ANTRAS AKTAS. KVIETIMAS Į AUKŠTESNĮ GYVENIMĄ
Krikščionybė mus moko ne tik tai, kad Dievas sutvėrė žmogų ir padarė jį visatos statybos darbininku.
Ji papildo — ir čia ji pareiškia kaip vienintelė, — kad Kūrėjo sumanymu žmogus turi būti įjungtas paslaptingu, bet tikru būdu į patį dieviškąjį gyvenimą ir tokiame laipsnyje, kokiame ribota būtybė gali būti įjungta.
Tokia drąsi krikščioniška pažiūra:
tarp izoliacionizmo, kuris Dievą palieka toli nuo Jo kūrybos,
ir panteizmo, kuris suplaka juos į vieną esmę.
Krikščionybė priima tarpinį sprendimą, kuris didesniame laipsnyje suartina Kūrėją su jo kūriniais, betgi nesuliedamas.
Suartėjimas privedamas iki kraštutinės ribos, kiek sutvertoji žmogaus asmenybė gali dalyvauti pačiame dieviškame gyvenime.
Bet suplakimo nėra. Pagrindinis skirtumas tarp Dievo ir jo kūrinių išlieka aiškus:
nuo kontakto su žmogumi Dievas nesumenkėja ir nepasikeičia. Ar žmogus priima ar atmeta tą niekuo nesąlygojamą antgamtinę dogmą, daug ar mažai žmonių dalyvauja dieviškame gyvenime, Dievas nuo to nepasikeičia.
Iš kitos pusės, stodama į spindintį dievišką gyvenimą, žmogaus prigimtis neištirpsta ir neužgęsta. Tai, ką jis gauna, nėra priešinga prigimčiai. Tai — nepramatytas atskleidimas.
Ką galėtų reikšti antgamtinis pradas, sudarkęs natūralų? Kaip įsivaizduoti Dievą — Išgelbėtoją, reikalaujantį iš išrinktųjų atsisakyti Dievo — Kūrėjo? Malonė nenaikina prigimties; ji priešingai, ją ištobulina jai priklausančių ypatingų savybių dėka. (G. Tibon, “Karmelitiški tyrinėjimai” 1939. I tomas)
Toji malonė yra mums Dievo duota ne pagal mūsų nuopelnus, bet ypač išimtine tvarka, dėl ko bažnytinėje kalboje ir vadinama “malonės” terminu (tai yra padarančia mus tapti šventais ir Dievui maloniais).
Tokiu būdu, malonė yra mūsų būtybės iškėlimas, surištas su tuo, kad Dievas įjungia mus į savo gyvenimą.
Aišku, Joks sutvėrimas, remdamasis savo prigimtimi, negali reikalauti dalyvavimo dieviškame gyvenime. Toji dieviška malonė yra visiškai laisva dovana.
Tasai į dieviškojo gyvenimo pilnumą įsiskverbimas sukelia mumyse gilius pasikeitimus, perverdamas mus spinduliais, kurie nenaikina mūsų žemiškosios prigimties, taigi ir laisvės, kuri, kaip žinome, yra organiškai surišta su žmogaus prigimtimi, kaip moko Romos popiežius šv. Martynas ir šv. Maksimas išpažinėjas. Jie suteikia naują, viršžmogišką, dievišką kokybę, panašiai kaip į ugnį įmesta geležis įgauna skirtingą kokybę, nekeisdama savo prigimties.
Kadangi Dievas gyvena mumyse, pašvenčiamoji malonė dar vadinama gyvenimą teikiančioji.
Kadangi Dievas, visada veikdamas, bendradarbiauja su mumis kiekviename mūsų veiksme, malonė vadinama veikiančiąja. Tokiu būdu, Dievas pareiškia savo dalyvavimą nuosekliu įsikišimu, atitinkamai mūsų vykdomiems veiksmams,
Įsiskverbdamas į mūsų žemišką veiklą, kiek ji bebūtų prastutė, Dievas sukilnina kiekvieną mūsų veiksmą, o tuo pačiu ir amžiną vertę.
Pagal dieviškąjį planą žmogus, tokiu būdu iškeltas į antgamtinę plotmę, nenustoja būti bandomas; bet tokiu mastu, su kokiu jis stropiai vykdo savo pašaukimą, žmogus vis labiau stiprina savo ryšį su Dievu iki to momento, kada jis pasiekia galutinį artimumą su Dievu.
Taip atrodė pagrindiniuose bruožuose kryptis, kurią Dievas duoda žmonijai; jau ant žemės Jis paslaptingai atidavė save žmonijai, kad ją patrauktų į amžinąjį gyvenimą, į šeimynišką susijungimą su juo pačiu.
Tai puikiai apibūdina vysk. Gikas: “Kas tai yra malonė? Nekantrus Dieviškas laukimas”5.
5 Autorius turi mintyje perteklių dieviškosios meilės, kuri nesitenkina natūraliais dalykais, ir labai ilga eiga savo plano, o sutrumpina jį savo meilės liepsna.
Jeigu Dievas nesutrumpintų tų dienų, neišsigelbėtų joks sutvėrimas. Tai liečia visus mūsų bandymus.
Čia naujai jaučiamas Dievo žingsnis, Dievo, kuris yra meilė.
2. Papildomos malonės dovanos.
Kad niekas nepažeistų to vidinio artumo, į kurį Tvėrėjas kviečia savo kūrinius, Dievas, pagal Bažnyčios mokslą, prijungė prie pašvenčiamosios malonės kai kurias papildomas malones, kurių paskirtis glūdi tame, kad būtų galima nugalėti anksčiau minėtas žmogaus “silpnybes”: nežinojimą, ligą, mirtį, geismus.
1) Kad žmogus savo gyvenimo paskirties klausime ne klaidžiotų sunkiame kelyje nuo nežinojimo į pažinimą, Dievas jam davė išmanymo dovaną.
Tos dovanos dėka, žmogus įgijo žinojimą, nepalenktą abejonėms ir nepriklausomą nuo nuotaikų, vidinį pažinimą materialinės ir dvasinės realybės, arba, kraštutiniu atveju, sugebėjimą su ypatingu lengvumu suvokti realybę pojūčių pagalba.
Taip galimi pašalinti klaidžiojimai ir klaidos.
Pojūčių veikla, aišku, nesumenkėjo ir neprarado savo reikšmės. Ji ir toliau davė žmogui jutiminį pažinimą, turintį savo patrauklumą, bet jau nebepajėgų išmušti dvasios iš tikrojo kelio.
2) Kad žmogus nekentėtų nuo kitų materialinių kūrinių, Dievas jam davė bebaimiškumo dovaną.
Žmogus liko pasinėręs pasaulyje, kur daug jį supančių kūrinių, bet jau nebesutiko nieko, kas galėtų jį sužeisti ar kliudyti jo siekimams.
Jis darbavosi be jėgų įtempimo ir nesikankindamas.
3) Kad žmogus nebūtų palenktas nepermaldaujamam mirties įstatymui, Dievas davė jam nemirtingumo dovaną, praturtinančią ne sielą, kuri pati savyje nemirtinga, o visą žmogišką visumą, kuri pagal savo prigimtį nepastovi.
Tuo pačiu turėjo pereiti iš žemiškojo bandymo į dangiškąją laimę, nepatirdamas kūno ir sielos atsiskyrimo, tai yra nepatirdamas mirties.
4) Kad žmogus, turėdamas tuo pat metu ir kūną ir sielą, būdamas protingas ir jausmine būtybe, nebūtų pasmerktas vidinei kovai, siekiant laimėti pastovią proto pirmenybę virš instinktų, Dievas davė jam vidinės vienybės dovaną, apsaugojančią jį nuo visokių geismų.
Tuo pačiu kūnas, neprarasdamas savo teisingų reikalavimų, pakluso sielai; jausmų godumas dingo, kaip dingo ir nesuvaldomas traukimas į tai, kas medžiagiška. Sudėtingos žemiškosios visumos vienybė buvo realizuota aukštesniame laipsnyje.
Tokiu būdu, malonė sukūrė žmoguje ir tvariniuose tobulą harmoniją, nepalyginamą su tuo, ką prigimtis galėjo pasiekti vien savo jėgomis;
išorinis pasaulis buvo visai palenktas žmogui ir padėjo jam savo tikslą siekti;
pačiame žmoguje jausmai visai pakluso protui, kūnas visai pakluso sielai, protas visai nuskaidrintas, siela visiškai užpildyta dievišku gyvenimu, pačiam Dievui priklausančiu, ir tame gyvenime ji sėmėsi jėgos ir pažinimo, kas leido jai tęsti Kūrėjo neužbaigtą darbą.
Per kūriniją — meilės darbą — tekėjo galingas meilės sriautas, jungias tarpusavyje ir su Dievu visas būtybes, pradedant paprasčiausia ir baigiant aukščiausia.
Siela turėjo galimybę vis labiau pasinaudoti dieviškuoju į ją veikimu, vis giliau įsiskverbti į dieviškąjį gyvenimą ir, tokiu būdu, užsitarnauti didesnį užmokestį danguje.
Kūnas, laisvas nuo per didelių potraukių, pririšančių jį prie medžiaginių daiktų, apgintas nuo neprotingų, perdėtų savo siekių, galėjo iki aukščiausio laipsnio išvystyti jame glūdinčias galimybes, naudojantis puikiu sielos vadovavimu, su kuria jis turėjo dalintis amžinąja laime.
Pati materija dalyvavo antgamtiniame žmogaus išaukštinime, be ypatingų pastangų įvykdydama savo paskirtį, kad taptų dar gražesne ir harmoningai įeitų į dieviškosios kūrybos visumą.
Ne tiktai sielos, — visas pasaulis ir pati materialinė prigimtis pereina į antgamtinį planą. Pati materija, kaip ir mūsų protas ir mūsų valia, randa antgamtinėje plotmėje pusiausvyros ir vienybės aukščiausią centrą; tikras principas, nuo tol gaivinąs pasaulį, tai įdiegtas jame antgamtinis pradas.
(Ž. Levi, “Prieš netikinčiojo akis”)
Tame nuostabiame pastate liko vienas plyšys, vienas vienintelis, pro kurį galėjo įlįsti blogis.
Tas įtrūkimas galėjo atsirasti žmogaus valioje, todėl, kad ta valia, nors ir palaikoma dieviškojo veikimo, liko nemažiau visiškai laisva.
Jeigu Dievas būtų pašalinęs tą laisvę, Jis, tuo pačiu būtų atsisakęs nuo sumanyto darbo, nors būtų padaręs iš žmogaus ne sąmoningą bendradarbį, o aklą įrankį, mėsos ir kaulų paprastą gabalą, instinktais besivadovaujantį gyvulį.
Pagal dieviškąjį planą, toji laisvė turėjo būti pagerbta, bet tuo pačiu žmogui liko galimybė priešintis tam planui, sukilti prieš Dievą, griauti bendrąjį darbą, darant didžiulį nuostolį — aišku, ne Dievui, o pačiam žmogui.
Dar daugiau, priežastis pasipriešinti dieviškajam planui taip pat reiškė iš esmės atsisakyti nuo gyvenimo Jo artumoje, tai yra, atmesti malonę, o tuo pačiu prarasti ir tas ypatingas dovanas, kurios lydi malonę.
Tokio maišto pasėkos tegalėjo būti vien katastrofiškos.
5. Gėrio ir blogio pažinimo medis.
Vienui vienintelė gyvenimo padėtis buvo nurodyta žmogui: pasitikėti Dievu ir savosios laimės klausime visiškai atsiduoti Jam.
Atrodo, tą idėją Biblija vaizdingai nusako, kada pasakojime apie pasaulio sukūrimą ji kalba, jog Rojaus sode apgyvendintas žmogus turėjo neliesti gėrio ir blogio pažinimo medžio, tai yra neliesti specialių paties Dievo teisių; žmogus turėjo pačiam Dievui palikti nuspręsti, kas žmonijai gera ir kas bloga.
6. Humanizmas ir antgamtinis pradas.
Tokiu būdu, dieviškasis planas reikalavo, kad žmogus įsijungtų į vidinį Dievo gyvenimą; visa kita galų gale buvo sukurta tik dėl to.
O dieviškasis planas nepakeičiamas.
Reiškia, ir šių dienų žmogus yra pašauktas į tą artumą su Dievu; sau laimę surasti žmogus gali tiktai gyvendamas dieviškojo gyvenimo spinduliuose, tiktai priimdamas Dievo malonę.
Norint žmogui išlaikyti pusiausvyrą, reikia būti antgamtinėje plotmėje.
Tuo pačiu, bet koks mėginimas kurti savo asmenybę, svorio centro neperkeliant į ką kitą, yra pasmerktas nepasisekimui.
Jei žmogus apsiriboja tuo, kad harmoningai išvystytų savo prigimtus gabumus, jis stato bokštą, kuris niekad negali būti užbaigtas ir kiekvieną momentą gresia griuvimas.
Tokiu būdu, humanizmas — toji formulė, kuria naudojasi filosofai, mąstytojai, auklėtojai, kad galėtų sukurti idealų žmogaus tipą — turi skaitytis su dieviškuoju planu jo visumoje.
Iš to seka, kad prie esamos visatos tvarkos integralus humanizmas turi įjungti antgamtinį pradą.
Prie to svarbaus klausimo mes dar sugrįšime vėliau, dabar pasitenkindami tik bendru nurodymu.
Pagal Bažnyčios mokslą kiekviena žmonijos karta turėjo perduoti sekančiai kartai ne tik natūralųjį gyvenimą, bet ir malonę kartu su ją lydinčiomis ypatingomis dovanomis.
Solidarumo įstatymas, valdantis natūralią eigą ir darąs mus priklausomus nuo kitų žmonių veiklos, kuri esti ar tai teigiama, ar neigiama, liečia taip pat ir antgamtinį pasaulį.
Jeigu tėvai prarastų antgamtinį gyvenimą, jie nebegalėtų jo perduoti ir savo vaikams, kaip lavonas negali perduoti natūralaus gyvenimo.
Kad galėtume pilnai suprasti, kodėl Dievas įrašė į žmogaus
prigimtį tą paslaptingą solidarumo įstatymą, reikėtų būti pačiu Dievu.
Kadangi tai negalima, neišvengiamai kai kas lieka nesuprasto.
Bet mes galime teigti, kad Dievas, nustatydamas tą įstatymą, vadovavosi meile, nes Jis yra pati Meilė.
To reikšmę ir grožį mes suprasime geriau, nagrinėdami atpirkimo paslaptį.
Todėl neužbėgsime į priekį, o tęsime Bažnyčios mokslo dėstymą.
