Nė viena tauta neturėjo tiek perspėjimų, kaip Žydai. Nė viena nebuvo tiek kartų žadinama ir perspėjama. Nuo žemiškosios karalystės įkūrimo ligi padalinimo; didžiomis nugalėtojų karalių dienomis, skaudžiomis ištrėmimo dienomis, apkartusiomis vergijos dienomis ir blogą lemiančiomis pakrikimo dienomis.
Indija turėjo Asketų, kurie slėpdavosi miškuose, nugalėti kūnui ir sielai panerti į amžinybę; Kinija turėjo naminio žydinio Išminčių, ramių, žilagalvių, kurie pilietišką dorą aiškindavo prastiems žmonėms ir valdovams; Graikai turėjo filosofų, kurie, sėdiniuodami savo namų prieangių paunksmėje kūrė pilnas harmonijos sistemas ir iškalbingumo taisykles; Roma turėjo Teisininkų, kurie žmonijos naudai amžino ant bronzos pagrindus aukščiausio teisingumo, prie kurio gali pakilti tas, kurs yra valdovas ir Viešpatis; Viduramžis turėjo Pamokslininkų, kurie dėjo pastangas, sužadinti apsnūdusią krikščionybę, primindami Kryžiaus Kančias ir Pragaro šiurpulingas bausmes; žydų tauta turėjo Pranašų.
Pranašas — ne žynys, kuris verčiasi prietaringais burtais kalnų lindynėse; neseiliojasi burdamas ir neblaško žodžių iš trikojo. Kalba apie Ateitį, ir ne vien apie Ateitį. Svarsto dar neįvykusius dalykus ir atskleidžia praeities darbus. Jis valdo laiką trijuose jo momentuose: apskaito praeitį, nušviečia dabartį ir grasina ateitimi.
Žydų Pranašas yra Balsas, kuris kalba, arba Ranka, kuri rašo. Balsas, kuris kalba Karalių rūmuose ir kalnų lindynėse, ant Šventyklos laiptų ir sostinės aikštėse. Balsas, kuris kalba grasinamą maldą, grasinamą, kuriame glūdi dieviškoji viltis. Jo širdis pripildyta skausmo, burna gailesčio pilna, jo ranka pakyla bausmei priminti; jis kenčia už savo tautą, peikia ir prikaišioja jai, nes myli ją, grasina bausmėmis, kad ji pasitaisytų ir pro kraujo klanus ir gaisrų pašvaistes parodo prisikėlimą po mirties ir gyvenimą, triumfą ir palaimą, naujojo Dovydo karaliją ir sandorą, kuri nebebus sulaužyta.
Pranašas stabmeldžius grąžina prie tikrojo Dievo, primena išdavikams jų priesaikas, nedorėliams primena dorybes, paklydėliams — skaistybę, žiauriesiems — pasigailėjimą, karaliams — teisybę, sukilėliams — paklusnumą, nusidėjėliams — atgailą, išpuikusiems — pažeminimą. Eina pas karalių ir perspėja jį, eina į žmonių minias ir grasina joms, prisiartina prie kunigų ir prikaišioja jiems, pastoja turtuoliams kelią ir tyčiojasi iš jų. Vargšams paguodos žodžius skelbia, prislėgtiems atpildą, ligotiems sveikatą, pavergtiesiems žmonėms — laisvę, paniekintiems žmonėms — Nugalėtojo atėjimą.
Jis nėra nei karalius, nei kunigaikštis, nei kunigas, nei įstatymų rašytojas; tai yra atsiskyrėlis žmogus, kuris neturi nei ginklo, nei turtų, nei aukštos vietos, nei pasekėjų; tai atsiskyrėlio graudus balsas ir galingas kartu šauksmas, kuris pasipiktina ir smerkia, tai balsas, kuris šaukia prie atgailos ir laiduoja amžinybę.
Pranašas tai ne filosofas: jis nekreipia dėmesio, ar pasaulis atsirado iš vandens ar iš ugnies; jei vandens ir ugnies neužtenka žmonių sieloms geresnėms padaryti; tai yra savaimingas Dainius, kai jo lūpose verda pasipiktinimas arba žvilga svajonių burtai tokiais galingais vaizdais, kokių net iškalbingiausi kalbėtojai nepanaudos; tai ne Kunigas, kadangi nebuvo pateptas Šventykloje pasamdytų Rašto sargų; tai ne Karalius, kadangi nevadovauja ginkluotiems būriams ir vienintelis jo ginklas yra žodis iš aukštybių; tai ne kareivis, tačiau pasiryžęs mirti už savo Dievą ir už savo žmones.
Pranašas yra balsas, kuris kalba Dievo vardu, ranka, kuri rašo Dievui diktuojant; tai Dievo pasiųstas skelbėjas nurodyti kelią tiems, kurie paklydo, kurie pamiršo sandorą, kurie nepildo įstatymo. Jis yra Dievo pasiuntinys, skelbėjas, aiškintojas ir reiškėjas, todėl yra aukštesnis ir už Karalių, kuris neklauso Dievo, ir už Filosofą, kuris neigia Dievą, ir už Žmones, kurie apleido Dievą bėgdami paskui iš medžio ir iš akmens padarytą stabą.
Pranašas yra tas, kuris, neramia širdimi bet giedria akim, mato šiandie viešpataujančią blogybę, Bausmę, kuri ateis rytoj, laiminga karalystę, kuri stos po bausmės ir atgailos.
Tai yra balsas tų, kurie negali kalbėti, ranka nemokančiųjų rašyti, gynėjas pakrikusių, beteisių žmonių, vargšų užtarėjas, už silpnuosius, po galingojo kojų verkiančius, keršytojas. Jis ne skriaudėjų šalininkas, bet tų, kuriems daroma skriauda; neina jis su “sočiais gobšais, bet su alkanais vargšais.
Įkyrus balsas, jautrus ir nesuvaldomas balsas, didžiūnų nekenčiamas, minios gerai nesuprastas, net mokinių ne visumet gerai suvoktas balsas. Kaip hiena, iš tolo užuodžianti dvėselienos dvokimą, kaip varnas, vienodai kranksėdamas, kaip vilkas iš bado staugiąs kalnuose, Pranašas išvaikšto Izraelio kelius, lydimas įtarinėjimų ir keiksmų. Tik vargšai ir nuskriaustieji jį laimina, bet vargšai yra bejėgiai, o nuskriaustieji temoka jo klausyti ir tylėti. Taip kaip ir visi tie, kurie teisybę skelbia, tuomi kliudydami miegančiųjų poilsiui ir viešpačių (ponų) ramybei, pranašas yra tas raupsuotasis, kurio vengiama arba tas priešas, kurį persekiojama. Karaliai jį vos toleruoja, kunigai kovoja su juo, turtingieji jo neapkenčia.
Elias turi bėgti nuo rūstybės Jezabelės, kuri įsako pranašus žudyti; Bethelio kunigas, Amasias ištremia iš Izraėliaus Amozą; Urias Joachimo įsakymu nužudomas; Izaias, Manasso įsakymu; Zacharias užmušamas tarp šventyklos ir altoriaus; Jonas įmetamas į jūrą; kardas paruoštas Jono-Krikštytojo galvai, kryžius paruoštas Jėzaus kūnui. Pranašas yra kaltintojas, bet žmonės neprisipažįsta kaltais esą; jis yra užtarytojas, bet aklieji atmeta matančiojo ranką; jis yra pranešėjas, bet nebyliai negirdi jo žadėjimų; jis yra gelbėtojas, bet merdantieji patenkinti savo puvimu ir nenori būti išgelbėti. O vis dėlto pranašų balsas amžinai liudys, užtars už šiuos žmones, kurie juos nužudys, bet kurie bent sugebėjo juos pagimdyti; ir vieno Pranašo didesnio už pranašus mirties pakaks atpirkti nusidėjimus visų kitų žmonių paskendusių žemės purve.
