(Stebuklai).
Paskelbęs naują Dievo Sekimo įstatymą, Jėzus nusileido nuo Kalno.
Negalima visumet būti kainuose. Tik ką pakilę į kalno viršūnę jau jaučiame reikalo nuo jos žemyn nusileisti. Būtinai, be jokių atsikalbinėjimų priversti esam nusileisti žemyn. Kiekvienas lipimas į kalną yra įsipareigojimas nulipti žemyn. Pasižadėjimas grįžti į pakalnę. Sutikimas prisitaikyti prie žemumos. Pakilimas atsimoka nusileidimu: atpirktu, atsilygintu, atsiteistu nusileidimu žemyn. Nusileidimo žemyn liūdesys yra sulygtoji kaina už džiaugsmą lipti aukštyn. Kėlimosi aukštyn smagumas yra iš kalno apmokėtas už nusileidimo nesmagumą.
Kas turi ką nors pasakyti, turi rasti klausytojų; jei nuolat kalba aukštumose, nedaugelis su juo liks — kalnų viršūnėse šalta esti tiems, kurie neturi savyje vidujinės ugnies — ir nedaugelis teišgirs jo žodžius. Kas atėjo duoti, negali reikalauti, kad žmonės su silpnais plaučiais, pavargusiomis širdimis, pavargusiomis kojomis koptų į viršų kalno uolomis. Turi ieškoti jų daubose, po namus, kur yra susimetę lizdais: turi nusilenkti ligi jų, kad juos išaukštintų.
Jėzus, kad visi išgirstų Gerą Naujieną, supranta, jog neužtenka perdaug aukštų, ant kalno pasakytų, pamokslų. Žino, jog reikia ne bendrų žodžių, bet artimesnių įvykiams, vaizdingų žodžių, pasakojimo žodžių, kurie galėtų patys pavaizduoti įvykius. Ir žino gerai, jog net ir šitų žodžių permaža.
Paprasta minia, grubi, praščiokų minia, kuri eina paskui Jėzų, susideda iš žmonių, gyvenančių medžiaginiais dalykais, iš žmonių, kurie prieina prie dvasinių dalykų — bet kaip lėtai ir su kokiu vargu—tik per medžiaginių dalykų mėginimus, ženklus ir matomus simbolius. Nesupranta dvasinio veiksmo be jo medžiaginio įkūnijimo, nesuesybinus ir nepadarius jo medžiagiškai apčiuopiamo. Be liudijimo, be patikrinimo, be medžiaginio įrodymo. Matomas vaizdas gali juos pakreipti dvasinio apreiškimo linkui; stebuklas yra naujos tiesos, neužginčijamos pasiuntinybės patvirtinimas. Pamokslų — veikiančių išvadomis ir aforizmais — tiems rytiečių vaizduotės žmonėms neužteko. Jėzus vaduojasi stebuklingais veiksmais ir poezija. Daro Stebuklus ir kalba Palyginimais.
Stebuklai, apie kuriuos kalba Evangelistai, daugeliui naujesnių laikų galvočių buvo pirmas paskatinimas apleisti Jėzų ir jo Evangeliją. Negali Stebuklui tikėti; paniurusiuose jų smegenyse Stebuklas netelpa: vadinasi, Evangelija meluoja; bet, jei tiek vietų meluoja, tai negalima remtis nė likusiąja dalimi. Negalėjo Jėzus prikelti mirusių; vadinasi, jo žodžiai neturi jokios vertės.
Tie, kurie tokiu būdu galvoja — o galvoja nevykusiai, nes tik tam tikras mokslas gali stebuklams pripažinti vertę, nors stebuklai ne visumet yra doktrinų įrodymai — suteikia stebuklams daug didesnės reikšmės ir svorio už tą, kokį jiems Jėzus teikdavo.
Jei būtų skaitę Keturias Evangelijas, būtų pastebėję, jog J ė z u s d a ž n a i v e n g i a d a r y t i s t e b u k l ų. Jog priešinasi tiems, kurie jų trokšta, jog neteikia didelės reikšmės šitai savo dieviškai valiai.
Kiekvieną kartą atsisako daryti, kai randa rimto pagrindo atsisakyti. Kada, nežiūrint jo pasipriešinimo, primygtinai reikalauja, nusileidžia, kad kenčiančiųjų tikėjimą praturtinti, kurie prašo. Bet sau, savęs išgelbėjimui, niekad nepadarys stebuklo. Nenori padaryti Dykumose, kad galėtų Šėtono akivaizdoje išsiaukštinti, nedaro jų Nazarete, kada kėsinamasi jį nužudyti, nei Gethsemane, kai ateina suimti jį, nei ant Kryžiaus, kai jam, pasityčiodami, pataria išsigelbėti. Jo galybė tik kitiems tarnauja, jo mariųjų brolių gerovei.
Tiek kartų prašyta jo įkyriai ženklo, ženklo iš dangaus, ženklo, kuris būtų įtikinęs netikinčius, jog jo žodis yra tiesos žodis. „Nedora ir svetimoteriaujanti giminė reikalauja ženklo, tačiau jai nebus duota ženklo, be Pranašo Jonos ženklo“. Kas tai per ženklas? Evangelistai, rašydami po prisikėlimo, aiškina, jog Joną, kuris po trijų dienų išsivadavo iš banginio vidurių, yra Jėzaus vaizdas, kuris trečią dieną išeis iš karsto. Tačiau tolimesnės kalbos tęsinys leidžia manyti, jog Jėzus turėjo dar kitą dalyką galvoje. „Niniviečiai atsikels teismo dieną su šita gimine ir pasmerks ją už tai, k a d d a r ė a t g a i l ą p o J o n o s p am o k s l o; o čia, štai, yra, kuris daugiau už Joną duoda“. Ninivos miestas nereikalavo stebuklų: vien pats žodis juos atvertė. Tie, kurie Jėzaus pamokslų įtakoje neatsiverčia—nors jis skelbia neapsakomai didesnes tiesas už Joną — žemiau stovi už Niniviečius, stabų garbintojus barbarus.
Neturit man tikėti tik dėl to, kad darau stebuklus, bet turit nepamiršti, jog tikėjimas — daug aukštesnis ir tobulesnis, jei be stebuklų įgytas — gali taip pat daryti stebuklus. Užkietėjusių širdžių, tiesai užsidariusių, neatvers nė didžiausias stebuklas: „Jei neklauso Mozės ir pranašų, neįtikins jų taip pat numirėlio prikėlimas“. Miestai kuriuose padarė didžiausius stebuklus, nepasekė juo, apleido jį. „Vargas tau Karazaim, vargas tau Bethsaida! Nes jei Tyro ir Sidono miestuose būtų buvę padaryti stebuklai, kurie jumyse įvyko, senai jau būtų darę atgailą, apsivilkę ašutiniais drabužiais ir pabarstę galvas pelenais“.
Visi gali daryti nuostabius dalykus, kurie atrodytų stebuklais, net juodosios magijos šalininkai burtininkai. Tais laikais kaž koks Simonas burtininkas darė Samarijoje stebuklus; tai darė ir Farizcjų mokiniai. Bet jų niekas neskaičiuos. Neužtenka stebuklų įeiti į Karalystę. „Daugelis man sakys aną dieną: Viešpatie, Viešpatie, argi mes tavo vardu nepranašavom ir nevarėm tavo vardu piktosios dvasios, ir argi nedarėm tavo vardu daugelio stebuklų? Ir tada aš jiems viešai pasakysiu: aš nepažinau jūsų niekados; atsitraukit nuo manęs v i s i j ū s, k u r i e d a r o t e n e t e i s y b ę“. Negana išvarinėti velnius, jei neišvarei to, kuris tavyje yra, puikybės ir geidulių velnio.
Ir po jo mirties ateis kiti, kurie stebuklus darys. „Pasirodys netikri kristai ir netikri pranašai, ir darys didelius ženklus norėdami suvedžioti, jei būtų galima, net išrinktuosius“. Įspėju jus: netikėkit tiems ženklams ir tiems prajovams, kol neateis Žmogaus Sūnus. Netikrų pranašų stebuklai negali paremti jų skelbiamų mokslų tiesos.
Dėl visų šitų priežasčių Jėzus, kiek buvo galima, susilaikydavo nuo Stebuklų, bet nevisumet tačiau galėdavo pasipriešinti kenčiančių maldavimams, o kai kada jo gailestingumas nelaukdavo prašymų; kadangi Stebuklas yra tikėjimo galybė ir būdavo didelis tikėjimas prašančiųjų. Tačiau dažnai tik ką pagydęs ką nors liepdavo pagydytiems tylėti. „Eik, ir niekam nepasakok“.
Tie, kurie neklauso Kristaus tiesų, nes juos piktina Stebuklai, turėtų prisiminti tuos gilius žodžius, kuriais jis kreipėsi į Tomą: „Palaimintas, kurs pamatė ir įtikėjo, bet didesnės palaimos verti yra tie, kurie nematė, bet įtikėjo!“
Žmonės negali apsieiti be trijų dalykų. Be Duonos, Sveikatos ir Vilties.
Be visų kitų — keikdamiesi ir skųsdamiesi — gali išgyventi. Bet, jei neturi nors tų trijų dalykų, šaukiasi ko greičiausiai mirties. Nes gyvenimas tada esti panašus į mirtį. Daros mirtim su kentėjimų priedu. Apsunkinta, pablogėjusia, žiauresne mirtim, net be to atsikvėpimo, kurį duoda nejautrumas. Alkis kūną naikina; skausmas pažadina kūno neapykantą; nusiminimas—nuslopinimas tikėjimo geresnės būties galimumu, paguoda, susiraminimu—atima visų dalykų skonį. Paneigia būties ir veikimo pagrindą. Esti žmonių, kurie nebaigia gyvenimo savižudyste, nes ir savižudystė yra veiksmas.
Kas nori žmones patraukti prie savęs, turi duoti Duonos, Sveikatos ir Vilties. Turi pavalgydinti, pagydyti ir sukurti gražesnio gyvenimo viltį.
Jėzus davė tą tikėjimą. Tiems, kurie lydėjo jį dykumose ir kalnuose, išdalino medžiaginę ir dvasinę duoną. Nenorėjo akmenų paversti duona, bet padarė tai, kad tikros duonos užtenka tūkstančiams. O akmenis, kuriuos žmonės turėjo krūtinėse, pakeitė į meilės pilnas širdis.
Ir neatstūmė sergančiųjų. Jėzus nėra paties savęs kankintojas, kaž koks žiauruolis. Netiki, kad kančios būtų reikalingos-piktui nugalėti. Piktybė yra piktybe, ir ją reikia prašalinti, bet ir kančios yra taip pat pyktybė. Užtenka, tikrajai sveikatai pasiekti, sielos skausmų; kodėl be reikalo turi kentėti ir kūnas? Senovės žydai ligoje matydavo tik bausmę: Krikščionis mato joje pirmiau už visa ką atsivertimo pagalbą.
Bet Jėzus netiki į kerštą prieš nekaltuosius ir nelaukia tikrojo išganymo iš kankinimų, žaizdų ir ašutinių drabužių. Duokit kūnui tą, kas yra kūno, o sielai tą, kas sielai priklauso. Be jokios prievartos sėdasi už stalo draugiškai vakarienei; neatsisako, kai jį vaišina senu vynu, ir neatstumia moterų, kurios pila kvepiančią alyvą ant jo plaukų ir kojų. Jėzus daugelį dienų gali išbūti be valgio; gali pasitenkinti duonos plutele ir gabalėliu keptos žuvies, gali užmigti ant žemės, atrėmęs galvą į akmenį. Bet neieško kentėjimų, skausmų, bado, Kol jie pagaliau taps nebeišvengiami. Sveikata jam yra turtas, o, kai kiti dėl tos priežasties nekenčia skriaudos, kartais ir su nekaltu smagumu valgo pietus su draugais, priima stiklą vyno širdingoje draugijoje, ir alabastrinį indą kvepiančių gėlių.
Kai prisiartina prie jo ligonis, pagydo jį. Jėzus neatėjo paneigti gyvenimo, bet atėjo jo patvirtint. Patvirtinti, pastūmėti priekin, prie tobulybės ir laimės. Neieško sąmoningai ligonių. Jo pašaukimas yra šalinti dvasinį skausmą, skleisti dvasinį džiaugsmą. Tačiau, jei pakeliui atsitinka pašalinti kūno skausmą, nutildyti kieno nors kančias, grąžinti su sielos sveikata taip pat ir kūno sveikatą, jis negali atsisakyti. Dažniausiai pasipriešina, nes ne toks yra jo uždavinys; jo tikslas yra kur kas aukštesnis; ir nenorėtų žmonių akyse rodytis kaip praeivis stebukladaris, arba pasauliečiu Mesiją, kurio dauguma laukia. Tačiau, jeigu nori pagaliau piktybę nugalėti, ir yra žmonių kurie tiki, jog jis gali nugalėti v i s o k i ą p i k t y b ę, jo meilė ne kartą verčia jį taip pat prašalinti ir kūno piktybę.
Kai ant kelio, kuriuo vaikšto sveiki žmonės, sutinka žmonių grupes po dešimtį, raupsuotus, šlykščius, žmonių pavidalo netekusius, pasibaisėtinai atrodančius raupsuotus, ir mato tą balsganą patinimą, odos po skarmalais suskilimą, tą pajuodusią, dėmėtą, įvairiose vietose suplyšusią odą, tuos krauju pasruvusius šašus ir žaizdas, nuo kurių išsikreipia lūpos, pasrūva pūliais akys, subrinksta spuoguotos rankos; kai pamato tuos nelaimingus kenčiančtus žmonių šešėlius, kurių visi vengia, nuo visų atskirtus, kurie vtsiems yra šlykštūs, ir, ačiū, jei kieno nors malone turi kąsnelį duonos ir indą vandeniui, kurio laužo pastogę prisiglausti, ir su dideliu vargu stengiasi patinusiomis suplyšusiomis lūpomis ištarti žodžius ir maldauti jį, nujausdami jame žodžius ir veiksmo galią, tą paskutinę savo nusiminimo viltį, sveikatos, pagydymo, stebuklo, kaip galėtų Jėzus atsisakyti, kaip galėtų jų, kaip kiti, neišklausyti?
Ir epileptikai, kurie vartosi po žemę, su iškreiptu nejudančiu veidu, su putomis, einančiomis iš burnos; siaubo apimtieji, kurie staugia nesavais balsais, slankiodami po griūvančius kapus, kaip pikti šunes, naktibaldos, nenuoramos; paralitikai, nebevaldą sąnarių, kurie tiek beturi jausmų, kad galėtų jausti skausmus, lavonai pavergtos ir maldaujančios sielos apgyventi; ir, pagaliau, aklieji, tie baisūs aklieji, nuo pat gimimo apgaubti nakties, kuri panaši į tamsią karsto naktį, klumstantieji apgrabomis laimingųjų tarpe, kurie vaikšto kur tik nori, tie baimės apimtieji aklieji, kurie eina iškėlę galvas įbedę akis tolumon, lyg, rodos, jiems sužibės šviesa iš erdvės gilumos, kuriems pasaulis yra tik laipsniavimas rankomis patirtų kietumų: aklieji, amžinai vieni, kurie apie saulę tiek težino, kad ji šildo ir kaitina.
Kaip galėtų Jėzus nežiūrėti šito skurdo? Ne! Jo meilė, kuri tiek viršija bendrą pasigailėjimą, kiek jo prigimtis viršija žmogaus prigimtį, negali atstumti tų maldavimų, kurie sujaudintų ir pagonį. Maldavimų, kurie širdį graudina ir be žodžių.