Aleksandras Menis ŽMOGAUS SŪNUS

Aleksandras Menis (Aleksandr Men)

ŽMOGAUS SŪNUS 

Versta iš A.Men. Istorija religiji, t.7,
Syn Čelovečeskij
Izdatelstvo Slovo, Moskva, 1992.

ISBN 5-85050-292-0

NIHIL OBSTAT

Kunigas Leonardas JAGMINAS SJ
Vilnius, 1997.08.16
IMPRIMATUR
Vyskupas Jonas BORUTA SJ
Vilnius, 1997.08.18.

ISBN 9986-9142-0-5          © S.Rudalevičiūtė, 1997

ĮŽANGA

Joks veikalas, skirtai Jėzaus Kristaus gyvenimui ir mokymui, negali pakeisti pirminio šaltinio, tad jeigu norime žinoti tiesą apie Kristų, pirmiausia turime jos ieškoti Evangelijose. Tačiau pirmą kartą paėmus jas į rankas, gali kilti tam tikrų sunkumų. Juk Naujojo Testamento autoriai gyveno prieš du tūkstančius metų. Nūdienos žmogui būna sunku suprasti daugelį jų užuominų, kalbos ypatumų, o kartais nelengva suvokti net ir pačią minties eigą, todėl reikia komentarų...

Naujojo Testamento tekstų tyrinėjimas jau seniai tapo ištisu mokslu. Ištirtas kiekvienas Evangelijos skyrius, kiekviena eilutė. Šių analitinių darbų vertė didžiulė, jie padėjo išaiškinti nemaža svarbių detalių. Tačiau gausūs kritiniai ekskursai, nagrinėjantys Matą, Morkų, Luką ir Joną, beveik visiškai užtemdydavo patį Kristų. O juk evangelistams labiausiai rūpėjo, kad mus pasiektų žinia apie Žmogaus Sūnų, kuris yra krikščionybės alfa ir omega. Be Jo krikščionybė lieka besielė, kitaip sakant, nustoja egzistavusi,...

Štai kodėl pastaruosius pusantro amžiaus Evangelijos istoriografijoje greta teologinės ir literatūrinės analizės metodo imta taikyti ir apibendrinimo, sintezės metodą. Autoriai, pasirinkę šį kelią, remdamiesi tekstų kritikos duomenimis, stengėsi sukurti vieningą žemiškojo Kristaus gyvenimo paveikslą.

Belieka apgailestauti, kad pirmasis išsamią Kristaus “biografiją” pabandė parašyti nekrikščioniškos pakraipos autorius. Tai prancūzų istorikas ir publicistas Ernestas Renanas, kurio knyga “Jėzaus gyvenamas” pasirodė 1863 m. Šios knygos populiarumą didele dalimi lėmė tai, kad esminė Evangelijos paslaptis - Dievažmogio paslaptis to meto krikščionių sąmonėje buvo nustumta į antrą vietą. Pasirodžius šiai knygai Renano tėvynainis kunigas Edmonas Presantė rašė: Kristus žmogus dažnai būdavo aukojamas vardan Kristaus Dievo, pamirštant, jog viena Jame neatsiejama nuo kito ir kad Kristus - ne Dievas, slypintis po žmogaus išore, bet Dievas, tapęs žmogumi; Dievo Sūnus, pažemintas ir paniekintas, visiškai paklusęs žemiškojo gyvenimo sąlygoms”. (Isus Christos į Jego vremia. Versta iš prancūzų k. SPb 1869,11 p.).

Tiek Renano gerbėjus, tiek priešininkus labiausiai domino jo filosofinės pažiūros. Kai dėmesys joms išblėso, aistros nurimo, imta vertinti knygoje taikytą metodą.

Pasirodė kitų tokio pobūdžio knygų, jų vis gausėjo. Tiesa, rezultatai dažnai būdavo ginčytini, prieštaringi. Vieni Nazarietį vaizdavo tik kaip judaizmo reformatorių, kiti - kaip paskutinį iš pranašų; prievartos šalininkai norėjo, kad Jis būtų revoliucionieriumi, Tolstojaus pasekėjai - nesipriešinimo mokytoju, okultistai - ezoterinio ordino “pašvęstuoju”, o tradicinės visuomenės sanklodos priešai - kovotoju su rutina... Šie bandymai rodo ribotumą žmonių, mėginusių perprasti “Jėzaus mįslę”, remiantis vien savo dažnai gana vienašališku požiūriu.

Tiesa, kai kurie istorikai teigia, kad Evangelijos pernelyg lakoniškos, todėl negali būti Jėzaus “biografijos” pagrindas. Iš tikrųjų, jose nerasime daugybės faktų, be to, daugelis detalių nepakankamai aiškios, tačiau objektyvus tyrinėtojas ras jose visus svarbiausius Kristaus gyvenimo ir mokymo bruožus.

Evangelistų pasakojimus patvirtina ir papildo antikos ir žydų autoriai bei nūdienos archeologų atradimai. Visa tai daro Jėzaus Kristaus “biografų” užduotį visiškai įvykdomą.

Pamatyti Jėzų Nazarietį tokį, kokį regėjo Jo amžininkai -štai viena iš svarbiausių užduočių, kai knyga apie Jį rašoma remiantis istorinės literatūrinės sintezės principu.

... Autorius nekėlė tikslo tyrinėti, o troško tiesiog papasakoti apie Kristų. Papasakoti remiantis Evangelijomis, geriausiais jų komentarais bei kitais šaltiniais. Rašant buvo atsižvelgta į svarbiausius nūdienos Naujojo Testamento teksto kritikos rezultatus, neužmirštant, kad ir kritikos darbus reikia vertinti kritiškai...

Ši knyga pirmiausia skiriama tiems, kurie tik vieną sykį skaitė Evangelijas arba iš viso nėra jų skaitę. Todėl pasakojimas pradedamas nuo išoriniu įvykių tolydžio pereinant prie sudėtingesnių ir gilesnių dalykų.

Beje, ir išmanantys skaitytojai čia gali rasti šį tą nauja...

Autorius tikisi, kad knyga gali būti įdomi ir netikinčiajam. Kiekvienam žmogui dera žinoti apie religijos, tapusios nedaloma pasaulio kultūros dalimi, Įkūrėją.

Tai įžangos, kurią autorius parašė rusiškajam knygos leidimui, santrauka.

“Žmogaus Sūnų” (“Syn Čelovečeskij”) Aleksandras Menis (1935-1990) pradėjo rašyti dar būdamas paauglys. Pirmasis knygos variantas dešimtį metų buvo platinamas vadinamojo samizdato (tiesa, ištraukas spausdino Maskvos patriarchijos žurnalas). Prancūzijos pasiuntinybėje Maskvoje dirbančios rusų emigrantės katalikės Asės Durovos dėka Menis užmezgė ryšius su Belgijoje įsikūrusia katalikiškąja leidykla “Gyvenimas su Dievu”. 1968 m. ji išleido “Syn Čelovečeskij”. Vėliau ši knyga buvo dar kartą iš esmės perrašyta. (Beje, autorius šį darbą skiria šviesiam savo motinos atminimui).

Zoja Melnikova, redagavusi Aleksandro Menio rankraščius, pasakoja, kad jis dirbo kaip “didžiai kruopštus ir azartiškas tyrinėtojas. Štai tik vienas pavyzdys. Pirmajame “Žmogaus Sūnaus” leidime buvo tokia frazė: “Poncijaus Piloto pretorijus buvo Antonijos romėnų tvirtovėje”. Tačiau vėliau Jeruzalėje buvo atkasti Erodo rūmų griuvėsiai, ir archeologai paskelbė, kad Piloto pretorijus galėjo būti šiuose rūmuose, o ne Antonijoje. Teko ieškoti užsienio šaltiniuose visko, kas buvo rašoma šia tema. Kadangi baigiant naująjį “Žmogaus Sūnaus” variantą vis dar nebuvo aišku, kur būta pretorijaus, tėvas Aleksandras, vaizduodamas jį, tenkinosi ir vieniems, ir kitiems rūmams būdingomis detalėmis... Ir tiek rūpesčių dėl vienos frazės!

Tėvas Aleksandras suprato, kad mūsų laikais žmonės skaito vis mažiau, ir knygai tenka atlaikyti žiaurią konkurenciją su televizija. Todėl giliausias teologijos, filosofijos ir istoriosofijos mintis jis stengėsi dėstyti kuo paprasčiau ir suprantamiau”, - rašo Z.Maslenikova. Aleksandras Menis buvo dvasininkas, ir “Žmogaus Sūnų” jis perrašinėjo atsižvelgdamas į naujai atsivertusiųjų bei dar ieškančiųjų tikėjimo šviesos reikmes. Tačiau vien tai nebūtų lėmę “Žmogaus Sūnaus” patrauklumo. Kaip rašoma vienoje anotacijoje, autoriui “pasisekė ryškiai ir įtikinamai atkurti Evangelijų epochą, parodyti skaitytojui Jėzaus Nazariečio paveikslą tokį, kokį Jį regėjo amžininkai. Ryškus rašytojo talentas ir istoriko intuicija daro šią knygą didžiai vertingu meno kūriniu”. Tikimės, kad pritarsite šiai nuomonei...