Jėzus mielai eidavo į vestuves.
Žmogui iš liaudies, kuris retai tegali leisti sau pašnekesius ir pramogas, kuris niekad sočiai nepavalgo ir neatsigeria, vestuvių diena esti geriausias viso gyvenimo atsiminimas. Tai yra lyg šventadienis parodymas turtų, dosnumo, vaišingumo ilgoje virtinėje jo pilko gyvenimo dienų.
Ponai, kurie kasdien gali puotauti; naujų laikų žmonės, kurie per vieną dieną tiek suvartoja, jog vargšui senovėje būtų užtekę visai savaitei, nejaučia tos dienos iškilmingo džiaugsmo. Bet senovės vargšas, darbininkas, kaimietis, Rytų šalies gyventojas, visus metus gyvenąs miežiene duona, džiovintomis figomis, truputėliu žuvies ir retkarčiais kietai išvirtais kiaušiniais, ir tik per didžiąsias šventes pasipiaunąs ėriuką ar ožiuką, žmogus, prisipratinęs sunkiai dirbti, susivaldyti, apsieiti be daugelio dalykų, tenkintis būtiniausiais dalykais, matė vestuvėse tikriausią ir didžiausią savo gyvenimo šventę. Kitos šventės, žmonių ir bažnytinės šventės, priklausė visiems lygiai, visiems buvo vienodos. Kasmet atsikartodavo. Bet vestuvės pačios buvo savotiška šventė, išimtinai jam priklausanti šventė, ir atsitikdavo ji tik vieną kartą jo amžiuje.
Ir todėl anais laikais visokią prabangą ir pasaulio puošnumą sutelkdavo apie jaunavedžius, kad jie niekad negalėtų pamiršti tos dienos. Jaunavedžio sutikti išeidavo nakties metu su degančiais žibintais, griežėjais, šokėjais ir dainininkais. Namai visu kuo pertekę: įvairios mėsos privirta ir prikepta, pripilti vyno indai sustatyti pasieniais, kvepiančių aliejų indai svečiams ir draugams. Šviesa, muzika, kvepalai, linksmybės, šokiai: nieko nestokavo jausmams patenkinti. Viskas, kas yra kasdieninė kunigaikščių ir turtuolių pirmenybė, triumfavo šitą vienintelę dieną po šiaudiniu vargšo stogu.
Patikdavo Jėzui šita nekalta linksmybė. Patikdavo jam atitraukto nuo kasdieninio skurdo prasčiokėlio nuotaika, kuri jį sujaudindavo. Jis matė vestuvėse ne vien iškilmę. Jungtuvės yra aukščiausias žmogaus jaunatvės pasiryžimas nugalėti per meilę likimą, per dviejų meilių susibūrimą, dviejų jaunatvių bendrą susitarimą. Tai yra dvigubas tikėjimo į gyvenimą patvirtinimas, į jo nuolatinumą ir troškimą gyventi. Žmogus, kuris veda, yra visuomenės rankose užstatas. Tapdamas naujos visuomenės galva ir naujos kartos tėvas, laisvesnis pasidaro, tačiau kartu prisipažįsta esąs didesnis belaisvis.
Jungtuvės yra laimės pažadas ir kančių pakėlimas. Svajojimai ir nusivokimas turi jose savo vietas. Didvyriška ir šventa jungtuvių didybė glūdi tame tragedijos šešėlyje, iš kurio prasiveržia džiaugsmo spinduliai baimingos vilties ateičiai. Išvengti jų negalima, tad, egoistiškai galvojant, reikėtų jų išvengti. Kas yra matęs, neskaitant šito atsitikimo, kada nors sprendimą, kurio taip trokštų pasmerktasis?
Jėzui jungtuvės turi dar gilesnės reikšmės: tai yra amžinybės dėsnis. Tai, ką Dievas surišo, žmogus negali atrišti. Kada širdys viena antrą suprato ir kūnai tarp savęs susiartino, nėra tokio kardo arba įstatymo, kurie galėtų juos perskirti. Šitame žmogiškame gyvenime, nepastoviame, laikiname, trumpiame, greit praeinančiame, liglaikiniame yra vienas dalykas, kuris turi amžinai būti, ligi mirties ir po mirties: moterystė. Vienintelis amžinybės žiedas visoje vilkstinėje išbirančių karolių.
Labai dažnai per Jėzaus pasikalbėjimus būdavo primenamos vestuvės ir jų pokyliai. Prie gražiausių palyginimų galima priskirti kad ir palyginimą apie karalių, kuris kėlė vestuves savo sūnui ir kvietė svečius; apie mergaites, išėjusias pasitikti jaunikio ir jaunosios; apie šeimininką, kuris kėlė puotą. Jis ir save lygina su jaunikiu, kurį vaišina jo draugai, atsakydamas tiems, kurie pasipiktina, kad jo mokiniai valgo ir geria.
Nesipiktindavo, kaip tie veidmainingi raštų aiškintojai, dėl paduoto jam stiklo su vynu, o kada Dvylikos draugystėje gers tą vyną, kuris yra jo kraujas, mąstys apie naują Karalystės vyną.
Todėl nėra nieko nuostabaus, kad priėmė pakvietimą į pokylį Kanoje. Visi žino stebuklą, kurį jis tą dieną padarė. Šešias statines, vandens pripildytas, Jėzus pakeitė vynu, ir geresniu vynu, negu tas, kuris jau buvo išsibaigęs. Senieji racionalistai sako, jog tai buvo tik dovana, laikyta ligi paskutinio momento paslėpta, savotiškas, Jėzaus sugalvotas, netikėtinumas pabaigoje pokylio pagerbti jaunavedžius. Ir, be to, priduriama, šeši šimtai litrų gero vyno yra ne bet sau dovana, kuri tik parodo Mokytojo dosnumą.
Tačiau tos volterioniškos utelės neapsižiūrėjo, jog tik vienas Jonas — alegorijų ir filosofavimų žmogus — apie Kanos Vestuvių įvykį tekalba.
Tas įvykis nebuvo žaislas — nei netikėtinumo žaislas, ne savigarbos — bet tikras permainymas, dėl dvasios galios medžiagai įvykdytas ir, tuo pačiu metu, vienas iš tų atvaizduotų palyginimų, užuot atpasakojimo pavaizduotų tikru įvykiu.
Tam, kuris pažodžiui nekamantinėja atpasakojimo, vanduo, persikeičiąs į vyną, yra antras pavaizdavimas naujos epochos, kuri prasideda su Evangelija. Prieš apreiškimą, išvakarėse, Dykumoje vandens užteko: pasaulis buvo apleistas ir pasmerktas skursti. Bet štai suskambo Linksma Žinia: Karalystė jau artėja, laimė nebetoli. Iš skurdo jau galime pakilti į džiaugsmą; iš Senojo Įstatymo našlavimo pereinama prie naujų jungtuvių su naujuoju Įstatymu. Jaunikis jau yra su mumis. Nebe laikas liūdėti, bet džiūgauti; nebe laikas pasninkauti, bet pokyliauti; nebėra vandens, bet vynas.
Pamenat, ką vestuvių iškilmių vedėjas pasakė Jaunajam? „Visi pradžioje paduoda ant stalo gerą vyną; vėliau, kai svečiai pralinksmėja, duoda prastesnį; o tu laikei atsargoje lig šiol ge-resnįjį“.
Toks buvo senovės paprotys, senovės Žydų ir Pagonių paprotys. Bet Jėzus ir šitą seną pokyliavimo paprotį nori pakeisti. Seniau duodavo pradžioje gerą, o vėliau prastesnį; jis, po gero, duoda geresnį. Rūgštus, neprinokusių vynuogių vynas, vynelis, galima sakyt, geriamas valgyti pradedant, yra Senojo Įstatymo vynas, kurio nepavyko gerai padaryti, kuris apkarto ir aitrus pasidarė, ir gėrimui nebetinka. O tas vynas, kurį Jėzus atneša, geriausias ir prinokęs, pralinksminąs širdis ir užkaitinąs kraują, yra naujos Karalystės vynas, skirtas dangaus vestuvėms su žeme, vynas, kuris duoda tą apsigėrimo savumą, kuris nebeužilgo vadinsis „kryžiaus beprotyste“.
Kanos Vestuvės, kurios Jono paminėtos kaip pirmasis stebuklas, yra evangeliškos revoliucijos alegorija.
Kitas palyginimas, stebuklo pavidalu pareikštas, yra palyginimas apie nudžiūvusį figos medį.
Vieną rytą, apie Velykas, grįždamas iš Betanijos į Jeruzalę, Jėzus pasijuto esąs alkanas. Prisiartino prie figos medžio, bet be lapų nieko jame nerado. Nors ir augo pietų krašte, bet dar tebebuvo ankstybas laikas figoms, net jų ankstybiausiai rūšiai.
Tačiau, pasak Mato ir Morkaus, Jėzus pasipiktino vargšu augalėliu ir prakeikė jį:
— Teneauga ant tavęs vaisiai amžinai!
Ir figos medis tuč tuojau nudžiūvo.
Pasak Morkaus, pasakė:
— Niekas per amžius tenevalgo tavo vaisių!
Ir figos medis, kai vakare pro tą vietą grįžo, jau buvo iš šaknų nudžiūvęs.
Pasakojimai apie prakeikimų padarinius Evangelistų yra visumet sugretinami su ta mintimi, kurią Jėzus yra daugelį kartų pareiškęs, jog galima pasiekti viso to, ko prašoma tikėjimo galia.
Kiti čia mato skundo pavaizdavimą, kuris labai dažnai pakartojamas Jėzaus lūpų. Figos medis atvaizduoja Izraelitus, seną žydų tikėjimą, kuris išlaikė tik bereikalingus ir nevalgomus apeigų ir iškilmių lapus, lapus, kurie duoda tamsų šešėlį, tuščiavidurius lapus, pasmerktus nudžiūti nieko nepasotinus. Jėzus, teisybės išalkęs, meilės išsiilgęs, tarp šitų lapų ieškojo pastiprinančių gailestingumo ir šventumo vaisių. Tačiau jų nerado: Izraelitai jo alkio nepasotino, neatatiko jo vilčių. Beprasmiška būtų laukti iš šito seno kelmo, lapais apsigaubusio, bet nevaisingo: tenudžiūsta amžinai! Vaisius nuo šiol teiks kitos tautos.
Prakeikto figos medžio stebuklas, tikrumoje, tėra matomas pavaizdavimas palyginimo apie nevaisingą figos medį, apie kurį skaitom pas Luką: „Žmogus buvo pasodinęs vynmedžių daržą; ir atėjęs ieškojo jame vaisių ir nerado. Tada pasakė daržo prižiūrėtojui: štai jau treji metai kaip ateinu paieškoti šitoje figoje vaisių, bet nerandu; iškirsk ją, kam ji dar čia stovi, be reikalo užimdama vietą! Tačiau prižiūrėtojas jam atsakė: Viešpatie, palik ją dar vienerius metus, kad galėčiau apkopti ir apdėti ją mėšlu; ir, jei ateityje duos vaisių, gerai, o jei neduos, tada ją iškirsi“.
Ne iš karto pasmerktas medis, tik po trijų metų nevaisingumo. Daržininkui užsistojus, sprendimas atidedamas vieneriems metams, ir per šiuos metus medis bus prižiūrėtas ir saugojamas su meile. Tai bus paskutinis mėginimas. Jei nepavyks, jo laukia kirvis ir ugnis.
Jau treji metai Jėzus moko Žydus ir mano juos apleisti, kad galėtų kitiems paskelbti Karalystę. Bet vienas jo darbininkas, jo mokinys, prie savo tautos prisirišęs, prašo malonės: dar vienerius metus palūkėti: Pamatysim, ar meilės galybe šita svetimoteriaujanti pavainikių tauta atsivers. Bet štai, einant keliu iš Betanijos, paskutinis mėginimas jau buvo išmėgintas; iš Judaizmo nebebuvo ko laukti ir tikėtis, be dviejų sukryžiuotų pagalių; nedoras žydų figos medis bėra vertas sudeginimo, ir niekas daugiau nebevalgys jo nedorų, pervėlai nunokusių vaisių.