Žmogus su ąsočiu.
Susiderėję dėl kainos ir sumokėję pinigus, pirkėjai nenori laukti ilgai aukos. Nutarė prieš šventes pasiimti. Didžiausia šventė Pascha subatoje, o šiandien jau turime ketvirtadienį.
Jėzui belieka viena laisvės diena, — Paskutinė Diena.
Prieš palikdamas draugus — tuos, kurie šiąnakt jį paliks — norėjo dar vieną kartą prie ramybės stalo padažyti su jais viename dubenyje kąsnį duonos. Pirmiau, negu jo veidas bus apiplautas sirijiečių kareivių ir žydų minios spiaudalais, nori atsiklaupti ir nuplauti kojas tiems, kurie turės vaikščioti ligi mirties žemės keliais, skelbdami jo mirtį. Pirmiau, negu pradės iš jo rankų, iš kojų ir iš krūtinės varvėti kraujas, nori paaukoti pirmieną tiems, kurie draug su juo sudarys vieną sielą ligi pasaulio pabaigos. Pirmiau, negu pajus troškulį prikaltas prie sukaltų skersinių, nori išgerti draug su draugais vynuogių išspaustas sultis iš tos pačios taurės. Mirties priešdienis bus lyg naujos žemės pokylio įžanga.
Buvo ketvirtadienio rytas, pirmoji neraugintos duonos diena. Mokiniai paklausė:
— Kur nori paruošiamas valgyti Pascha?
Sūnus Žmogaus mažiau teturi už lapes, neturi pastogės. Paliko visai Nazareto namelius; toli buvo Kapharnaumas, Simano namai, kurie pradžioje jam lyg savi buvo; gerokoj atstumoj už miesto, Betanijoj, buvo Mortos ir Marijos namelis, kuriame jautėsi kaip šeimininkas.
Jeruzalėje teturi priešus, arba silpnabūdžius bičiulius: Juozapas iš Arimatėjos priims jį kaip svečią tiktai rytojaus dieną, vakare, tamsiame urve, paruoštame tik kirminams vakarieniauti.
Bet pasmerktasis paskutinę dieną turi teisės tai malonei, kurios prašo. Visi Jeruzalės namai jam yra atviri. Tėvas duos jam tuos namus, kurie daugiausia tinka paslėpti paskutiniam persekiojamojo džiaugsmui. Jėzus pasiunčia du mokiniu su tokiu slėpiningu įsakymu.
— Eikite miestan ir susitiksite žmogų, nešantį vandens ąsotį. Sekite paskui jį, ir, kur jis įeis, pasakykite namų šeimininkui: Mokytojas liepia tau pasakyti: Mano valanda arti. Kur yra kambarys, kuriame valgysiu su savo mokiniais paschą? Ir jis parodys jums viršuje didelį kambarį su baldais ir paruoštą: tenai mums ir paruoškite.
Manoma buvo, kad ans šeimininkas buvo Jėzaus giminaitis, ir kad viskas jau buvo jų anksčiau sutarta. Tai klaida: Jėzus būtų tiesiog pas jį pasiuntęs mokinius, pasakydamas jo vardą ir nebūtų vadovavęsis pėdsakais žmogaus su ąsočiu.
Tą šventadienio rytą daug buvo žmonių, kurie turėjo eiti su vandens ąsočiais nuo Siloė šaltinio. Mokiniai neturi rinktis pirmąjį, kurį sutiko einant priešais, turi pasekti. Nepažįsta jo: nes, jeigu pažintų, sulaikytų jį, užuot jį sekę, kol pamatys, kur jis įeina. Jo šeimininkas, jeigu jau turi tarną, negali būti iš vargšų, ir jo namuose, kaip visuose pasiturinčiuose namuose, atsiras tinkamas vakarienei kambarys. Ir šeimininkas turi žinoti, bent iš pasakojimų girdėjęs, kas per vienas yra Mokytojas: tuo metu Jeruzalėje apie kitą ir nebuvo kalbama, kaip apie jį. Pasiuntinybė yra tos rūšies, kad nėra galima atsisakyti. „Mokytojas liepia tau pasakyti: mano laikas jau arti“. Tas laikas, kurį jis vadina „savuoju“, yra jo mirties laikas. Kas galės atstumti mirštantį nuo savo namų, norintį paskutinį kartą pasistiprinti?
Mokiniai nuėjo, sutiko žmogų su ąsočiu, įėjo į namus, pasikalbėjo su šeimininku ir paruošė visa, kas buvo reikalinga vakarienei: pakeptą ant ugnies jėriuką, apskritus neraugintos duonos kepalėlius, karčiai sutaisytas daržoves, raudoną pavilgą, padėkos vyną, šiltą vandenį. Kambary aplink stalą paruošė suolus su priegalviais, o ant stalo ištiesė baltą rankšluostį, ant kurio padėjo keletą lėkščių, žibintuvus, pilną indą vyno ir tiktai vieną taurę, iš kurios visi turėjo paeiliui gerti. Nieko nepamiršo: anie du mokiniai buvo pratę taip ruoštis. Nuo mažų dienų savo tėvų pastogėse, kurios atsispindėjo ežero paviršy, matydavo tos rūšies šventėms pasiruošimus, viską savo vaikiškomis akimis dėmėdavosi, nes tai buvo mylimiausia metuose šventė. Ir nebe pirmą kartą valgė drauge visi paschą nuo to laiko, kai buvo kartu su tuo, kurį mylėjo. Bet tą dieną, kuri jau buvo paskutinė, gal būt, žiauri tiesa jau buvo įsiskverbusi į jųjų kietas
galvas; tačiau šitą vakarienę, paskutinę, kurią turėjo valgyti visi trylika drauge, visi trylika gyvi; bet šita pascha, kuri buvo paskutinė Jėzaus pascha, buvo paskutinė ir tikrai svarbi senojo judaizmo pascha — nes aušo nauja sandora visų kraštų žmonėms; tačiau tam šventadieniniam pokyliui, kuris turėjo priminti gyvenimą ir paskelbti mirtį, mokiniai pasiruošė su tokiu pirmiau nežinomu švelnumu, tokia linksma ir ramia nuotaika, kuri beveik ašaras spaudžia iš akių.
Saulei nusileidus, atvyko ir kiti dešimts drauge su Jėzum ir susėdo aplinkui paruoštą stalą. Nė vienas iš jų neprabilo, lyg nujautimų prislėgti, kuriuos bijojo pastebėti draugų akyse. Prisiminė jiems tartum šermeninė vakarienė Simano namuose aliejaus kvapas, moteriškė ir josios begalinis, tylus verksmas, Jėzaus žodžiai tą vakarą pasakyti, jo tuo laiku pasakyti žodžiai, pakartotini priminimai apie jo paniekinimą ir mirtį, neapykantos ženklai, kurie aplinkui didėjo ir aiškūs pėdsakai sąmokslo, kuris netrukus turėjo išlįsti iš nakties glūdumos su žibintuvais.
Tačiau du iš jų—dėl priešingų priežasčių — buvo daugiau už kitus prislėgti: tie du, kurie jau nebegalėjo susilaukti kito vakaro. Du nusmerktieji — Kristus ir Juda — parduotasis ir pardavikas, Dievo Sūnus ir Šėtono išpera.
Juda jau buvo sudaręs visą sąmokslą; trisdešimts sidabrinių jau turėjo rankose, kietai suspaudęs, kad neskambėtų: kad kartais kas iš jo neatimtų jų. Bet buvo neramus. Priešas įsiskverbė į jį, bet, gal būt, dar ne visiškai buvo numiręs jame Kristaus draugas. Matyti jį prieš save, tarp savųjų, matyti jo ramų žvilgsnį, nors ir liūdną, matyti vienintelį, kuris tik vienas težino paslaptį, žino nedorą niekšybę ir išdavimą; matyti jį dar laisvą, palankių jam širdžių draugystėje, matyti dar gyvą, su visu krauju venose, švelnioj odos globoj... O tuo tarpu anie, pirkėjai, nenorėjo ilgiau laukti; tą pačią naktį buvo sutarta išduoti: tiktai jo ir telaukta. O jeigu Jėzus, kuris turėjo apie viską tikrai žinoti, praneš jo sumanymą Vienuolikai? Ir jeigu jie išgelbėti Mokytojui puls jį, suriš jį, gal net užmuš? Juda pradėjo numanyti, kad dalyvauti Kristaus mirtyje tai dar nereiškia pačiam išsigelbėti nuo mirties, kurios taip bijojo, ir kuri buvo taip arti..
Visos šios mintys vis labiau pradėjo reikštis paniurusiam jo veide, protarpiais gi net nupurtydavo jį drebulys. Tuo laiku kai nuoširdesnieji mokiniai vienas už kito veržėsi prie Jėzaus, norėdami paskutinį kartą su juo pasiglamonėti, jis pažvelgdavo paslapčiomis į Jėzaus akis — į tas skaisčias akis, kurios buvo lengvučiu persiskyrimo šešėliu aptrauktos — lyg norėta jose išskaityti atšaukimą nebeišvengiamo likimo.
Jėzus pertraukė tylą.
— Karštai troškau valgyti su jumis šitą paschą, nes sakau jums, kad nuo šiol jau nebevalgysiu jos daugiau, kol išsipildys Dievo Karalystėje.
Niekados ligi šiol nepasireiškė tiek sulaikomos meilės jokiuose Jėzaus žodžiuose mokiniams, kaip šituose! Tiek išsilgimo tos dienos, kada įvyks tobulas susijungimas, tokios senobinės šventadienio dienos, vienok aukštesnei prasmei paskirtos. Kad myli juos, tą žino; bet kaip juos myli, šitos vargšės žvejų širdys ligi šiam vakarui taip aiškiai nežinojo. Šita vakarienė—Jėzus tai žino — yra paskutinis momentas giedraus ramumo prieš mirtį, o vienok jo laukė „karštai“, tuo karštumu, kuriuo trokštama už vis labiausiai pageidaujamų dalykų, ilgai jų lūkuriotų kurį težino aistringai užsidegę karštuoliai, įsimylėję, tie, kurie kaujasi už nugalėjimo šviesą, kurie iškenčia kančias už atpildo didybę. Karštai troško valgyti su jais šitą paschą. Ne kartą valgė su jais paschą; tūkstančius kartų su jais valgė, ant sėdynių žvejų laivuose, draugų namuose, pažįstamų, nepažįstamų namuose, pas turtingus, pavieškelėse, kalnų pievose, namų ir medžių paunksnėje. O vienok jis taip senai, karštai troško valgyti su jais tą vakarienę, kuri yra jau paskutinė!
Laiminga Galilėjos padangė, švelnutis vėjelis praėjusio pavasario, pernykštės paschos saulutė, vakarykščiai žaliumynai: kas žino, ar bent juos primena, kas žino, ar buvo bendrai kadaise! Dabar mato prieš save tiktai pirmuosius savo prietelius, kuriuos išdavimas suskaldys, baimė išblaškys, bet kurie lig šiol yra aplinkui jį, tame pačiame kambary, prie vieno stalo, vienu skausmu, kuris juos slegia, sujungti, bet ir bendra šviesa, bendra antprigimtine tikrybe.
Lig šiol kentėjo, bet ne sau kentėjo dėl karšto išsilgimo tos nakties valandos, kurią jau kvėpuojama blogą lemiančiu atsiskyrimo oru. Ir šitame meilės pareiškime, Kristaus veidas, kuris neužilgo bus sumuštas, prašvinta tuo majestotišku liūdesiu, kuris keistai panėši į džiaugsmą.
