prodeoetpatria Svarinskas

Svetainė įkurta monsinjoro Alfonso Svarinsko.

Jo atminimui paliekame visus jo įkeltus ir sukurtus straipsnius

Nužudyk jį!

Pilotas jau tarės atsikratęs tos įkyrios pareigos, kurią jam norėjo uždėti jo priešai. Bet, kada pamatė sugrįžtantį Jėzų, apgaubtą šituo baltu, suverenumą primenančiu apsiaustu suprato, kad jam teks vistiek padaryti savo nutarimą.

Įtūžimas tų asmenų, kurie daugeliu atžvilgių jam buvo įtartini, žmonos pasigailėjimas, teisiamojo atsakymai, Antipos susilaikymas, lenkė jį atmesti Žydų reikalavimą atiduoti į jų rankas gyvybę, kurios jie reikalavo. Gal būt, tuo laiku, kai Jėzų nuvilkta pas Tetrarką, jis buvo apklausinėjęs kai ką iš savo dvariškių apie tariamąjį Karalių ir tos žinios, kurias galėjo patirti, sustiprino jo pirmykštį nusistatymą. Jėzaus pamoksluose nieko tokio nebuvo, kas būtų galėję mesti Pilotui įtarimo šešėlį; priešingai, daug buvo tokių dalykų, kurie jam galėjo patikti, arba bent jo akyse galėjo pasirodyti Romos autoritetui naudingi. Jėzus skelbė priešams meilę, o Romėnai Judėjoje buvo laikomi priešais; vadindavo palaimintais vargšus, vadinas, ragino sutikti su likimo lėmimu, o ne sukilti; patarė atiduoti Cezariui, kas yra Cezario, t. y. mokėti imperatoriui mokesčius; buvo priešingas farizėjų formalizmui, kuris apkraudavo nesusipratimais Romėnų santykius su valdiniais; nesilaikė subatos, valgydavo su muitininkais ir pagonimis, ir, pagaliau, skelbė, kad jo Karalystė nėra iš šio pasaulio, bet iš tokio metafizinio ir tolimo pasaulio, kad, ištikrųjų negalėjo sudaryti Tiberijui pavojaus ir tiems, kurie būtų jo įpėdiniai. Žinodamas visus šituos dalykus, Pilotas turėjo pats prisipažinti turįs paviršutiniškumo, kuris yra visų skeptikų požymis, ypatingai tokių, kurie laiko save pastoviais politikais, kad daug geresnis būtų dalykas jam ir Romai, jeigu daugiausia Žydų pasektų Jėzumi, negu kad ruoštųsi slaptose sueigose sukilti.

Jis tad nutarė Jėzų išgelbėti, tačiau į šitą savo malonę nori įnešti dalį sarkazmo, noras pasityčioti iš kunigų vyresnybės, kuri tris kartus prieš jį buvo sukilusi, o dabar jam pradeda įkyrėti, nes jis yra jų budelis. Ir ligi galo jis rodysis, kad jis Jėzų laiko Žydų Karalium. Štai jūsų Karalius, Karalius, kurio jūs esate verti, niekšiška ir nepatikima tauta! Dailydė iš kaimo, valkata, pamišėlis, kuris kliedi apie ne šios žemės karalystes ir kvaršina saujelei žvejų, keliems kaimiečiams ir krūvelei kaimo moterėlių galvas. Pasižiūrėkit į jį, į ką jis paverstas, kaip išniekintas ir kaip jūs ji aprėdėte! Ir kodėl jūs norite jį nužudyti? Pasilaikykite jį sau: nesate nusipelnę turėti geresnį Karalių už šitą. Ir aš taip pat, sekdamas jūsų pavyzdžiu, pasidarysiu sau pramogą iš jo kančios, o paskui paleisiu ji.

Paliepęs išvesti Jėzų, atsistojo tarpdury, ir, kreipdamasis į vyresniuosius kunigus ir kitus, kurie veržėsi priekin atkišę galvas, norėdami išgirsti sprendimą, tarė:

— Atvedėte man šitą žmogų, lyg žmones kurstanti, ir štai, po to kai jūsų akivaizdoje apklausiau jį, aš neradau jame nė vieno nusikaltimo, kuriuo jūs kaltinate. Net ir Erodas nieko nerado, nes vėl atsiuntė pas mus. Vadinas, jis nieko nėra padaręs, už ką kaltas būtų mirties. Pabausiu jį ir paleisiu.

Ne tokio tikėjosi atsakymo staugianti aikštėje minia. Iš tūkstanties atvertų gerklių staiga išsiveržė gyvuliškas riksmas:

—    Nužudyk jį!

Perdaug jau lengva būtų bausmė nuplakti šitą pavojingą Galybių ir Prekybos Dievo priešą. Visai ko kito nori Šventyklos skerdikai. Atėjo reikalauti kraujo, o ne atleidimo nuo bausmės.

—    Nužudyk jį! — rėkė Ananijas ir Kaifas, o su jais drauge šnypščia farizėjiškos gyvatės, kaukia aukų prekiautojai, šventųjų pinigų keitėjai, asilų perkupčiai, vilkstinių varovai.

—    Nužudyk jį! — kaukia Raštų žinovai, apsigaubę teologų togomis, paschalinės rinkos prekiautojai, aukštojo miesto krautuvininkai, Levitai, šventyklos tarnautojai, skolintojų pasiuntiniai, kunigų skelbėjai, visa minia pataikaujančių, susirinkusi prieš Pretoriją.

Kai šiek tiek triukšmas nurimo, Pilotas paklausė:

—    Ką turiu daryti su Jėzumi, kurį vadina Kristum?

Ir visi suriko:

—    Tebūnie prikaltas prie kryžiaus!

Tačiau Prokuratorius priešinasi:

—    Bet ką gi jis yra blogo padaręs?

Susirinkusieji nuolatos šaukė:

—    Tebūnie prikaltas prie kryžiaus! Nukryžiuok jį!

Jėzus gi, išbalęs ir giedrus pašiepiančio apsiausto balzganoje, žvalgosi švelniu žvilgsniu po minią, kuri nori duoti jam tai, ko savo širdyje jau tiek laiko troško. Jis miršta už juos, gaivindamas savyje dievišką viltį, kad savo mirtimi ir juos išgelbės, o jie apsupo jį iš visų pusių, staugdami, lyg rodos jis būtų norėjęs išvengti savo likimo, kurį pats buvo pasirinkęs. Jo draugų nėra čia; jie pasislėpė; visa jo tauta nori perverti vinimis jo kūną: tiktai vienas svetimšalis, romėnas, pagonis gina jo gyvybę. Kodėl ir jis nepasigaili ir neišduoda jo kryžiuotojams? Ar gi jisai nepastebi, kad dirbtinis jo pasigailėjimas nieko kito, be agonijos vilkinimo ir pagilinimo, neduoda? Mylėjo, todėl visai teisinga yra, kad būtų nekenčiamas; prikeldavo iš numirusių, todėl teisinga, kad būtų nužudytas; nori išgelbėti, todėl teisinga, kad visi nori jį nužudyti; nekaltas yra, todėl teisinga, kad būtų už kaltuosius paaukotas.

Tačiau užsispyrėlis Pilotas nepasiduoda Žydų triukšmavilmams nei tyliam Jėzaus maldavimui. Už bet kokią kainą jį nori išgelbėti. Nenori ir šį kartą nusileisti šitiems sužvėrėjusiems niekšams.

Nepavyko jam suversti šitą nemalonią atsakomybę Antipai už mirties sprendimą; nesiseka jam perkalbėti šitą tigrų ir mulų tautą dėl jų nelaimingo Karaliaus nekaltybės. Minia nori pamatyti bent kiek kraujo; ji nori švenčių metu pasigrožėti kryžiavimo reginiu. Pasotinsiu juos — mąsto Pilotas — pakaitu išduodamas jiems žmogžudžio galvą, vietoj nekalto žmogaus kūno.

— Sakau jums, kad nerandu jame jokio nusikaltimo. Bet jūs turite paprotį, kad išleisčiau vieną laisvėn Paschai. Kurį norite paleidžiami: Barabbą, ar Jėzų, kurį Kristum vadina?

Minia netikėtai užklupta nežinojo, ką atsakyti. Ligi tol vienas vardas tebuvo, vienintelė auka, viena mirties bausmė, kurios reikalauta: viskas buvo aišku, kaip dangus tą, balandžio mėnesio vidurio, rytą. Bet šitas paniekos vertas pagonis, kad išgelbėtų tą papiktinimų skleidėją, išvelka aikštėn kitą vardą, kuris visus dalykus supainioja. Norėtų jį tiktai nuplakti, užuot išdavęs mirčiai ir norėtų dabar išduoti kitą piktadarį vietoj to, kurio mes reikalaujame. Laimei čia tebebuvo vyresnybė, raštų žinovai ir kunigai, kurie nebuvo nusiteikę, kad Jėzus iš jų rankų išsprūstų, jie tai viena akimirka pašnibždėjo, ką reikėjo pasakyti. Ir kai Pilotas jų paklausė antrą kartą:

—    Kurį iš dviejų norite paleidžiami? — visi vienu balsu atsakė:

—    Paleisk Barabbą! Šitas gi tenumirštie! Žmogus, kurį Prokuratorius siūlė kaip pakaito kraują kryžiavimų mėgėjams, nebuvo bet koks nenaudėlis. Žmonių padavimuose buvo apie jį išlikę atminimų, kaip apie plėšiką, puldavusi pakeliais, kurį laikyta piktadariu iš profesijos. Iš jo pavardės priedėlio — Bar Rabban, kuris reiškia Rabbo Sūnus arba teisingiau Mokytojo Mokinys, kadangi Rabinų mokiniai būdavo vadinami sūnumis, galima spėti, kad jis pagal savo gimimą ar pagal išeitą mokslą, priklausė Įstatymo Mokytojų luomui. Morkus ir Lukas aiškiai sako, kad jis buvo kaltinamas už papildytą žmogžudybę sukilimo metu, vadinas už politinę žmogžudybę. Barabba Raštų žinovų mokykloje išauklėtas, ilgėdamasis Karalystės atstatymo ir neapkęsdamas pagonių, greičiausia priklausė Narsiesiems ir buvo sugautas metu vieno tų sukilimų, kurie nepavyko, kurie tais laikais būdavo labai dažni. Ar gi galima buvo prileisti, kad ši sadukėjų ir farizėjų brolija, kuri sielos gelmėse nešiojo tuos pačius jausmus, kaip ir Narsieji, nors dėl politinių sumetimų juos ir slėpė arba dėl pasiryžimo stokos apie tai pamiršdavo, kad ji būtų sutikusi su tokiu neįmanomu pakaitu?

Barabba, nors ir žmogžudys — ir apskritai todėl, kad žmogžudys — buvo patriotas, kankinys, svetimųjų persekiojamas. Tuo tarpu kai Jėzus, nors ir nieko nenužudė, norėjo padaryti kažką daug kenksmingesnio už žmogžudybę; norėjo padaryti Mozės įstatymų perversmą, sugriauti Šventyklą. Pirmasis buvo savotiškas tautos didvyris, antrasis buvo tautos priešas. Tad ar gi galima buvo svyruoti pasirenkant?

—    Paleisk Barabbą! Šitas gi tenumirštie!

Pontijus Pilotas nesugebėjo nei padėti nei pats save išgelbėti. Jau jis galėjo tuo metu suprasti, kad Žydų vadai neduos išplėšti žvėrienos, į kurią jau buvo suleidę dantis, vienintelės, kuri gali jų alkį numalšinti. Tą dieną jos troško, kaip oro arba duonos. Nebūtų pasijudinę iš vietos, nebūtų ėję net pavalgyti, kol nebūtų pamatę to klajoklio Mesijos keturiomis vinimis prilkalto į kryžmai sunertus rąstus.

Pontijus Pilotas yra bailys. Bijo padaryti neteisybę; bijo įžeisti žmoną; bijo patenkinti savo priešų reikalavimą, bet tuo pačiu metu bijo paleisti Jėzų; bijo kareivių padedamas išvaikyti tą suerzintą įžūlią minią; bijo pasinaudodamas valdžia pareikšti, kad Jėzus, kaip nekaltas, bus išleistas laisvėn, o Barabba, žmogžudys, bus nugalabytas. Tikras Romėnas, senovės Romėnas, aukštos kilmės, tuojau būtų nusileidęs šitiems įžūliems girtuokliams, kad nereiktų nė valandėlės gaišti, ginant kažkokį nežinomą keistuolį; arba bent būtų pradžioje nusprendęs, kad tas žmogus yra nekaltas ir yra valstybės globoje.

Pilotas gi, įsivėlęs į sumetimus, į atidėliojimus, į beprasmius klausinėjimus, į pusėtinas priemones ir parėdymus, į svyravimus, į netikslius įsakymus ir jų atšaukimus, dabar buvo pamažėle stumiamas ten, kur visai nebūtų norėjęs nugriūti. Bet tai, kad pradžioje nenutraukė bylos griežtu taip arba ne, padrąsino vadų įžūlumą ir minios nerimastavimą. Dabar jam beliko du keliai arba, po tiek išsisukinėjimų ir priešingumų, nusileisti negarbingai, arba statyti save pavojun, sukeliant bruzdėjimą, galintį tomis dienomis, kai Jeruzalėje veik trečdalis visos Judėjos buvo susirinkęs, tapti pavojingu sukilimu.

Išmuštas iš kelio dėl savo ne vyriškų ir svyruojančių minčių, triukšmo apsvaigintas, vėl kreipiasi, lyg patarimo ieškodamas, į tuos, kuriems privalėjo ir norėjo įsakyti:

—    Tad ką gi turiu daryti su Jėzumi, vadinamu Kristum?

—    Nukryžiuok jį! Tebūnie prikaltas į Kryžių!

—    Bet jisai gi nieko blogo nėra padaręs.

—    Nukryžiuok jį! Nukryžiuok jį!

Ką gi jisai žino, tas nepakenčiamas svetimšalis, ar Jėzus padarė, ką blogo, ar ne? Pagal mūsų tikėjimą tai yra niekšas, piktžodžiautojas, tautos priešas ir kaltas mirties. Kaltas mirties, net jeigu nieko nebūtų padaręs, kadangi jo žodžiai pavojingesni už blogiausius darbus.

—    Nukryžiuok jį! Nukryžiuok jį!

—    Pasiimkite jį — šaukia Pilotas — ir nukryžiuokite, nes aš nerandu jame jokios kaltės.

—    Mes turime Įstatymą ir pagal šį Įstatymą jis turi numirti, nes jis save vadina Dievo Sūnumi!

Jėzaus tylėjimas pralenkia gyvulišką triukšmą. Grumiasi dėl jo kūno, o jis lyg vargiai tegali tai pastebėti. Nuo amžių glūdumos žino jisai savo likimą, kuris jam skirtas, ir kad šiandien atėjo jo diena. Perdaug nelygi ta kova! Iš vienos pusės Pagonis, kuris nieko apie jį nežino ir nieko nesupranta, kuris jį ne iš meilės gina, bet iš neapykantos, negina jo su pakeltu šydu, bet išsisukinėjimais ir užuolankomis, kuris labiau bijosi bruzdėjimo, negu neteisybės, kuris spiriasi dėl tuštybės, o ne dėl įsitikinimo nekaltumu. Iš kitos pusės yra pavojuje kunigai, miestelėnai, botagu peršerti, minia, kuri pasiduoda kurstymams, kaip kiekviena minia blogiausiems dalykams. Kiekvienam lengva atspėti, koki bus kovos išvada.

Tačiau Pontijus Pilotas neužleidžia vietos. Padovanos Barabbą jo bendrininkams, bet Jėzaus neapleidžia. Grįžta prie savo pirmos minties: paskirs jam kažkokią bausmę. Gal būt, pamatę mėlynes ir sustingusį nuo mušimo kraują, pasitenkins šituo pakaitu vieton nugalabijimo ir duos ramybę Nekaltajam, kuris vienodu pasigailėjimu žiūri į niekšišką piemenį ir įšėlusius vilkus.

Prokuratorius pasakė, kad jokios kaltės jame neranda, o visdėlto pasmerkia jį nuplakti. Šitas priešingumas, šita pusėtina neteisybė, šita nuolaida yra Piloto stiliaus, bet taip pat, kaip ir kiti bandymai, nepasieks tikslo, ir, pagaliau, prikergs dar vieną gėdą prie galutinio pralaimėjimo.

Žydai šaukia visa gerkle:

— Nukryžiuok jį!

Bet jis sugrįžta Pretorijon ir atiduoda Jėzų kareiviams — romėnams jį nuplakti.

Knygos - straipsnių formatu

Knygos - tikėjimas, Bažnyčia

Mūsų darbai


Svetainės sumanytojas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas