Baltas apsiaustas.
Trečias teisėjas, prieš kurį Jėzus nutemptas, buvo sūnus, kurį kraugerys kiaulė Erodas Didysis, buvo sugyvenęs su viena iš penkių savo žmonų. Jis niekuo nesiskyrė nuo tėvo, nes taip pat darė niekšybes savo broliams, kaip tėvas, kad darė skriaudas savo vaikams. Kai tikras jo brolis Archelaus buvo jo valdinių apskųstas, jis prisidėjo jį ištremti; iš kito brolio Erodo jis atėmė žmoną. Septyniolikos metų paėmė valdžią kaip Galilėjos ir Perėjos Tetrarka, ir, atsidėkodamas Tiberijui, pasisiūlė būti slaptu pranešėju apie savo brolių veiksmus ir kalbas ir Romos aukštųjų valdininkų, kurie buvo Judėjoje. Vienos savo kelionės Romon metu įsimylėjo į Erodiadą, kuri jam buvo anūkė ir giminaitė, kaip duktė jo brolio Aristobulo ir žmona jo brolio Erodo, bet, nežiūrėdamas dvigubo kraujo giminiškumo, prikalbėjo ją vykti draugi su svetmoteries dukra, Salome. Pirmąją savo žmoną, Nabatėjų karaliaus Areto dukterį parsiuntė jos tėvui, kuris pakėlė prieš Antipą karą ir jį sumušė.
Tai atsitiko tuo metu, kai Jonas Krikštytojas pradėjo žmonėse garsėti. Pranašas aštriais žodžiais prikaišiojo ir pasmerkė du kraujo teršėju, svetmoteriu; šito užteko, kad Erodiada įtikintų savo naują vyrą suimti jį ir uždaryti Macheronto tvirtovėje. Žino visi, kaip šlykštusis Tetrarka, susijaudinęs gašliais jaunutės Salomės šokiais, gal būt, naują sugalvojęs kraujo sumaišymą, buvo priverstas paaukoti jai ant auksinės lėkštės garbiniuotą Ugnies Pranašo galvą.
Tačiau Jono šešėlis, net ir nukirsdinus galvą nedavė jam ramybės, ir kai pradėta kalbėti apie Jėzų ir jo stebuklus, jis sakė savo dvariškiams.
— Tai yra prisikėlęs Jonas Krikštytojas.
Rodos, kad jis neišleido iš savo akių naujo pranašo ir vienu laiku buvo sumanęs paruošti jam tokį pat likimą, kaip kad buvo pasielgęs su Pirmtakūnu. Bet, giliau apsvarstęs, ar tai politiniais sumetimais, ar dėl prietaringumo, nebesipainioti su pranašais, nusprendė geriau priversti Jėzų apleisti Tetrarkijos ribas. Vieną dieną keli Farizėjai, greičiausia paties Erodo paskatinti, nuėjo Jėzui pasakyti:
— Palik šį kraštą ir eik iš čia, nes Erodas nori tave užmušti.
— Eikite ir pasakykite šitai lapei — atsakė — kad man reikia eiti šiandie rytoj ir poryt, nes gali būti, kad pranašas numirtų ne Jeruzalės mieste.
Ir štai dabar, nebetoli nuo mirties, pasirodo prieš lapę Jeruzalėje. Šits gi išdavikas, šnipas, svetmoteris, kraujo teršėjas, Jono žudytojas ir pranašų priešas geriausiai yra paruoštas tam, kad pasmerktų nekaltybę. Tačiau Jėzus jį gerai buvo pakrikštijęs: jis labiau panašus į lapę, negu į tigrą, užtenka jam begėdiškumo pavaduoti Piloto rolei. Pasakoja Lukas, „jog labai apsidžiaugė“, nes jau nuo senai norėjo jį pamatyti todėl, kad daug buvo apie jį girdėjęs kalbant ir tikėjosi pamatyti koki nors jo padarytą stebuklą“.
Idumėjaus ir Samaritonės vaikas, Jono ugnies nuplikytas, priima dabar Jėzų taip, kaip senas laukinių žvėrių tramdytojas, kuris jau turi ant rankos liūto nagų pėdsakus, žiūri į naują žvėrį, kurį jam atvedama pažiūrėti. Bet, kaip visi rytų barbarai, jis serga manija pamatyti kokį nors stebuklą, ir įsivaizduoja sau Jėzų kaip klajojantį burtininką, kuris gali, panorėjus, pakartoti kokį nors savo burtą. Neapkenčia jo, kaip neapkentė Jono, tačiau dar ir todėl jo neapkenčia, kad jo bijosi: pranašai turi kaž kokią galybę, kurios jis nesupranta, bet kuri įvaro jam baimės, — gal būt, kad Jono galvos nukirtimas atnešė jam nelaimę. Ir jis trokšta, kad Jėzus būtų nužudytas, bet jokio noro neturi būti jo mirties bendrininku.
Matydamas, kad šiuo momentu nėra ko laukti stebuklų, pradėjo jam duoti daugybę klausimų, bet Jėzus visai jam neatsakė. Buvo nutraukęs savo tylėjimą Ananijai, Kaifai ir Pilotui, bet nenutrauks jo šitam vainikuotam niekšui. Ananijas ir Kaifas yra jo atviri priešai, Pilotas yra aklas, kuris veikia apgraibomis, tikėdamas išgelbėsiąs jį, tačiau šisai yra baili lapė, net įžeidimo neverta.
Kunigų vyresnieji ir Raštų žinovai bijodami, kad Jono žudytojui gali pristigti drąsos, kaip ištikrųjų atsitiko, nužudyti Jėzų, ėjo paskui savo auką ligi tos vietos ir skundė ją visu įžūlumu. Tie triukšmingi kaltinimai ir apkaltintojo tylėjimas kurstė Erodo Antipos užslėptą pyktį, kuris, draug su savo kareiviais prisityčiojęs iš dieviškojo nebylio, užmetė jam ant pečių blizgantį apsiaustą ir pasiuntė ji atgal pas Pilotą.
Ir jis taip pat kaip Romėnas, bet dėl kitokių sumetimų, biaurisi pasmerkti tą, kuris buvo Jono apkrikštytas, ir, gal būt, jis yra tas pats Jonas, atsikėlęs iš numirusių atkeršyti jam. Atsiskirdamas su juo, jis duoda jam dovaną, kuri yra nesąmoningas pasmerktojo įrodymas. Baltumu žvilgąs apsiaustas, kaip žinome iš Juozapo Flavijaus, yra Žydų Karalių apdaras, o Jėzus kaip tik ir yra apskųstas už tai, kad nori tapti Žydų Karalium.
Apsukrusis Antipa norėjo pasityčioti tos dovanos ironija, tačiau tuo pačiu metu, apgaubdamas Jėzų baltu apsiaustu, kuris yra nekaltybės ir suverenumo ženklas, niekšiškasis lapė pasiuntė pas Pilotą simbolišką pasiuntinybę, kuri nesąmoningai patvirtina Klaudijos Prokulos tarpininkystę, Kaitos skundą ir Kristaus prisipažinimą.
