Mindaugas BUIKA
Herojiška tarnystė
Vieno bene labiausiai žinomo iš naujųjų kankinių, komunistinio saugumo policijos nužudyto lenko kunigo Ježio (Jurgio) Popieliuškos (1947–1984) beatifikacija taps savotišku baigiamų celebruoti Kunigų metų akordu, liudijančiu daugelio dvasininkų tarnystę Bažnyčiai ir žmonėms iki aukščiausios gyvybės aukos sunkiais totalitarinių ideologijų valdymo dešimtmečiais. Birželio 6 dieną į Varšuvos centrinėje Juzefo Pilsudskio aikštėje rengiamas paskelbimo palaimintuoju liturgines iškilmes rinksis dešimtys tūkstančių maldininkų iš visos Lenkijos ir užsienio (ypač kaimyninių) šalių, kaip jie rinkosi prie kankinystę patyrusio kunigo kapo šalia Šv. Stanislavo Kostkos bažnyčios.
Per pastaruosius 25-erius metus J. Popieliušką pagerbti buvo atvykę daugiau kaip 18 milijonų žmonių. Prie jo kapo meldėsi popiežiai Jonas Paulius II ir Benediktas XVI, buvęs Jungtinių Valstijų prezidentas Džordžas Bušas (vyresnysis) ir buvusi Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Tečer. Čia lankėsi maldininkų grupės iš tolimojo Vietnamo ir Kubos, tai yra tų šalių, kurios vis dar kenčia nuo komunistų režimo, prašydamos užtarimo, kad visoms ateistinėms diktatūroms ateitų galas. Artėjant kunigo J. Popieliuškos beatifikacijai Varšuvos arkivyskupas Kazimiežas Nyčas kovo mėnesį paskelbtame ganytojiniame laiške išreiškė įsitikinimą, kad naujasis palaimintasis taps užtarėju ir gynėju danguje visų, kurie kenčia dėl valdžioje esančių melo ir išnaudojimo.
Sielovadinė parama streikuojantiems darbininkams
J. Popieliuška gimė 1947 metų rugsėjo 14 dieną Okopų vietovėje (netoli Suchovolos miesto) Šiaurės rytų Lenkijoje neturtingoje šeimoje. Pajutęs dvasinį pašaukimą 1965 metais įstojo į Varšuvos kunigų seminariją, kurią baigęs (įskaitant dvejus tarnybos kariuomenėje metus) 1972 m. gegužės 28 dieną gavo dvasinius šventimus. Darbavosi Lenkijos sostinės Šv. Stanislavo Kostkos parapijinės bendruomenės pastoracijoje. Ši bendruomenė ir jos dvasininkai iki 1989 metų buvo saugumo policijos ypatingo dėmesio objektu, nes joje būrėsi prieš ateistinę valdžią nusistatę intelektualai ir menininkai, susitikimus rengė savišvietos grupės, buvo publikuojama ir platinama pogrindinė literatūra.
Po 1979 metais įvykusio lenko popiežiaus Jono Pauliaus II padrąsinančio vizito, 1980-aisiais Lenkijoje susikūrus nepriklausomam „Solidarumo“ darbininkų sąjūdžiui, kun. J. Popieliuška tapo aktyviu sielovadiniu jo rėmėju, streikuojančių Varšuvos gamyklų neoficialiu kapelionu. Jis važinėjo po šalį, aukojo darbininkų kolektyvams šv. Mišias, organizavo piligrimystes į garsiąsias šventoves, rūpinosi persekiojamųjų ir komunistų įkalintų šeimomis. Drąsaus dvasininko nesustabdė ir generolo Vojciecho Jaruzelskio 1981 metų gruodžio 13 dieną Lenkijoje įvesta nepaprastoji (karo) padėtis ir rezistencijos vadovų represavimas. Kunigo J. Popieliuškos „už tėvynę“ aukojamų šv. Mišių homilijas, kuriose buvo kritikuojamas komunistinės sistemos nežmoniškumas, nuolat transliavo Laisvosios Europos radijas ir jie tapo plačiai žinomi visame regione. Politiniai kaliniai, perduodami savo sveikinimus, jam rašė: „Tauta laukia jūsų pamokslų“.
Susidorojimo organizavimas ir įgyvendinimas
Be abejonės, tuometinės Lenkijos komunistinės saugumo policijos (Služba Bezpieczenstwa) tikslas buvo priešingas: įvairiais bauginimais ir provokacijomis ji stengėsi drąsų dvasininką nutildyti. Kun. J. Popieliuška ne kartą buvo suimtas, tardytas, apkaltintas „piktnaudžiavimu kunigiškomis pareigomis“ ir „antivalstybine agitacija ir propaganda“. Jo namuose slapta buvo bandyta paslėpti kompromituojančią medžiagą ir netgi ginklus. Nepavykus šioms provokacijoms rengtas fizinio susidorojimo planas. Pirmasis bandymas suorganizuoti automobilio katastrofą ir nužudyti kun. J. Popieliušką buvo surengtas 1984 metų spalio 13 dieną. Dvasininkui pavyko išvengti nelaimės, todėl netrukus įgyvendintas alternatyvus pagrobimo planas. Trys saugumo pareigūnai, persirengę kelių inspekcijos uniformomis, sustabdė 1984 metų spalio 19-osios naktį iš susitikimo su darbininkais grįžtančio kunigo automobilį. Žiauriai sumuštas dvasininkas buvo surištas, įgrūstas į automobilio bagažinę ir po kelių valandų, prikabinus sunkius svarsčius, įmestas į vandenį prie Vloclaveko miesto (už 100 kilometrų į šiaurę nuo Varšuvos). Žuvusio kun. J. Popieliuškos kūnas buvo surastas ir ištrauktas po vienuolikos dienų, spalio 30-ąją.
Nusikaltėlių išlaisvinimas ženklina nenuoseklumą
Šiuo susidorojimu su „Solidarumo“ kapelionu, kaip valstybinio teroro aktu, norėta atšaldyti pasipriešinimą generolo V. Jaruzelskio diktatūrai, ypač tarp dvasininkijos atstovų. Tačiau kunigo žmogžudystė, plačiai nuskambėjusi visoje Europoje, suveikė priešingai – pagreitino komunizmo žlugimą. Nepaisant visų karinės padėties suvaržymų, į kunigo J. Popieliuškos laidotuves lapkričio 3 dieną susirinko daugiau kaip 400 tūkstančių žmonių, ir tai tapo savotiška masine antikomunistinio protesto demonstracija. Pamaldoms vadovavęs tuometinis Varšuvos arkivyskupas kardinolas Juzefas Glempas homilijoje pabrėžė viltį, kad kunigo žūtis sustiprins gėrio jėgų proveržį. Laidotuvėse greta savo sūnų apverkiančios Mariano Popieliuškos buvo galima pastebėti maldoje susikaupusio „Solidarumo“ lyderio Lecho Valensos veidą.
Dar valdant generolui V. Jaruzelskiui buvo suimti kun. J. Popieliuškos žudikai: saugumo kapitonas Gžegožas Piotrovskis, du bendradarbiai – Lešekas Pekala ir Valdemaras Chmielevskis ir tiesioginis pasikėsinimo organizatorius pulkininkas Adamas Pietruška. Jie buvo nuteisti ir įkalinti, bet vėliau po kontraversiškos nuosprendžių peržiūros ir paskelbtos amnestijos išleisti į laisvę. Jau po komunizmo žlugimo du kartus – 1994 ir 2002 metais – dėl šio baisaus nusikaltimo į atsakomybę bandyta patraukti patį buvusį saugumo policijos vadovą generolą Vladislavą Ciastoną, bet jis abiem atvejais buvo išteisintas. Toks rezultatas, daugelio stebėtojų nuomone, tik patvirtina Lenkijos ir visos Rytų Europos pokomunistinės visuomenės nenuoseklumą vertinant savo istoriją.
Kankinystės patvirtinimas aktualus šiandienai
Bažnyčia šiuo atžvilgiu yra žymiai nuoseklesnė ir neblėstanti pagarba kunigo J. Popieliuškos atminimui buvo vainikuota 1997 metais Varšuvos arkivyskupijoje pradedant jo beatifikacijos procesą. Užbaigus šios bylos tyrimą dieceziniame lygyje, surinkta medžiaga 2001 metais buvo perduota į Vatikano Šventųjų skelbimo kongregaciją. 2006 metais bylos postulatorius kun. Tomašas Kačmarekas parengė išsamius vertinimus („positio“), patvirtinančius kun. J. Popieliuškos kankinystę, tai yra, kad jis „buvo nužudytas iš neapykantos Bažnyčiai ir Dievui“. Dar po dvejų metų Vatikane paskelbtas dekretas, kuriuo pripažintas žuvusio dvasininko gyvenimo herojiškas vertybių liudijimas, suteikiant jam Dievo tarno titulą. 2009-ųjų gruodžio 19 dieną popiežius Benediktas XVI patvirtino dekretą apie kun. J. Popieliuškos kankinystę ir tuo pradėjo jo beatifikaciją.
Prieš paskelbimą palaimintuoju duotame interviu Jungtinių Valstijų katalikų žinių agentūrai CNS, Lenkijos primas Gniezno arkivyskupas Henrikas Mušinskis sakė, kad herojiško dvasininko „šventumas pagrįstas elementariu teisumu, kuris suteikia viltį žmonėms netgi blogiausiose situacijose“. Kun. J. Popieliuška buvo „labai paprastas, netgi drovus asmuo“, kuris tapo tikru dvasiniu lyderiu dėl nesvyruojančios ištikimybės Kristui ir jo Evangelijai. Kunigo J. Popieliuškos liudijimas yra aktualus ir šiandienos jauniesiems katalikams, kurių kiekvienas skirtingais būdais yra pašauktas vesti krikščionišką šventumo kupiną gyvenimą ir kasdienybėje likti ištikimu savo sąžinei.
Pernai, minint kunigo kankinio Ježio Popieliuškos žūties 25-ąsias metines, tuometinis Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis jam (po mirties) suteikė šalies aukščiausią apdovanojimą – Baltojo erelio ordiną. Ta proga Lenkijoje buvo išleista speciali moneta ir pašto ženklas.
© 2010 „XXI amžius“