Gaidžiagystis.
Tiktai du iš vienuolikos bėglių pradėjo gailėtis savo bailumo ir sekė iš tolo, slėpdamiesi namų šešėliuose, ėjo drebėdami paskui bliksinčius žiburius, kurie lydėjo Kristų į brolžudžių lindynę: Simanas, Jonos sūnus, ir Jonas, Zabedėjaus sūnus.
Jonas, kuris buvo pažįstamas Kaifos tarnams, įėjo į rūmų kiemą veik kartu su Jėzumi, bet Simanas — labiau gėdydamasis arba bijodamasis — nenorėjo įeiti ir pasiliko stovėti už vartų. Kiek laiko praslinkus, Jonas, nematydamas draugo ir norėdamas, matyt, turėti jį šalia savęs, kad būtų drąsiau, arba reikale galėtų gintis išėjo iš kiemo ir, įtikinęs įtaringą vartų prižiūrėtoją, jį įsivedė kieman. Bet Petrą įeinantį pro vartus pažino tarnaitė:
— Ar gi ir tu nesi vienas iš mokinių to žmogaus, kurį suėmė?
Tačiau Petras dėjosi lyg būtų įsižeidęs:
— Nežinau ir nesuprantu, ką nori tuo pasakyti. Aš jo nepažįstų.
Ir draug su Jonu atsisėdo prie ugniakuro, kurį tarnai buvo sukūrę kieme, nes, nors jau buvo balandžio mėnuo, naktis dar buvo gana šaltoka. Moteriškė, tačiau, nenusiramino; prisiartinus prie ugnies ir gerai į jį įsižiūrėjus, tarė:
— Ir tu buvai su Jėzumi Nazaretiečiu.
„Ir antrą kartą jisai užsiginė, prisiekdamas."
— Aš tau sakau, kad jo nepažįstu.
Tarnaitė sugrįžo kraipydama galvą prie vartų, bet žmonės, kurių dėmesį atkreipė toks karštas užsigynimas, stropiai pažvelgė į jį ir pasakė:
— Ištikrųjų, ir tu turi būti iš jų tarpo, nes ir iš tavo kalbos galima pažinti.
Tuomet Simanas vėl pradėjo siekti ir tvirtinti, kad nesąs tas, kuo jį laikoma, bet vienas iš tenai buvusių, Malkaus giminaitis, kuriam Petras buvo nukirtęs ausį, pradėjo jį kaltinti savo liudijimu:
— Ar gi aš nemačiau tavęs drauge su juo darže?
Bet Petras, nors jau sugautas melavęs, pradėjo vėl siekti, kad jį sumaišo su kuo kitu, ir kad jis nepriklausė suimtojo žmogaus draugams.
Tuo pačiu metu Jėzus, surištas sargybinių būryje, ėjo per kiemą, pasikalbėjęs su Ananija, pereidamas į kitą rūmų pusę, kur gyveno Kaifas, išgirdo Simano žodžius ir pažvelgė į jį. Vienai tiktai akimirkai užmetė ant jo akis — tas akis, kuriose užsigynėlis vieną dieną sugebėjo įžiūrėti dieviškumo spindėjimą — viena tiktai akimirka tepažvelgė į jį tomis akimis, kurių žvilgsnį sunkiau tegalima buvo iškęsti dėl jų begalinio malonumo negu pasipiktinimo. Ir šitas žvilgsnis sužeidė kruviną vargšę žvejo širdį, ir ligi pat mirties jis negalės užmiršti šitų maloniai skausmingų akių, į ji atkreiptų tą baisiąją naktį; tų akių, kurios vienu žvilgsniu pasakė tiek daug ir gilių jaudinamų dalykų, kurių nebūtų galima išreikšti tūkstančiais žodžių.
— Ir tu, kuris buvai pirmasis, kuris man didžiausios vilties sužadinai, kiečiausias iš visų, bet ir karščiausias už visus, tamsiausias, bet ir labiau prisirišęs, ir tu Simanai, kuris kelyje netoliese Cezarėjos tvirtu balsu pasakei tikrąjį mano vardą; tu, kuris žinai visus mano žodžius ir tiek kartų bučiavai mane tomis pačiomis lūpomis, kurios dabar išsigina pažinties su manim; ir tu, Simanai — Petrai, Jonos sūnau, užsigini manęs akivaizdoje tų, kurie rengiasi mane nužudyti! Turėjau pagrindo, vieną dieną, pavadinti tave papiktinimu ir padaryti tau priekaištą, kad nesupranti, kas yra Dievo, bet pagal žmonių nuomones sprendi. Tu būtum galėjęs bent pasišalinti, kaip kad kiti padarė, jeigu tu jautei negalėsiąs gerti su manim taurės išniekinimo, apie kurią aš tiek kartų tau buvau pasakojęs. Pabėgki, kad tavęs daugiau nepamatyčiau ligi tos dienos, kada ištikrųjų būsiu laisvas, o tu tikrai tikėjimo perdirbtas. Jeigu bijaisi dėl savo gyvybės, kam čia esi; jeigu nesibijai, tai kam užsigini manęs? Juda bent paskutiniu momentu buvo už tave lojalesnis; atėjo su mano priešais, bet neužsigynė, kad mane pažįsta. Simanai, Simanai, aš sakiau tau, kad paliksi mane, kaip ir kiti paliko, bet tu daug žiauresnis už kitus pasirodei. Jau atleidau tau savo širdyje, jau neužilgo mirsiu ir atleidžiu tiems, kurie rengia man mirtį, tad ir tau atleidžiu, ir myliu tave, kaip anksčiau visados mylėjau, bet ar galėsi tu pats sau atleisti?
Šito žvilgsnio slegiamas Simanas nuleido galvą, širdis gi jo krūtinėje taip smarkiai plakė ir šokinėjo, kaip pamišėlis draskosi kalėjime, kad jokiu būdu nebebūtų galėjęs antrą kartą užsiginti. Nepakeliamas karštis degino jo veidus skausmo iškreiptus, tartum šalia jo čia buvo ne ugniakuras, bet Geenos8) žiotys. Gailesio ir nusiminimo mišinys, neapsakomas susigraužimas draskė visą jo būtybę: kartais jam rodėsi, kad jis jau pradeda stingti kaip ledas, tai vėl jam rodėsi, kad jis dega liepsnose. Prieš minutę jis buvo pasakęs, kad niekados Jėzaus nepažinojo, dabar gi rodėsi jam, kad jis tikrai ji pažino šitą momentą pirmą syk, lyg, rodos, šitos jo akys būtų pervėrusios ii arkangelo kalavijo žaibu.
8 Geena — mitolog. pragaras. Pm.
Sunkiai pakilo nuo žemės ir kniubdamas nuėjo kiemo vartų link. Atsidūrus lauke, tylioje apiaušrio vienumoj, kaž kur tolumoj gaidys sugiedojo. Tas linksmas ir spiegiąs gaidžiagystis Simano ausyse pasklido lyg koks riksmas, kuris verčia staigiai pabusti kietai įmigusi žmogų; pasklido kaip netikėtas kadaise pasikalbėjimo atsiminimas, kaip grįžimas į kūdikystės namus, rytmetį į sodą, žaliuojanti tarp ežero ir dirvos,—kaip senai pamirštas balsas, kuris staiga nušviečia visą gyvenimą, lyg žaibas naktį. Tuomet galima buvo pastebėti apiaušrio prieblandoje žmogų, sverdikuliuojantį kelyje lyg girtą, su skraiste apgaubta galva, ir susikuprinę pečiai nuolatos judėjo beviltiškai verkiant.
Verk, dabar, Simanai, kai Dievas duoda tau savo malonės verkti. Verk už save ir Jį, verk už savo brolį išdaviką, verk už savo pabėgusius brolius, verk už mirtį to, kuris miršta, ir už tavo vargšę sielą, verk už visus tuos, kurie po tavęs ateis ir taip darys, kaip tu darai, ir, užsigynės savo išgelbėtojo, nesumokės išpirkimo gailesio kaina. Verk už visus piktžodžiautojus, už visus užsigynėlius, už tuos visus, kurie sakys, kaip tu, „aš nesu iš jo draugų.“ Kuris mūsų bent kartą gyvenime nepadarė to, ką yra padaręs Simanas? Keli iš mūsų, Kristaus Bažnyčioje gimusių, kurie kūdikių lūpomis tardavome jo vardą, klaupdamiesi prieš krauju apšlakstytą jo veidą, pabūgę svetimos šypsenos, nepasakę: Niekados jo nepažinojau?
Bent tu, nelaimingasis Simanai, nors tu esi Uola, išverk visas ašaras iš savo akių, ir apdenk savo veidą medžiaga, skausmo iškraipytą ir suvilgytą ašaromis. Nepraeis ir keletas dienų, o Atsikėlusis pabučiuos tave antrą kartą, nes tavo verksmas visiškai yra nuplovęs tavo kreivai prisiekusias lūpas.
