Tamsybių valanda.
Tai gauja žmonių, kuri klega ir sukinėjasi apie Šventyklą, Sinedriono apmokama: žemiausios rūšies šventovės parazitai, šiaip taip apdaryti sargybinių uniforma; prieangių ir laiptų šlavėjai ir vartininkai, kurie vietoj šluotų ir raktų tą vakarą paėmė rankosna kalavijus. Daug jų buvo, „didelė gauja“, sako Evangelistai, nors žinojo, kad turės prieš save tiktai dvylika, kuriems išviso tebuvo tik du kardai. Ir beginkliai Pranašai sukelia baimės gatvės mišriai gaujai.
Šita ginkluota gauja pasiekė viršukalnę su žibintuvais ir pasmeigtais ant lazdų žiburiais, lyg būtų kokia naktinė iškilmė. Išblyškę Mokinių veidai, pamėlynavęs Judos veidas tartum drebėjo plevenančioje žiburių šviesoje. Kristaus veidas, sustingusio kraujo lašais dėmėtas, tačiau skaidresnis už žiburių šviesą, buvo Iskarioto pabučiuotas.
— Ko atėjai, drauge? Savo pabučiavimu išduodi Žmogaus Sūnų?
Tu žinai, ko atėjai, ir žinai, kad šitas pabučiavimas yra pirmoji kančia, sunkiausia iš visų. Šitas pabučiavimas yra ženklas samdininkams, kurie nežino nusikaltėlio veido bruožų — „tas, kurį pabučiuosiu, suimkite jį ir veskite atsargiai, gerai apsižiūrėdami“, buvo pasakęs prekiautojas krauju niekšams, kuriuos jisai vedė, eidamas į kalną — bet šitas pabučiavimas yra tuo pačiu metu bjauriausias suteršimas tų lūpų, kurios žemės pragare prabilo daugiau, negu dangiškais žodžiais. Spiaudymai, mušimai veidan žydų minios ir Romos kareivių, uksuse pamirkyta kempinė, kuri šitas lūpas palies, nebus taip baisiai šlykšti, kaip tas pabučiavimas, tų lūpų pabučiavimas, kurios jį vadindavo draugu ir mokytoju, kurios gėrė iš jo taurės, kurios valgė draug su juo iš to paties dubenio.
Gavę sutartą ženklą drąsesnieji prisiartino prie jų valdovų priešo.
— Ko ieškote?
— Jėzaus Nazaretiečio.
— Aš esmi.
Ir kai tik pasakė: „Aš esmi“, — ar tai buvo jo balso skambėjimo ypatumas, ar žvilgsnis dieviškųjų jo akių, — puolikų gauja pasitraukė nuo jo. Bet ir šituo momentu Jėzus galvoja apie savųjų išgelbėjimą:
— Pasakiau jums, kad aš esmi, jeigu tad manęs ieškote, leiskite eiti tiems, kurie čia su manim yra.
Tuo laiku, naudodamasis sumišimu, kuris kilo tarp samdininkų, atsigavęs iš miego ir išgąsčio, Simanas sugriebė kardą ir nukirto Malkui, Kaifos tarnui, ausi. Petras tą naktį yra pilnas netikėtinumų ir priešingybių: po vakarienės prisiekinėjo, kad vis tiek, kas atsitiktų, jisai vienas neapleis Jėzaus; paskui darže ramiausiai užmiega, ir nėra būdo iš miego jį prikelti; dabar, deja, per vėlai veržiasi į kruviną kovą, kaip gynėjas; o dar kiek vėliaus užsigins, kad nebuvo nei pažinęs Mokytojo.
Staigus ir beprasmiškas Simano veiksmas Kristaus tuojau atmetamas.
— įdėk savo kardą į makštį: visi, kurie griebiasi kardo, nuo kardo ir žus. Ar gi aš atstumsiu nuo savęs taurę, kurią man davė Tėvas?
Ir ištiesia rankas arčiau stovintiems tarnams, kurie stropiai suriša jas atsineštomis virvėmis. Tuo metu, kai jie iš užpakalio riša jam rankas, belaisvis meta jiems į akis kaltinimą dėl jų niekšiškumo.
— Išėjote manęs suimti su kalavijais ir lazdomis, tartum būčiau koks piktadaris. Kasdieną buvau Šventykloje mokyti ir nepakėlėte prieš mane savo rankų; tačiau šita yra jūsų valanda, valanda, kurią viešpatauja tamsybių galia.
Jis yra pasaulio šviesa ir tamsybės nori ją užgesyti. Bet jos tegalės tiktai apgaubti ją, ir tiktai trumpą laiką, kaip liepos mėnesio vidudienio saulę apgaubia tamsus audros debesis, bet, po valandos, vėl sužiba saulė, skaidresnė ir puikesnė, negu pirmiau žibėjo. Ginkluota gauja nerdamosi iš kailio triumfališkai sugrįžta ir kad gautų savo užmokesnį, nieko jam neatsako. Ir eina į pakalnę, tempdami jį virve, kaip piovikai, vilkdami skerdyklon jautį. „Tuomet—prisipažįsta Matas—visi mokiniai jį apleido ir išsibėgiojo.“ Mokytojas uždraudė gintis; Mesiją, užuot nubaudęs priešus žaibu, ištiesė rankas surišti; Išganytojas neturėjo jėgų išsigelbėti. Ką jie turėjo daryti? Pasislėpti, kad ir jų nesuimtų ir nestatytų prieš anuos valdovus, kuriuos dar vakar svajojo nuversti, ir kurie šiandien, žiburių ir kalavijų blizgesy pasireiškė jų nusigandusiose akyse visai netikėtai kaip galiūnai. Tiktai du sekė iš tolo niekšiškų palydovų būrelį, juos mes atrasime Kaifos kieme.
Visas šitas sambrūzdis pažadino kaž kokį vaikėzą, kuris miegojo Aliejinėje. Smalsus, kaip visi jaunuoliai, greitai apsivilko ir, apsisupęs marškone, išbėgo laukan pasižiūrėti, kas ten darosi. Sargybiniai manydami, kad tai yra vienas iš mokinių, kuriam nepasisekė laiku pasislėpti, sugriebė jį, bet jaunuolis, išsisukęs iš marškonės, paliko ją užpuolikų rankose ir nuogas pabėgo.
Niekuomet nesužinota, kas per vienas buvo anas paslaptingas pažadintas jaunuolis, kuris taip netikėtai pasirodė nakties metu ir taip pat netikėtai dingo. Gal tas jaunuolis buvo Morkus
— tas pats, kuris pasakoja, vienintelis iš Evangelistų, apie tą atsitikimą — ir jeigu tai tikrai jis būtų buvęs, galima būtų manyti, kad nuo tos nakties, nesąmoningo kančios pradžios liudininko sieloje atsirado pasiryžimo tapti pirmuoju šitos kančios istoriku, kaip kad juo ištikrųjų tapo.
