Daniela Sala, II Regno, Ekumenizmo skiltis, Anglijos bažnyčia, 2012 m. Nr. 18
Arkivyskupo Rovano Viljamso pranešimas XIII-oje Visuotinėje vyskupų Sinodo apie naująją evangelizaciją asamblėjoje spalio 10 d. Romoje nušvietė neįprastą perspektyvą, kuriai Benediktas XVI skyrė daug dėmesio, iškeldamas ją į savo popiežiavimo centrą.
„Evangelizacija, kokia bebūtų, sena ar nauja, turi kilti iš gilaus pasitikėjimo, kad mes visi turime parodyti ir pasidalinti su pasauliu savo išskirtiniu žmogišku likimu", sakė Viljamsas, nes „liudyti Evangeliją reiškia liudyti, kad įmanoma būti tikrais žmonėmis", ir tai atitinka krikščioniškos antropologijos atsinaujinimą, kurį paskelbė Vatikano II Susirinkimas. Ir „žmogiškumas, kuriame augame dvasiškai, žmogiškumas, kuriuo, kaip Kristaus atpirkimo vaisiumi, norime dalintis su pasauliu, yra kontempliatyvus žmogiškumas". Tai yra dovana, kurią mes, krikščionys, galime nešti mūsų „žmogiškumo broliams".
Kontempliacija „yra daugiau nei tai, ką dažniausiai daro krikščionys: tai raktas į maldą, į liturgiją, į meną ir etiką, raktas į atnaujintą žmogiškumo esmę, kuri leidžia laisvai matyti pasaulį ir kitus pasaulyje". Tai yra „vienintelis geriausias atsakymas nuo tikrovės atitolusiam ir pakvaišusiam pasauliui, panašiam į mūsų finansinę sistemą, mūsų reklamos kultūrą ir mūsų chaotiškas ir nesuvaldomas nuotaikas, kurios skatina mus gyventi neatsakingai. Išmokti kontempliacijos reiškia išmokti tai, ko mums reikia, kad gyventume ištikimai, nuoširdžiai ir mylinčiai. Tai giliai revoliucingas faktas."
Atsivertimas į tikėjimą „nereiškia tik naujų įsitikinimų perėmimo, bet tapimą nauju žmogumi, žmogumi, esančiu bendrystėje su Dievu ir su kitais per Jėzų Kristų", ir šis pasikeitimas yra esminis kontempliacijos elementas. Kaskart, kai tai įvyksta, atrandu būdą, kuriuo turiu žiūrėti į kitus žmones ir dalykus dėl to, kad jie yra santykyje su Dievu, o ne su manimi. Čia, kaip tikroje meilėje, tikrasis teisingumas atranda savo šaknis".
Taigi dėl to, tęsė Kenterberio arkivyskupas, „evangelizacijos esmė yra parodyti pasauliui tikrą žmogaus veidą, kuris atspindi Sūnaus veidą, nukreiptą į Tėvą, taigi jis turi būti lydimas rimto įsipareigojimo skatinti tokią maldą ir kontempliavimo praktiką". Tai suteikia galimybę plėtoti dvasinį ekumenizmą kaip „bendrą bandymą skatinti ir plėtoti kontempliaciją su viltimi atnaujinti žmonijos veidą. Kuo labiau nutolsime vieni nuo kitų kaip krikščionys, tuo atnaujintas veidas atrodys mažiau įtikinantis".
„Tai, ką visų laikų žmonės atpažįsta šiose praktikose, yra tiesiog galimybė gyventi žmogiškesnį gyvenimą, mažiau trokštant pasisavinti, su daugiau vietos ramybei, su troškimu išmokti, sužinoti ir ypač - gyventi sąmoningai, suvokiant, kas yra tikras ir nesibaigiantis džiaugsmas, atrandamas pamirštant save, kas yra priešinga pasitenkinimui trumpalaikiu impulsu. Jei mūsų evangelizacija nesugeba visam tam atverti durų, rizikuoja palikti tikėjimo pagrindą ant nepakeistos žmonių įpročių visumos, (...) ir gerai žinomas rezultatas bus tas, kad Bažnyčia, deja, atrodys nerimastinga, užsiėmusi, konkuruojanti ir dominuojanti, kaip daugelis žmonių sukurtų institucijų. Tikros evangelizacijos autentiška iniciatyva visada bus ir nauja mūsų pačių kaip krikščionių evangelizacija, atradimas priežasties, dėl kurios mūsų tikėjimas yra kitoks, kodėl mus pakeičia; galų gale, mūsų naujo žmogiškumo atkūrimas".
„Mūsų mąstymas apie tai, kaip padaryti, kad Kristaus Evangelija vėl taptų neatsispiriamai patraukli mūsų laikų vyrams ir moterims. Tikiuosi - užbaigė anglikonų arkivyskupas - kad niekada neprarasime to, kas ją daro patrauklią mums, kiekvienam iš mūsų, kiekvieno mūsų tarnystėje".