ANTANAS MACEINA
MINTYS, APMĄSTYMAI
Parengė
Mindaugas Bartninkas
Vilnius
Eugrimas
1998
Įvadas
Sumanęs supažindinti skaitytoją su Antano Maceinos kūryba, neįsivaizdavau, kokia sunki misija manęs laukia: sutalpinti dvitomyje nors ir esenciją minčių, išsakytų šio nepaprastai produktyvaus mokslininko ir mąstytojo maždaug per pusšimtį savo aktyvios veiklos metų.
Antanas Maceina gimė 1908 m. sausio 27 d. Bagrėnų kaime, Ašmintos valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Baigęs Prienų „Žiburio" gimnaziją, 1924 m. įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, tačiau jau po metų, patarus vadovybei, ją paliko ir įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, kur studijavo literatūrą ir filosofiją. Tokį apsisprendimą lėmė kritiško mąstymo sankloda, polinkis analizuoti, visa kuo abejoti. Tačiau ir universitete, išskyrus profesoriaus St. Šalkauskio paskaitas, jo kritiškai mąstantis protas nerado dvasinio peno. 1932 m. vėl grįžo į seminariją, tačiau kunigu taip ir netapo. Jau gilioje senatvėje, 1978 m. A. Maceina rašė: „Netapsi tuo, kuo norėjai, o tapsi tuo, kuo net negalvojai."
1934 m. apgynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją „Tautinis auklėjimas". Kaip visuomeninis veikėjas, savo tikslus susiejo su ateitininkais. Pirmininkavo ateitininkų meno draugijai, redagavo jos leidinį „Ateitis".
Ikikarinio laikotarpio Maceinos kūrybinę veiklą galima skirstyti į tris dalis: pedagogika, kultūros filosofija ir socialinė problema.
Pasak paties A. Maceinos, veikale „Pedagogikos istorija" I t. jis stengėsi natūraliai sujungti tris pagrindines pedagogikos sritis: ugdomuosius principus, ugdomąsias praktikas ir pačius ugdytojus bei pedagogus.
Pirmasis „Pedagogikos istorijos" tomas apima pirmykščių tautų, graikų, romėnų, patristikos ir viduramžių ugdymą, t. y. visą senąją pedagogikos istoriją. Apie plačiai istorijoje žinomą Rytų ugdymo sistemą autorius beveik neužsimena, paaiškindamas, jog, jo manymu, netikslinga ją įtraukti į Europos ugdymo sistemą, kadangi yra suformuota kitokiais principais ir remiasi kitokia gyvenimo patirtimi. Renesanso, baroko, švietėjų ir romantikų ugdymo sistema, arba naująją pedagogikos sistemą, A. Maceina yra aptaręs antrajame „Pedagogikos istorijos" tome, kuris buvo numatytas išleisti 1940 m., bet deja, šviesos taip ir neišvydo.
Autorius taip ir neįgyvendino sumanymo užbaigti pedagogikos istorijos nagrinėjimą trečiuoju „Pedagogikos istorijos" tomu, apimančiu paskutinius pedagoginius sąjūdžius. Studijas pedagogikos klausimais spausdino žurnaluose „Židinys", „Lietuvos mokykla", kituose periodiniuose leidiniuose.
Atgavus Lietuvai Vilnių ir jo krašto dalį, 1939 m. gruodžio 30 d. Mokytojų sąjungos konferencijoje A. Maceina perskaitė paskaitą „Tautinis auklėjimas nutautintoje Vilniaus aplinkoje", kuri buvo išspausdinta žurnale „Lietuvos mokykla" 1940 m. Nr. 1. Dar anksčiau „Židinyje" Nr. 1—2 A. Maceina kėlė Klaipėdos krašto gyventojų tautinės savimonės gaivinimo problemą.
Kultūros filosofiją A. Maceina grindžia kultūros istorijos samprata, kuriai savo veikaluose skyrė daug dėmesio. Išdėstęs bendrus kultūros ir kultūros filosofijos sampratos principus veikale „Kultūros filosofijos įvadas" (1936), paskelbtame 1936 m. žurnalo „Logos" numeriuose, studijoje „Pirminės kultūros pagrindai" A. Maceina plačiai nagrinėja istorines kultūros vertybių formavimosi ištakas, o žurnalo „Židinys" numeriuose 1938—1939 m. išspausdintoje studijoje „Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra" savo teiginius realizuoja remdamasis lietuviškąja kultūros istoriosofija.
Daug kur remdamasis S. Šalkauskiu, A. Maceina nepritaria jo idėjai, jog lietuvių kultūra yra Rytų ir Vakarų kultūrų sintezė. Jo nuomone, mūsų kultūra autonomiška, jai būdingas krikščioniškas turinys ir giliai tautinė lietuviška forma, kurios esminiai bruožai yra subjektyvumas, vidinio pasaulio turiningumas.
Kultūros klasifikacijoje A. Maceina vartoja įvairias sąvokas. Dažnesni terminai „išvidinė" (vidinė) ir „išorinė", subjektyvi ir objektyvi kultūra; tradicine prasme tai maždaug atitiktų terminus dvasinė ir materialinė kultūra. A. Maceina vengia termino „dvasinė kultūra" manydamas, kad sudvasintomis gali būti tik būtybės, turinčios sielą. Vietoj termino „materialinė kultūra" dažniausiai vartojama „objektyvi", „objektyvuota" ir pan. kultūra. Dėl specifinės terminų vartosenos šiek tiek sunkiau suprasti tekstą, tačiau įsigilinus į A. Maceinos kultūros filosofiją ir istoriosofiją šie kalbiniai nesklandumai greitai nublanksta.
Socialine problematika ikikariniame laikotarpyje A. Maceina parašė du stambius veikalus: „Socialinis teisingumas" (1938) ir „Buržuazijos žlugimas" (1940).
Autorius paaiškina, kad knyga „Socialinis teisingumas" atsirado iš 1936 m. Katalikų veikimo centro konferencijoje skaitytos paskaitos apie socialinį katalikų teisingumą. Šioje paskaitoje išsakytos mintys susilaukė labai plataus atgarsio ir labai skirtingo įvertinimo. Knyga „Socialinis teisingumas" ir buvo autoriaus atsakymas į šiuos klausimus, dar kartą viską apmąstant, patikrinant, patvirtinant arba atmetant. Autorius nesiekia absoliutizuoti savo minčių; jis formuluoja tik pačius principus. Nurodyti konkrečius būdus ir konkrečias priemones keliamiems principams realizuoti visuomenėje autorius laikė kol kas negalimu, kol nesusitarta dėl pačių šiuolaikinės visuomenės gyvenimo pagrindų. Tik tada, kai mums patiems bus aiškūs socialinio gyvenimo pagrindai, kai mes patys savo dvasia pajusime jų socialinį turinį, teigia autorius, tik tada galėsime kalbėti ir kitiems.
Knyga „Buržuazijos žlugimas" 1940 m. pasirodė kaip išplėstas variantas paskaitų „Buržuazija, prometėjizmas ir krikščionybė", skaitytų A. Maceinos 1937 m. Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyriuje. Knygoje daugiau susitelkta tik ties pirmąja kurso dalimi — buržuazija analizuojama ne kaip klasė, bet kaip žmogaus socialinis dvasinis būvis, kaip reiškinys maždaug artimas tam, ką mes vadiname miesčioniškumu. Atidėjęs vėlesniam laikui išsamesnius kitų gyvenamojo meto dvasios apraiškų — prometėjizmo ir krikščionybės — aptarimą, autorius susitelkia ties buržuazijos problema, kas būdingo jo laikui dvasinio ir fizinio sukrėtimo metu buržuazijos, kaip žlungančio tipo būčiai yra aktualiausia ir daugelio natūraliai pergyvenama.
Viešojo gyvenimo istorijos ir kultūros vyksmo pirmapradžių apraiškos priežasčių A. Maceina ieško vyriškojo ar moteriškojo prado įsigalėjime: patriarchatui būdingo toteminio arba nomodinio prado, ar susijusio su žeme ir jos kultu matriarchatinio prado vyravime, o socialinių vyksnių ir būdingų mūsų laikui socialinių batalijų priežastis ir ištakas jis regi minėtų trijų žmogiškosios dvasios savybių: krikščioniškosios, buržuazinės ir prometėjiškosios sąveikoje ir kovoje. Tai amžinosios žmogaus dvasios savybės, arba struktūros, kurios duoda pagrindo nubrėžti skiriamąsias ribas ne tiktai socialinių jėgų rikiuotėse, bet ir kiekvieno žmogaus dvasioje.
Subjektyvios autoriaus simpatijos vertinant šias dvasines struktūras linksta į prometėjiškąją, kurios būdingą žymę sudaro kūrybiškumas, ir krikščioniškąją, praturtinančią žmogų tauriu dvasingumu.
Apie prometėjiškumo problemą veikale „Socialinis teisingumas" A. Maceina tik užsimena — plačiau ją išdėsto „Buržuazijos žlugime" bei straipsniuose, spausdintuose žurnaluose „Židinys", „Logos" ir kituose, daug dėmesio skirdamas šios žmogiškosios galios ištakoms, socialinei prigimčiai apibūdinti.
Žmogus yra priklausomas nuo žemiškosios buities ir kosmo, suaugęs su žeme, determinuotas jos dėsnių. Bet sykiu jis yra ir laisvas padaras, jaučia savyje laisvės principą, yra kūrėjas. Žmogus turi nenugalimą linkimą ir nepalaužiamą pasiryžimą užvaldyti visą žemesnį pasaulį, jį palenkti savo valiai ir pakeisti pagal savo dvasios esmę. Jis jaučiasi esąs žmogus aukščiausia ir kilniausia šio žodžio prasme. Dvasingumas, laisvė, kūrybiškumas iškelia žmogų aukščiau žemės ir padaro jį savarankišku, autonominiu kosmo gyventoju. Prometėjuje galingai prakalba žmogaus kūrėjo dvasia.
Dar anksčiau nei humanistinio egzistencializmo atstovai A. Maceina teigė laisvę kaip žmogaus pasirinkimo galimybę. Laisvė, rašė jis 1935 m. žurnalo „Logos" pirmame numeryje, savo esmėje turi du pagrindus: galimybę pasirinkti ir galią pasirinkti. Kam nėra iš ko pasirinkti, tas nėra laisvas. Kas neturi sugebėjimo arba galios pasirinkti, tas taip pat nėra laisvas.
Tačiau A. Maceina yra teistas, ir pernelyg platūs žmogaus dvasios užmojai jo koncepcijoje yra silpnoji prometėjizmo pusė. Žmogaus kūrybinė galia negali prilygti Absoliuto kūrybai. Tame pačiame žurnale jis rašė:
Būtų prometėjiškas nusistatymas, jeigu mes manytume, kad žmogus pats vienas savo kūryba gali tobulai pasiekti pasaulio buities atbaigimą. Žmogaus kūryba nėra aukščiausia ir paskutinė kūryba. Žmogaus kūrybą pranoksta ir atbaigia Dievo kūryba. Dievo kūryba yra dvejopa: pradedamoji ir atbaigiamoji. Atbaigiamoji Dievo kūryba — tai apokaliptinis perkeitimas.
Ribojo A. Maceina prometėjiškosios dvasios ribas ir dorovinėje sferoje. Prometėjiškas nusistatymas doroje, rašė jis žurnalo „Logos" 1935 m. antrame numeryje, daug greičiau veda prie visiško sudužimo, negu kur kitur.
Pokarinio laikotarpio A. Maceinos kūriniai daugiausia skirti plačiai suprantamai religijos filosofijai. Veikale „Didysis inkvizitorius" (1946 ir 1950 m.) Inkvizitoriaus legenda interpretuojama kaip „žmogiškojo įkvėpimo pažadintas apokalipsės komentaras". „Jobo drama" (1950) — teistinio egzistencializmo apmatai; „Saulės giesmė" (1954) — Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo ir veiklos apmąstymai; Didžioji padėjėja (1958) — Švč. Mergelės Marijos būties apmąstymas, „Dievo avinėlis" (1966) — Kristaus gyvenimo ir veiklos apmąstymai. Veikaluose „Bažnyčia ir pasaulis" (1970), „Didieji dabarties klausimai" (1976) A. Maceina ieško kelių suderinti teologiją ir pasaulietinę pasaulėžvalgą. Daug dėmesio skyrė nepasaulėžiūrinės politikos sampratai plėtoti: „Kultūrinė demokratija („Aidai", 1947, Nr. 8); „Politika ir pasaulėžiūra" („Aidai", 1948, Nr. 19). Daug rašė, tiek prieškariniais, tiek pokario metais, įvairiais teistinės ir pasaulėžvalgos klausimais ir kita tematika leidiniuose „Pavasaris", „Ateitis", „Rytas", „XX amžius" (buvo vienas iš redaktorių), „Naujoji Romuva", „Vaidilutė", „Židinys", „Lietuvos Mokykla", „Tiesos kelias", „Tautinė mokykla", „Aidai", „Į laisvę", „Literatūros lankos".
Veikale „Jobo drama. Žmogiškosios būties apmąstymas" (1950) A. Maceina bando duoti teistinio egzistencializmo apmatus. A. Maceina neneigia šiandieninės egzistencinės filosofijos sampratos, kurios problemų centre stovi ne tiek amžinoji žmogaus esmė, kiek laikinas ir žemiškasis jo buvimas. Jį, kaip ir šiuolaikinius egzistencialistus, domina klausimas, kuo žmogus — animal racionale skiriasi nuo kitų gyvųjų padarų; jis susimąsto ties žmogiškąja šios tikrovės būtimi, svarsto žmogaus žemiškojo buvimo klausimą, stengdamasis, kaip ir egzistencialistai, rasti atsakymą, kas yra žmogus. Tačiau „Jobo dramos" atsakymas yra savotiškas.
Ir humanistinė, ir tomistinė egzistencializmo filosofija pripažįsta, kad žmogus savyje neturi buvimo pagrindo — yra mirtingas, todėl visados esti nebūties akivaizdoje. „Jobo dramoje" stengiamasi išplėtoti šią žmogiškosios būties savybę ligi galutinių išvadų, regint joje esminį žmogaus apsisprendimą Absoliutui, — apsisprendimą, kuris glūdi pačioje ontologinėje žmogaus sąrangoje. Egzistencija yra klausimas, atviras transcendencijos akivaizdoje.
Norėdamas įveikti šį nelengvą uždavinį, autorius analizuoja žmogaus buvimą ne abstrakčiai, bet pasinaudoja Šventajame Rašte aprašytu Jobo asmeniu, manydamas, kaip ir humanistinio egzistencializmo atstovai, kad egzistencinis mąstymas visados yra konkretus. Būtis čia nėra amžinoji žmogaus esmė, kuri būtų antlaikė, nekintama ir visiems bendra. Būtis čia yra tai, kuo ir kaip žmogus šioje tikrovėje būna. O būna jis labai įvairiai. Žmogus neturi nė būties pilnaties apskritai, nė žmogiškosios būties pilnatvės. Todėl žmogiškoji būtis yra nuolatinis tapsmas, nuolatinis artėjimas prie dieviškojo pirmavaizdžio arba tolimas nuo jo. Žmogiškasis buvimas, arba egzistencija, yra savęs vykdymo laukas.
Autorius neneigia Jobo dramos didaktinės prasmės, kurią pabrėžia dauguma apie ją kalbančių, — iš jos pasimokyti galima ne tik pedagogine ar moraline, bet ir filosofine prasme. Bet jis žiūri į šią istoriją ir platesne prasme, teigdamas, jog savo turiniu ir savo prasme Jobo knyga yra idėjinė-egzistencinė. Jos pagrindą sudaro tam tikra problema, tam tikra filosofija, tiesa, išreikšta vaizdais ir simboliais, bet ne mažiau gili ir vertinga. Konfliktas tarp žmogaus ir Absoliuto čia nepaliekamas vienpusei pastarojo valiai, į jį atsakoma ieškant kompromisinio sprendimo, kur žmogaus likimą lemia protas, atkaklumas, savo tiesos suvokimas, ne tik visagalės antgamtinės jėgos.
Jobo dramos veiksmas vyksta visiškai konkrečioje situacijoje. Jobas nėra teorinis mąstytojas, kuris žvelgtų į žmogaus problemą ir ją spręstų remdamasis bendrais metafiziniais principais. Jis neformuluoja jokios bendros antropologijos. Jis nekuria jokios filosofinės mokyklos, kaip graikų išminčiai. Jobo mąstymas kyla iš jo paties egzistencijos. Kančios šviesoje jis kelia žmogaus egzistencijos klausimą ir bando į jį atsakyti. Tačiau čia jam rūpi ne žmogus savyje, bet jis pats; ne žmogaus gyvenimas apskritai, bet jo paties asmeninis buvimas ir likimas. Būdingo humanistiniam egzistencializmui esmės klausimo vieton keliamas realios egzistencijos klausimas. Priverstinės kančios ir mirties akivaizdoje Jobas kelia savo likimo klausimą: kodėl visa tai įvyko, ar tai būtinai turėjo įvykti, kodėl tai atsitiko jam. Asmeninės egzistencijos ir asmeninio likimo problema čia yra pagrindinė.
Veikale „Asmuo ir istorija" (1981), skirtame kaip kreipimasis į ateitininkus, A. Maceina stengiasi atsakyti į žmogaus kaip tautiečio egzistencijos klausimus šiandieniniame socialinių prieštaravimų išdraskytame pasaulyje, ieškomos dvasinės pusiausvyros atramos žmogui, atsidūrusiam už tėvynės ribų. Turima mintyje, suprantama, lietuviškoji emigracija.
Emigracinio, arba pokarinio laikotarpio, A. Maceinos veikalų problematiką sąlygiškai galima būtų įvardyti „būties sekuliarizacija“, kurios esmę sudaro mintys ir apmąstymai apie būties santykį su transcendencija, Absoliutu, tai yra su antgamte, arba religija. Tačiau tai toli gražu neapima viso šio laikotarpio A. Maceinos kūrybos turinio, bet negalėtume šio laikotarpio A. Maceinos kūrybos pavadinti ir teologine. Prieš tokią nuomonę pasisako pats autorius studijoje „Filosofijos keliu", išspausdintoje žurnale „Aidai" 1978, Nr. 8—10 ir 1979, Nr. 1—2.
Teologija velkasi paskui mane tarsi atsivyniojęs naginės apivaras, rašo čia A. Maceina, ir daugelis, regėdamas šį apivarą laiko mane teologu, o tik antroje ar trečioje vietoje filosofu. Tokio įspūdžio kelia tiek mano studijų eiga, tiek keletas raštų, kurie, pasak dr. J. Griniaus, yra „tiesioginiai teologinės knygos". Antra vertus, tas pats Grinius priduria, kad ašen filosofavęs ir tuose raštuose, kuriuose esu svarstęs teologinius klausimus. Atrodo tad, jog yra atėjęs laikas praskleisti kiek savo santykį su teologija... Iš tikrųjų teologiją esu ilgai studijavęs, vėliau ir keletą knygų teologiniais klausimais parašęs. Tačiau ar tai parodo, kad mano mąstymo sąranga bei linkmė būtų teologinė?
Teologinis ir filosofinis mąstymas eina priešingomis kryptimis; teologija prasideda atsakymu, filosofija prasideda klausimu. Atsakymą teologijai teikia tikėjimas. Pati teologija kaip tokia atsakymo neturi; ji gauna jį ir todėl juo prasideda, paskui istoriškai šį dalyką tirdama, iš vidaus jį skleisdama, metodiškai jį sistemindama. Be šitokio atsakymo nebūtų jokios christologijos kaip teologinės disciplinos.
Bet kaip tik čia prasideda sunkenybės tam, kuris filosofuoja, vadinasi, klausia. Turėdama atsakymą savo pagrindu, objektu ir išeities tašku, teologija neklausia. Ir tai visiškai nuoseklu. Juk atsakymas padaro klausimą beprasmį.
Jei žinai kelią iš Bostono į New Yorką, tai būtų patyčia klausti praeivį, ar šis kelias tikrai į New Yorką vedąs. O jei klausčiau nuoširdžiai, tai būtų ženklas, jog abejoju savo žiniomis. Klausimas, turint atsakymą, yra abejojimas atsakymu. Religijos srityje tai reiškia, kad mano tikėjimas yra arba silpnas, arba aš jo iš viso neturiu. Nors tik šiais atvejais klausimas įgyja prasmę pats savyje ir esti pateisinamas psichologiškai. Štai kodėl klausiančiojo atžvilgiu teologas nusiteikia nedraugiškai. Klausiantįjį jis pergyvena arba kaip pašaipą, arba kaip svyruoklį. Teologui atrodo, kad klausti, turint atsakymą, reiškia arba tyčiotis, arba iš tikro abejoti ta ar kita tikėjimo tiesa. Jei toks klausėjas ruošiasi gi būti kunigu, tai savaime aišku, kad jis šiam pašventimui netinka. Kunigo uždavinys juk yra ne klausti, o skelbti atsakymą, gautą iš Dievo per Bažnyčią. Užtat filosofuoti, vadinasi klausti linkęs seminaristas yra ne savo vietoje. Tapęs kunigu, jis bus tik bėda hierarchijai. Kunigas-filosofas yra lygiai toks pat gyvenimo netikša, kaip ir kunigas-poetas: pirmasis filosofijoje, antrasis eiliuoja ne iš kunigiškosios egzistencijos.
Kas tad yra manieji raštai, svarstą religinius klausimus? — Nors ir suvokdamas tikėjimą kaip riziką ir todėl netikdamas sielovadai, aš visą gyvenimą likau ištikimas krikščioniškajai religijai. Manęs nuo Bažnyčios nenutolino nei mano paties sankirčiai su hierarchija tiek Lietuvoje, tiek tremtyje, nei apskritai hierarchijos klaidos bei nuodėmės istorijos eigoje, nei žmogiškieji dvasininkijos netobulumai. Bažnyčios mokslo atžvilgiu jaučiausi nuostabiai laisvas: dogma man niekad nėra buvusi varžtai mąstyti. Bažnyčios atsakymo į pagrindinius mūsų buvojimo klausimus pergyvenau kaip savo paties atsakymą. Jis man neatrodė atėjęs iš viršaus, todėl svetimas, verčiąs bei slegiąs, o priešingai, jis atrodė kaip kilęs iš mano paties vidaus, todėl savas ir vertas toliau mąstyti. Tikėjimo srityje galima daug ko nežinoti; tačiau visa, kas mums skelbiama, galima ir turime suprasti. Kitaip tikėjimas virstų prietaru, kuriuo vadovaujamasi todėl, kad tam tikra grupė tiki teigiama ir neigiama jo galia. Niekas, kas kalba žmogui, negali peržengti jo dvasios. Priešingai, jis turi nusileisti į šią dvasią ir paklusti jos dėsniams. Ir tik šis paklusimas padaro tą kalbą prasmingą.
Iš šio tad pergyvenimo ir yra susiklostę religiniai mano raštai. Jie pratęsia Bažnyčios atsakymą į pažintinę plotmę, paversdami jį filosofijos klausimu, mėginimu atsakyti jau mano paties. Todėl visi jie yra suręsti neteologiniu metodu, paremtu Šventraščiu, Bažnyčios tėvais, teologais (ypač scholastais), liturginiais tekstais, galop oficialiais Bažnyčios nutarimais. Tai anaiptol nereiškia, kad visų šių šaltinių savo raštuose nebūčiau naudojęs. Tai tik reiškia, kad jie man liudija nagrinėjamo klausimo autentiškumą, o ne daugiau. Pats gi klausimas yra sklaidomas proto. Tai krikščionybės filosofija tikrąja šio žodžio prasme. Nes krikščionybė, būdama istorine tikrybe ir tam tikrų teiginių vienetas, yra taip lygiai apsupta logikos dėsnių, kaip ir bet kuri kita pažintinė sistema, todėl protui prieinama ir jo reikalaujanti. Yra juk tik viena logika, būtent žmoniškoji. Dieviškosios logikos ar antologikos, ar antilogikos nėra. Dieviškasis apreiškimas įsikūnija žmogiškąjame pažinime, ir dieviškasis žodis byloja žmogaus žodžiu. Įsikūnijusi gi žmogiškoje pažinsenoje, dieviškoji tiesa savaime patenka mūsų mąstymo sritin ir virsta mūsų apmąstymo objektu. Manieji religiniai raštai ir yra šios dieviškosios tiesos kaip mano paties tiesos apmąstymas bei pastanga ją kiek praskleisti tuo ar kitu atžvilgiu. Tai grynai mano paties kūryba, neturinti nei sielovadinio, nei tuo labiau mokomojo pobūdžio; filosofas nei moko, nei skelbia; jis tik dėsto.
Filosofinis religinių mano raštų pobūdis, rašo A. Maceina, nėra tinkamai suvoktas nei bažnytinių cenzorių, nei daugelio skaitytojų: ir vieni, ir kiti regėjo juose Bažnyčios mokslą, todėl teikė jiems tokius mastus, kurie filosofijai nėra įprasta taikyti. Filosofijos ir teologijos santykis gali būti suprastas bei išspręstas tik religijos filosofijos plotmėje. O kadangi religijoje ne žmogus pakyla į Dievo matmenį, bet Dievas nusileidžia į žmogaus matmenis (kenozę), tai tuo pačiu ir tikėjimas nusileidžia į žinojimo sritį, konkrečiai kalbant, į filosofijos plotmę. Filosofija virsta tikėjimo kenoze. Ne filosofija kinta, susidūrusi su apreiškimo tiesa, bet tikėjimas šia tiesa keičia savo pobūdį, paklusdamas filosofinio mąstymo dėsniams; dieviškoji tiesa tampa žmogiškąja tiesa. Ir juo religijos skelbiami teiginiai darosi žmogiškesni, juo jie yra tikresni savo tiesa.
Taigi M. Maceina — savito tipo krikščioniškasis filosofas: ne teologas, bet mąstytojas, besiremiąs ieškojimu, ne transcedentinių, žmogaus proto neaprėpiamų tiesų visuma, į kurias atsitrenkia ir dūžta silpnos žmogaus proto pastangos pažinti būties paslaptis ar bent kiek praskleisti nežinomybės šydą. Maceina yra mintytojas, todėl aukščiausias teisėjas ir vadovas jam yra žmogaus protas, pažinimas.
A. Maceina drauge yra poetas, skelbęs savo filosofiją A. Jasmanto slapyvarde. Savo poeziją yra išleidęs rinkiniu „Gruodas" (1965). Poetinė žodžio jėga įgalina Maceiną ir filosofiniuose veikaluose pasiekti reto emocinio įtaigumo ir tuo pat metu reto išraiškos paprastumo. Maceinos veikalai yra prieinami ir tiems, kurie nėra studijavę filosofijos. Tačiau jį suprasti yra sunkiau, negu skaityti. Poetinius vaizdus, kuriais mintis pareiškiama ir kuriuos reikia priimti netiesiogine prasme, tūlas skaitytojas gali mėginti aiškintis tiesiogiai ir tokiu atveju pasidaryti klaidingas išvadas, — pasakęs J. Brazaitis A. Maceinos 50 metų sukakties proga („Į Laisvę", 1958, Nr. 15). Ir abstrakčioms problemoms spręsti Maceina renkasi konkrečias situacijas, konkrečius personažus (Didįjį Inkvizitorių, Jobą, A. Mickevičiaus Konradą, Solovjovo Antikristą ir kt.). Tai ne tik leidžia klausimą nagrinėti vaizdžiai, bet ir susieti jį su gyva tikrove. Žodžiai, pasakyti A. Maceinos savo mokytojo St. Šalkauskio adresu: „gyvenimo problema stovėjo jo mąstymo centre, ir jis sprendė ją pilnatvės šviesoje", pilnai gali būti taikomi jam pačiam. Žmogaus proto įvertintoje krikščioniškosios pilnatvės šviesoje Maceina ieško atsakymo į amžinąsias problemas, kad tuo būdu būtų suprasti mūsų laiko rūpesčiai.
A. Maceina mirė 1987 m. sausio 27 d., tai yra savo 79 metų sukakties dieną.