Akmuo ant akmens.
Iš Šventyklos išeidavo Trylika, kaip ir kitomis dienomis,, į Alyvų Kalną. Vienas iš Mokinių — kuris tai buvo? gal Jonas Salomėjos sūnus, dar veik vaikėzas, todėl linkęs nusistebėjimą kelti, o gal Iskariotas, turtų garbintojas? — Jėzui tarė:
— Žiūrėk, kokia statyba! Ir kiek čia gražių akmenų!
Mokytojas pažvelgė į aukštas sienas, marmuru apdėtas, kurias Erodas su apskaičiuotu išdidumu pastatydino ant kalvos, ir atsakė:
Tu matai šituos didelius rūmus? Nepaliks akmens ant akmens, kuris nebūtų išgriautas.
Jeruzalės puošnumo garbintojas nusigando. Nė vienas nerado pajėgos atsakyti, bet visi, kiek jų buvo, nerymaudami ir žadą užkandę, ėjo virškindami savyje šituos žodžius. Šitiems kūniškiems Žydams, šitoms mažoms užsispyrėlių kaimiečių širdims ir jų ausims tie žodžiai buvo aštrūs, nesuprantami. Kiek kitų aštrių žodžių, aštrių išklausyti, aštrių perprasti, aštrių patikėti buvo pastaraisiais laikais jiems pasakęs tas, kuris juos mylėjo. Bet tokių aštrių, kaip šitie žodžiai, jie negalėjo prisiminti. Žinojo jie, kad buvo Kristus, ir kad turėjo kentėti ir numirti, bet tikėjosi, kad prisikėlus naujojo Dovydo laimėjimo garbėje, bus užtikrintas Izraeliui gerbūvis, o jiems, ištikimiems jo klajonių ir skurdo draugams, bus suteiktas didesnis užmokesnis ir viešpatavimo valdžia. Bet, jeigu žemę valdys Judėja, tai Judėją turi valdyti Jeruzalė, o valdžios buveine turėtų pasilikti didžiojo Karaliaus Šventykla. Jeigu šiandie joje ponauja neištikimieji Sadukėjai ir veidmainiški Farizėjai, Raštų išdavikiški aiškintojai, tai Kristus juos išvarys lauk, kad tuo būdu laisvas vietas atiduotų savo Apaštalams. Kaip gi tad galėjo būti sugriauta Šventykla, buvusios Karalystės gražiausias atminimas naujos Karalystės troškimų uola?
Šitie žodžiai apie akmenis atrodė kietesni už pačius akmenis ir Simanui, pramintam Uola, ir jo draugams. Argi Krikštytojas nesakė, kad Viešpats gali Jordano akmenis pakeisti Abraomo vaikais? Argi Šėtonas nesakė, kad Dievo Sūnus, galėjo pakeisti dykumų akmenis duona? Argi pats Jėzus nebuvo pasakęs, įžengdamas į Jeruzalės miestą, kad, jeigu žmonės tylėtų, akmenys šauktų ir giedotų pasveikinimo giesmes? Ir argi ne jis pats padarė tai, kad iš priešų rankų, kurie buvo pakėlę akmenis tam, kad jį užmuštų, iškrito akmenys, arba kad iškrito iš rankų tų, kurie vijosi svetmoterę?
Bet Mokiniai negalėjo suprasti pranašavimo apie Šventyklos akmenis. Kad šitie akmens, dideli ir sunkūs, dideliu vargu paimti iš kalnų, iš tolo suvežti jaučiais, aptašyti ir nulyginti kūjais ir kaltais, viens ant kito sudėti tvarkingai, kaip tai reikalavo pats statymo menas, padaryti nuostabiausiai pasaulio šventyklai, kad šitie akmens, saulės įkaitinti ir apšviesti, vėl turėtų būti viens nuo kito atskirti ir paversti griuvėsiais, to negalėjo, nepajėgė suprasti.
Kai tik atėjo į Alyvų Kalną, ir Kristus atsisėdo veidu Į Šventyklą, nebegalėjo ilgiau suvaldyti savo dėmesio. — Pasakyk mums, kada tai atsitiks? Ir koks bus duotas tavo atėjimo ženklas?
Atsakymas buvo pamokslas apie Paskutiniuosius Dalykus, antras Pamokslas ant Kalno. Anuomet, savo pranašavimų pradžioje, kalbėjo, kokiuo būdu reikalinga persimainyti visa siela, norint uždėti Karalyste; dabar, per du žingsniu nuo mirties, apreiškia, kokia bus bausmė taikoma užsispyrėliams, ir kuriuo būdu apsireikš antrasis jo atėjimas.
Šitas pamokslas, mažiau už pirmąjį tesuprastas, ir dar labiau pamirštas, yra ne į vieną tiktai klausimą, kaip daugumas kad mano, atsakymas. Mokiniai davė jam du klausimu. Kada visa tai, ką esi pasakęs, atsitiks, t. y., Šventyklos sugriovimas? Ir kokis bus duotas tavo atėjimo ženklas? Ir Jėzus duoda du atsakymu. Jėzus išpranašauja tuos įvykius, kurie atsitiks prieš Jeruzalės sugriovimą, o paskui papasakoja ženklus savo naujojo atėjimo. Šitas pranašiškas pamokslas, nors jį Evangelijose skaitome vienu užsimojimu, turi dvi dali. Yra dvi skirtingos pranašystės: pirma išsipildė pirmiau, negu Jėzaus karta išnyko, nesukakus net keturioms dešimtims metų nuo jo mirties. Antros pranašystės dienos dar neatėjo, bet, gal būt, dar šitai kartai neišmirus, pasirodys pirmieji jos ženklai.
