Jėzus žinojo, kas per žmonės tie išrinktieji, kurie turėjo išnešioti jo žodžius į tolimus kraštus. Ir nors nešvarus būtų lajus, bet jei į jį įstatysi knatą, jis gali apšviesti lindynę; seną pušies šaką uždegus galima paklydusiems nušviesti kelią ir atbaidyti hijenas. Karo vadas prieš pasaulį nori pasiremti vargšais kareiviais, kuriuos likimas šalia jo pastatė. Nė vienoj istorijos epochoje gal nė nebūtų geresnių radęs. Bet jis sąmoningai pasirinko tokius nežymius asmenis: vaduodamasis paslaptingu tikslu, kad juo labiau sužibėtų stebuklas jo antžmogiško nugalėjimo po mirties.
Uždavinys jų buvo toks, kad prieš jį būtų pradėję abejoti žmonės, turį daugiau už juos proto gabumų ir mokslo. Jų naivumas, paprastumas, net pats perdėjimas neatšaldo dvasios taip, kaip kitokios jos savybės, švelniau kutenančios jausmus naujoviškumu.
Kristus reikalavo iš savo pasiuntinių įrodymo, kuris atrodo beveik negalimu dalyku, ir kurio tegalima reikalauti iš prasčiokėlių, kuriems negalimi dalykai, dėl jų prasčiokiškumo stebuklo, kartais daros galimais. „Štai aš siunčiu jus kaip avis į vilkų tarpą“. Kaip ramias būtybes tarp laukinių žvėrių: bet su tuo įsakymu, kad nesiduotų suėsti, o avinėlių draskytojus padarytų nuolankius kaip patys avinėliai. Ir; kad galima būtų pasiekti tokiame parodoksaliniame sumanyme pasisekimo, dieviškasis perversmininkas liepia savo pasiuntiniams būti tuo pačiu metu žalčiais ir balandžiais. „Būkit tad gudrūs kaip žalčiai ir kuklūs kaip balandžiai“. Šiurkšti, gyvuliška minios psichologija, galėtų užsigauti prieš tokį sugretinimą. Vylingas šliužas negali sugyventi vienoje gūžtoje su skaisčiu meilės paukščiu. Žaltys, dėl kurio Adomas buvo išvarytas iš Rojaus, turi labai skirtingų nuo ištikimo balandžio savumų, kuris pranešė Nojui apie Taikos grįžimą. Nuodingoji gyvatė, šliaužiojanti patamsėse, nieko bendro neturi su paukšteliu, išskėčiančiu baltus sparnelius, mirgančius saulės šviesoje.
Bet minia nuolat tebeklysta visose savo mintyse. Paprastumas yra jėga, kuri nugali visokius pasikėsinimus. Išmintis yra ne kas kita, kaip vienas paprastumo savumas. Išmintis nesti apgaulė. Apgavikai laimi dažniausiai tik pirmąjį momentą, tačiau esti visada nugalimi prieš galą. Naivūs žmonės gali atrodyti siaurapročiai, bet galutinoje išvadoje visumet pasirodo, jog jų siauraprotiškumas slėpė aukštesnę už visus gudragalviavimus išmintį. Prasčiokėliai; bemoksliai žmonės, nuoširdūs, turi savyje galią, kur išmuša iš vėžių gudriausius, tai yra Nekaltumo jėga. Vaikas, kuris savo klausimais priverčia nutilti senelį; kaimietis, savo atsakymais uždarąs filosofui burną, yra paprasti Nekaltumo pajėgos reiškiniai. Paprastumas pats per save pateikia žodžių ir būdų, kurie viršija visokius geriausios diplomatijos išrodymus.
Žmonės, kuriuos Jėzus pasiuntė sieloms patraukti, buvo nežinomi kaimiečiai, bet, be priešginybių ir sunkumų, galėjo turėti avių nuolaidumą, būti gudrūs kaip žalčiai ir paprasti, kaip balandžiai. Tačiau avys be vyliaus, žalčiai be nuodų, balandžiai laisvi nuo gašlavimo.
Šitų kareivių nuogumas buvo jų pirmoji pareiga. Ėjo vargšų ieškoti. Turėjo patys būti dar nelaimingesni už vargšus. Tačiau neturėjo būti elgetos, „nes vertas yra savo atlyginimo darbininkas“. Gyvybės duona, kurią turėjo išdalinti teisybės alkstantiems, verta buvo atlyginimo maisto duona. Tačiau į šį nuostabų darbą darbininkai turi eiti visiškai apnuoginti. „Nesiimkit su savim nei aukso, nei sidabro, nei pinigų į savo maišelius, nei dviejų apsiaustų, nei apavo, nei lazdos“. Metalai, sunkūs turtingumo tarpininkai, yra sielos sunkenybė; sunkenybė, kuri traukia žmogų žemyn. Aukso blizgėjimas liepia užmiršti saulės skaistumą; sidabro blizgėjimas liepia užmiršti žvaigždžių skaistumą; vario žvilgėjimas liepia užmiršti ugnies grožį. Kas mėgsta metalą, tas susižieduoja su žeme ir lieka prie žemės prikaltas; dangaus jis nepažįsta ir dangus jo taip pat nepažįsta.
Neužtenka skelbti vargšams neturto meilės, turtingo neturto grožio. Vargšai netiki turtuolių žodžiais, kol turtingieji laisvu noru netaps vargšais. Mokiniai, pašaukti skelbti neturto palaimą vargšams ir turtuoliams, kasdien turėjo duoti kiekvienam žmogui, kiekvienuose namuose, laimingo neturto pavyzdį. Negalėjo turėti nieko su savim, neskaitant drabužių, kuriais vilkėjo, ir apavo ant kojų; nieko negalėjo imti: tik vieną kąsnelį „kasdieninės duonos“, kurį rasdavo ant stalo užeigos namuose. Sirijos Dievaitės kunigai perėjūnai nešiodavosi kartu su dievų atvaizdais ir maišiukus aukoms rinkti, kalėdodami pakelėse. Nes prasčiokai nebrangina dalykų, už kuriuos nemokama.
Jėzaus Apaštalai, priešingai, turėdavo atsisakyti nuo bet kokios dovanos arba užmokesčio. „Veltui duokit tai, ką patys veltui gavot“. Kadangi turtas, kad galėtų geriau pasislėpti, pakeičia paprastą savo metalo formą į drabužį, Karalystės skelbėjai turi atsisakyti nuo atsarginių drabužių, apavo, lazdos — viso to, be ko galima apsieiti.
Turi užeiti į namus, kurie tame krašte esti visiems atviri, nes dar nežino užraktų baimės ir išlaiko šiokį tokį senovės tautų vaišingumo atminimą — ir kalbėti į vyrus ir moteris, kurie juose gyvena. Jų pasiuntinybė yra perspėti, jog jau arti yra Dangaus Karalystė; aiškinti, kuriuo būdu Žemės Karalystė galėjo pasidaryti Dangaus Karalyste, ir nurodyti vienintelę sąlygą, būtiną, kad pasitvirtintų visi pranašavimai: atsipeikėjimą, atgailą ir sielos atmainą. Įrodyti, jog jie buvo pasiųsti kai kieno, kas turėjo teisės reikalauti šitos atmainos, turėjo galios grąžinti ligotiems sveikatą, išvarinėti žodžiu „piktas dvasias“, būtent velnius ir prasižengimus, kurie žmones padaro panašius į šėtonus.
Liepia žmonėms pasitaisyti, atgimti ir kartu padeda jiems visomis pajėgomis, jiems suteiktomis, kad tą atgimimą įvykdytų. Nepalieka jų vienų su šituo įsakymu, kurį taip sunku yra įvykdyti. Po pranašingo žodžio — arti Karalystė — vėl pasidarydavo darbininkai; dirbdavo atstatyti, apvalyti, pakelti anas sielas, kurios buvo paliktos jų teisėtų piemenų sausame Mozės įstatymo formalizmų miške. Nurodinėdavo, ką reikia daryti nusipelnyti naujai dangiškai žemei, ir tuojau, kaip rūpestingi pagalbininkai, imdavosi darbo, kurio buvo reikalingi. Galimas daiktas, jog perversmui įvykdyti jie tuo pačiu laiku buvo užmušėjai ir prikėlėjai. Kiekviename atverstame žmoguje užmušdavo senąjį žmogų, tačiau jų žodžiai tuo pačiu metu būdavo ir krikštu, antrą gimimą pašventinančiu. Šitie piligrimai, be paviršio ir ryšulių, nešiodavo su savim tiesą ir gyvenimą — ramybę.
„Ir kai įeisit į namus, pasveikinkit juos, sakydami: Ramybė šiems namams“. Kas priims juos, ramybės susilauks; kas atstums juos ir toliau gyvens sunkiai kovodamas. O išeinant iš tų namų ar iš to miesto, kurie jų nebūtų priėmę, turi nukratyti smiltis nuo savo kojų. Ne dėl to, kad namų ar miestų dulkės, kurie jų nenori klausyti, būtų kenksmingos arba užkrėstos. Kojų nukrėtimas yra savotiškas simbolinis atsakymas į tos rūšies kurtumą ir širdies tamsumą. Viską atmetėt, tad ir mes nieko nenorim iš jūsų priimti, net dulkių, kurios prilipo prie mūsų sandalių. Nes, jei jūs, iš dulkių pasidarę ir į dulkes turį grįžti, nenorit nė vienos valandėlės savo laiko paaukoti ir nė kąsnelio savo duonos, tad ir mes paliekam jūsų vieškelių dulkes ligi paskutinios dulkelės.
Nes Apaštalai, būdami ištikimi kilniam nesąmoningumui To, kuris juos siunčia, neša ramybę, bet kartu ir karą. Ne visi žmonės sugebės atsiversti. Toj pačioj šeimynoj, tuos pačiuos namuos bus tokių, kurie įtikės, ir tokių, kurie neįtikės. Tada jų tarpe kils nesusipratimas ir karas — aštrus susirėmimas kad galima būtų pasiekti absoliutinės ir pastovios taikos. Jei visi tuo pačiu metu paklausytų balso, kuris juos kviečia, jei visi galėtų vieną dieną atsimainyti, Dangaus Karalystė būtų vienos akimirkos padaras, be jokių kruvinų įžangos kovų.
Ir tie, kurie nenori patys savęs keisti — arba kad nesupranta apreiškimo arba laiko save tobulais — pakils prieš Apaštalus ir apskųs juos teismui. Turtų rinkėjai ir Senojo įstatymo prižiūrėtojai bus žiaurūs vargšams, kurie skelbia varguoliams Naują įstatymą. Turtingieji nenorės niekad sutikti, kad jų pinigai yra pavojingas skurdas; Raštų žinovai nenorės pripažinti, jog jų mokslingumas tėra žmogžudiškas tamsumas. „Ir savo šventyklose jus persekios“.
„Bet, kada jus išduos į jų rankas, nesirūpinkit ką arba kaip turėsit kalbėti“. Jėzus įsitikinęs, jog vargšai žvejai, nors niekad nelankę iškalbingumo mokyklų, sugebės patys rasti savyje didelių žodžių, reikalingų apskundimo valandą. Tik mintis, kada ji yra didelė ir giliai įsminga į širdis, pagimdo pati per save visas kitas šalutines ir iš jos kilusias mintis ir išplėtoja tobuliausią formą joms pareikšti. Sausas, nieko savyje neturįs žmogus, nieką netikįs, kuris nejaučia, nedega, nežino kas yra skausmas, nors ir pražiltų Atėnų sofistų ir Romos iškalbingųjų tarpe, nesugebės atsikirsti viena iš tokių galingų ir nuostabiai aiškių replikų, kurios ir kurčiausias tribunolų sąžines taip giliai išjudina.
Tad tegu kalba be baimės, nieko neslėpdami iš to, kas jiems buvo pasakyta. Priešingai „ką jums sakau patamsėse, jūs skelbkite šviesoje; o tai, ką girdėjot į ausį jums pasakyta, skelbkite ant stogų“. Šitais žodžiais Jėzus nereikalauja iš savo mokinių didesnės drąsos už tą, kurios pats iš savęs reikalauja. Jis kalbėjo patamsėse, vadinasi, nedaugeliui žmonių, mažam rateliui: jiems kalbėjo, pirmiesiems savo pasekėjams, bet tai, ką jiems buvo pasakęs keliaudamas, laukuose arba atskirose trobose, jie turi pakartoti, jo paties duotu pavyzdžiu, miestų rinkose, minių akivaizdoje. Sakė jiems į ausis savo tiesas, nes tiesa, pirmą kartą kam nors patikėta, gali nugąsdinti neparuoštus protus, ir todėl dar, kad buvo negausingi ir nebuvo reikalo rėkti.
Bet dabar šitas tiesas reikia pakeltu balsu skelbti nuo aukštumų, kad visi jas išgirstų, ir kad niekas negalėtų aną Dieną išsikalbinėti, jog jų negirdėjo. Geros Naujienos turtus reikia išdalinti visiems vargšams kaip ir visus pasaulio turtus ir brangenybes.
Jei žmonės gali užmušinėti kūną tų, kurie tiesą skelbia, tai sielos užmušti neįstengs: nuo vieno kūno mirties pakils tūkstančiai naujų sielų gyventi. Bet net ir jūsų kūnas nežus, nes yra Tas, kuris jį saugo. „Argi neparduoda už vieną pinigą dviejų žvirblių? O tačiau nė vienas iš jų nenukris ant žemės be jūsų Tėvo valios. Bet, net ir plaukai ant jūsų galvų visi yra suskaityti. Tad nesibijokit: jūs esat daugiau už daugelį žvirblių“. Oro paukščiai, kurie nesėja, nemiršta iš bado; jūs, kurie net lazdos su savim neturit, nenumirsit nuo priešų rankos.
Turi savyje labai vertingą paslaptį, kad jų kūnas, kuriame yra, galėtų būti sunaikintas. Jėzus visada yra su jais, nors ir toli būtų. Tai, kas jų laukia, laukia ir jo. Mistiška tapatybė susidarė tarp pasiuntėjo ir pasiuntinių. „Kiekvienas, kuris duos vienam iš tų mažutėlių indą šalto vandens atsigerti, nes yra mano mokinys, iš tiesų sakau jums, nepraras savo užmokesčio“.
Kristus yra šaltinis gyvo vandens, kuris turi numalšinti troškulį visų trokštančiųjų; tačiau ir mažyčio indo vandens nepamirš, paduoto troškuliui numalšinti vienam iš mažiausių jo draugų. Tie, kurie nešiojasi su savim tiesos vandenį, kuris apvalo ir išgelbsti, gali kai kada atsidurti vieną gražią dieną tokioj padėty, kad jiems gali prireikti to medžiaginio vandens, kuris semiamas iš gilių kaimiškų šulinių. Kas paduos jiems to paprasto medžiaginio vandens stiklą, gaus mainais savo sielai gėrimų šaltinį, kuris labiau nugirdo už stipriausią vyną.
Apaštalai, keliaudami su vienu drabužiu, turį tik vieną porą apavo, be lazdos ir ryšulio, vargingi kaip pats skurdas, nuogi kaip pati tiesa, kuklūs kaip džiaugsmas, priešingai savo tokiam pavidalui, yra įvairūs pavaizdavimai to Karaliaus, kuris atėjo Įkurti didžiausią ir tarp visų kitų laimingiausią karalystę, atiduoti vargšams tą turtą, kuris vertingesnis yra už visus apskaičiuojamus turtus, suteikti nelaimingiesiems gilesnį džiaugsmą už visas prabangas. Tam naujam Karaliui, kaip visiems Rytų Karaliams, patinka pasireikšti įvairiu būdu, vaikščioti tarp žmonių persivilkus kitais drabužiais, niekieno nepažintam. Bet persivilkimai, kuriuos jis ir dabar labiau mėgsta, yra šie: Dainiaus, Vargdienio ir Apaštalo.
