležinkeliečių palikuonys. Nesunku surasti Mastovičiaus dukrą Alytę ir jos vyrą geležinkeliečio sūnų Petrą Garlą; Žeimos dukrą Janutienę; Švalkaus žentą Šarką; Lazarenkas, Jarmalius ir kt.
Švenčionėlių miesto visuomenė turi būti dėkinga Mėžionėlių kaimo gyventojams ne tik už Mėžionėlių gatvę. 1905 metais, kun. Burbai organizavus pirmųjų maldos namų statybą, Mėžionėlių kaimo bendruomenė bažnyčios reikmėms skyrė 6 hektarus nuosavos žemės; šalia Mėžionėlių gatvės suformavo amžino poilsio vietą – kapines, kurių plotas šiuo metu siekia keletą hektarų, o ir vadinasi jos – Mėžionėlių kapinės. Jau vėlesniais metais ant Mėžionėlių kaimo žemių nutiestos Klevų, Liepų, Akacijų, Aušros, Alyvų gatvės. Pervadindami Mėžionėlių gatvę kitu vardu, mes atimtume, nusavintume kaimiečių statytą gatvę net nesusimąstydami, kas jiems atlygins už kažkada parodytą dosnumą. Nemanau, kad taip pasielgti būtų teisinga, todėl mažai tikiu, kad Mėžionėlių gatvės, o ir kaimo gyventojai (jų būtinai reikėtų atsiklausti) pritars sumanymui.
Kartu norėčiau pareikšti savo nuomonę dėl kun. Br. Laurinavičiaus atminimo įamžinimo.
Didžiulis kun. Br. Laurinavičiaus nuopelnas Švenčionėlių parapijai yra 1928 m. pradėtos statyti naujos bažnyčios užbaigimas. Tuo laikotarpiu dvasininkui durys į valstybines įstaigas buvo užtrenktos. Norint gauti leidimą tęsti statybą, reikėjo belstis į visokio rango valdininkų duris – nuo rajono iki Maskvos. Vienintelė išeitis, kuria kunigas sumaniai pasinaudojo, buvo tuo metu gana veiklus bažnyčios komitetas ir jo pirmininkas Limanovskis.
Prasidėjus statyboms buvo dar sunkiau: statybinės medžiagos limituotos, laisvai nusipirkti sunku, nes parduotuvės tuščios; kur gauti lėšų (valstybė nefinansavo); organizuoti darbo jėgą, specialistus. Begales rūpesčių turėjo spręsti klebonas kartu su komitetu ir parapijiečiais. Kun. Br. Laurinavičius su šia užduotimi sėkmingai susitvarkė.
Nemanau, kad kunigas Laurinavičius ir jo darbai Švenčionių krašte buvo užmiršti, bet tai nereiškia, kad jo atminimui nereikėtų skirti dar dėmesio. Graži atminimo lenta prie bažnyčios pagerbtų šviesaus atminimo kunigą ir ateinančioms kartoms išsaugotų žinią, kas rūpinosi šio religinio objekto statyba.
Lietuvoje nėra gilesnių tradicijų dvasininkų vardais pavadinti gatves, vietoves. Maironio, Vaižganto, Strazdelio ar kitų gatvių pavadinimai suteikti ne kaip dvasininkų asmenybėms, o rašytojams, poetams, menininkams pagerbti ir pavadintos ne jų pavardėmis, o pseudonimais. Vilniaus, Švenčionių, Kaltanėnų, Mėžionėlių, Malūno gatvės, Geležinkelio skersgatvis, Stoties aikštė – tai gatvės, kurios davė pradžią Švenčionėlių miestui. Jos yra miesto praeitis, jo istorija ir turi išlikti neliečiamos ateities kartoms.
Valentinas VAINAUSKAS
Mėžionėlių gatvės senbuvis
Paminėtos kunigo B. Laurinavičiaus 30-osios žūties metinės
Praėjo 30 metų, kai vėlyvą 1981 m. lapkričio 24 dieną Vilniuje eismo įvykio metu žuvo kunigas Bronius Laurinavičius. Manoma, kad prie kunigo žūties prisidėjo KGB, nes kunigo veikla buvo neparanki tuometinei valdžiai. Kadangi apie kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimą buvo plačiai rašyta Broniaus Lazaraičio parengtoje medžiagoje „Kunigas Bronius Laurinavičius – kuklus Lietuvos didvyris“, kuri buvo spausdinama keliuose „Švenčionių krašto“ laikraščio numeriuose, šį kartą norėčiau papasakoti apie šio iškilaus žmogaus 30-ųjų žūties metinių minėjimą, kuris vyko lapkričio 19 dieną Švenčionėliuose.
Nors, kaip jau minėjau, praėjo 30 metų nuo kunigo Broniaus Laurinavičiaus žūties, bet nei šio kuklaus ir drąsaus žmogaus vardas, nei jo nuveikti darbai nepamiršti, o paminklą sau – užbaigtą Švenčionėlių bažnyčią – jis pasistatė dar būdamas gyvas. Ko gero, ir jam pačiam užbaigta ir pašventinta Švenčionėlių bažnyčia buvo tikra laimės akimirka. Juk ne kiekvienam kunigui, net ir palankiu laikotarpiu tenka statyti bažnyčią, o užbaigti pradėtą statyti Švenčionėlių bažnyčią per patį vajaus laikotarpį prieš tikėjimą, buvo tikras didvyriškumas. Žinoma, kalbėdami apie Švenčionėlių bažnyčios statybą, negalime pamiršti ir kitų iki kunigo Broniaus Laurinavičiaus bažnyčią stačiusių kunigų: parapijos klebonų Ambraziejaus Jakavonio, Boleslovo Badzevičiaus nuopelnų, juolab, kad ir jie buvo nužudyti.
Minėjimas, skirtas 30-osioms kunigo Broniaus Laurinavičiaus metinėms, prasidėjo Šv. Mišiomis Švenčionėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčioje. Mišias aukojo kunigą Bronių Laurinavičių gerai pažinoję monsinjoras Alfonsas Svarinskas ir kunigas Algimantas Keina, o Mišiose dalyvavo Švenčionėlių parapijos klebonas Edmundas Paulionis, Kaltanėnų klebonas Jeronimas Petrikas, kunigas Steponas Tunaitis. Kaip visada ugningai pamokslą sakęs monsinjoras Alfonsas Svarinskas ne tik prisiminė kunigą B.Laurinavičių, jo nuveiktus darbus, bet kvietė nenustoti kovojus. Pasibaigus Šv. Mišioms bažnyčioje buvo surengtas koncertas, kuriame grojo ir dainavo Švenčionėlių meno mokyklos auklėtiniai ir pedagogai, o kai Švenčionėlių kultūros centro ansamblis „Sudota“ uždainavo kunigo Broniaus Laurinavičiaus mėgtą dainą „Oi, neverk, motušėle“, visi buvę bažnyčioje žmonės atsistojo ir dainavo kartu. Tai buvo be galo jaudinanti akimirka, kuri tarsi priminė, kad kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimo idealai ir siekiai gyvena ir jam išėjus į amžinybę.
Išėję iš bažnyčios visi susirinko prie kunigo B.Laurinavičiaus kapo bažnyčios šventoriuje. Gėles padėjo ir minėjime dalyvavęs LR Seimo narys Valentinas Stundys bei Švenčionių vicemerė Raja Krupenina. Iš bažnyčios dauguma Šv. Mišiose dalyvavusių žmonių patraukė į Švenčionėlių kultūros centrą. Čia vyko antroji minėjimo dalis. Buvo atidaryta paroda „Gyvenimą pašventęs Altoriui ir Tėvynei“, kurios eksponatai vėliau buvo perduoti Nalšios muziejui. Muziejaus direktorė Alytė Šekštelienė, dėkodama už neįkainojamą dovaną, sakė, kad eksponatai bus deramai saugomi ir prieinami plačiajai visuomenei. Į minėjimą susirinkę žmonės ir kunigo Broniaus Laurinavičiaus giminės pamatė kunigo Algimanto Keinos susuktą filmą, skirtą kunigo B.Laurinavičiaus atminimui. Minėjime taip pat buvo apdovanoti geriausių rašinių ir piešinių konkursų nugalėtojai. Apdovanojimus įteikė LR Seimo narys Valentinas Stundys.
Žinoma, buvo ir prisiminimų, pamąstymų, nes kunigas Bronius Laurinavičius buvo iškili asmenybė, ir prisiminimai neišblėsta laike. Po poros metų, minėdami 100-ąsias kunigo Broniaus Laurinavičiaus (1913 – 1981) gimimo metines, manau, bus puiki proga dar kartą plačiau prisiminti šio žmogaus gyvenimo istoriją, kovą už Lietuvos laisvę, meilę žmonėms.
Algis JAKŠTAS