Keturios vinys.
Ant pat viršūnės Kaukuolės iškilumos Trys Kryžiai, aukšti, tamsūs, su iškėstomis kryžmomis, tartum kokie milžinai pasiryžę apimti ką į savo glėbi, šmėkšo plačioje švelnaus pavasario erdvėje. Nekrinta nuo jų šešėlis, bet iš visų pusių jie apsupti žydriai mirgančių saulės spindulių. Toks gražus yra tą dieną ir tą valandą pasaulio rūmas, kad rodos negalimas daiktas ir pagalvoti apie kančias; ar gi nebūtų galima tuos medinius stulpus papuošti laukų gėlėmis ir nuo vieno prie kito pakabinti naujų lapų vainikus, paslėpti mirties stulpus, apkaišius juos žalumynais ir jų paunksmėje atsisėsti, kaip susitaikiusiems broliams, kurie viens kitam yra palankūs atsikvėpti saldžiu poilsiu?
Bet Kunigai, Raštų žinovai, Farizėjai, sadistai, kerštingi žmonės, atėję čionai suerzinti savo apetitą trijų merdėjimų reginiu, nesusivaldo nekantraudami ir pašiepimais nori pagreitinti Romėnų lėtumą.
Šimtininkas duoda įsakymą. Du kareiviai prisiartina prie Jėzaus ir šiurkščiais staigiais mostais nuplėšia nuo jo visus rūbus, kuriais jis dėvi. Nukryžiuotasis turi būti visai nuogas, kaip tas, kuris eina į maudyklę, pasakoja vienas senovės rašytojas.
Kai tik buvo išvilktas iš rūbų, tuojau užmetė dvi virves po pažastimis, ir tempia jį ant Kryžiaus. Viduryje stulpo prikalta trinka, kuri turėjo būti atramos vieta, kur kūnas randa laikinę ir skaudžią atramą. Kitas kareivis, atrėmęs kopėčias į vieną rąsto skersinį, lipa aukštyn su plaktuku, griebia už rankos, kuri gydė raupsuotus ir švelniai glostė vaikučių galvas, ištiesia ją ant medžio ir įkala vinį delno vidurin. Vinys ilgos su gražia plačia galvute viršuje, kad būtų galima į ją kalti su užsimojimu. Nepratęs dailidė duoda smūgį ir vinis pramuša kūną, paskui antras ir trečias smūgis, kad aštrusis vinies galas giliai įsitvirtintų ir kad tesimatytų jos galvutė. Iš pervertos rankos švirkščia ant kaliko rankos kraujas, tačiau stropusis darbininkas nekreipia į tai dėmesio ir kala toliau ant šito švelnaus priekalo, kol padaro savo darbą. Tuomet nulipa žemyn ir tą patį daro su kita ranka.
Visi nutilo tikėdamiesi išgirsti prakeiktojo vaitojimų. Tačiau Jėzus tyli budelių akivaizdoje, kaip tylėjo prieš teisėjus.
Dabar atėjo eilė kojoms. Šitą darbą galima atlikti nuo žemės, nes romėnų kryžiai nelabai aukšti, taip kad, jeigu nužudytųjų kūnai esti paliekami ilgesnį laiką, atbėga šunes ir šakalai ir, pasistiepę prie kūnų, išdrasko vidurius ir suėda.
Kareivis pakelia aukštyn Jėzaus kelius, kad kojos letena visa prigultų prie medžio, ir, atmatavęs taikiniu, kad aštrusis vinies galas pataikytų tarp dviejų letenos kaulų, suduoda stiprų smūgį į letenos kauburį ir įkala vinį taip, kad stipriai laikytų. Tą patį daro su kita koja ir, pagaliau, pažiūri aukštyn, vis dar tebelaikydamas rankoje plaktuką, kad įsitikintų, jog darbas yra atliktas gerai ir nieko jam netrūksta. Atsiminė apie lentelę, kurią buvo nuėmę nuo Jėzaus kaklo ir numetę žemėn. Pakelia ją, vėl paima kopėčias ir dviem vinimis prikala ją ties stulpo viršūne, viršum galvos, apvainikuotos erškėčiais.
Pagaliau nulipa žemyn, numeta plaktuką ir žiūri, ar bičiuliai jau pabaigė savo darbą. Ir galvažudžiai jau savo vietose; visi trys Kryžiai jau turi savo kūnų aukas. Kareiviai dabar gali atsikvėpti ir pasidalyti tarp savęs rūbus, nes aniems, kur ten kybo lukštai, jau nebebus jie reikalingi.
Pasmerktųjų rūbai tapdavo budelių lobiu, ir jiems tai priklausė pagal įstatymus. Buvo keturi kareiviai, kurie turėjo teisės į Jėzaus apdarus, ir dalinosi į keturias dalis. Liko tik tunica nesusiūta, bet nunerta, vienas gabalas. Gaila buvo ją supiaustyti, nes tuomet nė vienam nebūtų buvę iš jos naudos. Bet vienas iš jų, senas lošikas, surado būdą. Išsitraukė kaulelius, sumetė juos į savo šalmą, kaip Virgilijaus balandžių mėgėjai, ir pasiūlė bičiuliams mesti dėl tunikos burtus. Dabar Žydų Karalius nieko nebeturi pasaulyje be erškėčių vainiko, kurį paliko ant jo galvos didesniam pasityčiojimui.
Viskas išsipildė: kraujo lašai pamažėle laša iš rankų ant žemės, o iš kojų raudonu lataku sruvena žemyn kryžiaus pastolu. Dabar jau nebepabėgs: piktžodžiaujanti jo burna neužilgo prasivers merdėjant, bet pasiliks nebylė. Žmogžudžiai gali būti patenkinti savimi ir svetimšaliais budeliais. Tas, kuris skleidė žmonėse nuodus, Šventyklos ir Prekiavimo priešas dabar nuramintas keturiomis patikėtinomis sąvaržomis ant paniekos medžio. Jeruzalės ponai galės nuo šio vakaro miegoti ramiu miegu.
Iš gaujos susigrūdusios aplink nugalabijimo vietą pakilo pragariškas pasityčiojimų klegesys, beprasmiški šūkavimai, žiaurūs priekaištai. Štai ans paukštpalaikis, kuris lėmė blogą, atrodo lyg prikalta pelėda su išskėstais sparnais ties kaimiečio prieangiu. Vargšas, kuris tenorėjo vienos tunikos, dabar visai nuogas; valkata, kuris neturėjo akmens padėti po galva, šiandie susilaukė medinės pagalvės; apgavikas, kuris apgaudinėjo žmones savo stebuklais, nebeturi laisvų rankų sutrinti trupučiui purvo, kuriuo grąžinamas regėjimas akliems; Karalius vietoj sosto teturi lentos gabalėlį; Jeruzalės neapkentėjas dabar kybo šventojo miesto akivaizdoje; tiekos mokinių Mokytojas, draugijos vietoj teturi du Galvažudžiu, kurie jam piktžodžiauja, ir keturis kareivius, kurie nuobodžiauja. Tad pasišauk Tėvą, kad tave išgelbėtų, arba angelų legioną, kad nuimtų tave iš ten, o mus, kad išvaikytų ugnies kardu. Tada ir mes |įtikėsime, kad buvai Kristus ir pulsime veidais prie žemės tave pagarbinti.
Kaikurie kunigai linguodami galvomis sakė:
— Tu, kuris turėjai sugriauti Šventyklą ir per tris dienas ją atstatyti, išgelbėk pats save! Jeigu iš tikrųjų esi Dievo Sūnus, nužengk žemyn nuo kryžiaus!
Tai yra kvietimas, kuris labai primena aną Šėtono kvietimą dykumose. Ir jie, kaip Šėtonas, nori stebuklo. Tiek kartų jie prašė ženklo! Būtų didelis ženklas, jeigu tau pasisektų ištraukti keturias vinis ir nužengti nuo kryžiaus, ir ant dangaus užsidegtų Tėvo galybė, kuri mus ištiktų, kaip dievažudžius. Tačiau matai pats, kad vinys yra tvirtos ir nesijudina iš vietos, ir kad niekas nei iš dangaus, nei iš žemės nepasirodo tau padėti!
Tuo pačiu metu tyčiojosi iš jo Raštų žinovai, žydų Vyresnybė, pagaliau, net kareiviai, kurie su šituo visu nieko bendro neturėjo, ir Galvažudžiai, kurie lygiai su juo kentėjo.
— Kitus išgelbėdavo, o negali pats savęs išgelbėti! Ar gi jis ne Izraelio Karalius? Jeigu jis yra Kristus, Dievo Išrinktasis, tegu nužengia nuo kryžiaus, kad pamatytume tai ir galėtume į jį įtikėti! Tegu Dievu pasikliauna, jeigu, iš tikrųjų, Dievas jį nori turėti, tegu gi dabar jį išvaduoja, kadangi buvo pasakęs: Aš esmi Dievo Sūnus.
Skelbėsi atėjęs duoti gyvybės, tačiau dabar nesugeba pats išsigelbėti nuo mirties! Gyrėsi esąs Dievo Sūnus, o Dievas nė pirštu nepajudina išgelbėti savo pirmgimiui nuo paniekos stulpo. Vadinas, jis visados melavo: netiesa, kad jis būtų bent ką išgelbėjęs ir netiesa, kad Dievas yra jo tėvas, o jeigu ten melavo, tai ir visur kur melavo, todėl jis vertas šito likimo. Nebuvo reikalo net šitų išrodymų, visa atėjo savaime taip aiškiai, kad visi jį gali pamatyti, ar gi begali žmonių sąžinė būti ramesnė, kaip mūsų šiuo metu? Jeigu būtų galimas šią valandą stebuklas, tai jis dabar ant kryžiaus nealptų, bet dangus tuščias, o saulė, tas Visagalio šviturys, šviečia mums, kad galėtume geriau matyti jo veido spazmus ir skausmingus jo krūtinės alsavimus.
Labai gaila, kad Romėnai neleidžia pavartoti mūsų senovinės bausmės piktžodžiautojams: kiekvienas mūsų būtų neapsakomai pasitenkinęs, galėdamas pasirinkti tavo galvą taikiniu gražiai išluptiems akmenims; kiekvienas sviesdamas į tave akmenim turėtų savo pasitenkinimo dalį, pridengdamas tavo kūną mėlynėmis, žaizdomis, krauju, apvelkant tave akmenine tunika, paslepiant tave po krūva akmenų. Kartą prieš svetmoterę iškrito mums iš rankų akmenys, tačiau šiandien tikrai niekas nebūtų pasitraukęs: užmokėtum ir už save ir už ją. Ir kryžius turi savo geras puses, tačiau mažiau teduoda žiūrintiems pasitenkinimo. Kad nors šitie svetimšaliai būtų mums leidę suduoti bent vieną smūgį per vinis. Nieko neatsakai? Nebenori sakyt pamokslų? Nevyksta tau žemyn nužengti? Kodėl tu nebeketi mus atversti? Jeigu mes privalome tave mylėti, parodyk mums pirma, kad Dievas tave myli ligi tokio laipsnio, jog pasiryžęs padaryti didelį stebuklą tau iš mirties nasrų išgelbėti.
Bet dieviškasis nukryžiuotasai tyli. Karščio drugys, kuris jau prasideda, nėra toks žiaurus, kaip brolių žodžiai, kurie jį antrą kryžiuoja ant kryžiaus dėl šiurpulingo nežinojimo.
