Vanduo ir Kraujas.
Pagaliau Kristus numirė taip, kaip reikalavo jo tautos vyresnieji, bet net ir paskutinis jo šauksmas jų nepažadino. Kaikurie, sako Lukas, grižo atgal, mušdamiesi į krūtinę: bet ar šitose krūtinėse yra širdžių, kurios plaka tai didelei širdžiai, kur nustojo plakusi? Nesikalba tarp savęs, skubinasi namo vakarieniauti: gal būt, jiems atsirado išgąsčio, o ne meilės?
Tačiau vienas svetimšalis, Šimtininkas Petronijus, kuris buvo visą laiką nužudymo vietoje ir tylėjo, staiga atsipeikėjo ir iš pagonies lūpų išsiveržė Klaudijos Proculos žodžiai:
— Ištiesų, tas žmogus buvo teisus. Nežino tikro vardo to, kuris mirė, bet tikrai žino, kad jis bent ne piktadaris. Tai trečias romėnų liudijimas nekaltybės naudai to, kuris Apaštalams pasidarys amžinai romėniškas.
Žydai negalvoja apie sprendimo atšaukimą, bet mąsto apie tai, kad bus sugadinta Pascha, jeigu nebus tuojau pašalintas kruvinasis mėsos gabalas. Jau arti vakaras, ir kai saulė nusileis stos Didžioji Subata. Todėl siunčia Pilotui pranešti, kad lieptų pasmerktiesiems sulaužyti kojų kaulus ir Įsakytų juos užkasti. Blauzdikaulių laužymas buvo vienas žiauriausių išradimų nukryžiuotiems sutrumpinti kančias: tai savotiška malonė, skubotumo atsitikimams paranki. Kareiviai, gavę įsakymą, prisiartina prie Galvažudžių ir sudaužo jų blauzdikaulius ir šlaunis buože.
Jėzų matė mirštant, todėl galėjo išvengti nereikalingo kaulų triuškinimo darbo. Tačiau vienas kareivis, pasakoja Jonas, dėl sąžinės ramumo, paėmė ietį, pervėrė Jėzaus šoną ir nustebęs pamatė, kad iš žaizdos ištekėjo kraujas ir vanduo.
Pagal senovės padavimą tas kareivis buvo vardu Lionginas, ir sakoma, kad keli to kraujo lašai nukrito ant jo skaudančių akių ir staiga jos pagijo. Kankinių veikalų rinkinyje sakoma, kad Lionginas nuo tos dienos įtikėjo į Kristų ir dvidešimts aštuonerius metus buvo vienuoliu Cezarejoje, kol jam už tikėjimą nukirto galvą. Klaudija Procula, gailestingasis Legionininkas, kuris paskutinį kartą pavilgė merdėjančio lūpas, Šimtininkas Petronijus ir Lionginas yra pirmieji Pagonys, kurie priėmė Kristų tą pačią dieną, kurią Jeruzalė jį ištrėmė.
Bet ne visi Žydai užmiršo apie jį. Dabar, kai jau numirė, kai jau tikrai mirė, kai jau mirė galutinai; dabar, kai jau atšalo, kaip visi numirusieji, ir nebejuda, kaip tikri lavonai; dabar, kai jau bėra nebylys lavonas, nebepavojingas, ramus, netekęs sielos kūnas, nebebylojanti burna, nebeplakanti širdis, pradeda iš namų eiti, kuriuose nuo vakar vakaro buvo pasislėpę, dvidešimts penktos valandos draugai, vasardrungniai pasekėjai, slapti mokiniai, pasislėpę jo garbintojai, kurie nakties metu slepia žiburius po skvernu, o dieną, kai saulė šviečia, kaž kur dingsta. Visus mes juos pažinome, šituos bičiulius; labai atsargias sielas, kurios dreba tik pamaniusios apie tai, „ką žmonės pasakys“, kurios tave seka, bet ištolo, kurios mielai priima tave, bet kai niekas nemato ir negali drauge pamatyti; kurios gerbia tave, tačiau ne tiek, kad galėtų prieš kitus tą pagarbą pareikšti, ne vien tik prieš pačius save; myli tave, bet ne ligi to laipsnio, kad galėtų pašvęsti vieną poilsio valandėlę arba bent vieną sulūžusį centą tau apginti. Bet kai ateina mirtis, net dėl šitos žmonių vėmalų gaujos šykštumo ir niekšiško, jiems prasideda šventė. Tai jie tuomet išverkia geriausias ir karščiausias spindinčias savo ašaras, tai dienai išimtinai sutaupytas; tai jie savo pūslėtomis rankomis nupina vainikus iš gėlių ir gražias laidotuvių prakalbas, reikia tik pamatyti su kokiu sąskambiu, kokiu užsidegimu ir įkvėpimu atsiduoda nekrologų, epigrafų ir atsiminimų rašytojų darbui. Matant juos, kokie jie susikrimtę, galima būtų pamanyti, kad mirusis neturėjo ištikimesnių draugų už juos ir geros sielos beveik pradeda gailėtis šitų užsilikusių nelaimingųjų, kurie neteko, kaip kad atrodo kitiems, pusės arba bent ketvirčio savo sielos.
Kristui, didesnei jo kančiai gyvenant ir mirštant, niekados nestigo tos rūšies bičiulių, ir du iš jų kaip tik pasirodė šito penktadienio pavakary. Tai buvo du rimti ir žymūs asmens, du žinomi Jeruzalės ir Tarybos nariai, du turtingi ponai—pagal bendrą taisyklę tos rūšies bičiuliai, kaip kad paprastai atsitinka, būna turtuoliai — žodžiu, du Sinedriono nariai: Juozapas iš
Arimatejos ir Nikodemas. Kad nesuterštų savo rankų Jėzaus krauju, jie nepasirodė Sinedriono posėdyje, pasilikdami savo namuose, gal būt, iš savo krūtinių, perimtų gailesiu, giliai atsidusdami ir tuo būdu tikėdamiesi išgelbėti ir savo gerą vardą ir sąžinės ramybę. Bet apie tai nepagalvojo, kad nors ir pasyvus dalyvavimas juos riša su žudikais ir kad susilaikyti, kai galima pasipriešinti, reiškia dažniausiai tą pat, ką ir pritarti. Vadinas, Juozapas iš Arimatejos ir Nikodemas, nors ir nebūdami ir nepritardami, buvo Kristaus nužudymo dalyviai, todėl ir jų vėlesnė atgaila galėjo tik sumažinti, bet ne panaikinti jų atsakomybę.
Bet vakare, kai bičiuliai nieku būdu nebegali mesti jiems įtarimo, ir, pasitenkinę, jau apleido Kaukuolės vietą, ir jokio pavojaus nebėra susikompromituoti aukštųjų kunigų ir miesčionių akyse, kadangi numirėlis bėra numirėlis ir niekam daugiau jis neberūpi, du naktiniai mokiniai, „slėpdamiesi ir bijodamies žydų“, kad suramintų savo sąžines galvoja apie pasmerktojo laidotuves.
Drąsesnis už savo draugą Juozapas „įsidrąsinęs“, kaip sako Morkus, pabrėždamas nepaprastą nuotykį šito bailio su toga — pasirodo Piloto akivaizdoje ir prašo jį išduoti Jėzaus kūną. Pilotas, nustebęs, kad Jėzus jau numirė — nes dažnai nukryžiuotieji net ligi dviejų dienų kovodavo su mirtimi — pašaukė Petronijų, kuris dalyvavo egzekucijos metu, ir išklausęs jo pranešimą, „atidavė“ Sinedriono nariui kūną. Prokuratorius tą dieną buvo dosnus, nes paprastai romėnų valdininkai imdavo iš giminių už pasmerktojo kūno išdavimą užmokesnį. Negalėjo atsakyti tokiam gerbiamam asmeniui, ir be to tokiam turtingam, ir šitos dovanos pagrindas greičiausia buvo įkyrumo atsibodėjimas, o ne mandagumo įrodymas. Vargino jį veik visą pusiaudienį su šituo nelaiminguoju Karalium, ir neduoda jam ramybės jisai net dabar, kai numirė!
Gavęs leidimą Juozapas nuėjo paimti baltą gražią paklodę ir juostas, paskui gi jis pasuko Kaukuolės kalvos link. Pakeliui, o gal jau vietoj jis susitiko su Nikodemu, kuris su juo bičiulavosi gal net dėl jų būdų vienodumo, ir kuris to paties čionai ėjo. Ir Nikodemas nesiskaitė su išlaidomis ir atsivedė tarną, kuris nešė ant pečių šimtą librų tepalo, sudaryto iš mirros ir aliejaus.
Ir priėję prie kryžiaus tuo metu, kai kareiviai Galvažudžius ėmė nuo kryžiaus, kad sumestų juos į vieną duobę, pasmerktiems paruoštą, pradėjo imti nuo kryžiaus Jėzaus kūną.
Juozapas, Nikodemo ir kitų padedamas, ne be vargo ištraukė vinis iš kojų, nes jos buvo labai stiprai įkaltos. Kopėčios čia tebebuvo paliktos. Vienas iš jų pasilipęs ištraukė vinis iš rankų prilaikydamas dabar jau slenkantį žemyn kūną rankomis, kad nenukristų. Paskui kiti jį prilaikė rankomis, nukėlė žemyn ir pardėjo ant kelių tos Sopulingosios, kuri jį pagimdė. Vėliau visi pasuko į arti esantį sodą, kur buvo urvas Jėzui palaidoti numatytas. Daržas buvo turtingojo Juozapo, kuris buvo liepęs padaryti jame sau ir saviškiams urvą, nes tais laikais kiekvienas pasiturįs žydas turėjo savo šeimos kapą, nuošaliai nuo kitų kapų, taip, kad mirusieji nebuvo pasmerkti susimaišyti, kaip kad mūsų laikų administracijos nuskirtose kapinėse, provizorinėse, geometrinėse ir demokratinėse, kaip ir visas mūsų iškilmingas moderniškasis barbariškumas.
Atvykę į daržą du kilnūs kūno nešikai liepė parnešti iš šulinio vandens ir nuplovė kūną. Trys Marijos, — Mergelė, Susimąsčiusi, Išgelbėta, neapleido tos vietos, kur numirė tasai, kurį josios mylėjo. Taip pat ir jos, būdamos labiau įgudusios ir jautresnės už vyrus, pridėjo savo rankas, kad naktį ir taip skubotai atliekamos laidotuvės niekuo nepažeistų to, kurį apraudojo. Joms teko nuimti nuo galvos paniekos vainiką, Piloto kareivių uždėtą ir ištraukyti spyglius sulindusius į odą; jos sušukavo ir suklostė žiedais plaukus, sulipusius nuo kraujo; užvėrė akių blakstienas, į kurias tiek kartų žiūrėdavo skaisčiu jautrumu, ir užčiaupė burną, kurios niekados negalėjo paliesti pabučiavimu. Kiek gi meilės ašarų išliejo ant to veido, kuris balzganoje mirties tyloje buvo atgavęs pirmykštį bruožų švelnumą. Tas jųjų verksmas nuplovė jį daug švaresne rasa, kaip vanduo iš Juozapo šulinio.
Visas kūnas buvo nešvarus, prakaitu, krauju ir dulkėmis aptekęs: rankų, kojų ir krūtinės žaizdos dar tebesruveno krauju. Nuplovus kūną, lavonas buvo Nikodemo kvepalais išteptas, kurių netaupyta, kadangi jų buvo užtektinai, todėl jais buvo net pripildytos vinių padarytos skylės. Nuo tos dienos, kada Nusidėjėlė, užbėgdama šitai dienai už akių, ant savo išgelbėtojo kojų ir galvos buvo išpylusi alebastrinį indą su kvepalais, Jėzaus kūnas tebuvo sutiktas tik smūgių ir spiaudalų. Bet dabar, kaip ir aną kartą Jėzaus išbalęs kūnas buvo apiplautas kvepalais ir ašaromis brangesnėmis už kvepalus.
Paskui, kai tie šimtas Nikodemo librų apgaubė Jėzų lyg kvepiančiais vystyklais, kūnas buvo susuptas į marškonę ir aprištas lininėmis juostomis, galva aprišta drobe, o veidas, kai, visi pabučiavo į galvą, apdengtas kitu užtiesalu.
Urvas buvo atviras ir teturėjo tiktai vieną padarytą kapą nes nesenai buvo iškaltas uoloje ir niekam dar nebuvo patarnavęs. Juozapas iš Arimatejos, kuris nesugebėjo išgelbėti Jėzaus gyvo, bent viename savo namų užleido jam dabar, kai žmonių įtūžimas aprimo, savo tamsų požeminį urvą iškaltą uoloje būsimoms savo laidotuvėms. Abudu Sinedriono nariai pagal paprotį atkalbėjo garsiai laidotuvių psalmę, pagaliau padėję atsargiai Jėzaus kūną uždarė įėjimą į kapą, užritindami didelį akmenį, ir nepratarę nė žodžio atsitolino nuo kapo, o netrukus ir kiti išsiskirstė.
Tačiau Moterys jų nepasekė. Neturėjo jos pajėgų atsitraukti nuo to akmens, kuris jas amžinai atskyrė nuo to, kurį mylėjo daugiau kaip savo grožį. Kaip gi būtų galėjusios palikti vieną dviguboje nakties ir kapų tamsumoje, kuris taip beviltiškai buvo vienas ilgame savo merdėjime? Ir meldėsi jos, tik girdimai tardamos žodžius, prisimindamos draug kokią dieną, kokį nors jo judesį, kokį nors mylimojo žodį, ir, kai viena stengėsi kitą suraminti, ta pradėdavo dar smarkiau verkti. Kartais pašaukdavo jį vardu, atsiremdamos į akmenį, ir kalbėjo į jį dabar, kai jo ausys buvo užvertos mirties ir raištelių, tuos meilius dalykus, kurių neišdrįsdavo jam pasakyti, kada jis tebebuvo gyvas, ir tamsiame, drėgname sodo rūke jam pagaliau reiškė tą meilę, didesnę už paprastąją meilę, kurios jau nebegalėjo sulaikyti savo mažytėse moteriškose širdyse.
Pagaliau šaltis ir nakties baimė jas nugalėjo, ir jos atsitolino nuo kapo su degančiomis nuo ašarų akimis, suklupdamos žolėse ir ant akmenų, pasižadėdamos viena kitai sugrįžti ton pačion vieton, kai tik šventė praeis.
