Jėzus pagydo, tačiau nieko bendro neturi su burtininku arba užkalbinėtojum. Nepanaudoja simbolinių ženklų, užkeikimų, talismanų, smilkalų, uždangų, paslapčių. Nesišaukia į pagalbą nei antžemiškų, nei požeminių pajėgų. Užtenka jam vieno žodžio, garsaus šauksmo, malonaus atsiliepimo, širdingumo. Užtenka jo valios ir tikėjimo to, kuris prašo. Visus paklausia: Ar tiki, kad galiu tai padaryti? O kai išgijimas įvyksta: Eik, t a v o t i k ė j i m a s tave išgydė.
Stebuklas—Jėzaus akyse—yra dviejų gerų valių supuolimas; tai gyvas susidūrimas tikėjimo to, kuris veikia, ir to, kuris pasiduoda veiksmui. Dviejų pajėgų bendradarbiavimas. Tai susiliejimas, dviejų išganingų tikrybių sutikimas.
„Nes iš tiesų sakau jums: jei turėtumėt tiek tikėjimo, kaip garstyčios grūdas, galėtumėt pasakyti šitam kalnui: Eik iš čia į ten, ir pereitų; ir nieko negalimo jums nebūtų... Jei turėtumėt tiek tikėjimo, kaip garstyčios grūdas, galėtumėt pasakyti šitam kiečiausiam medžiui: Išsirauk su šaknimis ir persisodink jūroje, ir jis paklausytų jūsų“. Tie, kurie neturi nė tūkstantinės garstyčios grūdo dalelės tikėjimo priesaikauja, jog tokios galybės niekas neturi, ir jog Jėzus buvo apgavikas.
Evangelijose stebuklai vadinami trimis žodžiais: D u n a m e i s — jėgos; T e r a t a — stebėtinumai; S e m e i a — ženklai. Ženklai yra tiems, kurie prisimena mesijoniškus pranašavimus; stebėtinumai tiems, kurie ieško juose įrodymo. Bet Jėzui ir Jėzuje yra ne kas kita kaip D u n a m e i s; galybės veiksmai, nežmogiškos galios žaibo greitumo nugalėjimai.
Jėzaus pagydymai turi dvejopo požymio. Jis pagydo ne vien kūną, bet ir dvasią. Ir iš tų dvasinių negalavimų jis nori žmones išgydyti, kad Dangaus Karalystę galima būtų sukurti ir žemėje.
Didesnė ligų dalis turi dvejopą prigimtį ir ypatingu būdu pasiduoda metaforai. Jėzus pagydo luošus, šlubius, sergančius drugiu, vandens liga, moteriškę, sergančią kraujo plūdymu. Pagydo net kardu padarytą žaizdą, Malkaus ausį, kurią Petras nukirto Gethsemano naktį, tačiau tik dėl to, kad jo Įstatymas — daryk gerą tam, kas tau piktą daro — būtų išlaikytas ligi galo.
Beveik visumet Jėzaus pagydyti esti Velnio apsėstieji, Paralitikai, Raupsuotieji, Aklieji, Nebyliai. „Apsėstieji“ velnio. Apsėstaisiais senovėje buvo vadinamos proto ligos: net profesorius Aristotelis tikėjo velnio apsėdimu. Tikėta tada, kad Apsėstieji, Lunatikai, Epileptikai, Isterikai buvo piktųjų dvasių apnikti. Vieni kitiems priešingi, dažniausiai žodžiais, moderniškųjų laikų šitų ligų aiškinimai nepaneigia fakto, kad, daugeliui atsitikimų, Apsėstieji toki yra pilna to žodžio prasme.
Šitas moksliškas ir žinomas dvasinių ligų aiškinimas labai atatiko alegorinį ir pilną priminimų Jėzaus mokymo būdo, kurį jis labai buvo pamėgęs. Jis troško įkurti Dievo Karalystę ir išnaikinti Šėtono viešpatavimą. Velnių išvarinėjimas buvo dalis jo pašaukimo. Nebuvo jo uždavinys daryti skirtumus tarp to, kuo buvo nusikalsta, dėl betvarkės arba dėl tikro piktos dvasios apnykimo. Tarp kūno ir dvasios negalavimų yra gretimumas, kurį pabrėžiame kalboje, turįs savo pagrindą ir tikrą savitarpio giminiškumą.
Beprotis ir Epileptikas, Tinginys ir Paralitikas, Susiteršėlis ir Raupsuotasis, Aklas ir tas, kuris tiesos nemato, Kurčias ir tas, kuris nenori tiesos klausyti, Išgelbėtasis ir Prikeltasis iš mirusiųjų.
Kada Jonas, įmestas į kalėjimą, pasiuntė du mokiniu paklausti Jėzų, ar buvo jis tas, kurio laukta arba reikėjo laukti dar kito, Jėzus jiems atsakė: „Eikite ir praneškite Jonui tai, ką girdite ir matote: aklieji mato, raišieji vaikšto, raupsuotieji esti apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji keliasi iš mirusiųjų ir Evangelija skelbiama vargšams“. Neskiria Jėzus Evangelijos nuo stebuklingų pagydymų. Tai tos pačios eilės veiksmai: jis nori tuo atsakymu pasakyti, kad gydydavo kūnus, kad geriau būtų paruoštos sielos Evangelijos priėmimui.
Tie, kurie buvo nematę saulės šviesos, mato dabar net tiesos šviesą; tie, kurie nebuvo girdėję žmonių kalbos, dabar girdi net Dievo žodžius; tie, kurie buvo Šėtono apnikti, dabar yra išvaduoti iš Šėtono; tie, kurie buvo žaizdų ir spuogų apdengti, dabar švarūs kaip kūdikiai; tie, kurie negalėjo iš vietos pajudėti, bejėgiai ir suparaližuoti, eina mano pramintu taku; tie, kurie buvo mirę sielos gyvenimui, mano vienu žodžiu kėlėsi iš mirusiųjų, o vargšai, po Geros Naujienos, tapo turtingesni už turtuolius. Štai mano pasiteisinimai, mano pateisinamieji raštai.
Jėzus, gydytojas ir išgelbėtojas, nėra toks, kokį jį moderniškieji priešai, blogiausios valios, nori atvaizduoti, norėdami, priešingai asketizmui, įpiršti patogų pagonizmą. Jis, pasak jų, yra ligonių, paliegėlių, nešvarių, nelaimingųjų, bejėgių, vergų Dievas. Bet visas Jėzaus veikimas yra sveikatos, jėgų, skaistumo, turtų, laisvės dovana. Eina pas ligonius pašalinti ligas, pas paliegėlius pakelti juos iš negalavimų, pas nešvarius juos apvalyti, pas vergus juos laisvus padaryti.
Ne todėl myli ligonius, kad jie yra ligoniai; jis myli, kaip senovės žmonės, sveikatą, ir myli ją taip, jog trokšta ją tam grąžinti, kas jos neteko.
Jėzus yra laimės pranašas, gyvenimo laidas, vertas geresnio gyvenimo. Stebuklai yra ne kas kita, kaip jo pažadų ištesėjimas.
