Petras prieš prisikėlimą yra kaip kūnas šalia dvasios, kaip medžiagos balsas, kuris lydi sielos kilnybę. Tai liaudis, kuri iš arti laukia diduomenės, gyvenančios viltimi. Tai žemė, kuri tiki dangų, bet tebėra žemiška. Dangaus Karalystė jo kaimietiškoje vaizduotėje dar primena perdaug Mesijonišką Pranašų Karalystę.
Jėzus pasako žinomus žodžius prieš turtuolius. „Lengviau yra kupranugariui pralįsti pro adatos auselę, negu turtingam įeiti į Dievo Karalystę“. Petrui šis toks nepermaldaujamas turtų pasmerkimas atrodo peraštriu. Tada Petras tarė jam: „Matai! Štai mes viską apleidom ir nuėjom su tavim: ką mes gausime?“ Atrodo, lyg jis būtų skolintojas, kuris klausia koki nuošimčiai bus mokami. Ir Jėzus, kad jį nuramintų, pažada jam, jog jis sėdės soste ir teis vieną Izraelio kartą—kitas vienuolika teis kiti vienuolika — ir priduria, jog šimteriopai gaus kiekvienas už tą, ko buvo išsižadėjęs.
Jėzus tvirtina, jog tik tas, kas iš žmogaus išeina, gali sutepti žmogų, bet Petras nesupranta. „Atsakydamas Petras tarė jam: paaiškink mums šį prilyginimą. Ir Jėzus tarė: Dar jūs nesuprantat ir neturit supratimo“... Tarp mokinių su tokiu menku supratimu Petras priklauso prie negabiausių. Jo pravardžiavimas — Cefa, Uola, Akmuo — ne vien yra pagrįstas nepajudinamu jo tikėjimu (dažnai Jėzus prikaišioja jam tikėjimo stoką, o užsigynimas yra jo labai skaudi pamoka), bet ir dėl jo galvos kietumo.
Jis neturėjo jautraus ir gyvo sumetimo nei tiesiogine žodžio prasme nei netiesiogine. Dažnai užeidavo jam snaudulys, net svarbiausiais atsitikimais. Užmigo ant Persimainymo kalno, užmigo Getsemano naktį — po paskutinės Vakarienės, kur Jėzus skelbė dalykus, kurie net paprasčiausiam raštininkėliui būtų galėję amžinai išblaškyti nuo blakstienų miegus.
Tačiau jo drąsa buvo labai didelė. Kai Jėzus paskutinį vakarą praneša, jog reikės jam kentėti ir mirti, Petras sušunka: „Viešpatie, pasiryžęs esu su tavim eiti į kalėjimą ir mirti. Jei ir visi tavim pasipiktintų, aš niekad tavim nepasipiktinsiu. Nors man ir mirti tektų su tavim, aš tavęs neišsiginsiu. O Jėzus tarė: Petrai, pirm negu gaidys pragys, tu triskart manęs šiandie išsiginsi“.
Jėzus geriau jį pažinojo, negu jis pats save. Ir kai stovėjo Kaifos kieme, šildydamasis prie ugniakuro, kai tuo pačiu metu kunigai klausinėjo ir piktžodžiavo prieš jo Dievą, tris kartus išsiginė, jog nebuvo su tais kartu, kurie su juo vaikščiodavo.
Suėmimo metu—prieš Kristaus pamokymus—parodė pasipriešinimą: Malkui nukirto kardu ausį. Po tiekos metų kasdienio bendravimo dar nebuvo supratęs, jog Jėzus buvo priešingas bet kokiam medžiagiškam pasipriešinimui. Nesuprato, jog jei Jėzus ir būtų norėjęs išsigelbėti, būtų galėjęs niekieno nematomas pasislėpti dykumose arba pabėgti iš kareivių rankų, kaip kad anksčiau buvo padaręs Nazarete. Jėzus taip maža reikšmės teteikė šitam pasielgimui, priešingam jo dvasiai, jog tuojau išgydė žaizdą, sudrausdamas ūmų keršintoją.
Nebe pirmą kartą Petras nemokėjo prie didelių įvykių prisitaikyti. Kaip visi neišlavinti protai, dvasiniuose reiškiniuose jis temato visų pirma medžiaginę skraistę, žemus dalykus dideliuose, paprastus reiškinius tragedijoje. Ant Persimainymo kalno, atsibudęs pamatė Jėzų, žvilgantį nepaprasta šviesa, besikalbantį su kitais dviem, su dvasiomis, su dviem pranašais. Pirma mintis, kuri atėjo jam į galvą, užuot pagarbinti ir tylėti, buvo mintis pastatyti šitom dviem didelėm Asmenybėm padangtes: „Mokytojau— tarė Petras—gera mums čia būti; padarykime tris padangtes, tau vieną, Mozei vieną ir vieną Elijui“. Protingasis Lukas priduria, lyg pateisindamas jį: „Jis nežinojo, ką sakė“.
Kai pamatė Jėzų ramiai vaikščiojantį ežero paviršium, jam atėjo į galvą tą pati padaryti. „Ir, išlipęs iš laivo, Petras ėmė eiti vandeniu ir artintis prie Jėzaus. Bet, matydamas didelį vėją, n u s i g a n d o, ir, pradėjęs skęsti, sušuko: Viešpatie, gelbėk mane! O Jėzus, ištiesęs ranką, sulaikė jį ir tarė: Mažatiki Žmogau, kodėl paabejojai?“ Gerasis žvejas, pripratęs prie ežero ir prie Jėzaus, pamanė, jog ir jis gali tą daryti, kaip jo Mokytojas daro, o nežinojo, jog reikia daug didesnę turėti sielą, daug galingesnį tikėjimą už savąjį, kad galima būtų audras suvaldyti.
Gili Jėzaus meilė visas jo silpnybes išperka, bet vieną dieną privedė jį net ligi papeikimo. Jėzus pranešė Mokiniams, jog jo laukia kančia, ir jog jis bus nužudytas. Tada „Petras, pasiėmęs jį nuošaliai, ėmė d r a u s t i jį, sakydamas: Tesaugo tave Dievas, Viešpatie, to niekad tau negalės atsitikti! Tačiau Jėzus, atsigręžęs, tarė jam: E i k š a l i n n u o m a n ę s, Š ė t o n e, n e s t u e s i m a n o p a p i k t i n i m a s. Tu negalvoji apie tai, kas yra Dievo, bet apie tai, kas yra žmogaus“. Niekas tokio baisaus sprendimo nebuvo pasakęs apie Simoną, Petru pavadintą. Pašauktas buvo dirbti Dievo Karalystei, o tuo tarpu galvojo apie tai, kas buvo žmoniško. Jo protas, įpratęs vaizduotis triumfuojantį Mesianizmą, negalėjo sutikti su persekiojamu Mesiją, teisiamu ir nukryžiuotu. Dar jo sieloje nebuvo prigijusi mintis dieviškojo Atpirkimo, mintis, kuri sako, jog nėra pagydymo be skausmo ir kraujo aukos, ir jog dideli žmonės turi paaukoti savo kūną mažesnių žmonių žiaurumui, kad tie mažieji žmonės, šito jo gyvenimo apšviesti, galėtų būti ta mirtimi išgelbėti. Mylėjo Jėzų, tačiau nors ta jo meilė buvo karšta ir galinga, buvo joje dar kaž kas žemiško, ir priešinosi tai minčiai, kad jo Karalius galėtų būti kankinamas, kad jo Dievas turėtų mirti. Tačiau jis pirmas Jėi aus asmenyje išpažino Kristų, ir šita pirmenybė yra tokia kilni ir didelė, jog niekas to negalėjo nepripažinti.
Tik po Prisikėlimo visas priklauso savo Mokytojui. Ir kai jam pasirodo ant kranto Tiberiados Jūrų, jis klausia jį: a r m y l i m a n e? Tačiau Petras neišdrįsta atsakyti, kad myli, po to, kai buvo jo išsiginęs. Atsako jam, lyg bijodamas: T a i p, t u ž i n a i, j o g m y l i u t a v e. Bet Jėzus reikalavo meilės, o ne paprastos prietelystės. Ir antrą kartą klausia: t u m y l i m a n e? O Petras vėl: T a i p, m y l i u t a v e. Tačiau Jėzus primygtinai klausia: Simonai, Jonos sūnau, a r t i k r a i m y l i m a n e? Tada, visai nugalėtas, Petras, pagaliau, atsako susirūpinęs žodžiu, kurį Jėzus iš jo burnos išplėšia: Viešpatie, tu žinai viską, ir žinai, jog tave myliu.
Tris kartus, naktį prieš jo mirtį, Petras buvo jo išsiginęs. Dabar, po mirties nugalėjimo, Petras tris kartus patvirtina savo meilę. Ir šitai meilei, kuri neužilgo bus apšviesta tobula išmintim, liks ištikimas ligi tos dienos, kada mirs, Romoje, ant pasmerkimo medžio, lygaus Kristaus pasmerkimui.
