„Palaiminti, kurie verkia, nes jie bus suraminti.“ Nuliūdę, verkią, tie, kurie jaučia pasibiaurėjimo savimi ir gailesčio pasauliui, ir nesitenkina bejėgišku ir beprasmišku visuomeniško gyvenimo atbukimu; verkia dėl savo ir savo brolių nelaimės, verkia išaikvotų pastangų, verkia dėl aklumo, kuris trukdo šviesos laimėjimą — nes šviesa žmonėms negali iš dangaus nušvisti, jei jų akis jos nepastebi, verkia dėl tos gėrybės tolumo, tiek kartų sapnuose matytos, tiek kartų pažadėtos, tačiau kas kart labiau nutolstančios dėl mūsų pačių ir visų kaltės; tie, kurie verkia dėl patirtų įžeidimų užuot padidinę skriaudą kerštu, verkia padaryto blogo ir to gero, kurį galėjo parodyti, tačiau nepadarė; tie, kurie nepasiduoda nusiminimui, praradę matomus turtus, bet yra išsiilgę nematomų turtų; tie, kurie verkia ir savo ašaromis pagreitina atsivertimą, teisingai tad turi būti kada nors suraminti.
„Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti“. Teisybė, kurią Jėzus supranta, nėra žmonių teisybė, paklusnumas žmonių įstatymams, prisitaikymas įstatymų rinkiniams, žmonių priimtų papročių ir nuostatų gerbimas. Psalmistų ir pranašų kalba, teisingas yra žmogus, gyvenąs pagal Dievo valios, kaip, pavyzdžiu, visokios tobulybės. Ne pagal žinovų surašytais įstatymais, talmudistų kazuistika praskiestais, bet pagal vienintelio paprasto įstatymo, kurį Jėzus sutraukia į vieną įsakymą: Mylėk visus žmones, artimus ir tolimus, tautiečius ir svetimšalius, prietelius ir priešus. Tie visi, kurie yra šitos Teisybės išsiilgę, pasotins savo alkį ir troškimą Karalystėje. Jei ir nepasiektų visame kame tobulybės, daug jiems bus atleista už tai, ką yra pakėlę budėdami.
„Palaiminti gailestingi, nes jie ras gailestingumą“. Kas myli, bus mylimas, kas ateina į pagalbą, tas pats patirs pagalbos. Atsiteisimo teisė panaikinama blogyje, bet visada tebeveikia gėryje. Nuolat papildome nusidėjimus prieš dvasią, ir tie nusidėjimai bus mums atleisti tik tada, kai atleisim nuodėmes prieš mus pačius padarytas. Kristus yra visuose žmonėse, ir visa tai, ką kitiems padarysime, bus ir mums padaryta. „Ką tik padarysit vienam mažiausiam iš jūsų tarpo, man padarysit“. Jei kitų pasigailėsim, ir mūsų pasigailės, Dievas galės atleisti mums skriaudas, kurias patys sau padarome.
„Palaiminti nekaltos širdies, nes jie Dievą regės“. Nekaltos širdies yra tie, kurie kitų troškimų nepažįsta be tobulybės troškimo, kitokio džiaugsmo be nugalėjimo blogio, kuris iš visų pusių mus tyko. Kieno širdis pilna yra žemų geidulių, žemiškos savimeilės, visokių žemų kūniškų palinkimų, kuriais minta šliaužioją kirminai žemėje, niekad negalės pamatyti Dievo veido, niekad jis negalės saldžiai pasinerti jo laimingoje šlovėje.
„Palaiminti ramybę darantieji, nes jie bus Dievo sūnumis pavadinti“. Ramybę darantieji nėra tie ramūs, apie kuriuos antrajame palaiminime kalbama. Anie neatsakinėjo piktu už piktą; ramybę darantieji yra tie, kurie daro gėrį kur yra blogis, kurie stiprina taiką kur siautė karas. Kai Jėzus pasakė, kad neatėjo taikos daryti, bet skelbti karą, turėjo galvoj karą prieš Piktą, prieš Šėtoną, prieš Pasaulį; prieš Piktą, kuris yra skriauda, prieš Šėtoną, kuris žudo, prieš Pasaulį, kuris yra amžinasis maištas; žodžiu sakant, turėjo galvoje karą prieš karą. Ramybę darantieji kaip tik yra tie, kurie veda karą prieš karą; taikytojai, santaikos kūrėjai. Kiekvieno karo šaltinis yra savimeilė — savimeilė, kuri pavirsta turtų troškimu, išdidumu viešpatauti, pavydu prieš tuos. kurie daugiau turi, neapykanta silpnesniųjų, — o naujasis Įstatymas moko neapkęsti savęs, niekinti turtus, kuriuos galima apskaičiuoti, moko visoms būtybėms rodyti meilę, net ir toms, kurios mūsų neapkenčia. Ramybę darantieji, kurie skelbia ir vykdo šitą meilę, pakerta visokiam karui šaknis; kai kiekvienas žmogus mylės labiau savo brolius negu pats save, nebebus daugiau karų: nei mažų, nei didelių, nei naminių, nei valstybinių, nei žodžiais, nei kumščiais, žmogaus su žmogumi, luomo su luomu, tautos su tauta. Ramybę darantieji nuramins žemę ir teisingai tad bus pavadinti tikrais Dievo sūnumis, ir įžengs pirmųjų eilėse į savo Karalystę.
„Palaiminti, kurie kenčia persekiojimus dėl teisybės, nes jų yra Dangaus Karalystė“. Siunčiu jus įkurti šitą Karalystę, kuri yra Dangaus Karalystė, tos aukščiausios teisybės, kuri yra meilė, tos tėviškos gerybės, kuri vadinasi Dievu; siunčiu jus todėl kovoti prieš neteisybės gynėjus, prieš medžiagos vergus, prieš Neprietėliaus pasekėjus. Jie, užklupti, ginsis; gindamiesi, jie puls jus. Kankins jūsų kūnus, nukryžiuos jūsų sielas, neteksit ne kartą laisvės ir gal net gyvybės. Bet, jei kančias pakelsit su džiaugsmu, kad galėtumėt kitiems tą Teisybę nunešti, už kurią kenčiat, persekiojimas bus jūsų neginčijamu įrodymu būti Karalystės dalyviu, kurią ir jūs savo srityje kūrėt.
„Palaiminti esat, kai jus niekins ir piktžodžiaus prieš jus, persekios ir visa pikta prieš jus kalbės meluodami. Džiaukitės ir linksminkitės, nes didelis užmokestis yra danguje jums paruoštas, nes taip persekiodavo pranašus, kurie buvo prieš jus“. Persekiojimas yra medžiaginis dalykas, kuris įvyksta fizinėje plotmėje, teisinėje ir politinėje srityje. Galės atimti iš jūsų duoną, skaisčią saulės šviesą, dievišką laisvės turtą, norės jūsų kaulus sutriuškinti. Bet nepasitenkins persekiojimais. Būkit pasiruošę išniekinimams ir šmeižtams. Nepasitenkins smerkimais jus kankinti už tai, kad norit žmones gyvulius pakeisti į šventuosius; jie nenori jokia kaina apleisti gyvuliškų geidulių klampynės, kurioje murkdosi, nepasitenkins jūsų kūno kankynėmis. Kankins dar ir jūsų sielas: primes jums įvairias niekšybes, įžeidimais ir melagingais priekaištais, kaip purvais, apdrabstys; kiaulės darys priekaištus, kad esat nešvarūs, asilai tvirtins, kad esat tamsūs, varnai kranksės, kad maitinatės dvėseliena, avinai jus varys iš visur, kaip kokius pasmirdėlius, pasileidėliai piktinsis jūsų laisvu elgesiu, o vagys apkaltins jus vagyste. Bet jūs turit vis labiau džiaugtis, kadangi nedorėlių išniekinimas bus jūsų gerumo pašventinimas, o purvai, kuriais apdrabstys jus patvirkėliai, bus jūsų skaistybės laidas. Čia kaip pasakys Šventasis Pranciškus, glūdi Tobulas Džiaugsmas. „Už visas malones, kurias Kristus suteikia savo prieteliams, didesnė yra nugalėti patį save ir laisva valia pakelti visas sunkenybes, skriaudas, piktžodystes ir išniekinimus, nes negalime didžiuotis kitomis Dievo dovanomis, kadangi ne mums jos priklauso, bet Dievui, bet mėginimais ir kančiomis galime didžiuotis, nes tai yra mūsų“. Visi pranašai, kurie mokė žemėje, buvo žmonių persekiojami, tas pat laukia ir tuos, kurie ateis. Iš to tik pažįstami Pranašai: kai, purvais apdrabstyti ir paniekos lydimi, eina tarp žmonių linksmu veidu, kalbėdami ir toliau tą, ką jiems-diktuoja širdis. Tačiau purvas yra bejėgis užrišti jiems lūpas, kurios turi kalbėti. Ir net tada, kai nemėgstamas užsispyrėlis bus nužudytas, neįstengs priversti jo tylėti, nes jo Balsas, padaugintas jo mirties atgarsiais, kalbės visomis kalbomis, visais amžiais.
Šituo pažadu baigiasi Palaiminimai.
Karalystės piliečiai yra rasti ir paskirstyti į vietas. Kiekvienas juos gali iš to pažinti. Užsispyrėliai susilaukė įspėjimo, abejojantieji sustiprinti.
Turtuoliai, išdidingieji, savimi pasitenkinę, smurtininkai, neteisingieji, kovotojai, tie, kurie juokauja, kurie nealksta tobulybės, kurie persekioja ir skriaudžia, neįeis į Dangaus Karalystę. Negalės į ją patekti, kol patys nebus nugalėti, kol nepasikeis, netaps priešginybe tam, kuo šiandie yra. Tie, kurie laiko save palaimintais pasaulio akyse, kuriems pasaulis pavydi, kuriuos pasaulis pamėgdžioja ir kuriais stebisi, yra begalinėj tolumoj nuo tikrojo palaiminimo tų, kurių pasaulis neapkenčia ir niekina. Šitoje iškilmingoje įžangoje Jėzus atvertė žmonių mases; žengdamas toliau pakeis visas gyvenimo vertybes ir joks kitas pervertinimas nebus toks dieviškai reikšmingas, kaip šis.
