Pirmą žvilgsnį metus atrodo, kad Jėzus kaž ką slepia, yra linkęs prie paslaptingumo.
Stebuklingu būdu išgydytiesiems liepia nepasakoti niekam, kad jis juos pagydė; nori, kad žmonės melstųsi ir duotų išmaldas slapta; kai Mokiniai pripažįsta jį esant Messiją, liepia niekam apie tai neskelbti; po Persimainymo visus tris liudininkus prašo tylėti; o mokydamas beveik visumet vadovaujasi palyginimais, kuriuos ne visi tegali suprasti.
Antrą kartą metus žvilgsnį, kuris daugiau turi reikšmės, negu pirmas, ta paslaptis neatrodo taip paslaptingai. Jėzus neturi tokio paslaptingumo. Neslepia kokios paslaptingos doktrinos, kad galėtų ją perduoti keliems savo sekėjams. Jo veiksmai buvo vieši ir aiškūs. Kalbėdavo visumet miestų aikštėse, ežerų pakrantėmis, šventyklose, žmonių miniose.
Drausdavo pasakoti apie savo stebuklus, kad jo nesugretintų su burtininkais ir raganiais; liepdavo daryti gėrį paslapčiomis, kad tuščia garbė nenusmelktų nuopelnų; nenorėjo, kad Dvylika skelbtų jį esant Kristum, kol pats įžengs į Jeruzalę, kuri turėjo būti viešoji jo Pasiuntinystės inauguracija; kalbėdavo prilyginimais, kad būtų geriau suprastas prasčiokėlių, kurie noriau klauso pasakojimų, kaip pamokslų, ir geriau atmena nuotykius, negu išprotavimus.
Trys Evangelistai atpasakoja Jėzaus nuomonę, kuri lyg, rodos, visa tai paneigtų: būk tai sąmoningai stengėsi jis, nebūti visų suprastas. „Nes jums—sako Mokiniams—duota yra suprasti Dievo Karalystės paslaptis, bet jiems tai neduota... Todėl jiems kalbu palyginimais, nes, nors turi akis, nemato, ir, nors turi ausis, negirdi ir nesupranta“.
Bet Jėzus nori tik tą pasakyti: Jūs suprantat tas paslaptis, tačiau dauguma toli gražu jų nesupranta, nors turi ausis ir protą panašų į jūsų protą. Ir aniems, kad galėtų mane suprasti, kalbu prilyginimais, tai yra vaizdinga nuotykių kalba, prieinamesnė ir lengvesnė. Vaikus mokome pasakomis, prasčiokėlius pasakojimų pagalba; tie, į kuriuos kalbu, yra užsispyrę kaip prasčiokai ir įspūdingi kaip vaikai. Kad būtų nugalėtas jų kurtumas, savo žodžius derinu su jų prigimtim. Tai yra daugumoje įgimtos turtingos vaizduotės žmonės, tačiau turį mažą gabumą protauti, todėl palyginimai greičiau sužadina vaizduotę, negu jų protą. Nevartoju jų paslėpdamas, bet geriau pavaizduodamas tiesą tiems, kurie nesugebėtų jos atskirti išprotavimo keliu. Jei jos nesupranta net taip pavaizduotos, tai čia tėra kaltas jų užsispyrimas, kuris dažniausiai užmerkia akis ir užkiša sielos ausis, kad nebūtų girdėti-
Jėzus neturėjo jokių žabangų slėpti. Troško, kad suprastų jį visi, net paprasčiausi žmonės, bemoksliai. Palyginimai buvo vartojami ne jo mokslui nuslėpti prieš bemokslius, bet kad jis taptų iškalbingesnis ir aiškesnis minioms. Jei kartais net Dvylikos gabumai buvo žemesni už tą uždavinį, Jėzus liūdėjo labai dėl šito neginčijamo fakto.
Nuostabus jo pasiuntinystės nepaprastumas poetiškąjį jos originalumą nustūmė į šalį, užtemdė, nors buvo jis labai stebėtinas. Jėzus nieko niekumet nerašė — kartą tik rašė smiltyse, bet vėjas amžinai ištrynė jo rašyseną — tačiau būtų pagarsėjęs tarp žmonių su tokia didele vaizduote, tautoje, kuri davė Psalmių rinkinį, Ruth’os Istoriją, Jobo knygą, Giesmių Giesmę, kaip vienas iš didžiausių poetų visiems laikams.
Stipri nenugalima jo kūdikystės dvasia, puslaukinė ir prasčiokiška aplinkuma, kurioje išaugo, nedaugelio knygų skaitymas — tačiau iš turtingiausių poezija knygų skaičiaus — jo gilus prisirišimas prie laukų ir žvėrių gyvenimo, bet labiausiai ir aukščiau už visą ką dieviškas troškimas nešti ir skleisti šviesą tiems, kurie kenčia tamsybėse, gelbėti tuos, kurie nebetoli amžinos pražūties, nešti laimę tiems, kurie daugiau už visus yra nelaimingi, — nes tikroji poezija neuždega savo švyturio prie degančios ugnies, bet saulės ir žvaigždžių šviesoje; ji spindi savo šviesa ne rašytuose palikimuose, išlikusiuose iš pereitųjų šimtmečių, bet iš meilės, ir skausmo, iš gilybių sujaudintos sielos, — padarė iš Jėzaus poetą, kūrėją amžinai gyvų vaizdų, kuriais stebuklą padarė, Evangelistų nepastebėtą ir neįrašytą. Stebuklą pavaizduoti aukščiausias Tiesas su pagalba palyginimų tokių paprastų, kasdieninių, tokio nepaprasto grožio, jog ir dvidešimčiai amžių praslinkus jie žvilga ta vienintele jaunyste, kuri yra amžinybė.
Kai kurie iš šitų prilyginimų yra tik idiliški arba epiški pakeitimai tų apreiškimų, kuriuos jis kitoje vietoje jau buvo bendrais posakiais paskelbęs; bet jų tarpe yra ir tokių, kurie turi savyje dalykų, kurių jis savo pamoksluose nebuvo paminėjęs ar pavaizdavęs. Palyginimai yra vaizdingas paaiškinimas Pamokslo ant Kalno, kuris jau galėjo jį padaryti poetu, kuriam tikra žodžio prasme, daugiau negu visiems kitiems, gimusiems šioje žemėje, priklauso dieviškojo dainiaus vardas.
