Lamma Sabactani.
Daugelis nusigandę šios paslaptingos miglos pabėgo nuo Kaukuolės kalvos ir sugrįžo namo negalėdami nė žodžio tarti. Tačiau ne visi. Oras buvo ramus; lietus dar nelijo, ir sutemose vis dar buvo matyt trys baluojantieji kybančių kūnai. Norėjo pasotinti savo akis ligi paskutinio momento šiuo merdėjimu: kam gi išeiti iš teatro pirmiau, negu drama pasibaigs paskutiniuoju šauksmu?
Ir šitie užsilikėliai atidžiai ištempė sutemoje ausis, kad išgirstų ar nepakenčiamas aktorius nepertrauks kokiu žodžiu savo vaitojančios krūtinės alsavimo.
Nukryžiuotojo kančios kiekvieną minutę darėsi vis didesnės. Jo kūnas, jau iš prigimties švelnus, paskutinėmis dienomis nukamuotas, paskutinės nakties kovos įveiktas, paskutinių valandų kančios išvargintas, jau nebeteko jėgų. Dvasia gi dar labiau kankinosi už kūną, kuris dar ją kurį laiką kalino. Jam atrodė, kad jis visiškai yra apleistas, ir jo siela dieviškojo kūdikio staiga paseno tokia senatve, kurios atmintis negali apimti. Buvo nuo jo toli visi laimingųjų dienų draugai, tie, kuriais pasitikėjo visa širdimi, vargšai, kurie su meile į jį žiūrėdavo, vaikai, kurie tiesdavo galvutes jo glamonėjimams, pagydytieji, kurie negalėdavo atsitraukti nuo jo žingsnių, mokiniai, kuriuose jis naują sielą išugdė. Turėjo šalia savęs gaują pablūdusių žmogėdrų, kurie negalėjo susilaukti jo mirties.
Tiktai Moterys jo nepaliko. Nuošaliai, stovėdamos kiek atokiau nuo kryžiaus, bijodamos staugiančios minios, Marija, jo motina, Marija Magdalietė, Kleofo Marija, Salome, Jono ir Jokūbo motina, — o gal ir Joana iš Kuzos ir Morta, stovėjo, lyg prie žemės prikaltos, ligi jo mirties. Dar turėjo pajėgų pavesti Jonui brangiausi ir švenčiausi turtą, kurį paliko žemėje: Skausmingą Mergelę. Bet vėliau pro ašarų miglą jau nieko nebematė ir mirties valandą pasijuto visai vienas, kaip būdavo vienas sunkiausiose savo gyvenimo valandose. Kur gi buvo tas mylis ir rūpestingasis Tėvas, į kuri jisai kreipdavosi, tikėdamasis susilaukti atsakymo ir pagalbos? Kodėl gi nėjo jam padėti, duodamas jam savo buvimo ženklą, arba bent tą malonę padarydamas, kad pašauktų jį prie savęs be to žiauraus vilkinimo?
Ir tuomet tai klaikioje tamsaus oro tyloje suaidėjo tie žodžiai:
— Eli, Eli, lammà sabactaní? Viešpatie, Viešpatie, kodėl mane apleidai?
Tai buvo pirmoji psalmės eilutę kurią nesuskaitomą kartų skaičių kartodavo pats sau, rasdami joje tiek daug savo gyvenimo ir savo mirties įspėjimų. Nebeturėjo jėgų pasakyti ją ištisai, kaip Dykumoje, tačiau jo pažeistoje dvasioje vienas po kito išsiverždavo skausmingi šauksmai: Dieve mano, Dieve mano, kodėl mane apleidai? Kodėl tu toli nuo manęs ir neteiki man pagalbos, neklausydamas mano vaitojimų?.. Tavim pasitikėdavo mūsų tėvai; pasitikėdavo tavim, ir tu juos išgelbėdavai, šaukdavos į tave, ir tu juos išvaduodavai... Bet aš esmi kirminas, o ne žmogus: žmonių pasityčiojimas, tautos pajuoka. Kas tiktai pažiūri į mane, daro iš manęs juokus, iškreipia burną, linguoja galva, sakydamas: kreipkis į Praamžių! Praamžius jį išvaduos, išgelbės, jį kadangi jį myli!
Taip, tu pašaukei mane iš mano motinos įsčios, ir leidai man pailsėti ramybėje ant motinos krūtinės. Neatsitolink nuo manęs, nes jau arti yra pavojus ir nėra kas padeda! Daugybė jaučių sukinėjasi aplink mane, kaišioja į mane savo snukius kaip liūtas, kuris drasko ir kriokia. Aš esmi kaip vanduo, kuris liejasi; visi mano kaulai narstosi, o mano širdis pasidarė kaip vaškas, ji išsilieja mano viduriuose. Džiūsta mano pajėgos, kaip molis; liežuvis limpa prie gomurio; tu mane ištiesi mirties dulkėse. Nes mane apstoja šunes; piktadarių gauja puola mane, pervėrė mano rankas ir kojas. Jie žiūri į mane, saugo mane. dalinasi tarp savęs mano drabužius ir meta burtus dėl mano tunikos. Bet tu, Praamži, neatsitrauk nuo manęs; tu, kuris esi mano galia, ateik man greičiau padėti!
Šitos pranašiškos psalmės maldavimai, kurie taip aiškiai vaizduoja Izaijos Skausmų Vyrą, išsiveržia iš sužeistos Nukryžiuotojo širdies, kaip paskutinis atsidusimas jo merdėjančio žmogiškumo.
Tačiau kai kurie gyvuliai arčiau kryžiaus stovį manė, kad jis šaukėsi į Eliją, tą visuomet gyvą pranašą, kuris žmonių vaizduotėje buvo surištas su Kristaus pasirodymu.
— Jisai šaukia Eliją.
Tuo laiku vienas kareivis paėmė kempinę, pamirkė ją acte, pasmeigė ant žalgos galo ir prikišo ją prie Jėzaus lūpų.
Tačiau Žydai kalbėjo:
Liaukis, pažiūrėsime, ar ateis Elijas nuimti jį žemyn.
Legionininkas nenorėdamas su jais ginčytis padėjo žalgą su kempine į šalį. Bet po kiek laiko — o laikas atrodo begalinis ir sustojęs — šitoje tamsumoje ir laukime, šitoje skaudžioje visų pertraukoje, — pasigirdo iš viršaus rodos jau tolimas Jėzaus balsas:
— Trokštu.
Kareivis vėl paėmė kempinę, įmerkė ją savo indan pilnan vandens su actu — Romos kareivių skiedinys—ir vėl ją prikišo prie sukepusių lūpų to, kuris maldavo ir už jį atleidimo. Jėzus gi, suvilgęs actu lūpas, sušuko:
— Viskas išsipildė.
Amžinasis troškulio malšintojas, kuris tiek kartų gesino kitų troškulį ir palieka pasaulyje gyvenimo šaltinį, kuris niekados neišdžius — kur pavargę atras pajėgų, supuvę jaunystę, neramūs ramybę — nuolatos kentėjo nepatenkintos meilės troškuliu. Dar ir dabar, deginančio karščio drebulyje, netrokšta vandens, bet vieno pasigailėjimo žodžio, kuris perkirstų beviltišką vienumos skausmą. Romėnas, vietoj tyro vandens Galilėjos šaltinių, vietoj paskutinės vakarienės pokylio vyno, duoda jam porą lašų savo aitraus gėralo, tačiau šitas greitas ir laisvas veiksmas to nežinomo vergo atkreipia jo dėmesį, nors jau buvo mirties miglų apsuptas, kad viena širdis pajuto jo širdžiai pasigailėjimo.
Jeigu svetimšalis, kuris niekados nebuvo pirma jo matęs, kai ką padarė, nors tai ir būtų labai mažas dalykas, iš pasigailėjimo jam, tai yra ženklas, kad Tėvas jo neapleido. Išgerta buvo taurė ligi dugno: visas kartumas buvo suvartotas. Draug su mirtimi prasideda amžinybė. Ir, sukaupdamas paskutines pajėgas, dideliu balsu sušunka tamsumoje:
— Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią!
Dar kartą sušukęs pakeltu balsu Jėzus nulenkęs galvą atidavė savo dvasią. Šitas didelis šauksmas toks galingas, kad pajėgė išvaduoti iš kūno sielą, aidėdamas tamsybėse ir dingdamas žemės erdvėse. Šitan balsan, pasakoja Matas „Šventyklos uždanga perplyšo į dvi dali nuo viršaus ligi apačios, ir žemė sudrebėjo, uolos pradėjo skilti ir atsivėrė kapai, ir daugelis šventųjų kūnų, kurie miegojo amžinu mirties miegu, atsikėlė ir, išėję iš kapų, daugeliui pasirodė.“ Bet žiūrovų širdys buvo kietesnės už uolas: šitie lavonai, kuriuose tebuvo gyvybės šešėliai neatsikėlė į aukščiausi pašaukimą.
Veik tūkstantis devyni šimtai metų praėjo nuo tos dienos kada šitas šauksmas praskambėjo, ir žmonės šimtą kartų padidino savo gyvenimo klegesį, kad to balso galybės nebeišgirstų. Tačiau mūsų miestų tamsybėse ir dūmuose, kas kart tirštesnėje tamsoje, kur žmonės užžiebia savo skurdo ugnis, ans beviltiško džiaugsmo ir išsivadavimo šauksmas, tas šauksmas begalinis, amžių amžiais kiekvieną iš mūsų šaukdamas, dar skamba tų sielose, kurie jo negalėjo pamiršti.
Kristus mirė. Mirė ant kryžiaus taip, kaip kad žmonės norėjo, kaip Sūnus pasirinko ir Tėvas sutiko. Merdėjimas pasibaigė, ir Žydai pasitenkinę. Iškentėjo ligi paskutiniosios ir numirė. Dabar mūsų atgaila prasideda —ir ji dar nėra pabaigta.
