— Kieno čia atvaizdas? — klausia Jėzus, kai jam parodo Romos monetą.
Jis žino tą veidą. Žino, kaip visi, kad Oktavianas dėl nuostabių savo pasisekimų tapo pasaulio monarchas su pasigyrimo prievardžiu — Augustas. Pažįsta šitą veidmainingo jaunikaičio profilį, tą galvą, paskendusią gausinguose garbiniuotuose plaukuose, didelę, į priekį išsikišusią nosį, kuria lyg būtų norėjęs pridengti žiaurumą nedidelės burnos, plonų, žiauriai sučiauptų lūpų. Tai yra galva, kaip ir visos kitos Karalių galvos, nuo liemens atskirta, nuo kūno atidalinta, atkirsta kaklo gale: baisus laisvos valios ir amžinos ekzekucijos vaizdas.
Tačiau Jėzus nenori savo lūpomis paminėti imperatoriaus vardo, nes jo valdžios nepripažįsta. Ciesorius yra pasaulio karalius; Jėzus yra karalius naujos karalystės, priešpastatytos pasauliui, ir kurioje jau nebebus karalių. Ciesorius yra praeities karalius, ginkluotų pajėgų vadas, auksinių ir sidabrinių monetų kalėjas, nepastovaus teisingumo klystantis administratorius. Jėzus yra ateities karalius, vergų paliuosuotojas, turtų paneigėjas, meilės mokytojas. Nieko nėra tarp jų bendro. Jėzus atėjo nugriauti ciesoriaus viešpatavimui, sunaikinti Romos galybei ir visokiai žemiškai valdžiai, bet ne ciesoriaus vietai užimti. Jei žmonės jo paklausys, nebebus daugiau ciesorių. Jėzus nėra įpėdinis, kurs daro suokalbį prieš viešpataujantį valdovą norėdamas jo vietą užimti, bet ramus griovėjas visokių sostų. Ciesorius yra galingiausias ir garsiausias iš visų jo rangovų, bet kartu ir labai svetimas. Nes jo galybė glūdi žmonių neveiklume, tautų liguistume. Bet štai atvyko kaž kas, kas kelia iš miego žmones, kas akliems akis atveria, kas silpniems grąžina jėgas. Kada viskas bus padaryta ir bus įsteigta Karalystė — Karalystė kuriai kareiviai nereikalingi, nei teisėjai, nei vergai, nei pinigai, tik naujos mylinčios sielos — Ciesoriaus valdžia dings, kaip pelenų kalnas galingam vėjui papūtus.
Kol dar tebėra jo pavidalas, galime atiduoti jam tai, kas jam priklauso. Naujiems žmonėms pinigas yra niekis. Tad atiduokim Ciesoriui, į amžiną nebūtybę pasmerktam, tą niekingą pinigą, kuris mums nepriklauso.
Jėzus, gilumoje savo troškimų nuolat auklėdamas antrojo Žemiškojo Rojaus pasirodymų išsiilgimą, nekreipia dėmesio į pasaulinę valdžią, nes toji naujoji žemė, kurią jis skelbia, nebus reikalinga valdžios. Šventų žmonių tauta, kurie mylisi savitarpy, neturėtų ką veikti su karaliais, su teismais, su kariuomene. Dieviškasis Išvaduotojas atėjo ir žmonių politikoje taip pat padaryti perversmą. Tik vieną kartą tekalba apie Karalius ir tik sugriaudamas visuotinai priimtą nuomonę. „Tautų karaliai — sako mokiniams—ant jų viešpatauja, o kurie turį ant jų valdžią vadinasi geradariai. Taip tegu jūsų tarpe nebūna; priešingai, kas yra jūsų tarpe didesnis, tesie mažiausias, o perdėtinis, kaip tas, kuris tarnauja“. Tai yra tobulos lygybės žmonių santvarkos dėsnis. Didelis yra mažas; valdovas yra tarnas; karalius yra vergas. Jei tas, kuris valdo turi būti kaip tas, kuris tarnauja, tai ir priešingas santykiavimas bus taip pat tiesa; tas, kuris tarnauja turi tas pačias teises ir pirmenybes, kaip tas, kuris valdo. Gali šventieji būti kilnesni už teisinguosius; palaiminti, kurie ligi vakar dienos buvo nusidėjėliais; nekaltieji, kurie buvo Karalystės piliečiai nuo pat gimimo. Gali būti skirtumų dvasinės didybės visuotinoje tobulybėje, tačiau bet kokia kategorija tarp aukštesnio ir žemesnio, valdovo ir pavaldinio bus laikui bėgant panaikinta. Pavaldinių valdžia, net blogai vykdoma, remiasi įsivaizduojama kaimene, kuriai reikia vadovauti, mažuma, kurią reikia bausti, gyvuliškumu, kurį reikia pažaboti. Bet, kada visi žmonės bus šventi, nebebus reikalingi nei draudimai, nei paklusnumas, nei įstatymai, nei bausmės, nei vadai, nei tvirtovės. Dvasios viešpatystė gali apsieiti ir be jėgos įsakymų.
Žmonės nustojo vieni kitų neapkęsti ir nebetrokšta daugiau gėrybių: rytojaus dieną po šitų dviejų begalinių atmainų atpuls bet koks valdžios pagrindas ir reikalas. Kelias, kuris veda į tobulą laisvę, nesivadina griovimu, bet šventumu; ne Godvino, ar Stirnerio, Proudhono, ar Kropotkino sofizmuose jis surandamas, bet tik Jėzaus Kristaus Evangelijoje.
Tačiau ligi šios dienos dar neįvyko visiškas žmonių atsivertimas į Evangeliją, ir Karaliai tebėr reikalingi. Gyvuliams reikalingas piemuo, ir, juo labiau jie esti priešingi ir užsispyrę, juo daugiau piemuo turi būti apsiginklavęs ir galingas. Tačiau, per puikybę sužvėrėję žmonės mano, kad skaičius gali vienybę pavaduoti, o žemumos gali užimti aukštumų vietas ir Karalių nenori. Karalių, kurie tikrai yra Karaliai, kurie, nors ir priklauso prie vidutinių gabumų žmonių, aukščiau stovi už nesuvaldomus, aklų ir beprotiškų masių tuščius įgeidžius. Karalių, kurie vykdo valdžią, turinčią būti vienintele, kad ji būtų sėkminga, ir už kurios klaidas, vis dėlto ne tokios žiaurias, kaip minių klaidos, jie tik prieš Dievą neša atsakomybę. Tokių karalių šių dienų žmonės nenori. Negali nei mylėti jų, nei bent pakęsti. Ir verčiau imasi aibes nevykusių savanaudžių viešpačių, kurie juos išnaudoja ir melžia laisvės vardu. Verčiau imasi juos, nes tie viešpačiai apgaubia laisvių skraiste savo tiraniją, kuri turi visas savivaldymo sunkenybes be jokios naudos. Jau nuo amžių pranyko žemėje tikrieji Karaliai, o kaimenės, kurios ją gyvena, netapo geresnės. Neteko klusnumo sugebėjimo, būtino žemesniųjų būtybių tarpe, ir dar netapo verti dieviškosios šventųjų laisvės.
