Kas esmi?
Tačiau ir Mokiniai tai žinojo. Nebe pirmą kartą jie girdėjo tuos žodžius apie mirtį.
Turėjo atsiminti aną, dar nelabai seną dieną, kuomet, einant kaž kokiuo nuošaliu keliu nuo Pilypo Cezarijos, paklausė Jėzus, ką apie jį kalba žmonės. Turėjo taip pat atsiminti atsakymą, kuris išsiveržė tarsi ugnies stulpas, kaip tikėjimo beišsiveržiąs, šauksmas, iš Petro krūtinės gelmių. Ir tą spindėjimą, kuris juos tris apsupo kalno viršūnėje. Ir tikslius pranašavimus Kristaus apie jo pažeminančią mirtį.
Girdėjo visą tai ir matė, tačiau dar nebuvo nustoję vilties — išskiriant vieną. Tiesos uždegdavo juos vienai akimirkai, kaip žaibas švysteli tamsoje. Paskui vėl sugrįždavo naktis tamsesnė už buvusią. Naujas žmogus, kuris Kristų pažino Jėzaus asmenyje, žmogus antrą kartą užgimęs, Krikščionis pranykdavo, užleisdamas vietą aklam ir kurčiam Žydui, kurio akys nesiekdavo toliau už Jeruzalės sienų, iš akmens ir plytų sumūrytų.
Klausimas, kurį Jėzus davė Dvylikai pakeliui iš Cezarejos, turėjo būti pradžia visuotinio atsivertimo naujai tiesai. Kam gi Jėzui buvo reikalinga žinoti, ką kiti apie jį manė? Panašus domėjimasis atsiranda tiktai svyruojančiose sielose, kurios pačios savęs nepažįsta, tiktai silpnose sielose, kurios nesugeba pačios savęs suprasti, tik akliesiems, kurie nemato žemės, kur statyti koją. Mums visiems tos rūšies klausimas yra pateisinamas — tiktai ne jam. Todėl kad tikrybėje niekas nežino, kas jis yra, niekas tikrai nepažįsta savo prigimties, savo pasiuntinybės, nei vardo, kuriuo turėtų teisės vadintis. To amžinojo vardo, kuris taip yra susijęs su mūsų likimu, savo vardo absoliute. Tas vardas, kurį mums duoda, kuomet dar nemokam kalbėti, kartu su krikšto druska ir vandeniu, miesto rejestruose užrašytas vardas, įtrauktas į gimusių ir mirusių sąrašus, tas vardas, kurį motina taip saldžiai taria kiekvieną rytą, kurį meilužė su tokiuo troškimu prašnibžda nakties metu, vardas, kurį iškala ant ketvirtainės grabo lentos, paskutinį kartą, nėra tikras mūsų vardas. Kiekvienas iš mūsų turi savo slaptą vardą, kuris išreiškia mūsų nedalomą ir autentišką būtybę, kurio ir mes patys nesugebėsime atspėti ligi naujo atgimimo dienos, ligi visiško atsikėlimo šviesos.
Mažai tėra tokių, kurie turėtų drąsos paklausti savęs: Kas esmi? Ir daug mažiau yra tokių, kurie į tai galėtų atsakyti. Klausimas: Kas esi? yra vienas iš svarbiausių, kokį tik žmogus žmogui gali statyti. Kiti yra kiekvienam. iš mūsų uždara paslaptis, net ir aukščiausių aistrų momentais, kai dvi sielos beviltiškai trokšta susilieti į vieną sielą. Bet visi mes, net ir patiems sau, esame paslaptis. Nežinomi gyvename tarp nežinomųjų. Daugelis mūsų nepasisekimų gimsta iš to universalaus nežinojimo. Tas, kuris užima karaliaus vietą ir pats tariasi esąs karalius, absoliuto akivaizdoje yra tiktai tarnas nuo amžių pradžios paskirtas antraeilėms valdinių paslaugoms. Tas antrasis, kuris eina teisėjo pareigas — įsižiūrėkite į jį iš arti — yra apsigimęs pirklys, jo vieta rinkoje. Ans, kuris poeziją rašo, nesuprato vidaus balso, kuris jam sakyte — sakė: turėjai tapti auksakaliu, nes mėgsti auksą, iš kurio kalami pinigai, patinka jam dailiai išraizgyti auskarai, dėžutės, mozaika, brangūs papuošalai, dirbtiniai akmens. Kitas vėl, kurį pastatė kariuomenės vadu, stropiai lankė mokyklą: koks geras būtų išėjęs ir iškalbingas profesorius! Dar kitas, kuris užsispringdamas šaukia aikštėse, svaidydamas kepures už revoliuciją, kviesdamas minias sukilti, yra tikrai nukrypęs nuo savo amato daržininkas: pomidorų raudonumas, svogūnų ežios, česnako ir kopūstų galvos būtų tikras atpildas jo misijai. Šitas vėl, ką keikdamasis ir burnodamas pjausto padžiūvusias vynuogių šakas ir krato ant apartos dirvos mėšlus, turėtų studijuoti įstatymų rinkiniuose meną, kaip aplenkti juos; niekas geriau už jį nemokės surasti tiek kablelių ir painiavos; ir kiek iškalbingumo jis panaudoja net ir dabar dėl menkiausių dalykų ginčydamasis šis vargšas advokatas, kaip kunigaikštis pavarytas prie žagrės, prie tvartų!
Šitų klaidų daryti mums pasitaiko, todėl kad mums stoka žinių. Todėl kad neturime pakankamai stiprių dvasios akių, kad galėtume išskaityti plakančioje mumyse širdyje, ir mūsų artimų širdyse, nebepakeičiamai atskirtose nuo mūsų kūnų. Visa mums gadina šitie vardai, kurių mes nepažįstame, kurie mums neišskaitomi, kuriuos gali nuvokti tiktai genijus.
Bet argi galėjo Jėzui rūpėti, ką apie jį kalbėjo žmonės, gyveną ežero pakrantėse ir aplinkiniuose miesteliuose? Jėzui, kuris galėjo išskaityti mintis sielose glūdinčias, jiems patiems neprieinamas? Jėzui, kuris tik vienas težinojo, žinojo be jokios abejonės, laisvas nuo suklydimo, daug anksčiau negu tą dieną, koks jo buvo tikras vardas ir kas buvo jame antžmogiška?
O klausia ne tam, kad pats žinotų, bet kad pagaliau sužinotų jam ištikimieji; dabar, kai ateina galas, turi jie sužinoti jo tikrąjį vardą. Ir į jų pirmuosius atsakymus net neatsiliepia. „Vieni sako, kad esi prisikėlęs Jonas Krikštytojas, kiti — kad Elijas arba Jeremiją, arba vienas iš senųjų pranašų, iš numirusių prikeltų“. Ar gi gali jam rūpėti tie prasčiokiški tamsių ir naivių žmonių spėliojimai? Nori jisai, kad iš jų, kurie pašaukti liudyti apie jį per amžius žmonijai, ateitų galutinis atsakymas. Ligi paskutiniam momentui Jėzus nenori jėga primesti tikėjimo tiems, kurie iš arti mato jo gyvenimą ir girdi jo žodžius.
Tas vardas, kurio ligi šiol nė vienas iš jų nebuvo prataręs, tartum jis visiems grėstų sukelti baimės, turi praskambėti kaip išsiveržiančios meilės pareiškimas iš vienos tų sielų, turi būti paskiemeniui ištartas vienų ten esančių lūpų.
— „O jūs kuo mane laikote?“
Ir tada tai Simano Petro asmenyje sužvilga šviesa, kuri net jį patį praneša ir kuri iš tikrųjų jį amžiams padaro Pirmąjį. Nebegali sulaikyti savo žodžių: tartum prieš jo paties norą veržiasi iš lūpų šauksmu, kurio jis pats prieš valandėlę nebūtų tikėjęsis „Tu esi Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus. Tavo žodžiai yra amžinojo gyvenimo, tikėjome ir pažinome, kad tu esi Dievo šventasis“.
Pagaliau iš kietos uolos ištryško šaltinis, kuris ligi šios dienos pagirdė šešiasdešimts gentkarčių. Tai buvo jo teisė drauge su jo dovana. Petras buvo pirmutinis, kuris jį pasekė jo dieviškoje klajonėje; jam pirmam tenka pažinti klajoklį, Karalystės skelbėją, Mesiją, kurio visi laukė amžių begalybėje, ir kuris pagaliau atėjo, ir kad tai yra tas, kuris prieš jį stovi kelyje su apdulkėjusiomis kojomis.
Karalius be nuodėmės, Teisybės Saulė, Ramybės Kunigaikštis, tas, kurį Dievas turėjo paskirtą dieną siųsti, kurį Pranašai išpranašavo liūdesio ir bausmės prieblandoje ir matė nužengiantį jį ant žemės kaip žaibą, pilną laimėjimo ir garbės; kurio laukė kas amžius vargšai, ligonys, alkani, nuskriaustieji, kaip išdžiūvusi žolė laukia lietaus, kaip žiedas kad laukia saulės, kaip lūpos kad laukia pabučiavimo, kaip širdis trokšta paguodos. Dievo ir Žmogaus Sūnus, kuris kūno kiavale slepia Dievą, Dievas, kuris savo dievybę apdengė Adomo dulkėmis, tai yra tas kasdienis švelnusis brolis, kuris ramiai žiūri į išrinktųjų nustebusias akis.
Pasibaigė laukimas; budėjimo metas praėjo. Bet kodėl jie nesugebėjo pažinti jo ligi tos dienos? Kodėl gi niekam apie jį nepasakė? Nuo kurio gi laiko į šitas, labai paprastas sielas įsiskverbė mintis apie jo tikrąjį vardą, nors tiek kartų jis buvo paėmęs juos už rankų ir jiems girdint kalbėjo? Ar gi galėjo jie pamanyti, kad vienas iš jų, vargšas darbininkas, kaip ir jie— galėjo būti gelbėtojas Messija, pranašautas ir lauktas žmonijos ir šventųjų? Vienu protu nebūtų galėję jo pažinti nei iš visuotinio galvojimo, nei iš šventraščių žymių. Tiktai įkvėpimu iš aukšto, kuris pasireiškė netikėtu širdies apšvietimu. Taip, kaip tą dieną, įvyko Petro sieloje. „Palaimintas Simanai, Jonos sūnau, nes tai tau apreiškė ne kūnas ir ne kraujas, bet mano Tėvas, kuris yra danguose“. Kūniškos akys nebūtų sugebėję matyti tai, ką pamatė, be apreiškimo iš aukšto. Bet tai, kad buvo išrinktas Petras šitą paskelbti, nepaliks be vaisių. Tai yra dovana, iš kurios plaukia ir kitos dovanos: „Tu esi Uola ir ant tos Uolos pastatysiu savo Bažnyčią ir Pragaro vartai jos nenugalės. Aš tau duosiu dangaus Karalystės raktus, ir visa tai, ką suriši žemėje, bus ir danguje surišta, ir visa tai, ką žemėje išriši, bus ir danguje išrišta“.
Svarbūs žodžiai, iš kurių stojosi viena didžiausių Karalysčių, kokią tik žmonės yra sukūrę žemėje; vienintelė iš senovės karalysčių, kuri lig šios dienos tebegyvuoja tame pačiame mieste, kuri matė pradžią ir žlugimą vienos iš puikiausių šio pasaulio karalysčių. Daugelis kentėjo dėl šitų žodžių, daugelį nukankino, daugelį nužudė. Už paneigimą arba patvirtinimą, už šitų žodžių išaiškinimą arba jų atmetimą milijonai žmonių leidosi žudomi aikštėse ir karo laukuose; pasidalino karalystės, žmonių draugijos pergyveno sumišimų ir audrų, tautos dažnai susitelkdavo kovon, griebdavosi ginklų karaliai ir skurdžiai. Bet Jėzaus lūpose jų reikšmė yra rami ir paprasta. Tu, Petrai, turi būti kietas ir pastovus kaip uola, ir ant tavo tikėjimo pastovumo į mane, kurį tu pirmasis man išpažinai, kuriama pirma krikščioniškoji draugija, kuklus Karalystės branduolys. Šitai Bažnyčiai, kuri dabar teturi dvylika piliečių tiktai, bet kuri išaugs ligi žemės skritulio sienų, jokios pikto pajėgos negalės nieko padaryti, nes jūs esate dvasia, o dvasios negali nugalėti nei užgniaužti medžiaga. Tu uždarysi visai — ir kai tau kalbu, turiu galvoj, kad kalbu ir tiems, kurie bus tavo įpėdiniai, ta pačia tikrybe sujungti—Pragaro vartus, ir visiems pašauktiesiems atidarinėsi Dangaus vartus. Mano vardu tu suriši ir išriši; tai, ką man mirus uždrausi, bus uždrausta, ir rytoj, naujoj žmonijoj, kurią atrasiu savo grįžimo dieną; tai, ką tu liepsi, bus teisingas liepimas, nes tik pakartosi, nors ir kitais žodžiais tai, ką aš pasakiau ir liepiau. Būsi pats, tavo teisėti Įpėdiniai, Karalystės tarpininkų ganytojas, laikinasis provizorinis vadas, kuris draug su paklusniais ir nuolankiais tau draugais paruoš Dievo ir Meilės Karalystę.
Už šitą apreiškimą ir pažadą reikalauju sunkaus bandymo: tylėjimo. Niekam tuo tarpu neturite pasakoti, kas esmi. Mano diena jau arti, bet dar neatėjo; būsite liudininkai dalykų, kurių jūs nelaukiate, dargi priešingai, kurių jūs nesitikite. Žinau tą valandą, kurią priverstas būsiu kalbėti, ir kurią jūs būsite priversti kalbėti. Bet, kada mes liausimės tylėję, mano šauksmas ir jūsų šauksmas bus išgirstas tolimiausiuose žemės ir dangaus plotuose.
