Prieglauda Aigipte buvo trumpa. Supamas ant Motinos rankų visą ilgą ir ištvermingą kelionę asilėliu, Jėzus buvo parneštas į tėvo namelius Nazarete, vargingus namelius, kuriuose ligi saulės sėdimo poškėjo kūjelis ir girgždėjo grąžtas.
Kanoniškieji Evangelistai nieko nesako apie šitą laiką; apokrifuose yra net perdaug žinių, tačiau juose yra peiktinų ir nepatikėtinų dalykų.
Lukas, mokytas gydytojas, pasitenkina tiek tepasakydamas, jog „vaikutis augo ir tvirtėjo“ — tai lyg pasako, jog nebuvo nei ligotas, nei paliegėlis. Sveikas vaikinas, išaugęs ir taisyklingai išsiplėtojęs, kaip ir pritiko būti tam, kuris kitiems turėjo grąžinti sveikatą vienu savo rankos palytėjimu.
Kiekvienais metais, pasakoja Lukas, Jėzaus tėvai eidavo į Jeruzalę Velykų švenčių (Neraugintos Duonos šventė), kuri buvo atminimu išėjimo iš Aigipto. Eidavo nevieni: kaimynai, draugai, giminės, tarnai eidavo krūvoje ir tuo būdu trumpindavo ilgą ir nuobodžią kelionę. Visi buvo linksmi lyg, rodos, būtų ėję į pokylį, ne į pergyventų kančių paminklinę Šventę, nes Pascha Jeruzalėje buvo virtusi milžiniškais atlaidais, išblaškytų po visą Imperiją žydų susirinkimu.
Dvylika Paschų praslinko nuo Jėzaus gimimo. Tais metais, kai Nazareto kompanija jau buvo išėjusi iš šventojo miesto, Marija pastebėjo, jog sūnaus su jais nebuvo. Visą dieną jo ieškojo klausinėdama sutinkamų pažįstamų ar kas jo nematė. Kitą dieną iš ryto grįžo į miestą, eidama tomis pačiomis gatvėmis, apeidama Jeruzalės aikštes ir skersgatvius, įsmeigdama savo juodas akis į kiekvieną sutiktą vaikezą, klausinėdama sėdinčių prie namų slenksčių moterų, prašydama dar tebebuvusių mieste kaimiečių, kad padėtų jai rasti dingusį. Motina, kuri pametė iš akių sūnų, nenurims kol jį ras; negalvoja apie save, nejaučia nuovargio, prakaito nei alkio; nevalo savo drabužių nuo dulkių, netaiso plaukų, nekreipia dėmesio į praeivių smalsumą. Išsiilgusios jos akys temato vienintelį vaizdą to, kurio šalia jos nėra.
Pagaliau, tai buvo jau trečia diena, įėjo į Šventyklą, apžiūrėjo prieangius ir pamatė vienos įlankos šešėlyje būrelį seniukų, kurie gyvai kalbėjosi. Su baime prisiartino — ilgomis togomis apsitaisę barzdoti vyrai atrodė jai aukštos kilmės žmonėmis, kurie vargu būtų padėję vargšei kaimietei iš Galilėjos — ir ūmai išvydo šito būrelio viduryje garbiniuotus plaukus, žvilgančias akis, tamsų veidą ir rausvas savo Jėzaus lūpas. Šitie senyvi vyrai kalbėjo su jos Sūnumi apie Įstatymą ir Pranašus; klausinėjo jį ir jis atsakinėjo ir, pats atsakęs, duodavo jiems klausimus, jie aiškino jam pamokydami ir stebėdamiesi, jog tokio amžiaus vaikezas taip gerai žino Viešpaties žodžius.
Marija kurį laiką stabterėjo ir žiūrėjo į jį, netikėdama savo akimis: jos širdis, kuri prieš tai taip išsiilgusi jo plakė, dabar dar smarkiau plakė iš nustebimo. Bet ilgiau nebegalėjo susilaikyti ir pašaukė jį garsiai vardu; seniai prasiskyrė ir moteriškė be žodžių smarkiai prisiglaudė sūnų prie krūtinės, suvilgydama jo veidą ašaromis, ištryškusiomis iš suspaustos širdies gelmių. Paėmusi už rankos išsivedė, būdama įsitikinusi, jog vėl jį turi prie savęs, jog jį surado, jog nebuvo jo pametusi, laimingoji motina prisiminė dabar sielvarto pagautą motiną.
— Kodėl taip pasielgei? Štai tavo tėvas ir aš susikrimtę visur tavęs ieškojome.
— Kam manęs ieškojai? Ar nežinojai, jog turiu rūpintis mano Tėvo reikalais?
Atrodo, lyg būtų šiurkštūs tie žodžiai, pasakyti dvylikos metų sūnaus motinai, kuri ištisas tris dienas dėl jo buvo susirūpinusi.
„Ir Jie —sako Evangelistas — nesuprato to, ką Jis jiems sakė“. Tačiau mes, po tiekos amžių krikščioniško patyrimo, galime tuos žodžius suprasti, kurie daro šiurkščių ir išdidžių žodžių įspūdžio.
Kam manęs ieškot? Gal būt nežinot, jog aš negaliu pražūti, jog manęs niekas nepames, net tie manęs nenustos, kurie užkas mane į žemę? Aš būsiu visur ten, kur kas nors tikės manimi, nors akimis manęs ir nematys; niekam nedingsiu, jei tik žmogus turės mane savo širdyje. Nepražūsiu likęs vienas Dy-kumoje, kai būsiu pats vienas ant Ežero vandens, kai būsiu Alyvų darže, kada vienas liksiu Kape. Jei ir pasislepiu, grįžtu, jei mirštu, prisikeliu; kas pameta mane, negali manęs nerasti.
Ir kas yra tėvas, apie kurį man sakot? Tai yra mano tėvas iš įstatymų, žmonių nuomonės. Tačiau mano tikrasis Tėvas yra danguose; tai yra tas Tėvas, kuris veidas į veidą kalbėjosi su Patriarchais, kuris į Pranašų lūpas dėjo savo žodžius. Aš turiu žinoti tai, ką Jis jiems buvo pasakęs apie mane, Jo amžinąją valią; įstatymus, kuriuos paliko savo tautai, sandoras, sudarytas su visais. Jei turiu išpildyti tai, ką man pavedė, turiu tuos dalykus žinoti, kurie yra tikrai Jo. Ką tad reiškia formalinis sąryšis, laikinas akivaizdoj mistiško ryšio, dvasinio bendrumo, amžinosios sandoros?
