Maran Atha.
Bet bent vieną dieną bus panašus į Karalių, kurio laukia vargšai kiekvieną rytmetį prie šventojo miesto vartų.
Artinasi Velykų šventė. Paskutinė savaitė, kuri niekados nepasibaigs — dar naujas Sekmadienis neišaušo — paskutinė savaitė prasideda.
Tačiau šiuo atveju neįeina Jėzus, kaip kitus kartus, kaip nežinomas piligrimas, paskendęs keliauninkų upėje, į troškią sostinę, apkrautą mažyčiais baltais, panašiais į kapus, namais priešais išdidžiai išpuoštą Šventyklą, pasmerktą dingti ugnyje. Šį kartą, kuris yra paskutinis, Jėzų lydi jo ištikimieji, jo artimiausieji, jo vientaučiai, moterys, kurios jį apverks, Dvylika, kurie pasislėps, Galilėjiečiai, kurie ateina pagerbti senąjį stebuklą, tačiau ne be vilties išvysti naują stebuklą. Šį kartą jis nebe vienas: pirmoji Karalystės sargyba eina su juo. Ir neatvyksta, kaip nežinomasis: prikėlimų atgarsys įspėja jo atvykimą. Net ir šitoje sostinėje, kur viešpatauja Romėno kardas, Pirklių auksas, Farizėjaus raidė, yra akių, kurios su ilgesiu žvalgosi į Alyvų Kalną, ir širdžių, kurios pradeda smarkiau plaktis.
Šį kartą nenori pėsčias įeiti į miestą, kuris turėtų tapti jo karalystės sostine, o bus jo kapai. Atvykęs į Betfagą, siunčia du mokiniu surasti asilaitę. Atras ją pririštą kieme prie vartų: tegu atriša ją ir atveda, nieko nepasiklausus leidimo. Jeigu šeimininkas ką sakytų, atsakykite, kad Viešpačiui reikalinga.
Sakoma buvo lig šiol, kad Jėzus pasirinko joti asilaitę dėl nusižeminimo ir kuklumo, lyg norėdamas tuo parodyti, kad ėjo į savo žmones kaip Ramybės Kunigaikštis. Tačiau pamiršta, kad asilai laikų ir galybės apaušry nebuvo mūsų laikų sunkumams užkrauti gyvuliai — su išsikišusiais kaulais pro pratrintą odą, tiekos amžių nualinti sunkiu darbu, tetinką nešioti maišus ir pintines akmenuotais šuntakiais. Senovės asilas buvo laukinis ir vikrus, gražus ir ugningas, kaip žirgas, tinkąs dievybei atnašauti. Homeras gerai išmanė palyginimus, tad greičiausia neturėjo tikslo pažeminti pašėlusį Ajaksą, išdidžiausią Ajaksą, kai jį palygino su asilu. Žydai neprijaukintus asilus imdavo kitokiems palyginimams. „Žmogus turi nejudrų protą, bet drąsią širdį — sako Sofar Naomatita Juobui — gimsta, kaip laukinio asilo vaikas.“ Danielis pasakoja, kad širdis Nobuchodonazaro, kuris savo žiaurumams nuplauti „buvo išvarytas iš žmonių tarpo, tapo panaši į žvėrių širdį, o jo gyvenamoji vieta buvo su laukiniais asilais.“
Jėzus labai aiškiai paprašė neprijaukintą asilą atvesti, ant kurio dar niekas iš žmonių nebūtų jojęs — panašų, žodžiu sakant, į laukinį asilą. Nes tą dieną Jėzaus parinktas gyvulys reiškia ne jojiko nusižeminimo simbolį, bet Žydų tautą, kuri bus išgelbėta ir palenkta Kristui; neramus ir užsispyrėlis gyvulys, kietasprandis, kurio nė vienas pranašas ir joks monarchas negalėjo prajodinėti, ir kuris štai stovi pririštas prie stulpo, kaip Izraelis su romėnų virve pilyje, kuri vadinasi Antonija. Nejudraus proto, bet drąsios širdies, kaip pasakyta Juobo knygoje, gera draugystė blogiausio gyvenimo karaliui; svetimųjų vergas, bet tuo pačiu metu nenuolaidus ir sukilėlis kiekvienu metu, visais laikais; žydų tauta surado pagaliau savo jojiką. Tiktai vienai dienai; ir prieš tą ji sukils, prieš teisėtąjį, dar šitos savaitės metu, bet neilgam. Nejauki sostinė bus sugriauta, šventykla subiręs į pelenus, o dievažudė giminė bus išblaškyta, kaip pelai amžinojo sėjėjo po visą žemės skritulį.
Asilo sprandas toks grubus, kad draugai užmeta ant jo savo apsiaustus. Akmenuotas kelias, kuris eina žemyn nuo Alyvų kalno, todėl draugai, entuziazmo pagauti patiesia ant žvirgždėto kelio savo išeiginius apsiaustus. Ir šitas veiksmas buvo pašventinimo ženklas. Nusivilkimas rūbo nuo savęs yra nusikratymas tuo sunkumu, tas nusivilkimas, kuris reiškia išpažinimo išsilgimą, ir dirbtinės gėdos galą. Kūno nuogumas yra tikro dvasios nuogumo pažadas. Meilės valia glūdi aukščiausioje išmaldoje: atiduoti tai, ką turime ant savęs. „Tam, kuris nori paimti tavo marškinius, duok tu jam ir apsiaustą.“
Taip prasideda leidimasis nuo kalno saulės kaitroje ir garbėje per tik ką nukirstas šakas su džiaugsmo giesmėmis, pilnomis vilties.
Tai buvo pradžia kvepinčių balandžio dienų, pavasaris. Auksine pusiaudienio valanda apgaubė miestą, atbudusius laukus, žaliuojančius vynuogynus ir sodus, aidėdama savo sveikais kaimo balsais. Dangus, be krašto .atsivėręs, buvo stebuklingai giedras. Mėlynas, gražus, linksmas dangus, kaip dieviškosios šypsenos pažadas. Žvaigždžių nebuvo matyti, bet rodėsi lyg draug su saule toli esančios kitos saulės blizgėjo briliantinėmis varsomis. Šiltas vėjelis, kaip nematomų gėlynų alsavimas, švelniai slinko medžių viršūnėmis, kaitaliodamas jaunų augančių lapelių spalvas. Buvo viena iš tų dienų, kai dangaus giedri mėlynė atrodo mėlynesnė, žaliumynai — žalesni, šviesa — šviesesnė, meilė daug meilesnė.
Tie, kurie lydėjo Kristų, einant į pakalnę, jautėsi pagauti tos laimingos ekstazės pasaulio ir momento. Niekados taip, kaip tą dieną, nejautė vilties ir žavingumo jausmo. Petro šauksmas tapo obalsiu šitos mažytės kariuomenės, kuri kalno šlaitu leidosi nuo kalno į karališkąjį miestą. „Ozana, Dovydo sūnui!“ aidėjo jaunuolių ir moterų balsai. Mokiniai, nors ir įspėti, kad šitoji saulė bus jau paskutinė, nors ir žinojo, kad šitie palydovai yra busimųjų laidotuvių dalyviai, šitoje entuziazmo audroje lyg vėl pradeda kaž ko viltis.
Eisena artinosi prie paslaptingo, kurtaus, neprieteliško miesto vartų su vis didėjančia triukšminga masės banga, kuri staiga prasiveržia ir išneša visas užtvaras. Tie kaimiečiai, tie žmonės iš aplinkinių kaimų eina priekin, tarsi apjuosti linguojančio miško vainiku, su šakomis rankose, lyg norėdami įnešti šiek tiek erdvumo ir laisvės į siaurai suspaustus miesto mūrus. Drąsesnieji pakelėse kirtosi palmių šakas, mirtų ir alyvų šakas ir žaliuojančias verbas, lyg norėdami jomis išpuošti šventėms savo lūšneles. Mosikavo šitais žaliumynais viršum galvų, svaidydamies aistringai psalmių žodžiais po kojų to, kuris degančiu veidu ateina Dievo vardu.
Štai jau prisiartino pirmas krikščionių legijonas prie Jeruzalės vartų, pagarbos balsai nenurimsta „Palaimintas Karalius, kuris eina Viešpaties vardu! Garbė aukštybėse ir Ramybė danguose! “
Šitie šauksmai pasiekia Farizėjų ausis, kurie surimtėjusiais ir piktais veidais čia subėgo, norėdami sužinoti, ką reiškia šitas triukšmingas sambrūzdis. Ir šitais šauksmais pasijuto jų protingos ausys pasipiktinusios, šitos įtariančios širdys pradėjo nerymauti. Kai kurie iš jų, apsisiautę savo daktariškomis skraistėmis, iš minios šaukia į Jėzų: Mokytojau, suvaldyk savo mokinius! Ar gi nežinai, kad tokiais žodžiais tegalima kreiptis tiktai į Viešpatį, arba į tą, kuris ateis jo vardu?
Jisai gi, nesustodamas, tarė jiems: Aš sakau jums, jeigu jie nutils, akmenys pradės šaukti!
Nejudą, tylį akmens, iš kurių Dievas, pagal Jono žodžius galėtų pašaukti gyvybėn Abraomo sūnus; įkaitę Dykumos akmens, kurių Jėzus nenorėjo pakeisti į duoną, Priešui pageidaujant; neprieteliški gatvės akmens, kuriuos dukart lupinėta iš grindinio, norint jį užmušti; kurti Jeruzalės akmens mažiau tebūtų buvę kurti, mažiau atšalę, mažiau nejautresni už Farizėjų širdis.
Bet šituo atsakymu Jėzus patvirtino, kad jis yra Kristus. Tai karo paskelbimas. Tikrybėje naujas Karalius, tik ką įžengęs į savąjį miestą, duoda kovai ženklą.
