„Girdėjote, kaip buvo pasakyta: Mylėsi savo artimą ir neapkęst savo priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite tuos, kurie prieš jus piktžodžiauja, gerai darykite tiems, kurie jūsų neapkenčia; melskitės už tuos, kurie jums skriaudą daro, kurie jus niekina, kurie jus persekioja. Kad būtumėt panašūs į jūsų Tėvą; kuris yra danguose; nes Jis liepia saulei šviesti nedorėliams ir geriems ir lietui lyti teisinguosius ir neteisinguosius. Nes, jei mylėt tuos, kurie jus myli, kokj nuopelną turite? Ar gi muitininkai ne tą patį daro? Ir, jei tik savo brolius prielankiai sutiktumėt, ką nepaprasta tuo parodot? Ar ir pagonys ne tą patį daro? Tad būkite tobuli, kaip yra tobulas jūsų dangiškasis Tėvas“.
Nedaug žodžių, plikų, paprastų, be filosofijos: bet juose glūdi didžioji chartija naujosios rasės, trečiosios kartos, dar negimusios. Pirmoji karta buvo Gyvulys, be Įstatymo, jos vardas buvo Karas; antroji karta buvo Barbarų, Įstatymo aptašyta, kuri pasiekė aukščiausios savo tobulybės Teisingume; tai yra ta karta, kuri ir dabar tebėra, Teisybė dar nenugalėjo Karo, ir Įstatymas dar nepajėgia Gyvuliškumo atstoti. Trečioji turi būti tikrų žmonių karta, ne vien Teisingų, bet Šventų, ne į gyvulius panašių, bet į Dievą.
Jėzus turi vieną tikslą, tik tą vieninteli: pakeisti iš esmės Žmones, iš Gyvulių Šventus padaryti per meilę. Gražiosios mitologijos nimfė Circėja, šėtono bendrininkė, paversdavo karžygius gyvuliais per lėbavimą. Jėzus, kaip antišėtonas, anticircėja, gelbsti žmones nuo gyvuliškumo galingesne už lėbavimą pajėga.
Nemažesnės galios reikia šitam darbui atlikti, kuris visiems, šiek-tiek atverstiems iš gyvuliškumo gyvuliams ir visiems, šiek-tiek sužmonėjusiems žmonėms atrodo beviltis dalykas—atvertimo darbas sekti Dievu. Norint prisiartinti prie Šventumo, reikia taikyti į Dieviškumą. Būkit Šventi, nes Dievas yra šventas. Būkit tobuli, nes Dievas yra tobulas.
Šitas atsišaukimas ne svetimas žmogaus širdžiai. Šėtonas pasakė darže: Būsit patys kaip Dievai. Jehova tarė Teisėjams: Būkite Dievai, būkite teisingi, kaip Dievas yra teisingas. Bet dabar ne apie tai kalbama, kad reikia būti išmintingiems kaip Dievas; neužtenka būti teisingiems lygiai su Dievu. Jau Dievas ne vien išmintis ir teisybė. Dievas tapo su Jėzumi, mūsų Tėvas: tapo Meilė. Jo žemė gimdo duoną ir gėles taip pat ir žmogžudžiui; tas, kuris prieš jį piktžodžiauja, kiekvieną rytą keldamasis, mato tą pačią, spinduliais žėrinčią, saulę, kuri šildo rankas, maldingai sudėtas besimeldžiančiųjų laukuose. Tėvas vienoda meile myli ir tą, kuris jį apleido, kaip ir tą, kuris ieško jo, kas jam tarnauja savo namuose ir kas išvemia jį kartu su vynu. Tėvas gali ir liūdėti, Tėvas gali kentėti, gali verkti, bet joks nedorėlis nesugebės padaryti jo į save panašaus, niekas jo prie keršto nepalenks.
O mes, tiek žemiau stovėdami už Dievą, mirti pasmerktos būtybės, teturėdami galios prisiminti, kas užvakar dėjosi, tačiau nežinantieji rytojaus, mes, žemesnės ir nelaimingos būtybės, argi neturime daugiau motyvų elgtis su savo vargo broliais taip, kaip Dievas elgiasi su mumis?
Dievas yra aukščiausia mūsų idealo hypostazija, mūsų būties troškimas. Apleisti jį, nutolti nuo jo, nebūti su juo taip, kaip mes jį maldaujame būti su mumis, argi tai nereiškia nutolti nuo mūsų vienintelio paskyrimo, amžinai padaryti negalimą, beviltiškai nepasiekiamą tą laimę, kuriai esame leisti, dėl kurios trokštame gyventi, kuri yra mūsų įsivaizduota, išsvajota, pageidauta, ieškota, išsiilgta, veltui pamėgdžiota visose dirbtinėse laimėse, kuri ne iš Dievo būtų kilusi? „Soyons des Dieux — šaukia Bossuet—soyons des Dieux, il nous le permet pour l’imitation de sa sainteté“ (Būkime Dievai—šaukia Bossuet—būkime Dievai, jis mums leidžia jo šventumu pasekti).
Kas nenorėtų būti panašus į Dievą, ir su Dievu būti? D i i e s t i s. Dieviškumas yra mumyse; gyvuliškumas jį apjuosia ir spaudžia kaip kokia bloga žievė, kuri sutrukdo mūsų augimą. Kas nenorės būti Dievas? Argi iš tikrųjų, žmonės, esat patenkinti tuo, jog esat žmonės, žmonės, koki esat dabartiniu metu, pusiau žmonės, pusiau gyvuliai, lyg koki centaurai be užsimojimo, sirenos be vilionių, demonai su faunų snukiais ir ožių kojomis?
Argi taip esat patenkinti savo nepastoviu pavainikiu žmoniškumu, savo šiek tiek pažabotu gyvuliškumu, savo tik pageidaujamu šventumu? Argi jums atrodo, kad žmonių gyvenimas, koks vakar buvo, koks šiandie yra, yra toks brangus, patogus, laimingas, jog nereikia imtis priemonių, kad taip nebūtų, kaip kad yra, kad viskas kitaip būtų, priešingai šitam gyvenimui, kad jis taptų panašus į aną, tūkstančius metų išsilgtą gyvenimą, kurį įsivaizduojame ateityje ir danguje? Argi nebūtų galima iš šito gyvenimo padaryti kitą gyvenimą, pakeisti šitą pasaulį į dieviškesnį pasaulį, perkelti dangų, pagaliau, dangiškąjį įstatymą, į žemę?
Tas naujasis gyvenimas, tas žemiškasis pasaulis, tačiau dangiškasis, yra Dangaus Karalystė. Ir kad Karalystė ateitų, turime dangiškumu, dieviškumu spindėti, persiesybinti patys, tapti su Dievu panašūs, Dievą atvaizduoti.
Dievo atvaizdavimo paslaptis yra Meilė, tikrasis persiesybinimo kelias yra Meilė, žmogaus meilė žmogui, draugo ir priešo meilė. Jei šita meilė yra negalima, negalimas yra mūsų išganymas. Jei atstumsim tą meilę, atstumsim vienintelę savo laimę. Jei tai yra kvailystė, tai mūsų atpirkimo viltis būtų ne kas kitas, kaip nesąmonė.
Priešų meilė, einant bendra nuomone, atrodo beprotystė. Tai reiškia, kad mūsų išganymas yra beprotystėje. Meilė priešams panaši yra į savęs pačių neapykantą. Tai reiškia, kad pasieksim laimės tik su sąlyga neapkęsti pačių savęs.
Niekas negali mūsų išgąsdinti toje padėtyje, prie kurios jau priėjom. Nes jau esam patyrę viską, visas viltis jau praradom. Nepasakysim, kad maža buvo mums laiko visiems šitiems mėginimams, kuriuos norėta ištirti. Jau tūkstančius metų nieko kito, žemėje neveikiam, kaip tik mėginam ir tiriam. Išmėginom žiaurumą, tačiau kraujas troško kraujo. Išmėginom lėbavimą, tačiau lėbavimas paliko mūsų burnoje puvėsių dvokimą ir dar baisesnį karštį. Išvarginom įvairiausiais iškraipytais smaguriavimais kūną, kol pasijutome išsemti, nusiminę ir atsigulėm į pasibiaurėjimo ir koktumo patalą prieš mus pačius. Tyrėme Įstatymą, bet nebuvom Įstatymui paklusnūs; keitėm jį, tačiau ir vėl nebuvom jam paklusnūs, ir Teisybė mūsų širdies nepasotino. Mėginom Protą, darėm apskaičiavimą visatos sukurtų daiktų, suskaitėm žvaigždes, aprašėm augalus, negyvus ir gyvus daiktus, rišome juos lengvučiais sąprotavimų siūleliais, perdirbinėjom juos į magiškuosius metafizikos rūkus, tačiau visų tų mėginimų gale pastebėjom, jog daiktai liko daiktais, amžinai toki pat, ir mūsų patenkinti negalėjo, ir nesidavė atnaujinami, vardai ir skaičiai negalėjo nutildyti mūsų alkį, ir išmintingiausieji priėjo prie liūdnos išvados, prisipažindami nieko nežiną. Mėginome Meną, tačiau mūsų pajėgų menkumas net ir stipriausius pastūmėjo į nusiminimą, kadangi Absoliutus negali būti suglaustas į formą, Įvairumas trykšta iš Viena-tos, apdirbtoji Medžiaga negali sugauti Akimirkos. Išmėginom Turtus, tačiau dar didesniame varge atsidūrėm; Jėgas išmėginom, tačiau daug silpnesni atbudome. Niekas mūsų sielai nedavė ramybės; jokioje paunksmėje gulėdamas mūsų kūnas nepasilsėjo; o širdis, visumet kažko ieškanti, visumet apvilta paseno, pavargo, tuščia pasidarė, kadangi jokioje gėrybėje Rimties nerado, nė vienoj linksmybėj tikro Džiaugsmo, nė viename laimėjime tikrosios savo Laimės.
Jėzus kviečia mus pasekti jo pavyzdžiu, padaryti paskutinį mėginimą. Meilės mėginimą. Tą, kurio niekas nemėgino arba kurį nedaugelis, retais gyvenimo atsitikimais, temėgino daryti. Kiečiausią mėginimą, mūsų instiktui priešingiausią, bet vienintelį, kuris gali tesėti tai, ką pažada.
Toks, koks iš gamtos išeina, žmogus galvoja tik apie save, tik pats save myli. Pamažėle, palaipsniui, beveik neįstebiamais žingsniais pradeda mylėti kai kurį laiką savo moterį, mylėti savo vaikus, maloniai bendrauti su savo medžioklės draugais, žudymų ir karo. Retkarčiais gali pamilti draugą; lengviau sugeba neapkęsti tą, kuris jį myli; nenori mylėti to, kas jo neapkenčia.
Todėl Jėzus ir liepia mylėti priešus. Norint žmogų visiškai perdirbti, sukurti naują žmogų, reikia su šaknimis išrauti senojo žmogaus likusias liekanas. Iš savimeilės gimsta visokios nelaimės, žudymai ir pasaulio skurdas. Kad galima būtų apgalėti senąjį Adomą, reikia nuplėšti šitą savęs meilę, ir į jos vietą pastatyti meilę priešingiausią jo dabartinei prigimčiai: meilę priešų. Visiškas žmogaus pasikeitimas yra tokia kilni nesąmonė, jog prieiti prie to tegalima nesąmoningu keliu. Tai yra nepaprastas, nenatūralus ir beprotiškas pasiryžimas, kuri tegalima įvykdyti per nepaprastą, nenatūrališką beprostystę.
Ligi šiol žmogus myli pats save ir neapkenčia tų, kurie jo neapkenčia; busimasis žmogus, Karalystės gyventojas, turi nekęsti savęs ir mylėti tuos, kurie jo nekenčia. Mylėti artimą, kaip patį save, yra nepakankama formulė, tai yra nuolaida visuotiniam egoizmui. Nes kas myli pats save, negali tobulai mylėti kitų ir per prievartą atsiduria su kitais nesantaikoje. Lemianti tėra pačių savęs neapykanta. Nes perdaug esam patys save pamilę, perdaug savimi stebimės ir lepinamės. Kad galima būtų tą aklą meilę nugalėti, gera yra pamatyti savo niekingumą, savo žemumą, savo niekšingumą. Savęs neapykanta yra nusižeminimas, o sykiu atsipeikėjimo ir tobulybės pradžia. Ir tik nusižeminę įeis į Dangaus Karalystę, nes tik jie vieni jaučia, kokia ilga kelionė juos skiria nuo dangaus. Rūstaujame prieš kitus už tai, kad mūsų brangusis „aš“ mums atrodo neteisingai jų įžeistas, nepakankamai kitų aptarnautas; užmušame brolį, nes mums atrodo, kad jis yra mūsų gerovės kliūtis; dėl savo kūno meilės vagiam; svetimoteriaujam, kad galėtume suteikti savo kūnui malonumą; lenktyniavimo motina, pavydas—priežastis karų — yra skausmas, kyląs iš to, kad kitas daugiau už mus turi, turi tai, ko mes neturim; puikybė yra mūsų įsitikinimo parodavimas, kad daugiau turime už kitus reikšmės, kad žinome ir galime daugiau už kitus. Visa tai. ką religijos, etikos ir įstatymai vadina nuodėmėmis, nedorybėmis ir nusikaltimais, turi savo pradžią toje pačių savęs meilėje, kitų neapykantoje, kuri gimsta iš šitos vienintelės, išimtinos ir netvarkingos meilės.
Kokią turim teisę neapkęsti savo priešų, jei ir patys nusikalstam ta pačia kalte, už kurią leidžiam sau jų neapkęsti, būtent neapykanta?
Kokios turim teisės jų neapkęsti, jei ir būtų kokią piktybę padarę, nors ir būtų mūsų laikomi neištikimi, kai ir mes patys, labai dažnai, esam papildę tą pačią piktybę ir nusikalstam ta pačia neištikimybe?
Kokios turim teisės jų neapkęsti, jei, beveik visumet, esam atsakomingi už jų neapykantą, mes, kurie, nesuskaitomomis pačių savęs prajoviškos meilės klaidomis privertėme juos neapkęsti?
Kas neapkenčia, yra nelaimingas, tas yra pirma kentėjimo auka. Tad nors atsiteisimo vardu už tą kentėjimą, kurio esam, tikra žodžio prasme, artimi ar tolimi kaltininkai, turim meile atsakyti į tą neapykantą, malonumu į patirtą kartumą.
Mūsų priešas yra kartu ir mūsų išgelbėtojas. Kiekvieną dieną turime jausti dėkingumo priešams. Jie tik vieni aiškiai mato ir sako atvirai, kas yra mumyse nedora ir nekilnaus. Primena mums mūsų tikrąją būtį; žadina mums mūsų dvasinį skurdą, tą pagrindinę sąlygą antrojo mūsų užgimimo. Ir šito dėkingumo vardu turime jiems rodyti meilę.
Mūsų priešas yra reikalingas meilės, ir tik mūsų meilės. Kas mus myli, jau turi pats savyje savo džiaugsmą ir savo užmokestį. Nereikalinga jam mūsų dovana. Bet tas, kuris neapkenčia, yra nelaimingas, neapkenčia todėl, kad nelaimingas: neapykanta yra kartus pasitenkinimas jo nelaimėje. Dalį šitos nelaimės kaltės ir mes prisidedam daryti. Ir jei manoma, kad nesame tuo kalti, aklai pasitikėdami savo dorovingumu, ir tada savo meile turim mažinti nelaimę to, kuris neapkenčia, geresnį jį padaryti ir atversti meilės palaimai. Mylėdami jį geriau pažinsime; geriau jį pažinę, labiau jį mylėsime. Tikrai mylėti galima tik tą, ką pažįstame; meilė duoda galimumo kiaurai permatyti tą, kas mylimas. Jei tik mylėsim savo priešą, tai jo siela mums taps aiškesnė ir, juo giliau pažvelgsim į ją, juo labiau galėsim įsitikinti, jog yra verta mūsų meilės, mūsų pasigailėjimo. Nes kiekvienas priešas yra mūsų nepažintas brolis; neapkenčiami, dažniausiai, tie, į kuriuos turimas panašumas; kaž kas mūsų pačių, galimas daiktas, kaž kas nežinomo mums patiems yra mūsų priešuose ir esti kai kada priežastis mūsų nedraugingumo. Priešą mylėdami skaidriname savo sielos pažinimą ir jo sielą keliame aukštyn. Iš neapykantos, kuri skiria mus, gali suspindėti šviesa, kuri išvaduoja. Iš blogiausio piktumo gimsta didžiausias gėris.
Todėl Jėzus liepia pakeisti iš esmės santykius tarp žmonių, Kai pamylės žmogus tai, ko šiandie nekenčia ir neapkęs to, ką šiandie myli, žmogus taps kitoks, gyvenimas bus priešingas ligšioliniam gyvenimui. Ir jei nūdienis gyvenimas pilnas yra nedorybių ir nusiminimo, tai naujasis gyvenimas, būdamas dabartiniam griežtai priešingas, bus paguodos ir palaimos gyvenimas. Laimė, pirmą kartą, taps mūsų savybė; Dangaus Karalystė žemėje įsiviešpataus. Atgausim dausas amžinai. Prarastas dausas dėl to, kad pirmieji tėvai panorėjo sužinoti skirtumą tarp piktybės ir gėrio. Tačiau meilė be atodairos, lygi Tėvo meilei, nežino nėr gero nei pikto. Piktybė išnaikinama, gėrio nugalėta. Rojus-buvo meilė, meilė tarp Dievo ir žmogaus, tarp vyro ir moters. Kiekvieno žmogaus meilė visiems žmonėms bus naujosios Žemės Rojus, prarastojo Rojaus atgavimas. Šita prasme Kristus yra tas, kuris veda Adomą atgal prie Sodo vartų ir moko, kaip galima į jį grįžti ir apsigyventi jame amžinai.
Adomo ainiai nepatikėjo Jėzui; pakartojo jo žodžius, tačiau nepasekė jais; ir per tą savo širdies kurtumą žmonės ligi šiai dienai vaitoja Žemiškame Pragare, kuris iš amžiaus į amžių darosi kaskart pragariškesnis. Kol kančios taps, pagaliau, tokios žiaurios ir nepakeliamos, kad patiems pasmerktiesiems išsiverš neapykantai prieš neapykantą; kol mirštantieji sukilėliai, nusiminimo siaubo apimti, pradės mylėti savo budelius. Tada iš didelio skausmu debesio suspindės, pagaliau, skaisti stebuklingiausio pavasario, šviesa.
