„Mirę keliasi iš numirusiųjų“. Tai vienas iš ženklų, kurio turėjo užtekti kalinamajam Krikštytojui. Gerajai seserei, darbščiajai Mortai, tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas; kas tiki mane, nors būtų miręs, gyvens; ir kas tik gyvena ir tiki mane, niekad nemirs“. Iš numirusiųjų prisikėlimas yra atgimimas tikėjime; nemarumas yra šito tikėjimo nuolatinis patvirtinimas. Jono evangelisto žodžiai yra atitrauktas palyginimas, beveik teologinis, kuris remiasi griežtai individualiniu patyrimu.
Evangelistai žino tačiau tris iš mirusiųjų prisikėlimus, istorinius įvykius, su pagražintu, bet iškalbingai aiškiu užakcentavimu liudininkų atpasakotus. Jėzus prikėlė iš mirusiųjų tris numirėlius: jaunikaitį, mergaitę ir prietelį.
Ėjo į miestą Naim — „gražus“, kuris buvo pastatytas ant kalvų už kelių mylių nuo Nazareto — ir sutiko laidotuvių procesiją. Vienos našlės sūnų lydėjo į kapus. Neseniai ji buvo netekusi savo vyro; buvo palikęs jai tik šis vienintelis sūnus; dabar ir jį nešė laidoti. Jėzus pastebėjo motiną, einančią moterų pulkelyje, verkiančią dusliu balsu, išgąsčio apimtu, kuris sukelia didžiausios baimės. Turėjo pasaulyje tik du žmones, kurie ją mylėjo; ir vienas ir antras jau buvo mirę; abu jai dingo. Liko pati viena, visiškai viena moteris, be vyro. Be vyro, be sūnaus, be paramos, be pagalbos, be paguodos (turėjo ką-nors, kad galėtų išsipasakoti, pasisakyti jam, arba bent kartu apsiverkti!). Dingo jaunystės atsiminimai, dingo meile, senatvės parama ir viltis. Amžinai užgeso šios paprastos kuklios meilės. Vyras gali būti po sūnaus paguoda; sūnus gali atstoti vyrą. Kad bent vienas jai būtų likęs! Dabar jos veido niekas nebebučiuos niekumet.
Jėzus pasigailėjo tos motinos. Jos verksmas buvo lyg apkaltinimas.
— Neverk, — tarė jai.
Prisiartinąs prie naštuvų palytėjo juos. Ant jų gulėjo išsitiesęs jaunikaitis, suvyniotas į marškonę, bet su atidengtu veidu, sustingusiu ir suakmenėjusiu pamėlynavusios lavono spalvos. Žmonės, kurie neštuvus nešė, sustojo. Visi nutilo. Net motina, sujaudinta, nustojo verkusi.
— Jaunikaiti, tau sakau, kelkis! Tau sakau. Nebe laikas gulėti; tu miegi ramus, o tavo motina nusiminusi, kelkis!
Ir sūnus, klusniai atsikėlęs, atsisėda ant neštuvų ir pradėjo kalbėti. „Ir Jėzus atidavė jį jo motinai“. „Atidavė“ jį iŠ mirties rankų, kad galėtų grąžinti jį tai, kuri be jo gyventi negalėjo. Kad motina nustotų verkusi.
Kitą kartą, kai grįžo iš Gadaros, puolė po jo kojų vienas tėvas. Jo vienintelė dukra jau merdėjo. Tas žmogus buvo vardu Jairas ir, nors buvo vienas iš sinagogos viršininkų, tikėjo Jėzų.
Pradėjo eiti kartu. Pusiaukelėje juos pasitiko Jairo tarnas.
— Tavo duktė jau mirė, tad jau be reikalo vargini mokytoją.
Bet Jėzus netiki mirčiai: Nebijok, sako tėvui, tik tikėk, ir b u s i š g e l b ė t a.
Ateina į namus. Ore prie namų jau buvo susirinkę žmonės, kurie triukšmavo ir garsino mirties įvykį. Viduje buvo moterys ir tarnai.
Išeikit iš čia. Neverkit. Mergaitė n e m i r ė, b e t m i e g a. Įėjo į kambarį tik su trim mokiniais ir tėvais, ir, paėmęs užmigusiosios ranką, pašaukė:
— Talitha qumi! Mergaite, kelkis!
Ir tuojau mergaitė atsikėlė ir ėmė vaikščioti po kambarį, nes, pasak Morkaus, „turėjo dvylika metų“. Bet buvo dar tokia silpna ir išvargusi po tiekos ligos dienų. Jėzus liepė duoti jai tuojau valgyti. Nebuvo ji kokios dvasios ar šmėklos iššaukta. Tai buvo gyvas kūnas, kurs atsigavo šiek-tiek nuvargęs po karščio kliedėjimų naujai gyvenimo dienai.
Lozorius ir Jėzus vienas antrą labai mylėjo. Ne vieną kartą Jėzus svečiavosi jo namuose, Betanijoje, su juo ir jo seserimis.
Lozorius kartą susirgo; buvo pasiųsta pranešti Jėzui apie tai; išgirdęs tai Jėzus pasakė: Šita liga n e p a s i b a i g s m i r t i m i.
Dar pora dienų užtrūko toj vietoj. Trečią dieną savo mokiniams pasakė: Mūsų prietelis, Lozorius, užmigo, einu jj pažadinti.
Jau buvo netoliese Betanijos, kai susitiko priešais Mortą, lyg su priekaištu:
— Jei tu būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs!
Už valandėlės ir Marija išbėgo priešais:
— Jei čia būtum buvęs, mano brolis nebūtų miręs!
Šitas pakartotas priekaištas sujaudino Jėzų, ne dėl to, kad būtų bijojęs, jog vėlai atėjo, bet kad jam reikia liūdėti dėl tikėjimo stokos net tų širdyse, kurie jam buvo brangūs.
— Kur jį padėjot?
O jos tarė jam: Ateik ir pažiūrėk. Jėzus apsiverkė, ir verkdamas—pirmą kartą jį pastebėjo verkiantį—nuėjo prie kapo.
— Atstumkit akmenį.
Morta, šeimininkė, apsukri moteris, su patyrimu, įsimaišė:
— Viešpatie, jau pradėjo dvokti, nes jau ketvirta diena kaip miręs.
Bet nekreipė į jos pasakymą dėmesio.
— Atstumkite akmenį.
Akmuo buvo nuristas į šalį, o Jėzus, su pakeltomis aukštyn akimis sukalbėjęs trumpą maldą, prisiartino prie kapo angos ir pakeltu balsu pašaukė savo prietelį.
— Lozoriau, išeik iš kapo!
Ir Lozorius išėjo iš duobės, suklupdamas, nes rankos ir kojos buvo perrištos skepetomis ir veidas buvo aprištas marškone.
— Atriškit jį, kad galėtų vaikščioti. Ir visi keturi, o po jų Dvylika, kartu su minia Žydų, nustebusių dėl nepaprasto įvykio, grįžo namo. Pamažėli Lozoriaus akys pradėjo apsiprasti su šviesa; jo kojos, nors ir buvo nutirpusios, apsiprato su eisena, rankos laisvai judėjo. Apsukrioji Morta greitai paruošė pietus geriau negu galima buvo padaryti šitame sumišime, po keturių gedulos dienų, o Prikeltasis valgė sykiu su seserimis ir draugais. Marija beveik nieko nevalgė, įsižiūrėjusi į veidą to, kuris tik ką nugalėjo mirtį ir, nusišluostęs veidą, laužė savo duoną ir gėrė savo vyną, lyg, rodos, ši diena buvo panaši į visas kitas dienas.
Štai tie prikėlimai iš mirusiųjų, kuriuos atpasakoja evangelistai. Iš šitų atpasakojimų galima padaryti kai kurių išvadų, kurios išvaduoja mus nuo visokių doktoralinių, vadinasi pergreitų, aiškinimų.
Jėzus per visą savo gyvenimą prikelia iš mirusiųjų tik tris numirėlius, o prikelia juos ne norėdamas parodyti savo galybę ir nustebinti žmonių vaizduotę, bet vien sujaudintas kančių tų,, kurie tuos numirėlius mylėjo: norėdamas paguosti motiną, tėvą, dvi seseri. Du šitie prikėlimai iš mirusiųjų buvo vieši; vienas, prikėlimas Jairo dukters, padarytas kelių žmonių akivaizdoje, ir tiems keliems žmonėms Jėzus liepė niekam nepasakoti apie tai.
Čia kitas dalykas turi didesnės reikšmės. Visais trim atsitikimais Jėzus kalba į numirėlį, lyg, rodos, jis nebūtų miręs, tik įmigęs. Apie našlės sūnų neturi laiko kalbėti, nes sprendimas įvyksta pernelyg ūmai, tačiau ir į jį kreipiasi kaip į vaikiną, kuris dar vilkina atsikėlimą, nors poilsio valanda jau praėjo: Jaunikaiti, tau sakau, kelkis!
Kai jam pasakė, jog Jairo mergaitė mirė, jis tarė: Nemirė, bet miega. Kai jam patvirtina, jog Lozorius tikrai mirė, jis sako primygtinai: Nemirė, bet miega.
Netvirtina, kad prikelia iš mirusiųjų, — jis tik pažadina. Mirtis jam yra ne kas kita, kaip miegas. Kietesnis miegas už paprastą, kasdieninį miegą. Toks gilus, jog tik antžmoniška meilė jį pertraukia. Meilė tiems, kurie liko gyventi, labiau, negu įmigusiam. Meilė to, kuris verkia, matydamas verksmą tų, kuriuos myli.
