Aprištas veidas.
Kai tik valdovų vaidinamoji komedija pasibaigė mirties sprendimu, prasidėjo jų valdinių piktas žaidimas.
Tuo tarpu, kai vyresnybė nuėjo pasitarti, kuriuo būdu išgauti iš Prokuratoriaus sprendimo patvirtinimą ir neatidėliojamą dar tą pačią dieną sprendimo vykdymą, Jėzus buvo atiduotas į tarnų, buvusių rūmuose, rankas, kaip atiduodama nudėto gyvulio viduriai gaujai šunų, kurie dalyvauja medžioklėje. Ir tarnai, kurie suvalgo likučius nuo Šventyklos stalų, turi, rodos, šiokią tokią teisę pasmaguriauti. Žmogus gyvulys, kai jis yra tikras neužsitrauksiąs jokios bausmės už savo veiksmus, nežino geresnės pramogos už tą, kaip nukreipti savo pyktį į beginklį su juo didesniu pasimėgimu, jeigu tas beginklis yra nekaltas. Gyvuliškumas, pasislėpęs, tačiau nenugalėtas kiekvieno mūsų gelmėse, išsiveržia visas laukan su visu savo begėdiškumu ir žiaurumu; veidas pavirsta snukiu, dantys — iltimis, rankos sukumpsta kaip plėšrūs nagai; balsas veržiasi iš gerklės gilumos ne atskirais garsais, bet kaip kriokimas ir žviegimas. Jeigu vienas kraujo lašas ištrykšta, tai visi nori jo palaižyti; nėra svaigesnio gėralo už kraują; jis labiau suerzina už vyną, ir taip gražus akiai, į jį pažvelgus, jo purpurinėje spalvoje, gražesnis už Piloto vandenį.
Tad tuo labiau šito žvėriškumo išsiveržimai kartais pavirsta pramoga; net ir tigrai mėgsta pažaisti, ir vaikai, šiek tiek paugėję ir įgavę vaikiško pajėgumo, žaidžia kaip tigriukai. Sargybiniai laukdami, kad svetimšalis duotų savo sutikimą nužudyti vieną iš nekalčiausių jų brolių, nori parodyti pasmerktajam pasmerkimą. Nori su juo pažaisti. Leista jiems pažaisti su savo Karalium, pašokinėti su savo Dievu. Jie, pagaliau, nusipelnė tos pramogos. Visą naktį budėjo — o naktis buvo šalta — paskui žygiuoti lig Alyvų kalno, pasipriešinimo baimė, baimė ne visiškai beprasmiška, nes vienas iš jų neteko ausies, po to laukimas ligi pat ryto: tai nepaprastas nuovargis, juo labiau, kad švenčių metu, kad miestas ir šventykla pilna svetimšalių ir, taip sočiai galima visur pasinaudoti.
Bet nežino kuo pradėti. Surištas, draugai jo išbėgioję, tačiau tas žmogus žiūri į juos su tokiu žvilgsniu, kokio niekados nebuvo pastebėję ligi šios valandos, ramiu žvilgsniu, kuris, rodos, skrieja į kaž kokią tolybę už jų, ir tuo pačiu metu ieško jų ir kiauriai juos peržvelgia, kaip įžūlūs saulės spindulys, tas surištas žmogus, išvargęs, kurio veide naujas prakaitas išspaudė kraujo lašus, sustingusius veiduose, tas žmogus sutrintas į pelenus, tas kaimietis be užtarėjų ir apgynėjų, pasmerktas aukščiausio ir švenčiausio Žydų teismo mirti, tas skarmalas žmogaus pavidalo, turįs prieš save tiktai vagių ir vergų kryžių, tas žaislas valdovų rankose, kurį valdovai atidavė į savo tarnų rankas pramogai, kaip saturnalijų žaislą, tas žmogus, kuris nekalba, nedejuoja, neverkia, bet pažvelgia į juos, lyg gailėdamasis jų, kaip tėvas pažvelgia į savo sergantį sūnų, kaip draugas žiūri į pamišusį draugą, tas žmogus, būdamas visiems žaislu, skverbiasi į jų pataikaujančias sielas su kažkokia paslaptinga pagarba.
Bet vienas Raštų žinovų ar Vyresniųjų davė pavyzdį ir, eidamas pro Jėzų, spiovė į jį. Perdaug net rūpinosi savo apeiginiu švarumu, nenorėjo jisai savo rankų sutepti, nuplautų Paschai valgyti, paliesdamas Dievo priešą, kurį jau galima buvo laikyti nešvarų lyg lavoną, esantį jau taip arti mirties. Yra juk seilės: ką tai reiškia seilės ? Kūno atmatos, niekam tikusi drėgme pavirtusi medžiaga.
Ir apšviestą rytmečio saulės ir pavergtos dievystės, persimainiusį veidą nuo saulės šviesos ir meilės spindėjimo, pirmąjį auksinį Kristaus veido Kančios kraują apdengė Žydų spiaudalai.
Tačiau tarnų ir sargybinių gauja nepasitenkina spiaudymais ir nesibijo suteršti savo rankų. Vyresniųjų pavyzdys nugalėjo ir pasmerktojo broliško skausmingo žvilgsnio žavingumą. Arčiau stovintieji sargybiniai muša jį veidan; tie, kurie negali pasiekti užgauti veidą, užgauna kumščiais ir stumdydami, o žodžiai, kurie lekia iš sugyvulėjusios gaujos lūpų, žiauriau žeidžia kaip smūgiai.
Veidas, kuris buvo toks baltas kaip erškėčio žiedas ir taip spindėjo kaip saulės auksas, tamsėja nuo mėlynų dėmių ir kraujo subėgimų. Gražus, malonus kūnas, mušamas kumščiais ir stumdomas, svyrinėja staugiančios gaujos viduryje. Tiems, kurie drebia jam į akis šlykščius žodžius iš savo nenuvokiančių sielų gelmių, Jėzus neatsiliepia nė vienu žodžiu. Sargybiniui, kuris Ananijo akivaizdoje užgavo jį per veidą, atsakė, prašydamas pataisyti, jeigu būtų apsirikęs: šitai gi sugyvulėjusiai gaujai nieko neturi, ką pasakyti.
Vienas iš jų ima nešvarų skarmalą, apdengia krauju pasruvusį sudaužytą veidą ir, surišęs iš užpakalio skarmalo galus, aplinkui padaro tuščią vietą:
— Pažaiskime, sako, aklą musę. Jis giriasi esąs pranašas; pažiūrėsime, ar sugebės įspėti, kas jį užgauna.
Veidas uždengtas. Ar šitas nesąmoningas tarno veiksmas buvo pasigailėjimas, ar jis norėjo apsaugoti Jėzų nuo sugyvulėjusių brolių reginio? O gal būt jo žvilgsnis, kenčiančios meilės pilnas, ištikrųjų, buvo nepakenčiamas?
Padykę žiauruoliai apstoja jį ratu ir kartą vienas, paskui kitas tampo už apsiausto skverno, suduoda kumštimis per pečius arba į galvą, bado nykščiais nugarą.
— Pranašauk, Kristau, kas tasai, kuris tave užgavo?
Kodėl neatsako? Ar gi jis nepranašavo apie Šventyklos
išgriovimą, apie karus ir žemės drebėjimus, Žmogaus Sūnaus atėjimą debesyse ir tiek kitokių nesąmonių? Kaip gi neatspėja taip lengvo vardo, taip arti esančio asmens? Koks gi jis pranašas? Ar gi jis staiga neteko savo galybės, arba gal jos niekados neturėjo? Tamsiems kaimiečiams iš Galilėjos jis galėjo įkalbėti savo istorijas, bet čia mes esame Jeruzalėje, kuri nusimano apie pranašus, kuri, kai jie nesilaiko įstatymų, sugeba juos nužudyti. „Ir daug kitų dalykų — pasakoja Lukas — kalbėjo prieš jį, piktžodžiaudami."
Bet Kaifas ir kiti skubinasi manydami, kad tarnų gauja jau pakankamai turėjo pramogos. Reikia nuvesti tariamąjį Karalių pas Pilotą, kad duotų savo sutikimą priimtam nutarimui: Sinedrionas turi teisę teisti, bet nuo to laiko, kai Judėja yra Romėnų žinioje, deja, nebeturi teisės vykdyti mirties sprendimų (jus gladii). Ir vyresnieji kunigai, raštų žinovai ir senesnieji, o su jais sargyba, kuri velka virvėmis surištą Jėzų, visi apsupti šūkaujančios ir pakeliui didėjančios minios eina Prokuratoriaus rūmų link.
