Jonas šaukia nusidėjėlius apsiplauti upėje prieš pradedant daryti atgailą. Jėzus ateina pas Joną apsikrikštyti: argi tuo pačiu pasisako esąs Nusidėjėlis?
Tekstai yra aiškūs. Pranašas „skelbė atgailos krikštą nuodėmių atleidimui“. Kas pas jį ėjo, tuo pačiu laikė save nusidėjėliu; kas eina nusiplauti, tas jaučiasi esąs nešvarus.
Tai, jog nieko nežinome apie Jėzaus gyvenimą tarp dvylikos ir trisdešimties metų—apie tuos jaunystės metus, kurie esti blogų įpročių palinkimo priežastis, apie karštos svajingos jaunystės metus—davė progos spėliojimams, jog tuo laiko periodu jis galėjęs būti nusidėjėliu, arba bent pats save laikė nusidėjėliu, kaip kiti..
Visa tai, ką mes žinome apie tuos trejus metus, kurie jam beliko gyventi—daugiausia nušviesta Keturių Liudininkų žodžiu, geriausia atmenama mirusiųjų paskutinės dienos ir jų kalbos — neduoda jokių pėdsakų tam samprotavimui, kad tarp prasidėjimo Nekaltybės ir pabaigos Garbės būtų galėjęs įsiterpti Nusidėjimas.
Kristuje negali būti nė šešėlio atsivertimo. Pirmieji jo žodžiai turi tą patį akcentą, kaip ir paskutinieji: šaltinis, iš kurio jie plaukia, yra švarus nuo pirmosios dienos; nėra jame jokių, drumzlių, nei dumblo nuosėdų. Pradeda pilnu savim pasitikėjimu, atvirai, nesivaržydamas; lengvai pastebimu autoritetiškumo kilnumu; galima pajusti, jog nieko tamsaus nepaliko savo praeity: jo balsas, skambus, laisvas, platus; tai melodinga giesmė, kurios nereikia praskiesti svaigulingu vynu nei užkimusiu nusiskundimu. Jo žvilgsnio giedrumas nusišypsojime ir mintyje nėra toji giedra, kuri pasirodo po debesuotos audros, arba neaiški rytmečio prieblanda, kuri pamažėle išsklaido tamsius nakties šešėlius. Tai yra to žmogaus giedrumas, kuris vieną kartą tegimė ir liko kūdikiu subrendęs; giedrumas, aiškumas, ramumas ir dienos giedra, kuri užtems naktį, bet neužges prieš vakarą; amžina ir rami diena, nesutepta kūdikystė, ant kurios nekris jokio šešėlio ligi pat mirties.
Jis eina tarp nešvariųjų su prigimtu skaistumo kuklumu, tarp nusidėjėlių su prigimta nekaltybės galia, tarp ligotų su prigimta sveikatos laisve.
Atsivertėlis, priešingai, visumet yra sielos gelmėje šiek—tiek neramus. Kartybių lašelis, likęs ant dugno, lengvutis sužalojimo šešėlis, gailesčio prasiveržimas, mažiausios pagundos dvelkimas gali pastūmėti jį į nusiminimą. Nuolat jis abejoja, kad nepajėgė nuplėšti nuo savęs paskutinės senojo žmogaus odos, kad neužmušė, o tik užmigdė savyje, šito Antrojo, kuris gyveno jo kūne: užmokėjo, pakėlė, tiek daug iškentėjo dėl savo sveikatos, visa tai atrodo jam toks brangus dalykas, ir toks trupus, jog nuolat jis bijo pasiduoti naujiems mėginimams, bijo tai nustoti. Nevengia nusidėjėlių, bet prisiartina prie jų su nesąmoningo drebėjimo jausmu; su baime, ne kartą atvirai pripažįstančia naują užsikrėtimą; su įtarimu, jog net nepadorus reginys, kuriuo ir jis gėrėdavosi, atnaujins žiaurius atsiminimus nebepakeliamos šiandie nešlovės ir privers paabejoti apie paskutinį išsigelbėjimą. Kas yra buvęs tarnas, tas, patapęs šeimininku, sunkiai išmoksta apsieiti su tarnais; kas yra buvęs vargšu, turtų pasiekęs nesti dosnus vargšams; kas buvo nusidėjęs, padaręs atgailą ne visumet esti nusidėjėlių draugu. Savimeilės pėdsakai, kurie net šventų žmonių širdyse palieka nuosėdas, sykiu su dievobaimingumu įterpia paniekos priemaišą: kodėl nedaro tai, ką jie galėjo padaryti? Visiems yra atviras kelias kilti, net ir daugiausia užsikrėtusiems ir užkietėjusiems piktybėje; atpildas yra didelis: tad kodėl tebebūna pakalnėje, pasinėrę aklame pragare!
Kai atsivertėlis kalba į savo brolius, kad ir jie atsiverstų, negali išvengti savo praeities atsiminimų, savu nupuolimo, ir savo išsigelbėjimo. Kaž kas jį lyg verste—verčia prie to, tur būt, tik ne savimeilė, bet troškimas paveikti, save parodyti malonės pavyzdžiu, kaip brangaus išganymo liudininką.
Galima praeities išsiginti, tačiau sunaikinti jos negalima; ji peržydi net nepastebima tose širdyse, kurios antrą kartą pradeda gyvenimą antrą kartą užgimdamos per atgailą.
Jėzaus asmenyje toji tariamoji atsivertėlio praeitis niekad nebeperžydi jokioj formoj; ji nepastebima vaizduotės panaudojime, negalime susekti net ir mažiausiame jo veiksme, net ir neaiškiausiame iš jo žodžių. Jo meilė nusidėjėliams neturi nieko bendro su atsivertėlio užsispyrimu, kuris veržiasi kitus atversti. Tai yra meilė iš pačios prigimties kilusi, bet ne iš prievolės išplaukianti. Tai meilė panaši į švelnią brolio meilę, be jokios priekaištų priemaišos. Tai savaimingas draugo broliavimasis, kuriam nėra reikalo nugalėti koktumą. Skaistuolio patraukimas prie nusidėjėlio, nuo kurio jis nebijo užsikrėsti ir kurį turi galios pagydyti. Meilė be apskaičiavimų. Aukščiausiame šventumo laipsnyje šventų žmonių meilė. Meilė, kurios akivaizdoje visokia kita meilė yra nublankusi, žema. Meilė, kokios niekas prieš tai nebuvo pastebėjęs. Meilė, kuri vėliau, nors ir retai, pražysdavo, atsiminus arba sekant aną meilę. Meilė, kuri vadinsis krikščioniškąja ir niekad jokiu kitu žodžiu nesivadins. Dieviškoji Meilė. Jėzaus Meilė. Meilė.
Jėzus eidavo tarp nusidėjėlių, bet nebuvo nusidėjėlis. Atėjo apsiplauti tekančiame vandenyje Jono akivaizdoje, bet neturėjo ant savęs dėmių.
Jėzaus siela buvo kūdikio siela taip toli siekiančia, jog išminčius viršijo savo išmintimi ir šventuosius savo šventumu. Nebuvo joje puritonų griežtumo arba išgąsčio išsigelbėjusio jūrininko, kuris su dideliu vargu pasiekė krantą. Smulkmeniškiems galvotojams gali atrodyti nusidėjimais ir mažiausios dėmelės absoliutiškai tobulybei nesąmoningai prasilenkiant su bet kuriuo įsakymu iš šešių šimtų įstatymų. Bet Jėzus nebuvo nei farizejas nei manjakas. Žinojo jis, kas yra nusidėjimas ir kas yra dorybė, nė kiek nenutoldamas nuo įstatymo prasmės. Pažinojo gyvenimą ir jo neišsižadėjo, nors tai nėra pati per save gerybė, bet visokio gero sąlyga. Valgyti ir gerti nelaikė už blogumą, lygiai kaip žiūrėti į pasaulį; arba žvilgsniu gerai linkėti piktadariui, kuris slepiasi paunksmėje, arba mergaitei, kuri tepa savo lūpas, kad paslėptų neprašytų bučkių seilę.
Atėjo tad Jėzus kartu su nusidėjėlių minia pasinerti Jordane. Šita paslaptis negali būti paslaptinga tiems, kurie norėtų įžiūrėti šitame Jono atnaujintame paprotyje tik paprasčiausią reikšmę.
Jėzaus pavyzdys yra vienintelis. Jėzaus Krikštas, paviršutiniškai imant, atrodo panašus į kitus, bet kitais keliais yra pateisinamas. Krikštas yra ne tik kūno nuplovimas, kaip simboliškas noras apvalyti sielą, pirmykštis vandens analogijos palikimas, Kuriuo nuplaunamos medžiaginės dėmės ir galima nuplauti dvasines dėmes. Šita fizinė metafora, tinkama bendroje simbolikoje, ta būtinoji apeiga žmonių akyse, kurie reikalingi medžiaginio įrodymo, kad įtikėti tuo, kas yra ne medžiagiška, ne Jėzui buvo skiriama.
Todėl jis atėjo pas Joną, kad išsipildytų Pirmtakūno pranašystė: priklaupdamas prieš Ugnies Pranašą, jis tuo pačiu pripažįsta tikrąją apreiškėjo pasiuntinybę ir patvirtina jo pasiuntinybės nuopelnus, išpildo savo pasiuntinybę, ir dabar gali pasakyti, jog savo darbą atliko. Jėzus, pasiduodamas šitai simboliškai investitūrai, tikrumoje suteikia tuo pačiu teisėtą investitūrą Jonui kaip Pirmtakūnui.
Norint Jėzaus Krikšte pastebėti dar kitą reikšmę, galima būtų prisiminti, jog pasinėrimas į vandenį yra Žmogaus Pasiaukojimo pergyvenimas. Senovės tautose buvo amžinas paprotys užmušti priešus arba ką nors iš savo tautiečių kaip auką užrūstintiems dievams permaldauti, išpirkti kuriai nors didelei tautos nuodėmei, arba išprašyti kuriai nors nepaprastai malonei, kuriam išsigelbėjimui, kuris atrodė nebegalimas, beviltiškas. Hebrejai pašvęsdavo Jehovai pirmagimių gyvybę. Abraomo laikais šitas paprotys buvo atmainytas Dievui liepiant, tačiau vėliau dar ne kartą pasikartojo.
Pašvęstosios aukos būdavo įvairiais būdais nužudomos: jų tarpe buvo ir paskandinimas. - Kurijuje, Kipro saloje, Teracinoje, Marsely, jau istoriniais laikais, kasmet įmesdavo žmogų į jūrą, ir ta auka būdavo laikoma piliečių likimo atpirkimu. Krikštas yra apeiginio paskandinimo palikimas, ir kadangi šita atpirkimo auka vandeniui buvo laikoma išganinga lygiai aukotojams, lygiai pačiai aukai, todėl buvo nedidelis žingsnis ją suprasti kaip naujo gyvenimo pradžią ir prisikėlimo laidą. Tas, kuris pasinėrė į vandeni, miršta už visų išgelbėjimą ir vertas yra prisikėlimo. Krikštas, nors jau seniai užmirštas jo žiaurus atsiradimas, liko atgimimo simboliu.
Jėzus buvo naujos savo gyvenimo epochos išvakarėse, dar daugiau — jis buvo savo tikrojo gyvenimo išvakarėse. Pasinėrimas į vandenį reiškė jo pasiryžimą mirti, bet kartu ir prisikėlimo laidą. Nebrenda į Jordaną apsiplauti, bet patvirtinti savo antrojo gyvenimo pradžiai, kad jo mirtis bus tik atsitiktinė, kaip atsitiktinis yra jo apsivalymas Jordano vandenyse.