Vienas kūnas.
Jėzus pašvenčia net ir kūnišką žmogaus santykį tarp vyro ir moters. Kol visi karaliai taps nebereikalingi, atidavinėsime jiems pinigus, kuriuose įrašyti jų vardai; kol visi žmonės pasidarys panašūs į angelus, žmonių giminė privalo daugintis.
Šeima ir valstybė netobulos draugijos, kai jas palygini su dangiškojo gyvenimo palaima, tačiau reikalingos, laukiant žemiškojo Rojaus. Bet, kol jos yra reikalingos, jos privalo bent būti švaresnės ir tobulesnės. Kas kitus valdo, privalo laikyti save lygiu tam, kurs jam tarnauja; vyro ir moters ryšys privalo būti teisus ir amžinas.
Moterystėje Jėzus pirm visko įžiūri dviejų kūnų susijungimą. Šita savo pažiūra Jis patvirtina Senojo įstatymo paveikslą. „Nebe du kūnai, bet vienas bėra“. Vyras ir moteris sudaro vieną kūną neperskiriamą ir nedalomą. Vyras nebeturės kitos moters; moteris nebepažins kito vyro, kol juos mirtis perskirs. Vyro ir moters susijungimas,—jeigu tiktai jis nepagrįstas laikiniu paleistuvavimu bei slaptu svetmoteriavimu, bet sutikimu ir pasiaukojimu dviejų sveikų nekaltybių, o sutikimas pagrįstas laisvu pasirinkimu, švarios aistros pažadintas, vieša ir šventa priesaika patvirtintas — yra beveik mistiško pobūdžio, kurio niekas negali panaikinti. Pasirinkimas nebeatšaukiamas, aistra patvirtinta, priesaika amžina. Dviejuose kūnuose, kurie susijungia abipusiu troškimu, yra dvi sielos, kurios sutampa ir meilėje pasižįsta. Du kūnai tampa vienu kūnu; dvi sielos tampa viena siela.
Du žmonės sujungė savo kraują, tačiau iš to sujungimo užgims nauja būtybė, abiejų pusių pašaukta gyventi, matomas susijungimo padarinys. Meilė priartina juos ir daro panašius į Dievą, daro dalyvius nuolat naujos, stebuklingos kūrybos.
Tačiau šis kūno ir dvasios dvilypumas—tobuliausia iš visų žmonių draugijų — neprivalo būti nei sudrumstas nei nutrauktas. Svetmoteriavimas jį sugadina; persiskyrimas jį sulaužo. Svetmoteriavimas yra klastingas vienybės griovimas; persiskyrimas ją galutinai pamina. Svetmoteriavimas yra slaptas persiskyrimas pagrįstas melu ir priesaikos laužymu. Persiskyrimas, kurį perša nauja moterystė, yra legalizuotas svetmoteriavimas.
Jėzus visuomet smerkė iškilmingai ir kategoriškai ir svetmoterystę ir persiskyrimą. Jo visa prigimtis buvo pilna didžiausio pasipiktinimo neištikimybe ir apgauliojimu. Ateis diena, sako Jis, kalbėdamas apie dangiškąjį gyvenimą, kurią vyrai neves moterų, bet ligi to laiko moterystė privalo būti tiek tobula, kiek leidžia jos netobulumas. Ir Jėzus, kuris dažnai nuo išorės dalykų pereina prie vidaus, svetmoteriaujančiais laiko ne vien tuos, kurie kito žmoną paveržia iš savo brolio, bet ir tą, kurs pažvelgia į moterį, gatvėje sutikęs, pilnomis pageidimo akimis. Ir svetmoteriauja ne vien tasai, kuris slapčia gyvena su kita žmona, bet ir tasai, kuris savąją žmoną atstūmęs, veda kitą. Vienu tik atveju lyg ir pritaria Jėzus persiskirti vyrui su svetmoteriaujančia žmona, tačiau atstumtos moters nusikaltimas nieku būdu negali būti pateisinamas nauju nusikaltimu, kurį apgautas vyras padarytų kitą vesdamas.
Akivaizdoje tokio griežto ir absoliutaus įstatymo, net mokiniai drįsta prieštarauti sakydami. „Jeigu toks yra vyro padėjimas žmonos atžvilgiu, tai vyrui nėra prasmės vesti“.
Bet Jis jiems taip atsakė: „Ne visi gali tai suprasti, ką jūs sakote, bet tik tie, kuriems tai yra duota. Yra tokių, kurie motinos įsčiose gimė nevaislūs; yra nevaislių, kurie kitų žmonių tokie padaryti, ir yra nevaislių, kurie patys save tokius padarė, žiūrėdami Dangaus Karalystės. Kas tai pajėgia padaryti, tegu daro".
Moterystė yra nusileidimas žmogaus prigimčiai ir nuolatiniam gyvybės palaikymui. „Ne visi sugeba" gyventi skaistybėje, nekaltybėje, atsiskyrę—„bet tik tie, kuriems tai yra duota". Tobula nekaltybė yra malonė, tai atpildas, kurį suteikia žmogaus dvasios viešpatavimas kūnui.
Kas trokšta visą savo meilę pašvęsti kokiam dideliam darbui, tas privalo pats save paaukoti nekaltybei. Negalima tuo pačiu laiku tarnauti visumai ir vienetui. Žmogus, kurs privalo atlikti sunkų uždavinį, kuriam reikalinga pašvęsti visas, ligi paskutinės, dienas, negali susirišti su moterimi. Moterystė reikalauja atsidavimo vienai kuriai būtybei — bet gelbėtojas privalo visiems lygiai aukotis. Neužtenka jam dviejų sielų vienybės; tai būtų tik apsunkinimas, o gal net nenugalima] kliūtis jungtis su visomis kitomis sielomis. Atsakomybė, kuri pareina nuo pasirinkimo moters, vaikų gimdymas, kūrimas mažos bendruomenės didelioje visuomenėje yra tiek didelės reikšmės, jog būtų kasdienė kliūtis daug didesnės vertės uždaviniams vykdyti.
Žmogus, kurs nori kitiems vadovauti, perauklėti juos, negali visam gyvenimui susirišti su viena būtybe. Jis būtų verčiamas netesėti žmonai arba savo uždaviniams. Jis perdaug myli savųjų brolių bendrus reikalus, kad galėtų pamilti vieną tiktai jų seserį. Didvyris visuomet būna viengungis. Vienuma yra jo pasiaukojimas ir jo didybė. Jis pats atsisako nuo moterystės, meilės džiaugsmų, bet meilė, kuri jame liepsnoja, daugėja, kad pasiektų visus žmones, skaidrėdama pasiaukojimu, kuris praneša visas žemės gėrybes. Žmogus be moters yra atsiskyrėlis, bet laisvas; jo siela laisva nuo bendrų medžiaginių rūpesčių, gali kas kart aukščiau pakilti. Jis nekuria kūniškos šeimos, bet liepia savo dvasios vaikams antram gyvenimui gimti.
Ne visiems tačiau duota išlikti visiškai susilaikantiems. „Kas tai pajėgia daryti, tegu daro“. Karalystei sukurti reikalinga žmonių, kurie gali atiduoti visą savo sielą: kūniškas darbas, nors ir apvilktas teisėtumo rūbu moterystėje, būtų asmens pajėgų sumenkėjimo priežastis, o jis privalo siekti dvasios veikalų aukštybių.
Tie, kurie atsikels didžiojo triumfo dieną, nebebus daugiau gundomi. Dangaus Karalystėje bus panaikintas ryšys tarp vyro ir žmonos, nors ir pašventintas moterystės amžinumo dėsniu. Pagrindinis jos tikslas yra naujos padermės kūrimas, tačiau tuo metu mirtis jau bus nugalėta, ir nuolatinis naujos kartos atnaujinimas jau bus nebereikalingas. „Šio pasaulio vyrai veda, ir moteris išteka; bet tie, kurie bus nusipelnę savo dalį aname pasauly ir bus pašaukti iš numirusių atsikelti, nei už vyrų tekės, nei ves žmonų, kadangi jau nebegalės numirti; jie yra lygūs angelams ir yra Dievo sūnūs, būdami atsikėlimo iš numirusių sūnūs“.
Drauge su amžinojo gyvenimo laimėjimu ir angeliškosios būsenos pasiekimu—šitais dviem Kristaus pažadais ir užtikrinimu —tai, kas pakenčiama atrodė, tampa neįmanoma; tai, kas atrodė skaistu, tampa gėda; tai, kas buvo laikoma šventa, tampa netobula. Aname aukštajam pasauly visi žmogaus giminės bandymai jau bus išpildyti. Pirmykščiam sugyvulėjusiam žmogui užteko laikinio susijungimo su sugauta moterimi—patele; žmogus pakilo ligi moterystės, ligi vienintelės sąjungos su viena moteriške; šventasis žmogus dar aukščiau pakilo ir pasiekė laisva valia skaistybės būseną. Bet žmogus, tapęs danguje lygus angelui, būdamas tik dvasia ir meilė, nugalės kūną, net atsiminimus apie jį nugalės: jo meilė tame pasauly, kuriame nėra vargšų, ligonių, nelaimingų ir priešų, pavirs antžmogišku žvelgimu.
Gimimų eilės bus sustojusios. Ketvirtoji Karalystė bus amžinai susikūrusi. Šitos karalystės piliečiai bus amžinai tie patys, tik tokie, ir ne kitokie, visais amžiais. Moteriškei nebebus reikalo gimdyti skausmuose. Ištrėmimo sprendimas bus atšauktas; žaltys nugalėtas; Tėvas iškilmingai pasveikins pabėgusį nuo jo sūnų paklydėlį. Rojus vėl bus atrastas ir niekados nebebus prarastas.
