Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

Autorius skaitytojui.

1.

Jau penki šimtai metų kaip tie, kurie laiko save „laisvamaniais“, nes apleido kovotojų eiles, patys pasiduodami kalėjimui, stengiasi antrą kartą užmušti Jėzų. Nori Jį užmušti žmonių širdyse.

Vos paaiškėjus, kad jau antroji Kristaus agonija yra pasiekusi paskutinio laipsnio, tuojau pasipylė eilė nekrologistų. Pajuokos verti niekadariai, kurie bibliotekas pavertė tvartais; aerostatiniai smegenys, norėję dangaus visatą apimti, atsisėdę į lakios filosofijos balioną; juokingieji profesoriai, apsvaigę nuo filologijos ir metafizikos garų, apsiginklavo — Žmogus to nori! — kaip ir daugelis kitų, kryžiaus ženklu pažymėtų, prieš Kryžių. Kai kurie rašytojai, mėgstą nesuprantamą slėpiningumą, dėl savo fantazijos, kurios susigėstų net pagarsėjusi ponia Radcliffe, išrodinėjo su žvake rankose, kad Evangelijų istorija buvo legenda, iš kurios galima buvo atstatyti natūralų Jėzaus gyvenimą, Kuris vienu trečdaliu buvo pranašas, vienu trečdaliu burtininkas ir trečiu trečdaliu minių kurstytojas; kad Jis nedarė stebuklų, be gipnotiškų pagydymų kelių sergančių proto liga; kad nemirė ant kryžiaus, bet atsigavo šaltame kape ir vėl pasirodė žmonėms, prisidengdamas mistiškais įtikinimais, kad būtų patikėta Jo prisikėlimu. Kiti išrodinėjo, kaip du kart du yra keturi, kad Jėzus yra mitas, Augusto ir Tiberijaus laikais pramanytas, ir kad visos Evangelijos yra tik labai nevykusi pranašysčių inkrustacija. Treti įsivaizdavo Jėzų savotišku įvairių doktrinų derintoju, Kuris mokėsi Graikų, Budistų ir Esseniečių mokykloje ir mokėjo suteikti autoritetiškumo savo įsitikinimams, kad patikėtų Jį esant Izraelio Messiją. Dar kiti padarė Jį humaniškumo maniaką, Rousseau ir dieviškosios Demokratijos pirmtakūną: kilniausį žmogų anais laikais, kurį, tačiau dabartiniu metu reikėtų pavesti gydytojo psichiatro priežiūrai. Pagaliau, kad kartą amžinai būtų baigtas tas klausimas, vėl grįžta prie mito idėjos ir, per palyginimus ir sugretinimus, prieina išvados, kad Jėzus niekad jokioj pasaulio dalyj nebuvo gimęs.

Bet kas turėjo užimti didžiojo Perversmininko vietą? Kasdien gilesnis buvo kasamas griovis, tačiau negalima buvo viso jo apkasti žemėmis.

Ir štai atsiranda minties švietėjai ir skaldytojai religijoms fabrikuoti, kad netikėliai turėtų kuo misti. Aštuonioliktajame amžiuje prikepta jų po du ir po pusę tuzino iš karto. Tiesos religija, Dvasios, Proletariato, Karžygiškumo, Humanizmo, Tėvynės, Imperijos, Racionalizmo, Grožio, Gamtos, Solidarumo, Senovės kulto, Energijos, Taikos, Skausmo, Pasigailėjimo, Subjektyvizmo, Ateities ir t. t. Kai kurios iš jų buvo ne kas kita kaip nuvainikuotas ir be kaulų Krikščionybės perdirbinėjimas, bet Krikščionybės be Dievo; dauguma iš jų buvo politinės religijos, arba filosofijos, kurios mėginta mistikomis paversti. Tikinčiųjų buvo nedaug ir jų karštis ataušęs. Šitos leduotos abstrakcijos, nors ir buvo kai kada socialiniais sumetimais, arba literatiniu susidomėjimu palaikomos, negalėdavo pripildyti širdžių, iš kurių norėta Jėzų išplėšti.

Tada imta mėginti iš šito religijų mišinio padaryti kai ką geresnio už tą, ko žmonės religijoje ieško. Masonai, Spiritistai, Teosofai, Okultizmo skelbėjai, Racionalistai buvo įsitikinę, kad jie rado neklaidingą Krikščionybės surogatą. Tačiau šitie tamsių prietarų ir seniausios kabalistikos platintojai, beždžioniško simbolizmo ir surūgusio humanizmo skiepytojai, šitos paskolintu budizmu ir paneigtu Krikščioniškumu užkamšytos prarajos galėjo patenkinti keletą tūkstančių nuobodaujančių moterų, dvikojų asilų, tuščiagalvių tinginių, ir tuo pasitenkino.

Tuo tarpu tarp vokiškosios presbiterijos ir šveicariškos katedros pasireiškė paskutinis Antikristas. Jėzus, tarė jis, persirisdamas per Alpių kalnus į saulėtą pakalnę, nuvargino žmones; nuodėmė yra graži, smurtas gražus taip pat; visa tai yra gražu, kas žmogaus Gyvenime sako taip. Ir Zarathustra, sumetęs graikų tekstus iš Leipcigo ir Macchiavellio veikalus į Viduržemio jūrą, ėmė šokinėti su tokiu išdidumu (gracioziškumu), koks tik gali pasireikšti vokiečio asmeny, gimusio iš liuteronų pastoriaus, ir seniai seniai nusileidusio nuo šveicariečių katedros į Dionizo statulos pakojį. Bet, nors Jo giesmės ir malonios buvo ausims, tačiau niekad jam nepavyko išaiškinti, kas iš tikrųjų yra šitas dievinamasis Gyvenimas, kuriam pašvenčiama viena taip gyva žmogaus dalis — reikalingumas nugalėti savyje gyvulį; jis nemokėjo nurodyti, kokiu būdu tikrasis Evangelijų Kristus gyvenimui yra priešingas, tas, kuris nori jį padaryti kilnesnį ir laimingesnį. Ir vargšas Antikristas sifilitikas, kai jau buvo nebetoli pamišimo, parašė paskutinį savo veikalą: Nukryžiuotasis.

2

Nežiūrint tiekos išeikvoto laiko ir pašvęsto darbo, Kristus tebėra iš žemės neištremtas.

Jo atmintis tebėra visur. Ant bažnyčių ir mokyklų sienų, ant varpinių ir kalnų viršūnių, gatvių pramūgose ir kryžkelėse, patalų priegalviuose ir ant kapų, milijonai kryžių primena Nukryžiuotojo mirtį. Nuskuskit bažnyčių freskus, išimkit iš altorių ir namų paveikslus, ir Kristaus gyvenimas pripildys muzėjus ir galerijas. Įmeskit į ugnį mišiolus, breviorius ir eukologus, Jo vardą ir Jo žodžius jūs rasit visose literatūros knygose. Net keiksmuose yra nesąmoningas prisiminimas Jo esimo.

<Kristus yra tikslas ir pradžia, dieviškųjų paslapčių begalybė tarp dviejų žmonijos istorijos padermių.

<

Stabmeldystė ir Krikščionystė nebegali niekad susilieti. Prieš Kristų ir po Kristaus. Mūsų era, mūsą civilizacija, mūsų gyvenimas prasideda nuo Kristaus gimimo. Visa tai, kas prieš Jį buvo, galime surasti ir pažinti, tačiau tai jau nebe mūsų, kitais skaičiais pažymėta, kitokiomis sistemomis aprašyta, nebesukelia mūsų jausmų: gali tai būti ir gražus dalykas, bet mums jau miręs. Cezaris anais laikais daugiau sukėlė triukšmo už Jėzų, o Platonas daugiau mokslų skelbė kaip Kristus. Dar ir dabartiniu laiku kalbama apie pirmą ir apie antrą, bet kas šiandie jaudinasi už ar prieš Cezarį? Ir kur yra šiandie platonistai ar antiplatonistai?

Tuo tarpu Kristus visada yra gyvas mumyse. Dar ir šiandie yra tokių, kurie Jį myli, ir kurie Jo neapkenčia. Vieni yra pagauti Kristaus kančios, kiti jos griovimo. Ir šitas daugelio įtūžimas prieš Jį aiškiai pasako, kad Jis dar nėra miręs. Tie patys, kurie pasišvenčia Jo mokslui paneigti ir Jo buvimui užginčyti, visą gyvenimą praleidžia kartodami Jo vardą.

Gyvename krikščioniškąją erą. Ir ji dar nebaigta. Norint suprasti mūsų pasaulį, mūsų gyvenimą, pačius save, reikia Jame iš naujo atgimti. Kiekvienas amžius turi nusirašyti Jo Evangeliją.

Ir mūsų amžius yra nusirašęs ne daugiau negu kitas kuris amžius. Todėl ir šios knygos autorius, šitoje vietoje, turėtų pateisinti save, kad ją yra parašęs. Tačiau, jei ir būtų reikalingas pasiteisinimas, jis pasireikš savaime tiems, kurie panorės perskaityti ją ligi paskutinio puslapio.

Nė vienas kitas laikas, kaip dabartinis, nebuvo taip nuo Kristaus nutolęs ir taip Kristaus reikalingas. Bet norint vėl Jį rasti, neužtenka tik senovės raštų.

Joks Jėzaus gyvenimo aprašymas, nors ir būtų parašytas didžiausios išminties buvusio rašytojo, negalėtų būti gražesnis ir tobulesnis už Evangelijų aprašymą. Pirmųjų keturių istorikų maloniausias blaivumas niekad nebus nugalėtas jokiais stiliaus ir poezijos stebuklais. Tik labai mažą dalelę tegalime pridėti prie to, ką jie pasakė.

Bet kas, šiandie, skaito Evangelistus? Ir kas mokėtų gerai paskaityti, jei juos ir skaitytų? Maža tepadeda filologų pastabos, egzegetų aiškinimai, variantai ir moksliški tyrinėtojų aiškinimai, tekstų taisytojai, kantrių smegenų kedentojai. Širdis, tačiau, ko kito nori.

Kiekviena karta turi savo rūpesčių ir savo siekimų, — ir savo kvailysčių. Norint padėti žūstantiems, reikia senąją Evangeliją atversti. Kad Kristus amžinai būtų gyvas žmonių gyvenime, amžinai su žmonėmis, reikia laikas nuo laiko Jį kelti iš mirusiųjų ne tam, kad Jį galima būtų nudažyti dienos spalvomis, bet kad galima būtų naujais žodžiais Jį vėl parodyti, Jo amžinas tiesas ir Jo nekintamą istoriją derinant su dabartimi.

Šitų knygynių prikėlimų, moksliškų arba literatinių, pilnas yra pasaulis: bet šitos knygos autoriui atrodo, kad daugelis jų yra pamirštų, daugelis kitų nė nežinomų. Ypač tai pastebima, einant pastarųjų laikų patyrimais, Italijoje.

Norint atpasakoti Kristaus istorijų istoriją, praverstų ir kita, už šią didesnė knyga. Bet daugiau skaitomos ir žinomos knygos gali būti paskirstytos į du dideliu skyrių. Knygos, parašytos Bažnyčios žmonių tikintiesiems, ir mokslo žmonių parašytos pasauliečių naudojimui. Nei vienos nei antros negali patenkinti to, kuris savo gyvenime ieško Gyvenimo.

3.

Jėzaus gyvenimo aprašymai, pamaldiems žmonėms skiriami, beveik visi dvelkia nežinia kokiu supelėjusiu koktumu, kuris nuo pirmų puslapių atstumia skaitytoją, įpratusį prie švelnesnių ir turiningesnių skanėstų. Jaučiamas kvapas užgesintos lempelės, degamosios medžiagos ir blogos alyvos dvokiąs smilkimas, kurs užima žmogaus kvapą. Negalima gerai atsikvėpti. Neatsargusis, kuris mėgino skaityti ir prisimena didelių žmonių gyvenimą, aprašytą su pritinkamu didumu, o be to dar turi supratimo apie rašymo ir poezijos meną, daug mažiau tepajunta to didumo, kai įsigilina į šitą supelėjusią, pasenusią, suraizgytą prozą, prikimštą ir perpildytą, deja, perdaug bendrų posakių, kurie buvo prieš tūkstantį metų gyvi, tačiau šiandie jau mirę, pavirtę į stiklą, suakmenėję, kaip akmenų laužyklos akmens arba formuliaro straipsniai. Atskleidus puslapį, dar blogesnio gaunama įspūdžio, kai šitie bejėgiai raiteliai ūmai pradeda lirikos šuolius daryti arba iškalbingumo ristele bėgti. Šitie nebevartojami prašmatnumai, pagražinimai, kurie yra žinomi tuščių rašytojų puritanų ir pavyzdžiai gražiai parašyti provincialinėms akademijoms, šitas dirbtinis karštis, ataušytas persaldusiu rimtumu, atbaido užsispyrėlius ir karštuolius. Ir kai nesusipančioja scholastikos paslaptinguose erškėtynuose, įpuola į sekmadieninę verkšlenančią oratoriją. Bendrai tariant, tai yra knygos, parašytos tiems, kurie tiki Jėzum — tiems, kurie tam tikru atžvilgiu yra mažiau jų reikalingi. Ir geriausių pasauliečių tarpe yra indiferentų, profanų, artistų, įpratusių žiūrėti į senovės žmonių didingumą ir mūsų laikų naujoviškumus, kurie neieško šitų veikalų, arba, paėmę juos į rankas, vėl padeda. Tačiau tai yra kaip tik tie skaitytojai, kuriuos reikėtų pritraukti, nes jie yra tie, kurie prarado Kristų ir kurie mūsų laikais sudaro pasauly nuomonę ir su kuriais skaitomasi.

Kiti, mokslavyriai, rašą tiems, kurie patys laikosi nuošaliai, dar mažiau teturi pasisekimo patraukti sielas prie Jėzaus, kurios nemoka būti krikščioniškomis. Visų pirma, kad beveik niekad šito tikslo nesiekia ir jie patys, beveik visi, yra iš tų skaičiaus, kuriuos reikėtų privesti prie tikrojo ir gyvojo Kristaus; ir dar ir todėl, kad jų metodas, kuris, kaip sakoma, nori būti istoriškas, kritiškas, moksliškas, dažniausiai verčia juos sustoti prie tekstų ir išorinių faktų, juos aptardamas arba paneigdamas, o nesigilina į jų reikšmę ir šviesą, kurias, norint, galima būtų atrasti šituose tekstuose ir pačiuose faktuose. Didesnė jų dalis stengiasi atrasti žmogų Dievuje, paprastą reiškinį stebukle, legendas padavimuose, pirmon galvon ieškodama aiškinimų, dirbtinumų, apokrifų pirmykštėje krikščioniškoje literatūroje. Tie, kurie negali paneigti, kad Jėzus yra gyvenęs, kaip įmanydami stengiasi sumažinti tuos įrodymus, kurie apie Jį liudija ir, ramstydamiesi posakiais „jei, bet“, atsižvelgiant į samprotavimus, abejojimus, hipotezes nepajėgia parašyti tikros istorijos, laimei, net sugriauti tos, kurią randame Evangelijoje, tiek yra jų pačių tarpe priešginybių, kad kiekviena nauja sistema turi bent tiek naudos, kad sugriauna visas kitas, anksčiau išgalvotas. Bendrai imant, visi šitie istorikai su visais smulkmenų ir mažmožių rinkiniais, su visais tekstų kritikos šaltiniais, mitologijos, paleografijos, archeologijos, semitų ir elenų filologijos, kito nieko nepasiekia, kaip suskaldyti ir praskiesti, pasikliaunant apgaulingais smulkinimais, paprasčiausią Jėzaus gyvenimą. Visų šitų suktų galvojimų logiška išvada yra ta, kad Jėzus niekad nebuvo atėjęs į žemę arba, jei atsitiktinai ir būtų tikrai žemėje pasirodęs, kad nieko tikro apie tai negalima pasakyti. Lieka dar ne taip lengvai išbraukiama Krikščionybė, tačiau visa tai, ką gali padaryti šitie Kristaus priešai, yra jų ieškojimas „šaltinių“ Rytuose ir Vakaruose, kaip jie kad sako, krikščioniškosios minties užuomazgų, turėdami kaip tik tą veidmainingą tikslą ją išspręsti, pasiremdami pirmiau buvusiu judaizmu, elenizmu ir indiečių bei kiniečių religijomis, lyg norėdami pasakyti: matot? Šitas jūsų Jėzus, giliau paieškojus, ne tik buvo žmogus, bet net vargšas žmogus, nes, teisybę sakant, nėra nieko pasakęs, ko žmonija nebūtų atmintinai žinojusi dar prieš Jį.

Galima būtų, tada, paklausti šituos stebuklų neigėjus, kaip jie aiškina senovės religijų sugretinimo stebuklą, kurį Jis yra padaręs, turint galvoj nežinomą plagiatorių, begalinį žmonių perversmą, jų mintyse ir siekimuose taip galingą ir pastovų, kad jis galėtų pakeisti pasaulio veidą keliolikai amžių. Bet šito ir daugelio kitų klausimų, bent dabar, mes nekelsim.

Trumpai tariant, jei mes pereisim nuo blogo skonio pamaldžiųjų rašytojų prie monopolistų „istoriškosios tiesos“, ieškodami tikrosios šviesos, mes iš pamaldumo šešėlio pateksim į nederlingus painiavų plotus. Pirmieji nemoka atvesti prie Kristaus paklydusiųjų, o antrieji pameta Jį priešginybių sukūryje. Ir vieni ir antri nepaskatina skaityti: tai yra dėl to, kad nevykusiai rašo. Jei juos tikėjimas skiria, tai nevykusieji raštai juos jungia. Ir išsilavinusius žmones, kurie bent paviršutiniškai pažįsta Evangelijos poeziją, dieviškąją idiliją ir dieviškąją tragediją, perdėtai išpūstas rašymo būdas atstumia, kaip koks bendras šaltas tvirtinimas. Tai matom, kad ir iš to fakto, kad dar ir šiandie Jėzaus gyvenimas, po tiek metų ir nuomonių bei skonio pakitimų, daugybės pasauliečių skaitytas, ir to paties apostatos klieriko Renano, kuriuo kiekvienas tikras krikščionis piktinasi dėl jo diletantizmo, piktžodžiaujančio net pagyrimuose, ir kiekvienas doras istorikas dėl jo daromų kompromisų ir stokos kritiškumo. Tačiau Renano knyga, nors atrodo kaip skeptiško romanų rašytojo veikalas, susigiminiavęs su filologija arba semitizmu, kuris yra ištroškęs tapti literatišku, turi pateisinimo būti „parašytas“—tai yra būti skaitomas net ir tų, kurie yra ir netikėliai ir ne specialistai.

Mielai skaityti knygą dar nėra vienintelė garbė, ir nedidelė, kas turėdamas knygą tik tuo pačiu turėjimu pasitenkintų; neduodamas knygai reikšmės, veikiausiai pasirodytų ne knygos mylėtojas, o tik tuščios garbės ieškotojas. Bet leiskim, kad ir pati knyga sudaro tam tikrą nuopelną, ir gal būt ne taip jau mažą — dėl pačios knygos: tai yra, tokiam dalykui, kuris yra pasistatęs tikslą tam, kad būtų skaitomas. Pavyzdžiui, kai ji neturi išimtinai tikslo būti tik gilesnių studijų priemone ir niekuo daugiau, bet turėtų siekti to, ką seniau vadindavo „jausmų sužadinimas“, arba, geriau sakant, norėtų „paveikti ir perdirbti žmones“.

Šitos knygos autoriui atrodė — ir jei jis klysta, bus labai patenkintas, kas įtikins jį šiuo metu geriau, negu jis mano — kad tuose tūkstančiuose knygų, kuriose kalbama apie Jėzų, nėra nė vienos, kuri patenkintų tą, kuris ieško ko kita, be dogmatinių argumentų arba moksliškų įrodinėjimų, kad galėtų būti žmogaus sielai tinkamu maistu arba galėtų patenkinti dabartinio amžiaus visų žmonių reikalavimus.

Gyva knyga siekia parodyti gyvą Kristų, amžinai gyvenanti su meilės pilnu žvilgsniu gyvųjų akyse. Sugeba duoti Jo esimo pajutimą, amžinąja buitim esantiems žmonėms. Kuri sugeba Jį atvaizduoti visoje Jo dabartinėje gyvoje didybėje—amžinoje ir todėl aktualinėje—tiems, kurie apleido Jį ir užsigynė Jo, tiems, kurie Jo nemyli, nes niekad nebuvo matę Jo tikrojo veido. Kad parodytų kiek yra Jo žmoniškumo principuose antprigimtiško ir simbolinio, Jo taip nepastebimuose, paprastuose ir visiems žinomuose dėsniuose, ir kiek artimumo žmogaus prigimčiai, kiek paprasto kuklumo atsispindi net Jo dangiškojo išvaduotojo pasiuntinybėje, Jo kančios ir mirties ir dieviškojo prisikėlimo uždavinyje. Kad parodytų, pagaliau, šitame tragiškame epe, prie kurio iš tiesų pridėjo savo rankas dangus ir žemė, kiek pamokymų, mums padarytų, mūsų laikams pritaikytų, mūsų gyvenimui skirtų galima būtų pasemti ne vien iš pamokslų užrašų, bet iš paties palikimo laimėjimų, kurie eina nuo Betlejaus tvarto ligi Betanijos iškilumų.

Pasauliečio parašyta knyga pasauliečiams, kurie nėra krikščionys, arba tik paviršutiniškai yra toki. Knyga be jokių švelnumų ir tariamojo pamaldumo saldybių ir be literatūros prašmatnybių, kurias vadiname „moksliškomis“ vien dėl to, kad jos amžinai vengia tvirtinimų. Pagaliau, tai yra knyga, moderniškojo rašytojo parašyta, kuris turi šiek tiek pagarbos ir meniškų žinių, sugebėdamas atkreipti dėmesį net ir priešingai nusiteikusiųjų.

4.

Šito veikalo autorius nepretenduoja, kad jis būtų parašęs tokią knygą, nors prisipažįsta kad labai dažnai apie tai galvodavo: bet jis maždaug mėgino, kiek tai leido jo gabumai, šitos idėjos vedamas, parašyti.    

Ir čia pat pareiškia, prisipažindamas atvirai, kad neparašė „istoriškai moksliško“ veikalo. Nepadarė to, nes nebūtų galėjęs to padaryti, bet ir nebūtų norėjęs taip parašyti, jei ir būtų turėjęs visas reikalingas žinias. Tarp kita ko įspėja, kad beveik visą knygą yra parašęs būdamas kaime, tolimam, miškais apaugusiam kaime, naudodamasis labai nedideliu knygų skaičiumi, neatsiklausdamas draugų patarimų ir žinovų pastabų. Todėl ji nebus cituojama Aukštosios Kritikos Rūmuose nei keturakių „autoritetų, klausimo žinovų“ studijose: tai mums nė nerūpi, jei tik ji galės padaryti nors lašelį gero bet kuriai sielai—kad ir vienai tik. Kadangi, kaip jau buvo sakyta, ji nori patarnauti Kristaus atradimui—išbalzamuoto išgaravusiais kvepalais arba išdrožto akademiniais peiliais Kristaus—o ne antroms Jo laidotuvėms.

Rašytojas rėmėsi Evangelijomis: suprantama, sinoptinėmis, keturiomis.

Begalines disertacijas ir disputus dėl keturių istorikų autentiškumo, dėl datų, aiškinimų, jų savitarpio priklausomybės, panašumų ir konsekvencijų, prisipažįsta autorius, kad į visą tai nekreipė dėmesio ir nesidomėjo. Neturim mes senesnių už tuos dokumentų; nėra nė kitokių, iš anų laikų, žydų ar pagonų, su kurių pagalba galima būtų juos pataisyti arba paneigti visai. Kas mėgina imtis šito darbo su dideliu pasirinkimu ir kontrole gali perversti labai daug mokslų, bet nepažengs nė žingsnio į tikrą Kristaus pažinimą. Kristus yra Evangelijose, Apaštalų Padavimuose ir Bažnyčioje. Atmetant visa tai, belieka tamsybės ir tyla. Kas priima keturias Evangelijas, turi jas visas ištisai priimti, skiemenį už skiemens, arba atmesti jas nuo pirmos ligi paskutinės ir pasakyti: nieko nežinom. Norėti šituose tekstuose atskirti tikrumą nuo galimumo, istoriškumą nuo legendarinių dalykų, pagrindą nuo priedų, primityvą nuo dogmatiško žinojimo yra beviltiškas uždavinys. Beveik visumet, deja, jis baigiasi skaitytojų nusivylimu, nes šitame prieštaraujančių ir dešimtmečiais išaugančių sistemų mišinyje nebepajėgia susivokti ir visas palieka nuošaliai. Garsiausieji naujojo įstatymo kamantinėtojai dėl vieno tik klausimo sutinka: kad Bažnyčia mokėjo pasirinkti, iš didžiausios primityvinės literatūros antplūdžio, seniausias Evangelijas, jau ir anais laikais laikytas tikriausiomis. Daugiau nieko nė nereikia.

Be Evangelijų, šitos knygos autorius turėjo prieš akis tas „logijas“ ir „agraphus“, kurie labiausia dvelkė evangeliška dvasia, be to keletą apokrifinių tekstų, „pamatuotai“ panaudojamų. Pagaliau, į dešimtį moderniškų knygų, be tų, kurias turėjo po ranka.

Autoriui atrodo, iš to ką jis galėjo pastebėti, kad kai kuriais atvejais jis nusivylė bendromis išvadomis, atvaizduodamas Kristų, kuris ne visumet turi panašumo į paprastus paveikslus, nors ir negalėtų to pilnu įsitikinimu patvirtinti, nepriduodamas tam ypatingos kokios naujoviškumo reikšmės, jei tai ir atsitiktų jo knygoje, parašytoje tuo įsitikinimu, kad ji labiau būtų naudingesnė, negu graži. Juo labiau dar, kad atsitiks jam pakartoti dalykus, kitų pasakytus, kuriuos jis dėl savo nežinojimo pavartoja. Šiuo atžvilgiu esmė, kuri yra tiesa, yra nekintama ir nieko negali būti naujo, be būdo ją pavaizduoti tinkamesnėmis formomis, kad lengviau būtų suprasta.

Kaip norėjo išvengti aukštosios moksliškos kritikos erškėtynų, taip lygiai neturėjo autorius didelio noro perdaug įsigilinti į teologijos paslaptis. Jis prisiartino prie Jėzaus su dideliu troškimu ir meile Jį pažinti, kaip artindavosi prie kalbančio Jėzaus Kapharnaumo žvejai, jų laimei, dar didesni bemoksliai už autorių.

Būdamas ištikimas Apreiškimo žodžiams ir Katalikų Bažnyčios dogmoms, autorius kartas nuo karto studijavo kitokiu būdu, negu kad kiti daro, derindamas šitas dogmas ir Apreiškimo žodžius, pavartodamas aštrų priešginybių ir sutrumpinimų stilių, panaudodamas aštrius ir skambius pasakymus, kad galėtų įsitikinti, ar mūsų laikų sielos, apsipratusios su klaidomis, galės nubusti, pajutusios tiesos smūgius.

Tam, kuris nuolat jausis nepasitenkinęs, autorius pageidautų prisidėti prie Šventojo Povilo žodžių: „Su tais, kurie neturi įstatymo, aš tapau toks lyg pats būčiau be įstatymo, kad galėčiau laimėti tuos, kurie įstatymo neturi. Aš tapau silpnas su silpnaisiais, kad silpnuosius laimėčiau; darau visa visiems, kad bet kuria kaina išgelbėčiau bent kai kuriuos. Ir visa tai darau iš meilės Evangelijai“...

Autorius ne vien turėjo prieš akis žydų pasaulį, bet pačią senovės gadynę, tikėdamasis parodyti Kristaus didybę ir naujoviškumą, lyginant Jį su visais tais, kurie buvo Jo pirmtakūnai. Ne visada laikėsi jis laikų ir įvykių chronologinės tvarkos, nes siekė išimtinai savo tikslo — kuris, kaip jau buvo pasakęs, nėra išimtinai istorinis tikslas — surinkti žinomus faktus ir protavimų grupes, kad galėtų juos su didesniu pajėgumu nušviesti, užuot palikus juos išsklaidytus savo atpasakojimo tai čia tai kitoj vietoj.

Kad knyga neįgautų pedantiško pavidalo, autorius nenurodo iš kurios vietos paimtos citatos, aplenkdamas net pastabas. Nenorėtų pasirodyti tas, kas nėra tikrybėje, būtent bibliografijos žinovas, ir norėjo, kad veikalas net iš tolo nebūtų laikomas ypatingos erudicijos padaru. Tie, kuriems šitie dalykai yra žinomi, greit pastebės tuos autoritetingus šaltinius, kurie neišvardijami knygoje, ir tuos sprendimus, kuriuos autorius yra pasirinkęs, turėdamas galvoj kai kurių problemų darnumą; o kiti, kurie ieško kaip Kristus yra bent vienam iš jų pasireiškęs, greit nuvargtų su tekstualiniu rinkiniu ir disertacijomis jau po keleto puslapių. Vieną žodį čia norėtų autorius pasakyti dėl Nusidėjėlės, kuri verkia po Jėzaus kojomis; nors daugelis mato Evangelijose du atskirus vaizdus ir dvi skirtingas moteris, autorius, meno atžvilgiu, leido sau jas sujungti į vieną, ir už tat prašo atleidimo, kurio jis tikisi susilaukti, nes šitas dalykas iš esmės nepaliečia dogmatinės medžiagos.

Be to, turi perspėti, kad negalėjo savotišku būdu aprašyti tų epizodų, kuriuose pasireiškia Panelė Motina: kad jau ir taip ilgos knygos neužtęstų, o ypač, dėl to, nes yra labai daug sunkenybių atsitiktinai išreikšti visą turtingą religinio grožio aplinkumą, kuri yra Marijos asmenyje. Reikėtų dar vieną tomą parašyti, ir autorius jau yra išdrįsęs tai padaryti, jei tik Dievas laikys jį savo globoj ir suteiks pajėgų „pasakyti apie ją tai, ko niekad nebuvo apie nė vieną pasakyta“.

Bent tie, kurie skaito Evangelijas, pastebės, jog kiti dalykai, mažesnės reikšmės, yra praleisti, o kiti, priešingai, pratęsti visai atsitiktinai. Nes šitie dalykai rašančiam šią knygą pasirodė tinkamesni už kitus jo tikslui, kuris, tariant ne labai priimtu terminu ir beveik atstumiančiu grožio ieškantiems, yra lavinimas.

5

Ši knyga norėtų būti — pakilimo ir paruošimo — auklėjimo knyga. Ne ta prasme mechaniško įrankio, bet žmogiška ir vyriška sielos perdirbimo prasme.

Statyti namą yra didelis ir šventas darbas: pastatyti priedangą nuo žiemos ir nakties, tai žmogaus kopimas aukštyn. Bet statyti, auklėti sielą, reiškia jos statybą iš tiesos akmenų! Kai sakoma „statyti“, tai turima galvoj abstraktinis, gyvenimo nuvalkiotas veiksmažodis. Paprastai statyti reiškia mūryti. Kas iš tamstų nebūtų pagalvojęs apie visa tai, kas reikalinga mūrinei sienai išvesti, gerai ją išmūryti, pastatyti tikra žodžio prasme namą, tiesų namą, tvirtai stovintį ant žemės, apdengtą ir taisyklingai išplanuotą, su gerai išvestomis atramos sienomis, ir stogu, pro kurį negalėtų tekėti vanduo. Ir visa tai, kas reikalinga mūryti: keturkampiški akmens, gerai išdegtos plytos, nesupuvę balkiai, gerai išdegtos kalkės, geras be žemės priemaišų žvyras, nepasenęs ir neatsigesinęs cementas. Ir visus daiktus pastatyti į savo vietas kantria akimi, sudėti vieną po kito akmenis, neperdėti vandens ar žvyro į kalkes, neduoti sienoms perdžiūti, mokėti nutorkuoti sienas ir jas išlyginti, kad nutorkavimas būtų glotnas. Namas diena iš dienos tokiu būdu pradeda kilti į padanges, žmogaus namas, namas, kuriame jo žmona gimdys, kur gims jo vaikai, kur galės savo draugus vaišinti.

Tačiau daugelis mano, jog knygai parašyti užtenka turėti kokią idėją, o vėliau paimti tiek ir tiek žodžių, sudėti juos į vieną daiktą, kad jie patys savaime sudarytų vaizdą. Netiesa. Molio pridrėbta krosnis, kur deginamos plytos, krūva akmenų dar nėra namas. Statyti namą, rašyti knygą, lavinti sielą yra darbai, kurie apima visą žmogų ir visą jo atsakomybę. Ši knyga norėtų auklėti krikščioniškas sielas, nes tai autoriui atrodo ypač šiais laikais, šitame krašte, toks reikalas, kuris negali pakęsti atidėliojimų. Ar tai pavyks jam, ar nepavyks šiandie, pasakyti negalės tas, kas ją parašė.

Bet autorius yra įsitikinęs, kad bus pripažinta, jog ši knyga yra tikra žodžio prasme knyga, o ne koks nukopijuotas pavyzdys arba smulkmenų rinkinys. Gali būti, kad tai yra knyga vidutinės vertės ir nevykusi, tačiau ji yra užbaigtas veikalas: veikalas sukurtas gal daugiau negu auklėjamas. Tai knyga, kuri turi savo braižinį ir savo architektūrą, tikra žodžio prasme namas su prieangiu ir atramomis, su pertvaromis ir išėjimais — ir su keletą langų, pro kuriuos lengva pastebėti dangaus skliautus ir aplinkumos grožį.

Šitos knygos autorius yra, arba bent norėtų būti, menininkas, ir todėl šia proga negalėtų užmiršti šito savo privalumo. Tačiau pareiškia, jog jis nenorėjo parašyti veikalo, kaip seniau kad būdavo sakoma, „gražios literatūros“, arba, kaip kad dabartiniu metu sakoma, „grynos poezijos“, nes jam buvo arčiau prie širdies, bent šį kartą, daugiau tiesa negu grožis. Bet jei šitas savo rašytojo, kurs yra pamėgęs savo meną, dorybes, nors jos būtų ir labai nežymios, jis galės panaudoti įtikinti bent vienai sielai daugiau, jis bus laimingas ir jausis, jog daugiau yra laimėjęs, negu kada nors anksčiau. Jo palinkimas į poeziją gal jam ir patarnavo padaryti „aktualesnį ir tam tikru laipsniu gyvesnį priminimą senovės dalykų, kurie, rodos, yra pavirtę į akmenis pasišventusių žmonių vaizduotėse.

Lakios vaizduotės žmogui viskas yra nauja ir aktualu. Kiekviena didelė žvaigždė, kuri naktį pradeda pastebimai judėti, gali būti ta žvaigždė, kuri tau nurodo namą, kur gimsta Aukščiausiojo sūnus; kiekviename tvarte yra ėdžios, kurios gali tapti lopšeliu, kai jos prikraunamos sauso šieno ir švaručių šiaudų; kiekvienas plikas kalnelis, rytmečio saulutės šviesoje sužvilgęs prieš paskendusius miglose klonius, gali būti Sinajaus ar Taboro kalnas; blėstančiuose ugniakurų pažaruose ir iškyšuliuose, kur deginami anglys vėlaus vakaro metu ant kalvų, gali įžiūrėti tą liepsną, kurią Dievas padega nurodyti tau kelią dykumose; ir dūmų stulpas, kuris veržiasi iš vargdienio grytelės pro dūmtraukį, iš tolo nurodo kelią grįžtančiam namo juodadarbiui. Asilas, kuris neša ant nugaros, apgaubtos gūnele, piemenę, grįžtančią į ūkį su tik ką pamilžtu pienu yra tas pat, kaip kad jotų pranašas į Izraelio tvirtovę, arba tai, kas jojo apie Velykas Jeruzalės linkui. Balandis, burkuojąs ant stogo viršaus, yra tas pats, kuris pranešė patriarchui bausmės galą arba nužengė ant Jordano vandens paviršiaus. Viskas yra lygu ir visuresama poetui, ir kiekviena istorija yra šventa istorija.

Autorius, tačiau, prašo atleidimo iš tų vienalaikių bendraminčių, jei dažniau negu būtų reikalo nukrypo į ten, kas šiandie su tam tikru nepasitenkinimu minima, į iškalbingumą — retorikos giminaitę ir į pavaizdavimus, kurie yra ne kas kita, kaip močeka, ir į labai sklandaus iškalbingumo slidžius takus. Bet gal kas ir sutiks, jog Kristaus istorijos negalima buvo parašyti tuo pačiu stilium, kaip kad rašoma istorija panaši į Don Abbondio istoriją, lygiu ir ramiu stilium. Tas pat italų garsus rašytojas, Manzoni, kai apdainavo Užgimimą ir Prisikėlimą, nesivadavo florientiečių gyvąja kalba, bet iškilmingiausiais pavaizdavimais Senojo ir Naujojo Testamento.

 Autorius žino gerai, jog moderniškiems skaitytojams nepatinka iškalbingumas, kaip žydrai raudonas audeklas miestų ponioms ir vargonų muzika menuetų šokėjoms, bet jam nepasisekė, visais atvejais, to išvengti. Iškalbingumas, kai jis nėra pasisavinta deklamacija, yra tikėjimo išsiveržimas, o tokiame amžiuje, kuriame netikima, iškalbingumui nėra vietos. Tačiau Jėzaus gyvenimas yra tokia drama ir tokia poema, kuri visada pareikalautų, vietoj labai nuvalkiotų žodžių, kuriais patys naudojamės, tų „širdį veriančių pilnų manijos žodžių“, kuriuos mini Passavanti. Bossuet, kuris nusimanė gerai apie iškalbingumą, kartą taip parašė: „Plût à Dieu que nous puissions détacher de notre parole tout ce qui flatte l’oreille, tout ce qui delecte l’esprit, tout ce qui surprend l’immagination, pour ne laisser que la vė-ritė toute simple, là seule force et l’efficace toute pure du Saint Esprit, nulle pensće que pour convertir!“ Teisingiausiai pasakyta, bet: pasiekti to!

Šito veikalo autorius būtų norėjęs, kai kuriais protarpiais, turėti gyvai šiurpulingo iškalbingumo, kad kiekviena širdis sudrebėtų, šventa vaizduote kad būtų galima perkelti žmonių sielas, vienu užsimojimu, į šviesos, aukso ir ugnies pasaulį. Kitais atvejais, priešingai, skaudu būdavo pasirodyti perdaug menininku, perdaug rašytoju, perdaug švelniu ir mozaiškai smulkiu, nesugebant palikti dalykų jų reikšmingame nuogume. Negalima išmokti parašyti knygą taip, kaip reikėtų parašyti, anksčiau negu ji užbaigiama rašyti. Priėjus prie paskutinio žodžio, pasiremiant didelio darbo įgytu patyrimu, reikėtų pradėti rašyti ją nuo pradžios ir visą perdirbti. Bet kas gali turėti, nekalbant apie pajėgumą, bent idėją taip daryti?

Jei šita knyga, kai kuriuose puslapiuose, ir turi pamokslinio pobūdžio, tas dar negalės būti palaikyta didele blogybe. Šiais laikais, kada į bažnytinius pamokslus, kurie sakomi ne labai vykusiai ir apie antraeilius dalykus, tačiau kur dažnai dar kartojamos girdėtos tiesos, kurių negalima būtų pamiršti, neinama, daugeliu atsitikimų, be moterų ir vieno kito senelio: — reikia pagalvoti ir apie kitus. Apie mokytuosius, apie „intelektualiuosius“, apie rafinuotuosius, apie tuos, kurie niekad neįeina į bažnyčią, bet kai kada užeina į knygyną. Tiems, kurie už nieką pasaulį nenorėtų klausyti vienuolio pamokslo, bet leidžia sau paskaityti jį, jei jis yra atspausdintas knygoje. Ir ši knyga, tesie dar kartą leista pasakyti, yra parašyta išimtinai tiems, kurie yra už Kristaus Namų sienų: visi kiti, kurie yra likę tų namų viduje, bendraudami su Apaštalų įpėdiniais, mano žodžių nereikalingi.

Rašytojas atsiprašo dar ir už tai, kad yra parašęs perdidelio puslapių skaičiaus veikalą apie vieną argumentą. Šiandie, kada knygų dauguma — net to paties autoriaus — tėra sąsiuviniai ir veikalėliai iš tiek puslapių, jog lengvai galėtum atspausdinti dienraštyje arba novelėse trumpam atsikvėpimui, arba sudaro tik almanachinio pobūdžio pastabas, ir kurie neprašoka dviejų ar trijų šimtų puslapių, parašyti per šešis šimtus vienintelę temą atrodys sąmoningai padarytu darbu ir perdideliu. Aišku, jog knyga moderniškiems skaitytojams atrodys perilga, nes jie yra pripratę prie lengvo turinio trumpučių veikalėlių daugiau, negu prie sunkių po kilogramą svorio kepalų, bet ir knygos, kaip dienos, yra ilgos ar trumpos, žiūrint to, kaip jos užpildytos. Ir autorius negali pagyti iš tos pasididžiavimo ligos tikėdamas, jog knyga, dėl savo ilgumo, nebus niekieno skaitoma ir leidžiasi net ligi tos iliuzijos manydamas, jog ją vis dėl to galima bus skaityti su mažesniu nuobodumu už kitas trumpesnes knygas. Taip sunkiai sekasi atsipalaiduoti nuo tuščios savigarbos net tiems, kurie norėtų kitus iš tos ligos pagydyti!

6

Prieš kelis metus šitos knygos autorius parašė kitą knygą, kurioje atpasakotas vieno žmogaus melancholiškas gyvenimas, norėjusio vieną laiką tapti Dievu. Dabar, subrendęs amžiumi ir sąžine, mėgino aprašyti, Dievo tapusio žmogumi, gyvenimą.

Tas pat autorius, tuo laiku, kai norėjo paleisti savo beprotišką savimeilės pilną nuotaiką visais absurdo keliais, tvirtindamas, jog iš paneigimo viso to, kas praneša mūsų protą, savaime buvo aiškus reikalas išsivaduoti nuo bet kurių apeigų ir prietarų, net ir nuo pasaulinių, kad galėtų pasiekti integrališką visai tobulą ateizmo laipsnį—ir tai buvo logiška, kaip „juodasis cheruvimas“ Dantės, nes vienintelis tėra žmogui duotas pasirinkimas tarp Dievo ir Nieko ir, kai nuo Dievo pasišalinama, nebesti rimto pagrindo pasirinkti minios stabus ir kitus proto ir įgeidžių talismanus—tuo karščio ir pasididžiavimo metu, tas, kuris rašė, įžeidė Kristų, kaip ir daugelis kitų, rašiusių prieš jį tai buvo padarę. Tačiau, praslinkus tik šešeriems metams—bet šešeriems metams, kurie buvo didelio darbo ir griovimo už jo paties ir jame—po daugelio mėnesių pakartotinų persvarstymų, staiga, pertraukdamas kitą jau pradėtą darbą, ir kaž kokios pajėgos, už jį patį stipresnės, skatinamas pradėjo rašyti šią knygą apie Kristų, kas, jo supratimu, dar negalėtų visiškai išpirkti anksčiau padarytos klaidos. Jis dažnai kreipdavosi į Jėzų, kad būtų pastoviau mylimas tų, kurie jo neapkentė. Dažnai neapykanta esti ne kas kita, kaip netobula meilė, kuri savęs suprasti neįstengia: visais atžvilgiais geresnis yra meilės kankinimasis už indiferentizmą.

Kaip pavyko rašytojui grįžti prie Kristaus, esant vienam, klaidžiojant daugeliu kelių, kurie galų gale nukrypdavo prie Evangelijos Kalnų papėdės, būtų labai ilgas ir gana sunkus pasakojimas. Bet jo pavyzdys—to, būtent, žmogaus, kuris visada, nuo pat vaikystės, turėjo kaž kokį abuojumą prieš visas pripažintas religijas, prieš visokias bažnyčias, ir prieš visokius dvasinio pobūdžio nuolankumus, o vėliau perėjo, su tiek nusivylimų ir taip giliai jį sugėlusių, kaip anksčiau kad buvo buvę jame galingi pasiryžimai, daugelio patyrimų pamokytas, skirtingiausių ir naujausių, kokius tik galima gyvenime sutikti—šito žmogaus pavyzdys, sakau, kuris savyje pergyveno visas nepastovios epochos ambicijas, kaip kad retai atsitinka; pavyzdys žmogaus, kuris po tiek kraipymosi, šokinėjimų, tuščios garbės ieškojimų grįžta vėl prie Kristaus, gal būt nėra, tik asmeninės reikšmės dalykas.

Ne dėl nuovargio grįžo, nes, priešingai, daug sunkesnis prasideda jo gyvenimas ir sunkesnė pareiga jam uždedama; ne iš senyvo amžiaus baimės, kadangi dar gali save jaunu pavadinti: ne dėl įgeidžio „pasaulinio triukšmo“, nes šitame savo amžiaus periode jis norėtų būti verčiau svajotojas, negu teisėjas. Bet šitas, grįžęs prie Kristaus, žmogus, pamatė, jog Kristus yra išdavikiškai apleistas ir, daugiausiai už visus kitus įžeistas, pamirštas. Ir todėl pajuto reikalą priminti ir apginti jį.

Nes ne vieni jo priešai apleido ir pažemino Jį. Bet ir tie patys, kurie buvo jo mokiniai, jam gyvam tebesant, ir tik pusiau Jį tesuprato, o į pabaigą apleido Jį; ir dauguma tų, kurie gimė Jo Bažnyčioje ir priešingai Jo įsakymams elgiasi, labiau mylėdami Jo nudažytus atvaizdus už gyvąjį Jo pavyzdį, ir kai lūpomis ir keliais nuvargsta, pildydami kurią nors pamaldumo apeigą tikisi, jog maža kuo nuo Jo tesiskiria, lyg būtų visa tai padarę, ko iš jų reikalavo, kiek reikalauja, beviltiškai, beveik visada veltui, sykiu su savo Šventaisiais, tūkstantį devynis šimtus metų.

Kristaus gyvenimo istorija, šiandie parašyta, yra atsakymas, reikalinga replika, neišvengiama išvada: sunkumas, kuris dedamas ant tuščios balanso lėkštelės, kad iš amžino karo tarp neapykantos ir meilės išeitų bent teisingumo pusiausvira. Ir jei kas pasakytų, jog tas, kuris ją yra parašęs, yra atsilikėlis, tai jo neliečia. Atsilikėlis, dažnai, esti tas, kuris peranksti yra gimęs. Saulė leisdamosi už horizonto, yra ta pati, kuri tuo pačiu metu nušviečia naują tolimojo krašto rytą. Krikščionystės negalima laikyti asimiliuota senove tuo atžvilgiu, ką ji yra gero davusi, lyginant ją su nuostabiai netobula moderniškąja sąžine, bet daugeliui ji ir dabar tebėra naujas dalykas, tiek naujas, jog beveik dar nė nepradėtas. Pasaulis šiandie labiau ieško Taikos, kaip Laisvės ir nėra laiduotos kitokios taikos, kaip po Kristaus jungu.

Sakoma, jog Kristus yra silpnųjų pranašas, o tuo tarpu jis ateina grąžinti pajėgas silpniesiems ir bejėgiais paverčia ir už karalius aukštesnius. Sakoma, jog Jo savotiška religija yra ligonių ir mirštančiųjų religija, o tačiau Jis pagydo ligonis ir prikelia užmigusius. Sakoma, jog Jis eina prieš gyvenimą, o nugali mirtį. Kad Jis yra liūdesio Dievas, tuo tarpu kai, ragina savuosius būti linksmais veidais ir pažada amžiną džiaugsmo pokylį savo prieteliams. Sakoma, jog įvedė į pasaulį liūdesį ir nusižeminimą, o tuo tarpu, kada buvo dar gyvas, valgė ir gėrė, ir leido savo plaukus, kojas nuplauti brangiais kvepalais ir smerkė veidmainiškus pasninkavimus ir pilnus pasigyrimo atgailavimus. Daugelis Jį pamatė, nes niekad Jo nesuprato. Šitiems ypač kaip tik praverstų ši knyga.

Tesie atleista už priminimą, kad ši knyga yra parašyta florentiečio, tai yra išeivio iš tos tautos, kuri viena iš visų pasirinko Kristų savuoju Karalium. Pirma mintis šito pasirinkimo išėjo iš Girolamo Savonarolos 1495 metais, tačiau jos nepavyko jam realizuoti. Ta mintis buvo iš naujo iškelta Florencijos miestui pavojingu apgulimo laiku 1527 metais, ir didžiulės daugumos priimta. Ant didžiųjų Senųjų Rūmų vartų, kurie atsiveria tarp

Dovydo Buonarroti statulos ir Herkuleso, Bandinello statulų buvo įmūryta marmurinė lenta su tokiu užrašu:

Jėzus Kristus Florencijos Karalius.

Viešuoju tautos nutarimu išrinktas.

Šitas užrašas, nors Cosimo laikais ir buvo pakeistas, dar dabar tebėra; šitas nutarimas niekad formališkai nebuvo panaikintas ir užginčytas, ir šito veikalo autorius laimingas jaučiasi laikyti save, dar ir šiandie, po keturių šimtų metų įvairių uzurpacijų, Kristaus Karaliaus pavaldiniu ir kareiviu.

Statistika

Vartotojai
1
Straipsniai
315
Straipsnių peržiūrėjimai
2662730
Design by Joomla