Nepageidaujamas.
Tuo metu, kai Jėzus pasmerkia Šventyklą ir Jeruzalę, Šventyklos užlaikomieji ir Jeruzalės diduomenė rengiasi jį pasmerkti.
Visi tie, kurie vyrauja, kurie moko ir kurie vadovauja kitiems, laukia tiktai progos jį nužudyti be jokios baimės. Kas tik turi savo vardą, kokią aukštesnę vietą, mokyklą, krautuvę, kokias šventas pareigas, kokią valdžios dalelę, kiekvienas yra prieš jį nusiteikęs. įprastu didikams kvailumu jie samprotavo, kad užmušdami jį, patys išsigelbės, o nežinojo, kad jo mirtis yra reikalinga duoti pradžiai bausmėms.
Norint gerai įsivaizduoti tą neapykantą, kuri sujungė visą aukštesnį Jeruzalės luomą prieš Jėzų—kunigų neapykantą, skolastikų neapykantą, pirklių neapykantą—reikalinga atsiminti, kad paviršutiniškai, šventasis miestas gyveno dėl tikėjimo, bet tikrybėje iš tikėjimo. Tiktai judaizmo sostinėj galima buvo senovės Dievui atnašauti tinkamas ir priimtinas aukas, ir todėl kiekvienais metais rinkdavosi, ypatingai didesnių švenčių dienomis į Jeruzalę minios Izraelitų iš Palestinos tetrarchijų ir iš visų imperijos provincijų. Šventykla buvo ne vien vienintelė teisėta Žydų šventovė, bet visiems tiems, kurie su ja buvo surišti, arba kurie ties ja gyveno, buvo didelė pastovi penėtoja, kurią užversdavo aukų kalnais, dovanomis, atnašomis, dešimtinėmis ir ypatingai pasipelnymu, kurį duodavo nuolatinis svečių antplūdis. Juozapas Flavijus pasakoja, kad nepaprastų susirinkimų metu Jeruzalės sienose būdavo ligi trijų milijonų piligrimų.
Nuolatiniai gyventojai visus metus mito iš Šventyklos; gyvulių prekiautojų gyvenimas, valgomųjų produktų pardavėjų, pinigų keitėjų, užeigos namų laikytojų ir, net tų pačių rankpelnių amatininkų parėjo nuo Šventyklos gerbūvio. Kunigų luomas, be Levitų — kurie irgi sudarė gana didoką skaičių — Kristaus laikais siekė dvidešimts tūkstančių Araono įpėdinių, jie imdavo dešimtines natūra iš mokesčių Šventyklai, iš pirmagimių išpirkimo—net ir pirmagimiai iš žmonių, mokėdavo po penkis siklius nuo galvos!—ir maitindavosi paaukotų gyvulių mėsa, kurių tik vienus taukus tesudegindavo. Jiems priklausė pirmagimiai kaimenių ir javų; net ir duoną jie gaudavo iš savo žmonių, kadangi kiekvienas namų šeimininkas privalėjo duoti dvidešimts ketvirtą duonos dali, kurią kepdavo savo namuose. Daugelis iš jų, kaip jau minėjome, turėdavo pelną iš gyvulių auginimo, kuriuos tikintieji turėdavo pirktis atnašauti; kiti būdavo bankininkų dalyviai, nes žmonės mielai dėdavo savo taupmenas, pinigus Šventyklos iždan.
Iš Erodo įsteigtų rūmų plaukė visa virtinė bendrų interesų, ji, užgriebdama vis platesnius akiračius, siekė ligi perkupčių krautuvių ir batsiuvio dirbtuvės. Kunigai gyveno iš Šventyklos; daugelis iš jų buvo pirkliai ir šiaip jau turtingi; turtingiems buvo reikalinga Šventykla padidinti savo pelnui ir palaikyti žmonėse tinkamai pagarbai. Pirkliai turėdavo reikalų su turtingais, turinčiais pinigų išlaidoms, su kunigais, kurie su jais sudarydavo bendrovę, su piligrimais, kurie iš visų pasaulio kraštų rinkdavosi į Jeruzalę atlankyti Šventyklos, rankpelniai ir vargšai gyveno iš likučių ir trupinių, nukritusių nuo kunigų stalo, turtuolių, pirklių ir piligrimų.
Tuo būdu, gal būt, vyriausia ir vienintelė Jeruzalės pramonės šaka buvo tuomet religija; kas pakeldavo ranką prieš religiją, prieš jos atstovus, prieš tą matomą paminklą, kuris buvo visų garsiausias ir pelningiausias lizdas, turėjo būti laikomas būtinai priešu Jeruzalės žmonių, ir ypatingai turtingesniojo ir privilegijuoto luomo.
Savo Evangelija Jėzus kaip tik grėsė tiesioginai šitų klasių padėjimui ir jų įplaukoms. Jeigu visi įstatymų liepimai reikalinga buvo nukreipti į meilės vykdymą, nebeliko vietos nei raštų žinovams ir įstatymų aiškintojams, kurie iš to aiškinimo uždarbiaudavo gyvenimui. Jeigu Dievui pradėjo nepatikti gyvulių atnašavimas ir reikalavo tik dvasios skaistybės ir slaptos maldos, kunigai galėjo uždaryti šventovės duris ir ieškoti sau kitokio užsiėmimo; jaučių, veršių, avių, jėriukų, ožkiukų balandžių ir žvirblių pirkliai galėjo atsidurti savo įplaukų visiško sumenkėjimo arba net išnykimo akivaizdoje. Jeigu, norint Dievui patikti, reikalinga buvo pakeisti gyvenimą, o tik neužteko plauti taures ir stropiai mokėti dešimtines, Farizėjų mokslas ir jų autoritetas nustojo visiškos reikšmės. Jeigu pagaliau pasireiškė Mesiją ir pareiškė Šventyklos primato panaikinimą ir paskelbė atnašavimus, kaip nereikalingus dalykus, kulto sostinė pasijuto esanti iš pamatų sujudinta: diena po dienos jai grėsė detronizacija ir žlugimas, o ilgainiui nuslinkimas ligi nubiednėjusio miestuko, turinčio atsidurti dykinėję.
Jėzus aukščiau statė žvejus, kad tik jie turėtų skaisčias ir meilės pilnas širdis, už Sinedriono narius; stodamas vargšų pusėn prieš turtuolius, vertindamas labiau nieko nenusimanančius vaikus už apakusius raštų žinovus, sprendžiančius raštų paslaptis, turėjo būtinai užtraukti ant savo galvos levitų pirklių ir įstatymų aiškintojų neapykantą. Šventykla, Akademija ir Bankas buvo prieš jį: kai tik auka bus paruošta, priversti, nors ir nenoromis, kreipsis prie romėnų kardo, kad jį paaukotų savo ramybei patikrinti.
Jau kuris laikas Jėzaus gyvenimas nebebuvo saugus. Pasak Farizėjų leidžiamų gandų nuo paskutinių dienų jo buvimo Galilėjoje Erodas norėjo jį nužudyti. Gal būt, kad dėl šito įspėjimo, Jėzus pasuko į Pilypo Cezarėją, už Galilėjos sienų, kur išpranašavo savo kančią.
Nuo to laiko, kai atvyko į Jeruzalę, vyresnieji kunigai, Farizejai ir Raštų žinovai be atlydos sukinėjasi aplink jį, tiesdami jam kilpas ir užsirašinėdami jo žodžius. įtūžusi ir nuodų prisisunkusi kloaka apstatė jį šnipų vilkstine, kurie buvo po kelių dienų numatyti, kaip neteisingi liudininkai ir, pasak Jono, buvo duotas kai kurioms sargyboms įsakymas suimti jį, bet jos neišdrįso pakelti ant jo rankos. Botago smūgiai, pataikyti perkupčiams ir bankininkams, garsiai ištartas Raštų žinovams ir Farizėjams pasmerkimas, priminimas apie Šventyklos išgriovimą perpildė saiką. Laikas vertė skubėti. Jeruzalė buvo pilna ateivių, jo klausėsi daugelis. Galėjo įvykti kokia netvarka, sukilimas, minių iš provincijos susirinkusių sambrūzdis, nes jos mažiau teturėjo bendro su sostinės privilegijomis ir jos reikalais. Užkrėtimą reikėjo užgniaužti pačioje pradžioje, ir nebuvo matyti geresnio būdo, kaip piktžodžiautojo nugalabijimas. Negalima buvo gaišti. Ir altoriaus bei amatų vilkai, kurie jau puse žodžio buvo tarp savęs susitarę, nutarė sušaukti Sinedrioną, kad suderintų įstatymą su žmogžudybe.
Sinedrionas buvo didžiūnų sueiga, aukščiausioji aristokratijos taryba, kuriai sostinėj priklausė valdžia. Jį sudarė kunigai, kuriems rūpėjo Šventyklos lankytojai, jiems užtikrin gerbūvį ir valdžią; Raštų žinovai, kuriems buvo pavesta budėti ir rūpintis Įstatymų grynumu ir padavimų išlaikymu; Vyresnieji, kurie gynė miestelėnų, turtingų ir vidutinių sluoksnių reikalus.
Visi buvo vienos nuomonės, kad Jėzų reikia suimti apgaulingai ir nužudyti jį kaip piktžodžiautoją prieš subatą ir Viešpatį. Tiktai vienas Nikodemas bandė dėl pačios procedūros jį ginti, bet jam tuč-tuojau užkišta burna. „Ką darysime? — sakė jie —Šitas žmogus daro stebuklus ir minios seka paskum jį. Jeigu jį ramybėje paliksime, visi įtikės jam, o Romėnai ateis išnaikinti mūsų miestą ir mūsų tautą.“ Tai valstybės likimo reikalas, tėvynės gelbėjimo dalykas, kuriuo visados pasikliaunama visuomenėje, kad tuo būdu pridengtume asmens reikalų saugojimą visuomeninių idealų vardu.
Kaifas, būdamas tais metais Vyriausiuoju Kunigu, visus abejojimus išsklaidė dėsniu, kuris visados pasaulinės gudrybės akivaizdoje pateisino nekaltų žmonių paskyrimą atnašauti: „Jūs nieko nesuprantate ir nepagalvojate apie tai, koks aiškus yra dėsnis, jog turi numirti tik vienas žmogus, kad visa tauta gyventų.“ Šiuo atveju Kaifos lūpose šitas dėsnis, pasakytas numatant tikslą, buvo niekšybė, ir, kaip visos Sinedriono kalbos, veidmainingumas. Tačiau davus jam aukštesnę reikšmę ir perkėlus jį į absoliutą, pakeitus „tautą“ „žmonija“ — pirmininkas apipiaustyto patriciato skelbė dėsnį, kuri pats Jėzus buvo priėmęs savo širdy, kuris kitokioj formoj galėjo būti Krikščionybės kryžiaus paslaptimi. Kaifas nežinojo, nors jis pats vienas tegalėjo įeiti į tuščią Šventų Švenčiausią ir prieš Jegovą sudėti savo žmonių nusidėjimus, ir nekreipė dėmesio, kiek jo žodžiai, tokios šiurkščios formos, ciniški ir sąmoningai apgalvoti atitiko aukos mintį.
Mintis, kad tiktai teisingasis gali išpirkti neteisybę, kad tiktai tobulas žmogus gali atmokėti skolas nedorų žmonių, kad tiktai skaistusis gali panaikinti neteisybes nedorėlių, kad tiktai Dievas savo begalinėje gėrybėje gali išpirkti klaidas, kurias žmogus yra prieš JĮ papildęs, ta mintis, kuri žmogui atrodo aukščiausio laipsnio beprotybė, būtent todėl, kad yra aukščiausios dieviškos išminties laipsnis, greičiausia nė neblykstelėjo suterštoje Sadukėjo sieloje, kai jis sviedė šešioms dešimtims savo bendrininkų šį sofizmą, kuris turėjo nuslopinti juose visus sąžinės priekaištus. Kaifas, kuris su erškėčių vainiku ir pamirkyta acte kempe turėjo būti vienas Kančios įrankių, tuo metu neįsivaizdavo, kad jis pats duoda iškilmingą liudijimą, nors paslėptą ir nesąmoningą, tai dieviškajai tragedijai, kuri jau pradedama.
Vienok dėsnis, kad nekaltasis gali mokėti už kaltuosius, kad vieno tiktai mirtis gali išgelbėti visus, nebuvo visai svetimas senovės išminčiai. Didvyriški pagonių mitai žinojo ir girdavo laisvo pasiaukojimo nekaltųjų aukų vardus. Primindavo jie Piladį, kuris pasiaukojo už kaltąjį Orestą; Makariją Eraklidą, kuris savo gyvybe išgelbėjo savo brolių gyvybę; Alcestą, kuri sutiko mirti, kad nukreiptų Artemidos kerštą nuo savojo Admeto; Eretėjaus dukteris, kurios pasiaukojo mirčiai, kad jųjų tėvas galėtų išvengti Naptūno smūgių; senąjį karalių Kodrą, kuris puolė į Ilisą, kad jo Atėniečiai galėtų laimėti kovą; žinojo taip pat ir Decijų Mūrą, kuris draug su sūnumi pasiaukojo Manams kovos lauke, kad Romėnų ginklai galėtų triumfuoti tarp Samnitų; ir Kurcijų, kuris su šarvais šoko į bedugnę, kad išgelbėtų tėvynę; ir Ifigeniją, kuri atstatė gerklę peiliui, kad Agamenono laivynas laimingai galėtų pasiekti Troją. Atėnuose iškilmingų švenčių metu buvo nukaunami du žmonės, kad nukreiptų gresiančią dievų bausmę miestui; išminčius Epimenidas apvalyti suterštiems Atėnams, suprofanuotiems Kilono šalininkų nužudymu, naudojo žmonių aukas kapuose; Kuriume, Kipro saloj, Teracinoje, Marsely vienas žmogus kasmet prisigirdydavo jūrose, kaip užmokesnis už bendruomenės nusikaltimus, ir jį laikydavo tautos gelbėtoju.
Tačiau šitos aukos, kai būdavo laisvu noru daromos, eidavo išgelbėti kokiai vienai būtybei, arba apribotam žmonių skaičiui, o kai būdavo daromos prievarta, pridėdavo naują niekšybę prie tos, kurią turėdavo išpirkti: tai būdavo arba atskiriems žmonėms prisirišimo įrodymai, arba prietaringų niekšybių atsitikimai.
Dar nebuvo pasirodęs žmogus, kuris prisiimtų sau visų žmonių nedorybes, nematyta Dievo, kuris kalintų save žmogaus kūne, kad išgelbėtų žmonių padermes, kad padarytų jas paslankias pakilti nuo gyvuliškumo prie šventumo, nuo žemės pažeminimo prie Dangaus Karalystės. Tobulas žmogus, kuris prisiima sau visas netobulybes, teisingasis, kuris ima sau visų neteisybes,
Kaifos dienose pasireiškė vargšo ir klajoklio pavidalu. Tas, kuris turėjo už visus numirti, Galilėjos darbininkas sudrumstęs Jeruzalės turtuolių ir kunigų ramybę, yra čia pat, ant Alyvų Kalno, visai netoli nuo Sinedriono. Šešetas desėtkų tų, kurie tuo metu nesugeba pasiduoti persekiojamojo valiai, nutaria jį suimti, pirm negu užstos Pascha. (Velykos). Bet kadangi jie šiaudadūšiai, kaip visi valdovai, todėl tik dėl vieno dalyko susilaiko: bijo žmonių minios, kuri myli Jėzų. „Vyriausieji kunigai ir raštų žinovai ieškojo apgaulingo būdo suimti jį ir užmušti, nes taip tarėsi tarpusavy: Nedarysim tai švenčių metu, kad nesukeltume žmonėse sambrūzdžio“. Ištraukti jų iš keblios padėties jų laimei rytojaus dieną atvyko pas juos vienas iš dvylikos: tas, kurio žinioje būdavo pinigai, Juda Iskarijotas.
