Kiek kartų valdovų pamėgdžiotojai stengėsi pašventinti išpaikusių žmonių išdidumą, smurtininkų smurtą, žiauruolių žiaurumą, užpuolikų puolimą, užkariautojų užkariavimus, kiek kartų paperkamieji sofistai arba nesąmoningi deklamatoriai stengėsi subendrinti pagonišką žiaurumą su krikščioniškuoju nuolaidumu, iš kryžiaus padaryti kardo rankeną, pateisinti kraują, pralietą neapykantai pasotinti su pagalba kraujo, išlieto ant Kalvarijos kalno meilės išmokymui; žodžiu, kiek kartų norima pateisinti karą, pasiremiant taikingumo mokslu ir padaryti iš Kristaus Džengis-chano pavaduotoją, arba Bonaparto, arba norima pagilinti negarbę Mahometo pasekėjų, visumet pastebėsit su nepaprastu punktuališkumu išaugantį žinomą Evangelijos tekstą, kurį visi žino atmintinai, bet kurį maža kas tesuprato.
„Nemanykit, kad atėjau atnešti žemei taiką; atėjau atnešti kardą“. Kai kurie, daug labiau mokytesni, priduria: „Atėjau atnešti žemei ugnį“. Kiti, apdovanoti nepatikėtina atmintimi, puola su sprendžiamuoju posakiu: „Dangaus Karalystė kenčia smurtą, o smurtininkai ją tepaveržia“.
Koks iškalbingumo angelas, koks antgamtiškas apšvietėjas pajėgs atskleisti šitiems suakmenėjusiems protams tikrą žodžių reikšmę, kuriuos su tokiu laisvu paviršutiniškumu kartoja?
Jie išima juos iš evangeliško konteksto su tokiu pat įgudimu, su kokiu kalnų gyventojas rinktų gėles Titanijos darže. Nekreipia dėmesio į žodžius, kurie yra prieš ir po posakio; neatsižiūri į tai, kokiomis aplinkybėmis jie buvo pasakyti; nesupranta prieš tai, kad gali turėti jie dar ir kitos reikšmės be bendros žodžių prasmės.
Kada Jėzus sako, kad atėjo atnešti kardą, arba, kaip pasakyta lygiagrečiam Luko posaky, „nesantaiką“ — jis kaip tik tuo metu duoda nurodymus mokiniams, kurie ruošiasi išsiskirstyti į pasaulį pranešti Karalystės prisiartinimą. Ir tuojau, paminėlęs kardą, su paprastų palyginimų pagalba paaiškina tai, ką norėjo pasakyti: „Nes atėjau pastatyti sūnų nesantaikoje su tėvu, dukterį su motina, marčią prieš uošvę; ir žmogaus priešai bus jo namiškiai. Nes nuo šio laiko iš penkių, kurie bus vienuose namuose, trys bus prieš du, o du prieš tris“... Vadinasi, kardas nereiškia karo. Kardas yra tai, kas perkerta, kas padalina, kas perskiria; Evangelijos skelbimas perskirs žmones, priklausančius į vieną šeimą. Nes žmonių tarpe yra kurčių ir girdinčių; yra, kurie vėluojasi ir kurie skubinasi; yra, kurie neigia ir kurie tiki. Kol visi neatsivers ir nesusibroliaus savitarpy per Žodį, nesantaika viešpataus žemėje. Tačiau nesantaika nėra dar nei karas, nei žudynės. Tie, kurie išgirdo ir įtikėjo Žodžiu—Krikščionys—nepuls tų, kurie neklauso ir netiki. Pavartos, tiesa, ginklą prieš užsispyrusius ir užkietėjusius brolius, — bet šituo ginklu bus įtikinimas, pavyzdys, atleidimas, meilė. Tie, kurie neatsivers, gal būt, tikrą karą paskelbs, smurto ir kraujo karą, bet todėl tik paskelbs karą, kad neatsivertė, kad dar patys netapo krikščionys. Evangelijos triumfas ir visų karų pabaiga — žmogaus karo su žmogumi, šeimos su šeima, luomo su luomu, tautos su tauta. Jei pradžioje Evangelija yra nesantaikos ir vaidų priežastis, tai čia neša atsakomybę ne tos tiesos, kurias Evangelija skelbia, bet pats faktas, kad šitas tiesas dar ne visi vykdo.
Kada Jėzus paskelbia, kad ateina atnešdamas ugnį, tik barbaras gali galvoti apie naikinančią gaisro ugnį, tikrąjį karų sėbrą. „Kaip norėčiau, kad jau būtų uždegta!“ Nes ugnis, kurios troško Žmogaus Sūnus, yra pasišventimo karštis, deganti meilės liepsna. Kol visos sielos neperdegs šitoje ugnyje, Evangelijos žodis bus tik tuščias atgarsys, o Karalystė dar bus toli. Norint atgimdyti užkrėstą nedorybėmis žmogaus šeimą, reikia stebuklingo kančių ir troškimo gaisro. Sušalę turi liepsnoti, nejautrūs turi užvirti, drėgni turi užsidegti kaip švyturiai nakties metu. Visas mėšlynas, žmonių paslaptingame gyvenime supiltas, kuris iš kiekvienos sielos padaro kloaką, visi pelėsiai, kurie užkemša ausis ir užnuodija širdis, turi būti dvasinės ugnies paversti pelenais, kurią įžiebti yra atėjęs Jėzus, ir kuri yra ne išnaikinimo, bet išgelbėjimo ugnis.
Bet norint pereiti šitą liepsnos sieną, reikalingas pasiryžimas, kurio ne visi teturi; kurio teturi karingieji. Todėl Jėzus galėjo pasakyti, kad „Dangaus Karalystę tik smurtininkai tepaveržia“ — pasakymas „smurtininkai“ tekste tikrumoje reiškia tą patį, kaip „stiprūs“ žmonės, kurie sugeba paimti puolimu duris be atodairos ir baimės. Kardas, ugnis, smurtas yra žodžiai, kurių netenka imti tiesiogine prasme, kuri taip patinka žudynių gynėjams. Tai yra pavaizdavimo žodžiai, kuriuos mes turime pavartoti, prabildami į sudrumstą minios vaizduotę. Kardas yra simbolis atsiskyrimo pirmųjų atverstųjų nuo paskutiniųjų; ugnis yra skaidrinanti meilė; smurtas yra būtina dvasios jėga atgimti ir prisiartinti prie Karalystės angos. Kas kitaip supranta, nemoka skaityti arba yra sąmoningas išdavikas.
Jėzus yra ramybės žmogus. Atėjo taiką laiduoti. Visos Evangelijos yra tik mokslas ir ramybės skelbimas. Jau pačią užgimimo naktį dangiškieji balsai gieda pranašišką linkėjimą. Ramybė geros valios žmonėms žemėje. Ant Kalno vienas iš pirmųjų pažadų, kurie išsiveržia iš Kristaus širdies ir lūpų, yra nukreiptas į taikos mylėtojus. „Palaiminti tie, kurie ramybę daro, nes jie bus pavadinti Dievo sūnumis“. Apaštalams, pasiruošusiems į kelią, liepia pasveikinti ramybe visus namus, į kuriuos tik įeis. Mokiniams, draugams pataria tobulą santaiką: „Gyvenkit savitarpy ramybėje“. Prisiartindamas prie Jeruzalės miesto žiūri į jį verkdamas, ir sušunka: „O, kad tu būtum pažinus šiandie dalykus, kurie gali duoti tau ramybę!“ Ir baisiąją naktį, Alyvų darže, tuo laiku, kai ginkluoti samdininkai jį suima ir riša, prataria aukščiausį pasmerkimą smurtui. „Tie visi, kurie kardu kovoja, nuo kardo žus“.
Žino jis nesantaikos blogybes. „Kiekviena karalystė, padalinta į priešingas dalis, bus sunaikinta; ir kiekvienas miestas arba namas, padalintas į priešingas dalis, negalės išsilaikyti“. Savo kalboje apie paskučiausius dalykus tarp kitų pabaigos ženklų, sykiu su badu, žemės drebėjimu ir kitomis nelaimėmis, jis pranašauja taip pat karus: „Kadangi tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę... išgirsit apie karus ir karų atgarsius“.
Nesantaika Jėzui yra blogybė; karas yra piktadarystė. Didžiųjų žudynių apologetai mielai maišo senąjį Testamentą su naujuoju. Bet naujasis yra tik dėl to naujas, kad reformuoja senąjį.
Karą galima laikyti tik tada dieviškuoju, kai jis laikomas bausme. Bet tas sykiu yra ir paties savęs bausmė. Karas yra žiauriausias neapykantos pasireiškimas, kuri slapstosi ir nardosi žmonių širdyse. Kad galėtų išrauti neapykantą, kurią nešiojasi savyje, žmonės su ginklais rankose puola vieni kitus ir naikina. Karas tuo pačiu metu pasireiškia kaip nusikaltimas ir bausmė. Yra nusikaltimas, nes jau buvo užuomazgoje dar prieš išsiveržimą, o išsiveržęs veda prie savitarpinio neapkenčiamų priešų žudymosi.
Tačiau, jei visose širdyse būtų neapykanta užgesinta, karas nebebūtų galimas; šiurpulingiausia nelaimė išnyktų sykiu su didžiausiu nusikaltimu. Išauštų, pagaliau, diena, kurią išsiilgimo pilnomis akimis matė Izaija, kurią žmonės „kardus perkals į spatus, o lankus į pjautuvus; nė viena tauta nebepakeis ginklo prieš kitą tautą, ir niekas nebesimokys kariauti“.
Šita, Izaijos pranašauta diena, bus diena, kurią Pamokslas ant Kalno bus pripažintas vieninteliu žemės įstatymu.
1929 m. Didįjį Penktadienį, Dievui padedant, baigiau versti pirmąją veikalo dalį.
Vertėjas P. M.