Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

C. BAŽNYČIA PASAULYJE

I skyrius. Bažnyčia ir žmogaus asmuo

1. Žmogaus asmens vertė.

Sprendžiant tik pagal išorę, atskiro žmogaus gyvenimas mažai reiškia: gimti, gyventi, mirti — visa tai tęsiasi per tam tikrą laikotarpį, o paskui dingsta.

Su tuo gyvenimu žmogus taikosi nelengvai. Jis instinktyviai siekia pratęsti savo buvimą ir kabinasi į viską, kas viršija jo žmogiškojo gyvenimo ilgį.

Bet kas tęsiasi už žemiškojo gyvenimo ribos? Čia yra galimi du atsakymai: arba pats asmuo liks gyvas, arba liks koks nors kitas elementas, kuris nėra jo asmuo.

Priklausomai nuo to, kurį iš tų sprendimų priimtume, arba viskas, kas nėra asmuo, turi būti palenkta asmeniui, arba asmuo pasirodys esąs tik priemonė kažkam kitam.

Visi pasaulyje esą mokslai stengiasi vienaip ar kitaip atsakyti į tą pagrindinį klausimą ir užtikrinti pergalę savo pažiūrai.

a. Žmonių giminė. Kas tęsiasi už atskiro žmogaus gyvenimo ribos?

Jie atsako: žmonių giminė.

Asmuo pasmerktas nebūčiai; tiktai žmonija ir toliau gyvena.

Į tai atsižvelgiant, atskiro žmogaus idealu bus darbuotis tam, kas jį pranoksta, aukotis kolektyvui, aprūpinti po jo gyvenančias kartas didesne laime, negu jis pats turėjo, pripažįstant, jog jis pats visu tuo jau nebesinaudos.

Tame esmė bedieviškos ideologijos.

b.    Rasė. Kitų nuomone, iš atskiro žmogaus gyvenimo ribos egzistuoti lieka rasė.

Iš čia išvada: pergalė turi būti garantuota rasei. Asmuo tik tiek vertas, kiek jis pasitarnauja rasės praturtinimui; asmuo tiek kenksmingas, kiek jis valingai ar nevalingai rasę slopina.

Ir taip gauname rasistinę ideologiją, pagal kurią asmuo turi pasiaukoti, kad išlaikytų rasę gryną ir stiprią. Pašalinti įtaką kitų rasių; pašalinti asmenis, kurie fiziniai ar protiniai yra nepilnaverčiai ar šiaip nereikalingi, suvienyti visas grupes, priklausančias tai rasei, užkariauti naujas teritorijas, reikalingas jos normaliam vystymuisi ir pan. — tokios bus pilnai logiškos išvados: rasės teisės virš visko.

Ir jeigu laikome, kad pagal gilius būties dėsnius viena kokia nors rasė yra skirta viešpatauti kitoms, vieninteliu tikslu visos pasaulinės veiklos bus pasiekti tos išrinktosios rasės pergalę.

Toksai hitleriško gyvenimo aiškinimo branduolys.

c.    Nacija. Dar kitų nuomone, už atskiro žmogaus gyvenimo ribos egzistuoti lieka nacija, kuriai tas asmuo priklauso.

Jeigu taip, tai asmuo turi būti palenktas nacijos interesams: jo veikla visose srityse turi būti nukreipta į gynimą nacijos teisių ir įvykdymą nacionalinių siekių. Pats asmuo neturi teisių, išskyrus tas, kurias jam sutinka duoti nacija.

Ir čia prieš mūsų akis marga grupė įvairių nacionalizmų.

Ir taip toliau...

Visose tose doktrinose yra tas bendras bruožas, kad jos asmenį aukoja vienokiai ar kitokiai žemiškai didybei. Paskirtas išnykimui atskiras žmogus turi būti palenktas tam, kas neišnyksta; rasei, nacijai, žmonijai, mokslui, progresui ar dar kam kitam.

d.    Bažnyčios požiūris.

Bažnyčia laikosi priešingos linijos, negu visos tos teorijos: ji skelbia, kad tik asmuo amžinas, ir todėl asmeniui reikalaujama pirmoji vieta.

Ji asmens nelaiko vienetu, pamestu masėje, bet pripažįsta jam absoliučią vertę ir paskelbia jį šventu.

Aišku, Bažnyčia pripažįsta ir žmoniją, rases bei nacijas; ji net patvirtina joms priklausančias teises, apie ką kalbėsime vėliau. Bet ji skiria joms praeinančią vertę; palenktą žmogaus vertei.

Kiekvieną kartą, kai mūsų spindinti žmogiškoji prigimtis pradėjo rašyti didžiąja raide savo ieškojimų ir pastangų puikių vaisių pavadinimus, — tartum tie dalykai staiga tapo pakankamu viso gyvenimo pateisinimu, — baisus vidinis sutrikimas greit perspėjo, kad mes “veltui darbavomės".

Pasiekti laimėjimai atsisuko prieš tikslą, kuriam jie turėjo tarnauti. Kai jūs manote išgelbėti žmogų vienu jo genijaus laikiniu kūriniu — Mokslu, Filosofija. Menu, Idėjomis, Valstybe — jūs vedate žmogų į pražūtį.

Gi kada jūs norite paprastai užsiimti filosofija, menu, mokslu, palikdami kitoms sritims spręsti visumoje žmogaus paskirties problemą, — tada jūs esate teisingame kelyje ir galite prisiimti su tuo surištą kilnią riziką, kuri beveik niekada nebūna be apdovanojimo. (E. Maziuras, “Krikščioniškasis humanizmas")

Kad toks mokslas jos Kūrėjo, Bažnyčia gali lengvai įrodyti; tereikia žvilgterėti į Evangeliją.

Kristus rūpinasi žmogumi. Visa kita turi būti žmogui palenkta: “Nes ką padėtų žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį, o savo sielai kęstų nuostolį”. (Mt 16,26)

Ir Jis nepabrėžia kolektyvų, atskirų žmonių grupių; Jis siekia kiekvieno atskiro asmens, tebūnie tai netgi kūdikis: “Leiskite mažutėliams eiti pas mane...”. (Mk 10,14) “Kas tik priima vieną tokį vaiką mano vardu, tas mane priima”. (Mk 9,36)

Kiekvienas žmogus, į kurį Jis kreipiasi, turi Jo akyse absoliučią vertę: Petras, Lozorius, Marija Magdalena, atgailaująs latras — kiekvienas iš jų Jam rūpi taip, tarsi tai būtų visas pasaulis. Jis būtų įsikūnijęs ir dėl to, kad laimėtų tik vieną sielą; Jis gerasis Ganytojas, ieškąs vienos paklydusios avies, ir dėl to laikinai palikęs devyniasdešimt devynias.

Galimumą pasiekti dieviškąjį gyvenimą Kristus atvėrė ne žmonijai, ne vienai ar kitai nacijai, bei vienai ar kitai rasei, o kiekvienai sielai, kuri tik parodo gerą valią: “Jei kas mane myli, tas laikys mano žodžius; ir mano Tėvas jį mylės: mes pas jį ateisime ir pasidarysime pas jį buveinę”. (Jn 14,23)

Jėzus Kristus pirmas su akivaizdžiu aiškumu parodė kiekvienos individualios sielos vertę, ir niekas negali tų sielų grąžinti į pirmykštį jų pažeminimą... Niekas negali užginčyti, kad Jis vienas užvedė žmoniją į tas aukštumas... Apie Jį: apie tai, ką Jis apreiškė, galima turėti įvairų požiūrį, bet viena neabejotina: nuo tos dienos žmonių giminės vertė išaugo. Tikra pagarba žmogui kyla iš sąmoningo ar nesąmoningo, bet faktiško pripažinimo, kad Dievas yra mūsų Tėvas. (Camakas, “Krikščionybės esmė”)

Ištikimai perduodama Kristaus mokslą, Bažnyčia reikalauja, kad kiekvienam asmeniui būtų pripažinta pirmaujanti vertė, didesnė už visas kitas praeinančias vertybes, kurios patraukia žmogaus dėmesį.

Argi dar reikia priminti, kad Bažnyčia atstato kitų žmonių akyse vertę vergo, moters, kūdikio, elgetos, ligonio ar invalido?

Jau dvidešimt šimtmečių Bažnyčia pabrėžia ir iškelia žmogaus asmens vertę; dvidešimt šimtmečių ji smerkia tokią ideologiją, kuri žmogų padaro tik priemone į tikslą.

Ji nurodo valstybei ir šeimai, jog pagrindinis tikslas yra išsaugoti, išvystyti ir sukilninti žmogaus asmenybę.

Tad ar tenka stebėtis, kad Bažnyčią puola visi tie, kurie žmogų nori paaukoti vienam ar kitam jų išrinktam stabui? Bet ji tvirtai stovi ir nesigailėdama jėgų gina ‘žmogaus asmens aukštą orumą”.

2. Žmogiškosios asmenybės pašaukimas.

Kaip mes jau sakėme, žmogus yra sutvertas tam, kad

—    Dievą pažintų ir mylėtų;

—    bendradarbiautų meilės darbe, panaudodamas jam suteiktas dovanas laikinajai ir amžinajai gerovei, ir tuo užsitarnautų amžinąjį gyvenimą, teisę būti drauge su Dievu.13

13 Dažnai priekaištaujama: "Jūs krikščionys, viską darote dėl užmokesčio!” į tai tenka atsakyti, kad, pirma, žmogus negali būti visiškai nesuinteresuotas (apie tai kalbėsime Il-je dalyje), antra, viltis gauti užmokestį visada daugeliui bus galingu paskatinimu; trečia, Bažnyčia stengiasi nurodyti savo nariams, kad atlyginimas neturi būti galutiniu jų veiklos tikslu. Yra maldų, kurios pakankamai aiškiai apie tai liudija.

Nuo to laiko, kai įvyko atpirkimas, žmogus gali įvykdyti savo pašaukimą tik su Kristumi, Kristuje ir per Kristų; šalia Jo negalima nieko atlikti, kas turėtų amžiną vertę.

Bažnyčios pašaukimas — visą laiką priminti patį svarbiausią dalyką, o į visa kita žiūrėti kaip į priemones. Tai — ne tendencija žeminti ir niekinti pasaulio realybę; tai rūpestis, kad kiekviena vertybė būtų jai priklausančioje vietoje.

3. Žmogiškosios asmenybės paruošimas.

a) Tapti žmogumi.

Kaip ir visas supantis pasaulis, taip ir žmogus nėra sutvertas užbaigtas; jis turi bendradarbiaujant su Dievu padaryti save žmogumi, tapti “savimi”, išugdyti savyje asmenybę.

Tai nėra lengva. Antroje dalyje mes kalbėjome, kad žmogaus viduje, drauge su veržimusi į vienybę ir pusiausvyrą, yra taip pat chaosas įvairių ir, atrodo, prieštaraujančių tendencijų.

Pats pasinėrimas pasaulyje, kuris savo ruožtu yra neužbaigtas ir nuolat besikeičiąs, to uždavinio nepalengvina!

Betgi, mes galime nustatyti tris dėsnius, kuriais turi vadovautis nuolatinės žmogaus pastangos ugdant savąją asmenybę

aa) Progreso įstatymas.

Žmogus turi įtikinti save, kad jo pareiga yra tobulėti, išvystyti gautus natūralius ir antgamtinius talentus ir jais tarnauti vykdant dieviškąjį planą. Jis — užsėtas laukas, ir jis turės duoti atskaitą apie derlių.

Žmogus yra įpareigotas visada veržtis pirmyn. Jis neturi teisės sustoti; netgi priverstinėje neveikioje, kada jis ligonis, kada jis lovoje, vis tiek jis turi tęsti tą progresuojantį veikimą, dar labiau atsiduodamas Dievo valiai ir čia įžiūrėdamas Dievo plano realizavimą dvasiniai pasitarnaujant artimui.

Niekada ir jokioje srityje žmogus neturi save laikyti pasiekusiu tobulumą.

Gyvas sutvėrimas nėra mintis sykį realizuota visam laikui. Tai — mintis, esanti realizavimo procese, tai idėja, vadovaujanti vystymuisi. Bergsono “gyvybės srovė” tai nėra filosofinio svarstymo vaisius, o išaiškinimas to nuolatinio kilimo vis aukštesnių formų, apie kurias mums pasakoja pasaulio istorija. (Zoli,Nuostabi tikėjimo rizika”)

bb) Harmonijos įstatymas.

Bet žmogui negalima kaip pakliuvo vystyti visus gerus siekius, kuriuos jis randa savyje; pavojus tame, kad vienpusiškas kai kurių iš jų vystymas gali pakenkti visumai. Laisvė žmogui yra duota tam, kad jis galėtų visa nukreipti į savo vietą ir kiekvieną reiškinį teisingai įvertinti.

Tuo būdu mes esame panašūs į architektą, kuris parenka medžiagą, ją grupuoja ir stato rūmą; mums tenka kurti ištisą mažą vidaus pasaulį. Dievas, sukūręs tvarką visatoje, kviečia ir mus bendradarbiauti Jo darbe, leisdamas mums patiems su Jo pagalba kurti savo asmenybę.

Toji harmonija, kuri turi būti realizuota kiekvieno mūsų viduje, buvo tobulai Dievo realizuota pirmame žmoguje:

—    kūnas ir jo jausmai buvo valdomi dvasios;

—    protas buvo pajėgus pažinti visas tiesas, net pačias sudėtingiausias;

—    valia buvo palenkta Dievui ir paklusni sąžinės bei malonės balsui;

—    žemiškas gyvenimas pilnai tarnavo tikslui pasiekti amžinąjį gyvenimą.

Tą pusiausvyrą mes ir turime atstatyti.

Žmogaus paradoksiškumas glūdi šiose trijose padėtyse: medžiaga yra persunkta dvasia; žemiškasis gyvenimas turi virsti dangiškuoju; laiku sąlygojamas likimas yra surištas su amžinuoju pašaukimu.

Gi paradoksiškumas mūsų epochos glūdi tame, kad mumyse iškeliama ir vertinama tik toji mūsų dalis, kuri nestovi savo aukštumoje, kuri orientuojasi į medžiagą su skriauda dvasiai, dėl kurios organizuojamas grynai žemiškas gyvenimas ir yra neigiamas ar visiškai ignoruojamas mūsų pašaukimas į amžinybę. (Ser-tillanžas)

Tokiu būdu, norint atkurti žmogaus tobulą žmogų, reikia save vystyti harmoningai, teikiant pirmenybę žmogiškajam pradui prieš gyvuliškąjį pradą, siekiant pilno savęs apvalymo ir visą savo veiklą palenkti Dievui, kad būtų galima labiau mylėti kitus žmones ir geriau jiems tarnauti.

cc) Aukos įstatymas.

Mumyse, kaip ir visoje gamtoje, Dievas dosniai žeria savo dovanas.

Bet iš daugelio gilių niekada neišauga ąžuolai, daugelis gėlių niekada nepražysta.

Tas ar kitas žmogus galėjo pasižymėti moksle, mene ar kurioje nors kitoje srityje, bet ypatingi įvykiai ar, dar dažniau, nepaprastos priežastys pasuko jo gyvenimą kita kryptimi; teko pasirinkti, ir tuo pačiu paaukoti tai, ko nebegalėjo pasirinkti.

Toji aukos mintis gąsdina; bet svarbu žinoti, kad kiekvienu momentu žmogui tenka ką nors paaukoti.

Prie marmuro gabalo dirbąs skulptorius aukoja atplaišas, kurias jis išskuobia, kad realizuotų savo menišką kūrinį.

Turistas, pasukęs į kairę pusę vedančiu keliu, paaukoja visa tai, ką jis rastų nuėjęs dešiniuoju keliu;

Muzikantas, pasirinkęs orkestre groti klarnetu, tuo pačiu atsisako groti kitu instrumentu.

Aukos įstatymo niekas negali išvengti;

Jaunuolis, norįs išlaikyti tyrą sielą, turi atsisakyti abejotinų knygų skaitymo, turi vengti nepadorių kalbų, blogos draugystės, negerų siekių ir netinkamų veiksmų;

O tas, kuris, atvirkščiai, nori siekti nepadorių malonumų, tas turi paaukoti džiaugsmą, kurį teikia sąžiningumas, vidinė laisvė ir sąžinės ramybė.

Tokiu būdu, tos būtinos aukos negalima išvengti, tad reikia būti pasiruošusiems to atsižadėti, ko reikalauja paaukoti harmoningas išvystymas mumyse glūdinčių fizinių ir dvasinių ypatybių. Reikia net siekti tų aukų, tų išsižadėjimų, kurie mus praturtina, skatina pirmyn, padeda viską harmonizuoti.

Reikia parinkti vertybes ir jas stiprinti, palenkiant žemesnes aukštesnėms ir dargi aukojant žemesniąsias, kol jos sulaiko mus vietoje, kol kliudo mūsų užkariavimams. Erelis, per daug prisi-

sotinęs mėsa, bepųotaudamas ant savo laimikio, yra linkęs užmiršti aną gyvenimą kalnų viršūnėse. (Z. Maziuras, “Krikščioniškasis humanizmas”)

Būti, perdėta, jei tvirtintume, kad vienuolis, tiksliai užlaikąs griežtą regulą, naudojasi pasaulo gėrybėmis daugiau, negu koks lėbautojas ar milijardierius Rotšildas, bet, iš esmės paėmus, kas čia nenormalaus? Laimė matuojama ne kiekiu daiktų, kurie mums gali suteikti džiaugsmą; ji — tai mūsų sielos sugebėjimas tą laimę pergyventi. (A. Žoli, “Nuostabi tikėjimo rizika”)

b) Krikščioniškasis humanizmas.

Krikščioniškasis humanizmas — vienintelis pilnas humanizmas — siekiąs kiekviename žmoguje realizuoti Dievo numatytą idealų tipą.

Krikščioniškame auklėjime galutiniu tikslu yra privesti auklėtinį prie to, kad jis laisvai paklustų trims įstatymams:

—    įdiegti į jo sąmonę pareigą nuolat veržtis pirmyn;

—    pažadinti jame norą harmoningai išvystyti savo sugebėjimus atitinkamai su uždėtu jam uždaviniu;

—    įtikinti jį, jog yra protinga ir priimtina aukotis, atsižadėti f o, ko reikalauja idealas.

Visa tai reikia įvykdyti ir tik tada bus galima labiau pašvęsti savo jėgas žmonijos žemiškajai ir amžinajai laimei.

Visas žmogaus gyvenimui paruošimas turi vienintelį tikslą: padaryti jį geru darbininku jo paties ir visos žmonių giminės tobulėjimo darbe. (Ž. Lekker, “Natūralioji teisė”)

Bet susidūrus su žodžiu “auka”, vėl kyla jau minėtas klausimas: ar iš tiesų suderinamos krikščioniškos ir žmogiškos vertybės? Ar netenka vienam iš jų aukotis dėl kitų?

Iš dalies, jaunimas, jausdamas, kaip verda jame gyvenimas ir svajodamas pilnai išvystyti tas gyvenimiškas jėgas, bijosi būti kažkuo nuskriaustu, jeigu jis pilnai atsiduos Kristui.

Tą klausimą mes giliau panagrinėsime sekančiuose skyreliuose ir pamatysime, kad priešingai, Kristaus mokslas — tuo pačiu ir Bažnyčios mokslas — gerbia ir išaukština žmogiškas vertybes.

II skyrius. Bažnyčia ir žmogaus kūnas. 14

Sykį teko matyti dvi fotografijas, išstatytas knygyne ir sumaniai sukomponuotas, turint aiškiai propagandinį tikslą.

14 Toji tema čia sąmoningai plačiau nagrinėjama negu visos kitos: mes norime vienu konkrečiu pavyzdžiu parodyti visą Bažnyčios mokslą, jos dogmą, moralės ir liturgijos turtingumą.

Viena jų vaizdavo jaunus atletus, pilnus gyvybingumo ir sveikatos: apnuogintas liemuo, įtempti raumenys, aukštai iškelta galva, šviesus žvilgsnis, saulėtas vaizdas.

Kitoje buvo pavaizduota iš Bažnyčios po komunijos išeinančių jaunuolių grupė: nuleistos galvos, įtempti veidai, sulenktos nugaros, nepasitikinti eisena — nei grožio, nei jaunystės.

Štai ką daro Bažnyčia, tur būt, su jaunąja karta, ir štai ko pasiekia kitas, naujas režimas....

Ar tiesa, kad Bažnyčia nuvertina žmogaus kūną? Sukoncentruodama mūsų mintis į amžinybę, ar ji įpareigoja mus ar neįpareigoja abejingai žiūrėti į visa, kas praeina, kas kasdieniška, kas apčiuopiama, ir ypač į tai, kas apriboja mūsų vietą erdvėje — mūsų kūną?

Ar laukė Bažnyčia pasirodant dabartinių teorijų, kad atkreiptų šiek tiek dėmesio į žmogaus kūną? Į tuos klausimus reikia būtinai atsakyti.

1. Bažnyčios dogmos ir žmogaus kūnas.

Jau tikėjimo simbolyje galima rasti Bažnyčios pažiūros į žmogaus kūną pagrindus:

a) Sutvėrimo dogma.

“Tikiu vieną Dievą, visų regimų ir neregimų daiktų leidėją...” Tai reiškia, kad Bažnyčia žmogaus kūną, kuris yra regimas, laiko ne kokios nors piktosios dvasios padarytą, o Dievo sukurtą. Priešingai, negu pirmųjų amžių eretikai, ji tvirtina, kad visa, kas kūniška ir jausminio, yra sukurta visagalio Dievo.

Ir Sen. Įstatymo Giminės knyga su nepaprastu primygtinumu kalba apie tai, kad žmogaus kūną sutvėrė Dievas.

Tokiu būdu, kūno spalva, veido harmonija, akių išraiška, lūpų kontūrai, sąnarių proporcija, jaunuolio lieknumas, mergaitės grakštumas — visa tai sukurta Dievo.

Niekas kitas negali mus nuteikti taip žavėtis Aukščiausio Menininko darbu ir palenkti mus Jį garbinti, kaip neapsakomas menas, padarytas sukuriant mūsų kūnus. (Šv .Jonas Auksaburnis)

Nėra nė vienos kūno dalies, kuri egzistuotų be Dievo kūrybinio dalyvavimo. Visos dalys, net pačios slaptingiausios, neturi savyje blogio prado. Visos ir kiekviena buvo Kūrėjo plane.

Jei regimi daiktai bendrai turi tarnauti mūsų suartėjimui su Dievu, tai tas dar labiau taikytina žmogaus kūnui, kuris yra kūrimo viršūnė; stebėjimas tokio kūno gali mus paruošti maldai, kaip ir stebėjimas rožės ar lelijos.

Bažnyčia nevaržo menininko įkvėpimo, kada jis, pavyzdžiui, Dievo Motinos paveiksle suvienija visus moters veido idealius grožius. Bet žmogaus kūnas yra kažkas daugiau, negu vien materialus kūrinys, jis taip pat sielos buveinė.

Iš visų materialių būtybių žmogaus kūnas labiausiai priartėja į sąlytį su dvasia, nes jis vienas — drauge su siela sudaro pirmą protingą kūrinį kylančių būtybių grandyje.

Glaudi vienybė tokiu būdu susidaro tarp kūno ir sielos: abu būtini sudėtingam, pilnam žmogaus gyvenimui.

Todėl visa, kas iškelia sielą, atsiliepia ir kūnui.

Genialūs įžvalgumai, atkakli valia užkariautojų, kankinių heroizmas, mistiniai šventųjų regėjimai — visa tai realizavosi tik su kūno pagalba.

Ar to dar neužtenka, kad suprastume kūno vertę?

b) Gimtosios nuodėmės dogma.

Ar nesumenkina gimtosios nuodėmės dogma tą išimtinę vertę, kurią tvėrimo aktas suteikė žmogaus kūnui?

Kaip tik priešingai, toji dogma naujai pabrėžia kūno vertę. Dalykas tame, kad Bažnyčia, kaip mes jau sakėme, neprileidžia minties, kad kūnas buvo dėl to savo esmėje sudarkytas, nors jis ir prarado surištas su malone išminties, nemirtingumo ir kitas dovanas.

Taip pat tarp kūno ir sielos ryšys susilpnėja ir to pasėkoje kūnas lengvai pasiduoda siekiams, kurie savyje, nors ir geri, tačiau gali pakenkti žmogaus visumai, jei jie patenkinami nesaikingai ir netinkamu būdu.

Žmogus, tiesa, gali piktnaudoti savo aukštąsias galias—protą ir valią, — leisdamas nenatūraliai pasireikšti esmėje teisėtiems savo kūno polinkiams.

Bet Bažnyčia liepia mums tikėti, kad tas kūnas ir po pirmosios nuodėmės liko gėriu; jo savybės yra teigiamos; blogis pasireiškia visada vien iškrypusioje valioje, o ne kūne ir ne jo sąnariuose.

Jei tik yra išlaikoma dvasinių ir moralinių vertybių pirmenybė, tai kūnas lieka brangiu bendradarbiu žmogaus tobulėjimo darbe.

c)    Įsikūnijimo dogma.

“Įsikūnijo iš šv. Dvasios ir Mergelės Marijos...”

Dievas, grynoji Dvasia, nekenčiąs blogio ir atėjęs jo naikinti, visgi priėmė pilnai visą žmogaus prigimti, tai yra sielą ir kūną.

Ar galėjo Dievas dar aiškiau parodyti, kad kūnas nėra blogis?

Kas liečia Kristaus kūną, Evangelijos aiškiai rūpestingai nušviečia jo grožį ir jėgą; menininkai bandė atkurti jo harmoningus bruožus.

Jis buvo tobulai tyras, nes Dievo valia Jis buvo skaistaus Mergelės Marijos kūno vaisius.

Jis buvo tobulai harmoningas, nes Šventoji Dvasia Jį sukūrė Mergelėje Marijoje, o visa, kas betarpiškai kyla iš Dievo, yra tobula. Bet jei Dievas su tokiu rūpestingumu kūrė savo Sūnaus kūną, tai argi neaišku, kad kūnas bendrai taip pat daug reiškia.

Kada Vakarų Bažnyčios kunigas kalba, jog “Žodis tapo kūnu”, jis priklaupia, nusilenkdamas tai paslapčiai, kad Dievas susijungė su žmogiška prigimtimi, taigi ir su žmogaus kūnu.

d)    Atpirkimo dogma.

"Dėl mūsų išganymo... buvo prikaltas prie kryžiaus... kentėjo...”

Žmonijos atpirkimas buvo pasiektas per Išganytojo sielos ir kūno kančias, įgavusias begalinę vertę ypatingos begaliniai šventos sielos būsenos dėka.

Tą paprastą įrankį — kūną — Dievas pasirinko tam, kad jis dalyvautų mums grąžinti pačią aukščiausią dovaną ir mūsų dieviškąjį pašaukimą.

Visame didžiuliame pasaulyje, kuris stebina mus savo stebuklais ir paslaptimis, Dievas žiūrėjo maloniai tik į Jėzų Kristų, kuris nesiskųsdamas pernešė neapsakomas kančias ir kryžiavimą išsekusiame ir kruviname kūne. Tokia kaina mes vėl tapome Jo vaikais.

Todėl mūsų ženklu, pagal kurį mes krikščionys pažįstame vieni kitus, tapo nukryžiuotas Dievas — žmogus.

e)    Prisikėlimo dogma.

“Kėlėsi iš numirusių...” prisikėlė su kūnu.

Visų pirma, — ar Kristus grąžintų savo kūnui gyvybę, jei kūnas neužsitarnautų nieko, išskyrus panieką?

Bet ir ne vien tai: prisikėlimas su kūnu turėjo tapti ir nesugriaunamu Kristaus dievystės įrodymu.

Iš tiesų, norėdamas įrodyti savo mokslo teisingumą, Jis iš anksto pranešė savo priešininkams, kad Jo kūnas išvengs kape dūlėjimo, ir, palyginęs savo kūną su didinga Jeruzalės šventove, Jis sakė, kad po kūno mirties trečiąją dieną Jis prisikels.

Tokiu būdu tas kūnas ne tik prisidėjo prie žmonijos atpirkimo, bet juo buvo apčiuopiamai įrodytas ir Kristaus darbo dieviškumas; tas kūnas sugrįžta į gyvenimą tam, kad aiškiai parodytų, jog Kristus yra Dievas.

Ar galima dar labiau įvertinti žmogaus kūną?

f)    Žengimo į dangų dogma.

Tikėjimo simbolis prideda: “Ir įžengė į dangų...”

To fakto reikšmė yra didelė. Įvesdamas savo kūną į garbę, Kristus davė mums suprasti, kad Jis išlaiko glaudų ryšį su mūsų žmogiškumu. Ryšio tarp sielų Jam neužteko. Jis panoro būti suvienytas net su materialiu žmogiškosios prigimties elementu — kūnu.

Kristus pasiėmė su savimi į garbę žmogiškąjį kūną, ir tuo patvirtino jo vertę bei reikšmę išganymo darbe.

g)    Eucharistijos dogma.

Pagal dieviškąją valią Kristaus auka turi tęstis visada ir visur:

“Tai darykite mano atminimui” (Lk 22,19), —įsakė Kristus, užbaigdamas Paskutinę Vakarienę.

Ir nuo to laiko kasdien be pertraukos tūkstančiai kunigų pasilenkia ties duonos gabalėliais ir taria pašventinimo žodžius: “Tai yra mano kūnas...”

Iš visų pasaulio turtų, kuriuos tik mes galėtume atnešti Dievui, — ar tai būtų brangakmeniai, ar nuostabūs aromatai, ar didžiausių genijų kūriniai, — Dievas priima tiktai vieną medžiaginę dovaną: savo Sūnaus Kūną.

Ir Dievas tik dėl to paskleidžia savo meilę ant žemės, kad žmonija jau dvidešimt šimtmečių teikia Jam kaip šventas dovanas tą tyrą be sutepties Kūną...

Ir tada Dievas duoda žmonėms savo meilės užstatų, Jis duoda jiems tiktai vieną dalyką: savo Sūnaus Kūną, sujungtą su Jo Krauju, ir su Jo dievyste, ir žmonės priima jį kaip maistą šv. Eucharistijoje.

Komunijoje Kristaus kūnas tampa šventomis dovanomis, tai yra šventų švenčiausia paslaptimi, regimu ženklu, kurio dėka Dievas padidina mumyse savo malonę.

Tik tas kūnas gali suteikti mums amžiną laimę; kai anksčiau tikintieji priimdavo šv. Komuniją, kunigas kalbėdavo tokius žodžius:

“Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas tesaugo tave (arba

— tavo sielą) amžinajam gyvenimui”.

Dabar tetariami tik du žodžiai: “Kristaus Kūnas”; aišku, ankstyvesne formule išreikštas linkėjimas ir dabar nenustoja savo prasmės.

Rytų Bažnyčios liturgijoje šv. Komunijos metu choras gieda:

“Kristaus kūną priimkite,

nemirtingumo šaltiniu naudokitės”.

h)    Visuotinio prisikėlimo dogma.

“Laukia mirusiųjų prisikėlimo...”

Iki šiol kalbėjome apie Kristaus kūną, gi čia kalbėsime apie mūsų pačių kūną.

Mes tikime, kad dieviškosios galios nuostabiu veikimu, dulkėmis virtęs mūsų kūnas vėl susijungs su siela, vėl atgis, vėl atgaus savo grožį, kad drauge su siela, kaip du draugai po priverstinio atsiskyrimo vėl vienas kitą suradę amžinai gyvens.

Kada apaštalas Paulius, skelbdamas Kristaus mokslą Atėnuose, pradėjo kalbėti apie prisikėlimą, jo klausytojai pradėjo juoktis...

Daugelis šių dienų klausytojų, kurie atsisakė garbinti Dievą,

o nusilenkė mokslui, grožiui ir nedorybei, trauko pečiais, kai išgirsta kalbant apie šią mūsų tikėjimo dogmą.

Lyg Dievas, sutvarkęs mus be mūsų dalyvavimo, negalėtų prikelti nekreipdamas dėmesio į mūsų paviršutiniškus prieštaravimus.

Kada mūsų atsiradimas šiame pasaulyje lieka dėl visų paslaptimi, argi ne naivu neigti tai, jog Dievas gali atgaivinti amžinajam gyvenimui mūsų kūnus tokioje formoje, kokios tik panorės.

Mūsų kūną Dievas laiko priemone mūsų pašventinimui; tad visai logiška, kad Kūrėjas nori, jog ir kūnas dalyvautų amžinoje garbėje. Todėl mes tikime, kad mūsų kūnai prisikels, kaip prisikėlė ir Kristaus Kūnas.

Tegu kiti trauko pečiais, — tik tegu jie nekalba, kad Bažnyčia nuvertina žmogaus kūną. Ar yra kokia kita ideologija, kuri milijardus žmonių išmokytų su tokia pagarba žvelgti į žmogaus kūną?

i) Antgamtinio gyvenimo dogma.

Jeigu siela turi būti vidine šventove, kur randa sau vietą dieviškasis gyvenimas, pašvenčiamoji malonė, tai kūnas yra buveinė tai šventovei: pagal apaštalo Pauliaus mokslą, mes turime nešioti Dievą savo kūnuose.

Susivienijimo su siela dėka, kūnas tokiu būdu taip pat įeina į sąlytį su malone.

“Mūsų religiją kai kas laiko priešiška kūnui! O ji kūną paverčia kažkuo amžinu. Jau dabar religija įveda jį į dieviškąjį pradą: paversdama kūną Šventosios Dvasios šventove”. (Sertillanžas)

Bet ne vien tai: galų gale malonė teikia savo vaisius ir atveria mums amžinąjį gyvenimą veiksmais, kuriuose dalyvauja kūnas drauge su mūsų laisva valia.

Panaudodami savo laiką net grynai medžiaginių uždavinių įvykdymui, mes padidiname savyje malonę ir tokiu bodu pasiekiame amžiną vienybę su Kristumi.

Netgi patys paprasčiausi veiksmai tarnauja mūsų palaikymui, įgyja teigiamą vertę: “Ar valgote, ar geriate — viską darykite Dievo garbei”, — sako apaštalas Paulius.

Dievo kūrinys, mūsų išgelbėjimo įrankis, Dievo malonės regimas ženklas, malonės šventovė — ką dar daugiau Bažnyčia galėtų pasakyti, kuo dar labiau galėtų pabrėžti mūsų kūno vertę? Koks mokslas viršija tą Bažnyčios mokslą?

Mūsų tikėjimo dogmų kontrastui pateiksime šių dienų natūralizmo dogmas ir tegu pats skaitytojas padaro išvadas.

Iš daugelio vulgarumų, kuriuos plačiai skleidžia materialistinis mokslas, paimsime kaip pavyzdį vieną vedamąjį straipsnį, išspausdintą 1937 m. liepos mėn. prancūziškame žurnale “Jūsų grožis”; tas žurnalas savo laiku turėjo didelį pasisekimą. Štai tekstas:

Nuostabi vasara. Tai sezonas jūsų kūnui. Reikia liautis mąstyti. Reikia būti vien gražiu gyvuliu, žaidžiančiu, šokinėjančiu, besilinksminančiu be saiko. Visas savo proto pastangas panaudoti tik tam, kad užmirštum savo protą.

Grįžti į laikinę padėtį, tai yra tapti gražiu gyvuliu, sveiku ir stipriu.

Nevarginti daugiau savęs slopinant blogus instinktus, besirūpinant išpildyti savo pareigas; gyventi gyvulio gyvenimu.

Gyvenkite gyvulio gyvenimu, gyvenkite puikiai, tegu net truputį kvailai, bet kaip patys gražiausi pasaulio kūriniai.

Ar galima nedaugelyje žodžių dar daugiau prigrūsti nesąmonių?

Iš tiesų, mums tikintiesiems nėra ko mokytis pas tokius šių dienų šarlatanus.

2. Bažnytinė liturgija ir mūsų kūnas.

Būdama visuomeninio kulto reiškėją, liturgija duoda dogmoms išorinį rūbą tam tikromis apeigomis, ir tuo giliau įspaudžia tas dogmas į krikščionių protus bei širdis.

Todėl nereikia stebėtis, kad ir šiuo atžvilgiu rasime Bažnyčią, beišreiškiančią didelę pagarbą žmogaus kūnui.

a)    Dieviškoji liturgija.

Šv. Mišios — liturgija siaura to žodžio prasme — sudaro centrą visų bažnytinių pamaldų; ir jose yra daug kūno vertės pripažinimų.

Visų pirma, Bažnyčia reikalauja iš dalyvaujančių nekruvinoje aukoje ne tik vidinės maldos: pagal jos mokslą, Dievą garbinti turi visa mūsų būtybė.

Todėl ji reikalauja iš tikinčiųjų, — o ypač iš kunigų, — tam tikros kūno laikysenos. Sudėtos rankos, sulenkti keliai, palenkta galva — tai vis įvairios kūno laikysenos formos maldoje.

Netgi pavargus sielai, lieka galimybė bent kūno padėtimi reikšti Dievui nuolankumą ir pagarbą, netgi tą minimumą beturinti malda išsaugo tikrą vertę,

Savaime suprantama, kad liturgijos metu į Dievą nukreiptose maldose daug sykių minimas Kristaus Kūnas: “Tai yra mano kūnas...” “Tikiu, kad tai yra šventasis Tavo Kūnas...”

Bet ir mūsų kūnas neužmirštas. Visoje eilėje prašymų litur. gijos metu Bažnyčia meldžia patenkinti mūsų įprastinius kūno reikalavimus: “Žemei vaisių duoti ir išlaikyti teikis...” “Kasdienės mūsų duonos, duok mums šiandien” ir t.t.

Mūsų kūnas nelieka aplenktas oficialiose maldose.

Bažnyčia rūpinasi taip pat ir mūsų fizine sveikata ir nuolat prašo mums tos dovanos.

b)    Sakramentai.

Tokia pat pagarba pareiškiama kūnui, teikiant sakramentus.

Prisiminsime, kad sakramentai, visų pirma, yra regimieji ženklai; jie pasiekia sielą tik per kūną: tai vanduo, atgimdantis mus per krikštą, tai aliejus, stiprinantis mus per sutvirtinimo sakramentą; tai duona ir vynas pakonsekruojami ir tuo pačiu padaromi jau dvasiniu maistu per švč. Sakramento priėmimą; vėl aliejus, pašalinęs nuodėmių likučius per paskutinį patepimą, kurio paskirtis tai pat grąžinti ligoniui ir fizinę sveikatą, jei to nori Dievas: “Išgydymui sielos ir kūno” — taip skelbia tą sakramentą teikdamas kunigas.

Teikdamas kunigystės sakramentą, vyskupas išprašo šventosios Dvasios malonių, uždėdamas rankas ant būsimojo kunigo.

O moterystės sakramente regimu ženklu yra patys jaunavedžiai, abipusiu sutikimu suvienydami savo gyvenimus iki mirties ir rūpindamiesi žmonių giminės pratęsimu. Taigi, ir mūsų kūnas gali būti sakramento medžiaga.

Tuo pačiu, Bažnyčia rūpinasi mūsų kūnu nuo pat gimimo iki mirties ir net po mirties; ji ir malonę mums teikia liesdama, naudodamasi mūsų kūnu. Ir visa tai įvykdoma žmogaus veiksmais ir žodžiais, kurie dažniausiai yra būtini sakramento tikrumui.

c)    Bažnytinės šventės.

Nepalikdama mus vien abstraktiems svarstymams, Bažnyčia kasmet stiprina mūsų dvasinį gyvenimą, atitinkančiom dienom primindama mums konkrečius faktus iš Kristaus, Dievo Motinos ar šventųjų gyvenimo.

Kūnas čia neretai turi pagrindinį vaidmenį.

Apreiškimas primena paties Kristaus prasidėjimą.

Jėzaus Vardo šventė — Sen. Įstatymo aktą, įvykdytą Kristaus Kūnui.

Kalėdos, Didysis Penktadienis, Velykos, Dangun Žengimas

— tai gimimas, kančia, prisikėlimas ir garbė to, kuris buvo įsikūnijęs.

Lotynų apeigose toji tema su ypatinga jėga praskamba Dievo Motinos Nekalto Prasidėjimo šventėje, kad, atžymimas švč. Mergelės Marijos apsaugojimas nuo gimtosios nuodėmės, ir Dievo Kūno šventėje, kuri skirta ypatingam šventųjų dovanų (Eucharistijos) pagarbinimui. Dar Jėzaus Širdies šventėje, kada garbiname Jėzaus Širdį, kaip simbolį Jo dieviškosios Meilės.

Visame tame tiek daug pagarbos ir švelnumo žmogaus kūnui, kad prie to per daug pripratę tikintieji net nepastebi.

d)    Laidotuvių apeigos.

Gali kai kam atrodyti, kad taip pagarbiai kalbama apie Kristaus ar mūsų kūną tol, kol jis susijungęs su siela.

Kad ne taip yra, patvirtina laidotuvių apeigos, kada krikščionio kūnas jau atskirtas nuo sielos.

Siela paliko savo žemišką buveinę, bet Bažnyčia nepalieka mirusio kūno. Ji reikalauja pagarbiai su juo apsieiti; ji sudeda jo rankas pagarbiai lyg maldai — miręs kūnas ir toliau dalyvauja jau išėjusios sielos susitelkime. Jei tai kunigo kūnas, Bažnyčia jį apvelka kunigiškais rūbais, kad jis prieš Dievą stotų tarsi prie altoriaus.

Dvasininkas pašlaksto mirusį kūną švęstu vandeniu ir palydi jį į šventovę, kurios durys plačiai atsiveria, kad paskutinį kartą priimtų Bažnyčios narį.

Šv. Mišios — toji aukščiausia ir veiksmingiausia malda — vyksta kūnui esant ant katafaliaus; tam kūnui, kuriam pagal dieviškąjį žodį teks virsti dulkėmis; kunigas smilko jį, patvirtindamas jo vertę.

Išnešus iš šventovės, kunigas palydi palaikus į laidojimo vietą. Pirm, negu žemė priima krikščionio palaikus, kunigas ją pašventina: Bažnyčios akyse krikštyto žmogaus kūnas yra pašvęstas ir tas pašventinimas neišdildomas, todėl niekas negali išniekinti to bejėgio kūno.

Toji laidotuvių malda ir apeigų visuma patvirtina Bažnyčios tikėjimą į kūno prisikėlimą; mirę nurimo tik tam tikram laikui, jie “užmigo” Dievuje, laukdami įžengimo į garbės gyvenimą.

Anksčiau, negu valstybiniai įstatymai ėmėsi reguliuoti laidotuvių vietas, Bažnyčia stengėsi laidoti savo narių kūnus netoli šventovės, kaimynystėje tų vietų, kur buvo šventoji Eucharistija; Bažnyčia tuo priminė, kad mirę lieka globoje to Ganytojo, kuris pažįsta savo avis...

Taip Bažnyčia su nuostabiu rūpestingumu aplink mirtį sudaro ramybės, maldos ir vilties atmosferą, taip ji pasitinka mirtį, kurios mes taip bijome.

Koks žemiškas mokslas kada nors taip nuostabiai parodė pagarbą žmogaus kūnui?

e) Paveikslų garbinimas.

Reikia pažvelgti ir į paveikslų garbinimą, kad pamatytume, kaip labai Bažnyčia vertina jutiminį, matomąjį elementą.

Argi tai neparodė, kaip Bažnyčia gerbia Kristaus, Dievo Motinos ir šventųjų kūnus, jei Bažnyčia jų atvaizdais ar paveikslais stengiasi sukelti, sustiprinti ir didinti pamaldumą?

Daugelyje paveikslų — Išganytojo, Mergelės, šv. Nikalojaus stebukladario ir kt. vaizduojamas jų meilės pareiškimas pasauliui.

Argi Dievo darbai ir žmogaus vertė geriau buvo ginami tų, kurie atmetė paveikslų garbinimą ir prieš tai kovojo?

f) Relikvijų garbinimas.

Bažnyčia yra sudariusi ypatingą kultą savo geriausių narių

— šventųjų palaikams. Ji teigia, kad ypatingos pagarbos užsitarnaujančiomis relikvijomis yra bet kokie daiktai, tegu ir patys paprasčiausi, jeigu tik jie tiems šventiesiems priklausė ir turėjo didesnį ar mažesnį su jais sąlytį.

Tas relikvijas Bažnyčia smilko, Jomis laimina tikinčiuosius.

Daug pastatyta specialių puikių šventovių, kuriose laikomi su karstais šventųjų palaikai.

Ir kiekviena bažnyčia, net pati mažiausia, netgi esanti paprastame kaime, privalo turėti nors kokią relikviją, kurios įnešimas pašvenčia šventovę.

Tas privalomas relikvijos turėjimas altoriuje išreiškia gilią prasmę: aukotojas prie altoriaus atstovauja Kristui, kertiniam akmeniui, ant kurio laikosi mūsų išgelbėjimo rūmas. Dėdama dalelę relikvijos į altoriaus mensą, Bažnyčia mus moko, kad Šventojo kūnas priklauso mistiniam Kristaus kūnui. Bažnyčia pabrėžia šventųjų nepertraukiamą ryšį su Eucharistine auka, liturgija atliekama dalyvaujant tiems šventiesiems Kristaus liudininkams ir ant jų kūno.

Tų trumpų pastabų pilnai pakanka, kad paaiškėtų pagarba kūnui, ir tos pagarbos platus pareiškimas bažnytinėse apeigose. Tos pastabos pakartotinai parodo, kad malonės vadovaujama Bažnyčia yra skirta žmonėms; ji gerbia ir skelbia Dievo darbus visur, kur tik ji juos randa.

3. Bažnytinė moralė ir mūsų kūnas

Bažnyčia skelbia principą, kad gyvenimą valdo vienas Dievas; Jis sukuria sielą ir sujungia ją su pradėtu kūnu.

Teisė atskirti tai, ką Jis sujungė, priklauso Jam vienam. Tos dieviškosios teisės žmogus neturi pažeisti: jis įpareigotas gerbti savo ir visų kitų gyvybę.

Dėl to Bažnyčia su nepaliaujamu stropumu gina žmogaus gyvybę.

a)    Gyvenimo pradžioje.

—    Bažnyčia visomis jėgomis kovoja su įvairiais gudravimais vengiant pastojimo.

Ieškoti džiaugsmo kūno susivienijime ir tuo pat metu sąmoningai atsisakyti to, dėl ko tas susivienijimas duotas žmogui, yra nuodėmė.

—    Nuo pradėjimo momento kūdikis turi teisę gyventi, ir tą teisę jis gavo, pagrinde, iš Dievo.

Gavęs egzistavimą laisvu savo tėvų aktu, kūdikis negali būti laikomas neteisėtai įsibrovusiu atėjūnu, kurį galima pašalinti. Visa, kas naudojama tam, kad jis būtų pašalintas, tarnauja žmogžudystei.

Tebūnie žinoma visiems duodantiems priemones prieš pastojimą, gimdymą ir Jomis besinaudojantiems, kad jie yra žmogžudžiai. (Rytų bažnyčios kanonų rinkinys)

Tarp sėklos, grūdo ir varpos nėra skirtumo. (Tėvas Belluaras, "Kristaus atsakymai į žmonių klausimus”)

—    Kai kūdikis gimė, jei jis tik pradėjo žmogiškąjį gyvenimą, jis negali būti nušalintas, kad ir kaip jis būtų nepatrauklus.

Bet kokia nuolaida toje srityje atvertų duris įvairioms dingstims, kuriomis būtų pasinaudota pateisinant žmogžudystes.

b)    Gyvenimo eigoje.

— Žmogus neturi teisės pakirsti savo fizines jėgas, save žaloti ir atimti savo gyvybę.

Dėl to Bažnyčia smerkia savižudybę, o taip pat kenksmingą nesusivaldymą: nesaikingumą gėrime ir valgyme (girtuokliavimą ir apsirijimą).

Ji smerkia lytinį palaidumą, kada piktnaudojama toji galia, kuri turi tarnauti žmonių giminės pratęsimui, o ne pavienio žmogaus egoistiniam malonumui.

Bažnyčia taip skelbia žmogaus kūno neliečiamumą, gina visų jo narių saugumą, išskyrus tuos atvejus, kada pašalinimas vieno ar kito sąnario yra būtinas išsaugojimui žmogaus gyvybės.

Bet Bažnyčia ne vien tik draudžia, ji įsako rūpintis kūno sveikata palaikant higieną ir švarą, užsiimant sportu. Apie tai netrukus ir kalbėsime.

—    Žmogus neturi pakenkti kitų gyvybei.

Todėl Bažnyčia draudžia žmogžudystę, o taip pat visokį fizinį smurtą.

Tas draudimas nužudyti besąlyginai galioja tik nekaltųjų atžvilgiu; jis neliečia apsigynimo atvejų; jei kiekvienas žmogus turi teisę gyventi, tai jis turi teisę ir tą, iš Dievo gautą gyvybę ginti prieš kiekvieną, kuris į ją kėsinasi.

Bet priešinantis reikia prisilaikyti tam tikro saiko, vien sužlugdant turimus ar pramatomus užpuolėjo kėslus.

Beveik nėra reikalo priminti, kad šalia tų visų draudimų Bažnyčia, žmogaus kūno atžvilgiu, daug ką padarė ir pozityvaus: remdamasi didžiuoju meilės įsakymu, ji įsteigė daug atitinkamų įstaigų: ligoninių, prieglaudų, gimdymo namų ir t.t.

—    Valstybė, Dievo valia egzistuojanti kaip natūrali bendruomenė, neturi teisės savavališkai disponuoti savo piliečių gyvybe.

Bet valstybė taip pat turi teisę ir pareigą priešintis neteisingam agresoriui, grasinančiam jos piliečių teisėms (laisvei, nepriklausomybei).

Valstybė turi teisę net karo būdu ginti savo teisėtas teises; ir tuo atveju ji turi teisę reikalauti iš savo piliečių pagalbos, net gyvybės paaukojimo bendrai gerovei.

c) Gyvenimo pabaigoje.

Iki paskutinio savo gyvenimo akimirksnio žmogus priklauso Dievui. Todėl pastatyti ribą mūsų žemiškam gyvenimui gali tik Dievas.

Bažnyčia neleidžia, — kokia bebūtų to priežastis, — žudyti ligonius ir pasenusius; nes kol žmogus gyvas, jis gali didinti savo meilę Dievui ir žmonėms. Net jeigu ligonis atsisako matyti savo kančiose tuos dvasinius turtus, kuriuos ji gali įsigyti, jam reikia palikti galimybę tai suprasti, reikia stengtis jam tai nušviesti, o ne žudyti.

Taip pat Bažnyčia nepripažįsta ir valstybei teisės žudyti ligonius ir senelius tuo pretekstu, kad šie kenkia jos finansams.

Bet nežiūrint principo, kad žmogaus gyvybė priklauso Dievui, — paprastas sveikas protas kalba, kad ir mažiausia nuolaida tuo klausimu duos galimybę pateisinti bet kokius piktnaudojimus.

Ar yra kiti tokie įstatymai, kurie taip motiniškai su tokia gilia pagarba žiūrėtų į žmogaus kūną?

4. Bažnyčia ir sportas.

Skaitytojas, tikriausiai laukia atsakymo į šiuo metu dažnai iškeliamą priekaištą:

Kodėl Bažnyčia neparodo ryškaus dėmesio fizkultūrai, higienai, sportui?

Netenka abejoti, kad Bažnyčia praėjusiasis amžiais daugiau užsiėmė ligoniais, negu sveikaisiais; ji neišrikiavo atletų, o pasilenkė ties kenčiančiais; ji rūpinosi ligoniais labiau negu stadionais ir čiuožyklomis; ji steigė ir patvirtino visą eilę vienuoliškų bendruomenių, pasišventusių slaugyti ligonius, sužeistuosius, raupsuotus, todėl ji neparuošė fizkultūros įrankių.

Tai neužginčijamas faktas; bet argi ir tomis dažnai heroiškomis gailestingumo ir meilės pastangomis, nugalėjusiomis fizines kančias ir ligą, argi ir tomis pastangomis Bažnyčia pakartotinai neįrodė, kokią reikšmę ji skiria savo narių fizinei sveikatai?

Ji nesutinka užsidaryti vien antgamtinio mokslo skelbime ir sakramentų teikime, nes ji žino, kad krikščioniškos moralės ir gyvenimo pilnam išvystymui reikia bent minimumo sveikatos (kaip ir tam minimumo medžiaginio gerbūvio). Todėl ji pasilieka sau teisę atidaryti ligonines ir slaugyti ligonius.

Bet priekaištas konkretėja: Bažnyčiai primetama, kad ji praeityje mažai užsiėmė tuo, ką dabar vadiname profilaktine medicina: fizkultūra, gimnastika, sportu, — kitais žodžiais, — kad ji nekovojo prieš ligas racionaliu kūno ir jo organų išvystymu, nesistengė išugdyti ištvermingesnę ir stipresnę žmonių giminę.

Į tai būtų galima atsakyti, kad visų pirma Bažnyčia tuo metu nesutiko tiek daug išsigimimo reiškinių, kiek jų sutinkame šių dienų pasaulyje. Ankstyvesnės kartos labiau gyveno gryname ore; jos nebuvo susigrūdusios, kaip mes, į perpildytus miestus, kurie išaugo technikos amžiaus civilizacijose. Joms nereikėjo taip kaip mums organizuoti sveikų poilsinių ir kalbėti apie “sugrįžimą į gamtą”.

Bet tikrojo Bažnyčios “abejingumo” fizinei kultūrai priežastis buvo kita: dalykas tame, kad tai ne Bažnyčios, o valstybės dalykas. Iš tiesų, žmonijos medžiaginiu progresu pirmoje eilėje turi rūpintis pasaulinės bendruomenės, o ne Bažnyčia.

Tais laikais, kada medicina marą išaiškino “kai kurių dangaus kūnų pragaištingu ir ardančiu junginiu arba žvaigždžių klastingu aspektu” (pagal Paryžiaus medicinos fakultetų pareiškimą 1580 m.), ar galima stebėtis tuo, kad teologijos mokslas neparodė daugiau drąsos ir žinojimo toje srityje, kuri jam betarpiškai nepriklausė?

Amžių bėgyje Bažnyčia užsiėmė labdarybe taip plačiai, kiek Ji pajėgė. Skaičius ir įvairumas tų įstaigų, kurias ji įkūrė iš gailestingumo, turi sukelti visų bešališkai mąstančių žmonių pasigėrėjimą. Žinoma, neturėdama toje srityje ypatingo apreiškimo, ji negalėjo pramatyti šių dienų technikos; jai teko naudotis tomis neretai primityviomis priemonėmis, kurias mokslas įvairiose epochose davė jai naudotis. (Kardinolas Van-Rojus, jo kalba 1946 m. gegužės 10 d.)

Ar netenka apgailestauti, kad tik XX amžiuje žmonija pradėjo suprasti savo atsakomybę ir savo uždavinius, liečiančius jaunimo sveikatą?

Ar netenka stebėtis tuo, kad daugelyje kraštų, kur puikus pragyvenimas, tas klausimas ir dabar vos tiktai keliamas ir jo sprendimas lėtai svarstomas? Ir kiek daug toje srityje ir dabar dar daroma apgraibomis!

Tad negalima priekaištauti Bažnyčiai už tai, kad ji neaplenkė mokslo. Prieisime prie nesąmonių, jei pradėsime Bažnyčią kaltinti už tai, kad ji anksčiau už mokslininkus ir meistrus neišrado radijo, elektros lempų, gelžbetonio, fotografijos, patogių kėdžių, žnyplių cukrui.

Bet kiekvieno žmogaus veiksmas turi savo moralinę pusę, todėl Bažnyčia domisi sprendimais, liečiančiais įvairias žmogiškas problemas, ir ji nurodo, kad juose yra ir teigiamo ir neigiamo.

Ypatingo dėmesio iš mūsų pusės Bažnyčia reikalauja, problemos atžvilgiu, kada ji pateikta, ir būdus, kurie siūlomi jos sprendimui.

Iš to aiškėja, kad Bažnyčia (nekalbėsime apie jos atstovus, kurie bijo bet kokio naujumo!) reiškia gilų pritarimą tiek fizinei mankštai, tiek sportui.

Norite faktų! Jų pakankamai!

Pavyzdžiui, skautų įkūrėjas Baden-Povelis ne kartą pareiškė, kad daugiausia pritarimo skautizmui jie sulaukė iš katalikų Bažnyčios.

Prisiminkime kardinolo Mersje kalbą atletams, kurią jis pasakė olimpiadoje Antverpene 1920 m. rugpjūčio 14 d., prisiminkime popiežių Pijų XI, kuris buvo žymus alpinistas ir išleido ta tema knygą, prisiminkime puikų sporto veikėją, jauną italų mokslininką Frassati, mirusį 1924 m. ir mus imponuojantį savo šventu gyvenimu. Prisiminkime katalikų gimnastų bendruomenę ir jaunųjų darbininkų krikščioniškąją sąjungą, kuri jaunų darbininkų fiziniam lavinimui racionaliai organizuoja žaidimus, sporto varžybas ir ekskursijas, tuoj pat teikia visapusišką medicininę priežiūrą ir organizuoja fizkultūros instruktorių kursus. Prisiminkime fizinio auklėjimo institutą prie katalikų Liuveno universiteto, kuris pirmas iš Belgijos ir Prancūzijos universitetų pradėjo išduoti toje srityje universitetinius diplomus. Užbaigsime visomis žydinčiomis katalikų organizacijomis, kurios moka iškylauti ir poilsiauti gražios gamtos tyrame ore.

1945 m. gegužės 20 d. popiežius Pijus XII kreipėsi į 10.000 jaunuolių, kurie atstovavo įvairioms italų sportinėms organizacijoms (alpinistams, dviratininkams, ledo rutulininkams ir kt.), sakydamas:

Toli nuo tiesos yra tie, kurie kaltina Bažnyčią, būk ji nesirūpinanti kūno ir fizine kultūra. Argi kūnas, kuris taip pat yra Dievo kūrinys kaip ir siela, su kuria jis sujungtas, neturi dalyvauti Kūrėjo garbinime?

Ir iš tiesų Bažnyčia žmogaus kūnui visada parodė tokį rūpestį ir dėmesį, kokio net materializmas su savo stabų garbinimo kultu neparodė niekada.

Sportas — tai veiksminga priemonė prieš ištižimą ir gyvenimo “patogumus”, jis pažadina tvarkos jausmą, jis išugdo savitvardą ir drąsą pavojuose...

Sportas, tai sąžiningumo, drąsumo, ištvermės, ryžtingumo, visuotinės draugystės mokykla; visa tai natūralios ypatybės, bet jos sudaro tvirtą pagrindą ir antgamtinėms dorybėms.

Būkite tvirtai įsitikinę, kad fizinės kultūros srityje krikščioniškos linijos nėra ko mokytis pas kitus, kad greičiau mes galime pamokyti kitus... Tiktai krikščioniškas sporto įvertinimas gali su

pasisekimu nugalėti klaidingas pažiūras. Krikščionybė praturtina fizinę kultūrą visu tuo, kas padidina žmogaus dvasinę vertę; dar daugiau, Bažnyčia paverčia fizinę kultūrą krikščioniškam gyvenimui visoje jo pilnumoje tarnaujančia jėga. Fizkultūrininkas, jei jis lieka ištikimas savo tikėjimo principams, vykdo tikrai apaštališką misiją.

1947 m. balandžio 7 d. popiežius Pijus XII taip kalbėjo Prancūzijos studentų jaunimo atstovams:

Viskas rišasi, ir žvalus krikščioniškasis jaunimas, užgrūdintas teisingai suprastais ir sveikai atliekamais fiziniais pratimais, noriai įneša savo veržlumą bei lankstumą ir į dvasinę kovą.

Šventojo sosto pasisakymai, liečią žmogaus kūną, yra neseniai surinkti ir atskira knyga išleisti. Tenka stebėtis tų dokumentų gausumu, įvairumu, turtingumu.

Užbaiga

Ne, krikščioniškasis tobulumas nėra surištas su sužalojimu, ardymu, naikinimu; jis surištas su tinkamu žemesnių vertybių pajungimu aukštesniosioms, kas padeda harmoningai išvystyti Dievo garbei ir kitų žmonių naudai tuos “talentus”, kuriuos mums patikėjo Dievas.

Yra tikra, kad pakutiniaisiais dešimtmečiais pasireiškiąs kūno kultas aiškiai prieštarauja harmoningam žmogaus išsivystymui; be to, kai kurie to “natūralizmo” reiškiniai nieko bendro neturi nei su sportu, nei su sveikata. Kūnas nustoja būti įrankiu, o vietoj to jis tampa malonumų šaltiniu; kartais po fizkultūros priemone ieškoma tik kūno instinktų patenkinimo.

Ne rūpestį žmogaus kūnu Bažnyčia smerkia kūną garbinančiose šių dienų teorijose, o užmiršimą ar tiesiog neigimą, kad žemesnės vertybės turi būti pajungtos aukštesnėms vertybėms. Tik tokiai padėčiai esant, kada aukštesnių vertybių pirmenybė lieka pripažinta, Bažnyčia su gilia pagarba žiūri į tai, kas tarnauja žmogaus kūno išvystymui.

III skyrius. Bažnyčia ir grožio pajautimas

1.    Bendra direktyva.

Pojūčiais mes juntame mus supantį materialių objektų pasaulį, pojūčių dėka suvokiame daiktų grožį.

Kaip ir pats kūnas, pojūčiai yra Dievo sukurti, štai kodėl ir jų panaudojimas savyje yra gėris.

Bet pojūčiai — tik įrankiai, kurie privalo tarnauti sielai. Todėl siela be paliovos turi valdyti jausmus, ne juos slopinant, o priešingai, juos pilnai panaudojant iki tokio laipsnio, kad jų išvystymas sudarytų žmogaus asmenybės praturtėjimo šaltinį.

2.    Požiūris į grožį.

Pojūčių dėka, mes pastebime medžiaginiuose dalykuose kažką džiuginančio: G r o ž į .

Tą “kažką” daiktai gavo iš Dievo. Jam patiko duoti jiems šalia jų medžiaginės reikšmės dar ir tą pradą, kurio dėka daugelis iš jų tampa labai maloniais mūsų jausmams; prisiminkime tik grožį saulėlydžio, paukščio čiulbėjimo, miško šešėlių ar harmoningo žmogaus kūno.

Suvokimas grožio yra suvokimas Dievo dovanos; Kristus ir Jo Bažnyčia negali tam nepritarti. Galima netgi tvirtinti, kad Bažnyčia pati naudojasi ir apdalina savo pasekėjus tuo ypatingu vidiniu palankumu pergyvenimui;

ji ne tik mus moko matyti Dievo darbus gamtoje, to pergyvenimo objekte;

ji ne tik žiūri į pojūčius, tuos pažinimo įrankius, kaip į Dievo dovanas, kurių dėka tas pergyvenimas esti mums prieinamas;

bet ji taip pat ir pačiam pergyvenančiam duoda galimybę sueiti į vidinį kontaktą su grožio Kūrėju. Ir iš tiesų, ji duoda jam malonę, o malonė yra ne kas kita, kaip Dievo buvimas mumyse. Ir ar gali meno kūrinių suvokėjas svajoti apie geresnę padėtį, jei jie palaiko betarpišką kontaktą, glaudų bendradarbiavimą su Tuo, kuris tuos kūrinius padarė?

Dėl to netenka stebėtis, kad Bažnyčia su giliausiu pritarimu

žvelgia į grožį, ar tai būtų Dievo sukurtas gamtos grožis, ar žmonių sukurto meno grožis?

3. Gražusis Dievo pasaulis.

Pakanka dar sykį atidžiai perskaityti Evengeliją ir įsitikinsime, kad Kristus nuolat grožėjosi gamta.

Jis žavėjosi gražiu vilnijančiu auksinių javų lauku; Jis gėrėjosi lauko lelijomis, kurios taip gražios, kad ir Saliamonas visoje savo garbėje nebuvo taip apsivilkęs, kaip viena iš jų. Jis žavėjosi gyvu kilimu gražiųjų plukių, kurios puošnesnės už Saliamono purpurinę skraistę; Jis stebėjo žvirblius, kurie nenukrenta ant žemės be Tėvo valios, ir vištas, kurios surenka viščiukus po savo sparnais.

Iš gamtos Jis paėmė daug vaizdų, kuriais ir pasinaudojo: Jis pasakojo mums apie vaisius duodantį vynmedį, kuriam Jis prilygina pats save; apie figų medį, apie garstyčios grūdą, apie perlą, apie asilą ir jautį, apie paklydusią avį ir avinėlius, apie žuvis, apie balandžius. Visa gamta atsiskleidžia vaizdingojo Mokytojo kalboje.

Tokį pat susižavėjimą gamta mes randame Bažnyčioje.

Bažnyčia mato gamtoje, visų pirma, ne cheminę laboratoriją, ne sudėtingą mechanizmą, ir medžiaginių gėrybių šaltinį, o meilės kūrinį, kuris liudija apie Dievą ir mus veda prie Jo.

Į regimus daiktus Bažnyčia žiūri visų pirma kaip į skelbėjus, užuominomis kalbančius mums apie neregimus dalykus, ir vedan čius mus prie Dievo ir atskleidžiančius mums Jo protą, Jo galybę ir Jo gerumą.

Nueik į mišką: medžiai ir akmenys išmokys tave to, ko tu negalėjai išmokti pas savo mokytojus. (Šv. Bernardas)

Krikščionybė, nugalėjusi gamtos religiją, įvedė už tai gamtą į religiją. Kiekvienas kūrinys yra ne kas kita, kaip "liudytojas apie Dievą”; šv. Augustino išsireiškimu, tai Dievas "savo darbuose”, tai yra Dievas, panaudojęs kūrinius savo minčių išreiškimui ir padaręs juos įrankiais dėl savo tikslo. (Sertillanšas,Krikščioniškoji filosofija”)

4. Bažnytinė malda.

Bažnytinė malda paliečia sutvertus daiktus ir priveda mus prie bendravimo su jais, kad per tai tikriau įvestų mus į bendravimą su Dievu.

Bažnytinėje maldoje svarbią vietą užima psalmės, kuriose nuolat iškyla sutverti daiktai, išaukštinti, atsimainę:

Dangus skelbia Dievo garbę ir apie Jo rankų darbus skelbia žemė. Diena dienai perduoda kalbą, ir naktis nakčiai atskleidžia mokslo paslaptis. (Psalmė 18)

Šlovinkite Viešpatį... Šlovinkite Jį, saule ir mėnuli, šlovinkite Jį, visos pasaulio žvaigždės...

Šlovinkite Viešpatį visi žemės gyventojai; banginiai ir visos gelmės su savo gyviais.

Šlovinkite Viešpatį ugnie, kruša, sniege, lede, uraganai, kurie vykdote Jo įsakymus.

Šlovinkite Viešpatį kalnai ir visi kauburiai, visi vaismedžiai bei visi kedrai.

Šlovinkite Viešpatį žvėrys ir visi gyvuliai... (Ps 148)

Kitas Senojo Testamento tekstas, taip pat turįs nemažą reikšmę bažnytinėje liturgijoje, —“Trijų jaunikaičių giesmė”, —paeiliui išskaičiuoja visas esamas sukurtas gamtos sritis, kviesdamas garbinti Viešpatį.

Garbindama Dievo Motiną, Bažnyčia kalba apie ją materialių vaizdų pagalba: Rožė paslaptingoji, Dangaus vartai, Aušros žvaigždė ir kt.

Geriausi Bažnyčios vaikai puikiausiai apdainavo gamtą. Kaip pavyzdį priminsime šv. Pranciškaus Asyžiečio parašytą “Kūrinių giesmę”.

Garbė, Tau Dieve, už taip mielą sesę - saulę Tavo padarytą:

Ji šviesą paskleidžia švelniai,

Pražysta gėlės taip žaviai,

Ji didžią garbę skelbia Tau kas rytą.

Garbė, Tau Dieve, už žvaigždes padangėj, ir už brolį jų mėnulį. Jos žiba, mirksi ten aukštai,

Jų skaičiui galo nematai,

Iš ten į ramų poilsį mūs žiūri.

Garbė, Tau Dieve, už tuos brolius: tyrą orą, vėją, debesėlius. Kai vėjas papučia smarkus,

Tada giedrėja tuoj dangus,

Ir dienos auksu nusidažo vėlei.

Garbė, Tau Dieve, už tas seses: upę, jūrą ir marias giliausias. Ar jūros, ramios be bangų,

Ar ūžia, šniokščia — net baugu,

Iš gelmių teikia dovanas brangiausias.

Garbė, Tau Dieve, už mums duotą šviesą sesę — ugnį, taip liepsningą.

Išnyksta tuoj baisi tamsa,

Ji kūnui teikia šilumą,

Ji pokylį mums ruošia stebuklingą.

Garbė, Tau Dieve, už derlingą žemę, — sesę motiną geriausią:

Joj auga linkstantys javai.

Joj žydi džiaugsmas nuostabiai,

Ji rodo Tavo ranką mums dosniausią.

(Laisvas vertimas).

Savo šventoves Bažnyčia su meile puošia gėlėmis, bažnytiniose paveiksluose ir architektūriniuose ornamentuose esti daug simbolių, paimtų iš gamtos: avinėlis, balandis, medžių šakos ir kt. Jeigu Bažnyčia gamtą laikytų blogiu, ji atmestų tokius pavaizdavimus.

Tokiu būdu ir mūsų nusistatymas aiškus: sekdami Bažnyčios pavyzdžiu, mes turime sugebėti gamta gėrėtis, mokėti matyti bangų jūros didingumą ir miškų grožį, klausytis upelio čiurlenimo ir vieversio giesmės, jausti suartos žemės šviežumą ir žolės aromatą, švelniai paliesti prasiskleidžiusią rožę, nokstantį vaisių ir paukštelio plunksnas...

Pasielgti kitaip, reikštų atmesti Dievo dovanas ir priešintis Bažnyčios mokslui.

5. Žmonių meninė kūryba.

Žmogus ne vien žavisi gamtos grožiu; jis pats stengiasi kurti grožį, perdirbdamas jo veikimui pasiduodančią beformę medžiagą. Pats sukurtas pagal Dievo paveikslą, jis nori būti panašiu į Dievą, būti kūrėju. Būdamas pajėgus pajusti grožį, jis visų pirma stengiasi grožį sukurti pats savyje, savo būsenoje ir elgesyje. Kalnų virtinės ir upės slėnio didingas vaizdas, kaip ir filmas apie olimpinius žaidimus, jame sukelia didybės mintis, troškimą harmonijos, reikalavimą tvarkos ir ritmo. Kilnios nuotaikos pačios savyje jam reiškia grožio realizavimą.

Bet dar labiau žmogus stengiasi atkurti šalia savęs įspūdžius, gautus pojūčiais per kontaktą su tuo, kas gražu. Tai tokia meno kilmė, tai yra atvaizdinę grožio išraiška jutiminėje formoje (tapyba, skulptūra, muzika, šokiai ir pan.).

Viešpatie, dėkoju Tau už spalvas, kuriomis aš taip gėriuosi, už formas, kurios mums tiek daug šneka, už tą naujumą, kuriuo pagražini mums taip įprastus daiktus... Dėkoju Tau už gėles kiekvienų metų, už sodą, ir už laukus. Dėkoju Tau už tyras akis, už kūdikio šypseną. (R. Bazenas, Mano gyvenimo etapas’’) Kūrinio meniškumas ne tame, kad vergiškai būtų atkurti bruožai, padėtis, spalvos, garsai, kuriuos mes randame gamtoje. Norėdamas pagaminti menišką kūrinį, žmogus turi, kaip ir Dievas, įnešti į jį savo mintį, savo genijų; jis turi pataisyti, idealizuoti, pasiekti to, kad jutiminis elementas kūrinyje perdaug neatitrauktų dėmesio, kad kuo greičiau jis pažadintų mintį.15

15 Tenka pripažinti, kad dabartiniu metu labai daug žmonių yra per daug utilitariniai nusiteikę grožio atžvilgiu; bet toji grožio meilė reikalauja nesuinteresuoto nusiteikimo; tuo pačiu jie nemoka vertinti meno kūrinių. Jų pateisinimui tenka priminti, kad šių dienų technika, perdaug sekdama utilitarinius tikslus, gausiai išleidžia beverčių kūrinių reprodukcijų, tuo blogindama žmonių skonį.

Iš kitos pusės, meno prestižas menkinamas kai kurių menininkų (skulptorių, muzikų) kraštutinumais. Tartum siekdami ypatingai išreikšti tą ar kitą idėją, jie galų gale užmiršta tai, kad idėja turi būti išreikšta pakankamai prieinamoje formoje, kad žiūrovas ir klausytojas ją suprastų. Dažnai forma būna taip praskiesta, jausminė pusė tiek mažai kalba, kad tik nedaugelis išrinktųjų sugeba pagauti menininko mintį..., jeigu jis iš viso ją turi!

6. Bažnyčios pažiūra į žmogaus sukurtąjį menų.

Bažnyčios požiūrį į gamtą mes jau žinome, ir iš anksto galime pasakyti, kad ir jos pažiūra į meną negali būti neigiama. Pašaukta patraukti žmones prie Dievo ir įkvėpti juos maldai, Bažnyčia žino, kad žmogus yra būtybė, sudaryta iš dvasios ir kūno; todėl Bažnyčia turi palaikyti visa tai, kas žadina jausmus žmogaus naudai.

Ir iš tiesų, visose krikščioniškose šalyse šventovės sudaro brangiausio architektūrinio palikimo dalį, o drauge sudaro, kaip teisingai sakoma, “visų menų sintezę ir simfoniją”.

Katalikų šventovės paskirtis — būti Dievo ir paslaptimi apgaubto jo žmogiškumo buveine. Siekdami sukurti tokią buveinę, mes norime ją padaryti tinkama, kad pagal bokštą būtų galima suprasti, kas joje gyvena. Gamta čia duoda žmogui pavyzdį.

Atlikti tą naują kūrybą — tai meno uždavinys. Visas menas, sudėtas į akmenį, auksą, marmurą, medį, stiklą, žvyrą, geležį, keramiką turi veikti į žmogaus sielą, kad ji virpėtų padvelkus didiems įkvėpimams, kad ji pakiltų aukštyn, kad jos horizontai, pripildyti giliu simbolizmu, platėtų. (Sertillanžas)

Bažnytinis kultas sudarytas iš nuolatinio veiksmo į jausmus. Pakanka įsižiūrėti į kurias nors apeigas: bažnytiniai rūbai, gėlės, paveikslai, žvakės, giesmės, smilkalai, kunigo ir jam patarnaujančių veiksmai, — visa tai skirta sužadinti religiniams jausmams. Bažnyčios teikiamas Dievo garbinimas turi atitikti žmogaus prigimtį, tai reiškia, kad jame turi dalyvauti ir jausmai.

Ir iš tiesų, Bažnyčia amžių bėgyje globoja menininkus ir skatina juos kurti. Daugelis popiežių ir vyskupų tuo išgarsėjo. Apie tai liudija daugelio bažnyčių brangenybės, o taip pat bažnytiniai muziejai, kaip pvz., Vatikano muziejus, kur surinkta tiek daug religinio ir pasaulietiško meno kūrinių: didelis Bažnyčios pritarimas menui nekelia abejonių.

O gal dar reikia priminti, kad menas iš Bažnyčios gavo nepalyginamų siužetų; Kristų, Jo gyvenimą ir darbus, Dievo Motiną, šventuosius. Ar daug kas beliktų iš dailės, iš skulptūros, netgi ir muzikos, jeigu atmestume visus tuos kūrinius, kuriems siužetai yra paimti iš krikščioniškos religijos.

7. Jausmų pavojingumas.

Bet šalia teigiamo požiūrio į jausmų veikimą, Bažnyčia primena, kad visa tai tik įrankiai, skirti mūsų asmenybės ugdymui ir mūsų pašaukimo realizavimui.

Bet, kai jausmai paliekami patys sau, jie tampa ribotais ir savavališkais vykdytojais; jei jiems nevadovaujama, jie iškrinka į visas puses ir be jokios atrankos pristato mums visokius niekalus, kokie tik pasitaiko pakelyje.

Pojūčiai surenka viską, ką mato, viską, ką girdį, viską, ką paliečia. Jeigu nepasisaugotume, jie mums suneštų visokį nepageidaujamą elementą, kuris, įsikūręs mumyse, ypatingai mus varžytų.

Todėl, kad pajėgtume save valdyti, būtina sekti savo jausmus, kontroliuoti malonumus, kad būtų aišku, jog ne jie įsako, o protas.

Reikia prisilaikyti atsargumo taisyklių, kurias Bažnyčia nurodo visiems savo nariams. Jų prasmė ne tame, kad kliudytų jausmų veikimui, o tame, kad nukreiptų jų veikimą visos žmonijos gerovei.

8. Meno pavojingumas.

Nekalbėsime apie stabų garbinimo pavojingumą, nors kaip tik numatydamas tą pavojų Senasis Testamentas uždraudė bet kokių sutvėrimų atvaizdus.

Yra kitoks pavojus: matyti mene absoliučią vertę, kitais žodžiais, ieškoti meno dėl meno, arba tiksliau, ieškoti meno vien dėl jausmų, neatsižvelgiant į jo veikimą žmogui bendrai.

Tvirtinimas, kad menas neturi jokios reikšmės moralei — neteisingas.

Kiekvienas žmogaus veiksmas turi moralinę savo pusę tam, kuris jį atlieka, ir dėl tų, kuriuos jis paliečia. Tuo būdu, blogo tikslo siekiąs menininkas pagamina blogą kūrinį, kuris, kraštutiniu atveju, kenkia bent jam pačiam.

Be to, tas kūrinys paprastai turi sukelti kokį nors kitų asmenų atsiliepimą. Tą kitų įvertinimą negalima laikyti vien tik kažkuo jutiminiu, kas savo grynoje formoje iš viso neegzistuoja; vertinimas sukels įvairias žmogaus reakcijas, sukels moralų ar amoralų nusistatymą tame, kuris priima įspūdžius iš paveikslo, statulos, muzikos kūrinio ar šokio.

Bet nevykęs ir toks tvirtinimas, kad menas būtinai turi moralizuoti, būtinai turi duoti kokią nors moralės pamoką.

Kaip menininkas negavo katedros, iš kurios galėtų perduoti kokias nors tiesas, taip jis nėra pašauktas gerinti mūsų papročių.

Bažnyčios mokslas subtiliau išskiria niuansus: menas tiesiogiai veikia ne į protą ir ne į valią, o į jausmus, kuriuos jis stengiasi praturtinti. Be to, jausmai nėra izoliuoti, o įeina į bendrą visumą, turinčią harmoningai vystytis.

Taigi, menas neturi patenkinti jausmų su žala visumai, o ypač valiai, kuri turi siekti gėrio.

Tokiu būdu, jei meno kūriniai sukelia sveikus estetinius pergyvenimus be žalos kitoms žmogaus galioms, tai jie Bažnyčios aprobuojami: jie tarnauja išganymui ir dorovei, netgi jei menininkas tiesiogiai ir nesiekė to tikslo.

Jei kūrinys, be to, praturtina aukštesnes žmogaus galias, pvz., valią, tai jis tuo tampa dar žavesnis, nes įneša į žmogų daugiau harmonijos.

O jeigu meno kūrinys, giliai sukrėsdamas jausmus, drauge traukia į blogį žmogų, jis tuo pačiu pažeidžia vertybių hierarchiją ir tampa blogiu. Bažnyčia jį pasmerks, nežiūrint jo meninės vertės.

Bet čia naudojamas žmogaus supratimas buvo abstraktus. Reikėtų imti konkretų asmenį, tą ir tą jaunuolį, aną mergaitę, šitą meno žinovą. Tą patį kūrinį jie skirtingai vertins: tai, kas vieną veikia teigiamai, nekenkdamas jo valiai, kitam gali labai pakenkti. Sąryšyje su tuo, anksčiau nurodyti principai turi būti atskirai pritaikyti. Apie kūrinį tenka spręsti atsižvelgiant į tuos, kuriems jis skiriamas.

Bažnyčia reikalauja iš kompetentingos valstybės valdžios, kad ji pašalintų iš visuomeninio gyvenimo tai, kas gali padaryti jaunimui žalos (ar tai būtų knygynų vitrinose, kine, pliažuose ar parkuose). Ji reikalauja, kad būtų leidžiama žiūrėti tokius reginius (kine, teatre, muziejuje) tik tiems, kurių jie negali “demoralizuoti”.

Užbaiga.

Bažnyčia visokeriopai skatina teisingus mūsų jaunimo siekius.

Bet taip pat jos pareiga yra nuolat priminti, kad harmoningas žmogaus asmens išsivystymas kartais reikalauja išsižadėjimo, toje ar kitoje srityje apribojimo, ir kad tai pasitarnautų žmogaus gerovei.

Tuo pasireiškia tikras žmogaus asmenybės supratimas ir gili jai pagarba.

IV skyrius. Bažnyčia ir žmogaus širdis

Čia mes matysime, jog Bažnyčia pripažįsta ir sukilnina žmonių meilę.

Veikdamas į tuos jausmus, antgamtinis pradas padeda jiems pasiekti tokio išsivystymo, apie kurį senovės pagonys ne tik visiškai nežinojo, bet ir nedrįso svajoti.

1. Draugystė.

a) Kristaus pavyzdys.

Bažnyčiai užtenka nukreipti savo žvilgsnį į Kristų, kad pamatytų draugystės vertę.

Draugystė numato kai kurią lygybę: kad kiekvienam iš mūsų draugystė su Dievu būtų galima. Antrasis Švenčiausios Trejybės asmuo įsikūnijo ir tuo būdu sumažino mus nuo Dievo skyrusią prarają. Šiandien kiekvienas, kuris tik nori, gali tapti Kristui artimu ir vadinti Jį draugu. “Jūs mano prieteliai, — sako Kristus,

— jei darysite, ką aš jums įsakau. Aš jau nebevadinsiu jūsų tarnais... jus aš pavadinau prieteliais...” (Jn 15,14 - 15)

Kiekvienas žmogus pripažįsta kam nors teisėtą pirmenybę. Kristus ją pripažino kai kuriems apaštalams: Petrui, Jokūbui, Jonui; Jis norėjo juos turėti prie savęs tiek garbės minutėse (Atsimainymo metu), tiek ir kančios valandose (Alyvų sode).

Vienas iš trijų — Jonas, atrodo, ypatingai į save patraukė Mokytojo širdį, ir tai padarė savo sielos tyrumu, savo žvilgsnio giedrumu, jausmų subtilumu ir proto gilumu. Jam Kristus savo žemiškojo gyvenimo pabaigoje pavedė tą, kuri Jam buvo pati brangiausia, — Jis Jonui pavedė savo Motiną.

Tarp Kristaus draugų, kurie juto ypatingą Jo palankumą, reikia taip pat paminėti Lozorių; kada prisiartino prie Lozoriaus kapo, Kristaus širdį suspaudė toks skausmas, kad Jis tylomis verkė ir nelaikė tai nesuderinama su savo dieviškąja didybe.

Ir Lozoriaus seserims Mortai ir Marijai Kristus buvo ypatingai palankus, tuo duodamas ir šiems laikams draugystės pavyzdį jos labai subtiliuose pasireiškimuose.

Kaip visa tai toli nuo minties, kad vien tik gyvenimas anapus

svarbu! Nė kiek nesiaurindamas neišmatuojamai didelio savo meilės lauko, Kristus atskleidžia savyje tą tyriausią žiedą, kuris vadinamas draugyste; savo pilname žmogiškume Jis nė kiek neslopina to grynai žmogiško, bet sunkiai nusakomo jausmo, kurio dėka mes atiduodame pirmenybę kai kurioms sieloms, kurios ypatingai atsiliepia į mūsų jausmus ir lūkesčius.

Kiekviename atskirame atvejyje Kristaus draugystė yra skaidriai tyra, ji neatitraukia nuo pašaukimo, ji nesumenkina Jo jausminiais ir silpninančiais išsiliejimais. Ji duoda Jam pačiam tą paslaptingą paramą, kuri sudaro pagrindinį, gaivų sveikos ir nuoširdžios draugystės rezultatą.

b)    Ką Bažnyčia įneša į draugystę.

Senovės pasaulis žinojo ir garbino draugystę — Bažnyčia priėmė ir pašventino ją. Bažnyčia įnešė į ją sielos supratimą. Tuo būdu šalia bendravimo jausmais, kas sudaro draugystės pagrindą, atsiveria neišmatuojamai platus laukas.

Bažnyčia duoda galimybę giminingoms sieloms susijungti aukščiausioje draugystėje — Kristaus draugystėje, kuri apsaugoja jas nuo per didelių jausminių polinkių ir lengvina joms jų kelią link bendro idealo.

Pagaliau, mokydama mus, kad mirtimi nesibaigia mūsų egzistavimas, Bažnyčia leidžia mums anapus šio pasaulio tęsti tą sielų bendravimą. Tikėjimo ir vilties pradai, kuriuos Bažnyčia įnešė į mūsų gyvenimą, nuostabiu būdu praplečia ir praturtina žmogaus draugystės sferą.

c)    Ką Bažnyčia pataria?

Viskas žmogui gali tapti pavojingu, o ypač širdis. Todėl Bažnyčia jaučia pareigą apsaugoti mus nuo visokios klaidingos draugystės.

Savo morale ji pažadina visa tai, kas gali pažeisti tą labai kilnų ir labai tyrą jausmą; iš mūsų ji reikalauja visai grynų tikslų ir nuolatinio budrumo; ji nurodo mums įvairias egoizmo formas, kurios gali įsiskverbti į draugystę.

Tuo ji sudaro aplink mus palankią pilnam tikros draugystės išsivystymui atmosferą ir, kaip ir daugelyje kitų sudėtingų klausimų, ji mums padeda kaip motina, labai protinga ir labai gera motina.

2. Meilė

Dievas yra pirmasis šaltinis tų aukštų savumų, kurie traukia vieną prie kito vyrą ir moterį; mūsų širdyse Jis pažadina ir išvysto tą reikalavimą mylėti ir būti mylimam, duoti ir priimti; Jis sukaupia mūsų širdyse meilės atsargą, kurią paskui paskleidžia šeimos židinyje. 16

16 Tad ar galima prileisti tokią minti, kad dieviškosios meilės srautas, kurį čia ant žemės išliejo Kristus ir kurį skleidžia Jo Bažnyčia, galėtų naikinti tą teisėtą prisirišimą, kurį į mūsų širdis įdiegė pats Dievas.
Kaip meilė, Dievas duoda save; kaip tobula būtybė, Jis nieko nereikalauja mainais. Jo meilė visai nesuinteresuota.
Pagal Dievo paveikslą sukurtas žmogus taip pat yra pašauktas atiduoti save. Bet kaip ribotas kūrinys, esąs dar tobulinimosi procese,'jis siekia taip pat gauti, kad tuo pasipildytų; Jei Jis teisingai supranta savo pašaukimą, tai jis visgi stengiasi labiau atsiduoti pats.

a) Moteris..

Iki Kristaus atėjimo moters padėtis pasaulyje dažniausiai buvo varginga. Tiesa, antikinė literatūra pateikia išaukštintus moters paveikslus, kaip pvz., Ifigenija, Antigonė, Andromacha, bet istorija pakankamai aiškiai parodo, kaip pažeminta moteris buvo juridiniu, moraliniu ir socialiniu atžvilgiu.

Krikščionybė patvirtino, kaip principą, lyčių lygybę, pripažino moteriai nemirtingą sielą ir dalyvavimą drauge su vyrais atpirkimo malonėse: “Nebėra nei žydo, nei graiko, nebėra nei vergo, nei laisvojo, nebėra nei vyriškio, nei moteriškės, nes jūs visi esate viena Jėzuje Kristuje”. (Gal 3,28)

Kokia bebūtų jos moralinė padėtis, kiekviena moteris gali prisiartinti prie kryžiaus, nuo kurio Kristus sujungė vieningoje meilėje Nekaltąją Mergelę ir nusidėjėlę Mariją Magdaleną.

Dievo Motinos dalyvavimas išganymo darbe sudarė aplink moteris tą ypatingos pagarbos atmosferą. Amžių bėgyje milijardai žmonių nusilenkę kartojo:

“Džiaukis malonės pilnoji... Tu pagirta tarp moterų...”. Argi gali nuo tos Marijai suteiktos garbės atspindys nepasiekti ir visų jos seserų?

Ir iš tiesų, krikščioniškoji kultūra išugdė riterišką pagarbą moteriai; ypač viduramžiais Vakaruose tie nauji santykiai pasireiškė pas riterius, kurie vardan savo “damų” prisiėmė pavojus, vargus, nuveikė įvairius darbus; jie tai darė todėl, kad matė jose dangiškosios Karalienės atspindį.

Sąryšyje su tuo, meilė, krikščionišku supratimu, pakeičia moterį; Bažnyčia ją laiko vyro dvasine seserimi, šeimos židinio širdimi, pirmąja vaikų auklėtoja; Bažnyčia giria motinystę kaip ir mergaitės tyrumą.

Jei krikščioniškasis mokslas nebepasiekia visuomenės ir pavienių asmenų papročių, tai meilė praranda savo prasmę, ir moteris, — nežiūrint jos paviršutiniškų subtilių “kultūrinių” formų,

— vėl pavirsta vyro aistrų žaisliuku, vyro instinktų patenkinimo būtinu objektu, egoisto verge.

b) Jungtuvės.

Senovėje jungtuvės buvo panašios daugiau į prekybinį sandėrį, negu dviejų asmenų sąjungą, skirtą bendram reikalui.

Pataisydamas to meto papročius Kristus grąžino jungtuvėms jų pirmykštį nesuardomumą. Pagal Jo valią, jungtuvės turi būti pilnu ir neatšaukiamu dviejų būtybių abipusiu atsidavimu, kur jie dėl geresnio realizavimo žmogaus pašaukimo, tampa viena siela.

Moterys tebūnie pasidavusios savo vyrams, kad jei kurie netiki žodžiui, būtų laimėti be žodžių moterų pasielgimu... Taip pat jūs, vyrai, gyvenkite išmintingai drauge su žmonomis... suteikdami pagarbos, kaip gyvenimo malonės bendratėvonėms... Būkite visi vienos minties, užjaučią, mylėkite brolius, būkite gailestingi, romūs, nuolankūs. (1 Petro 3, 1-8)

Kristus pakėlė moterystę netgi į sakramentą, tai yra pa^ ..ė ją malonės regimu ženklu, padarė priemone sustiprinti sielose dieviškojo gyvenimo viešpatavimą. Ir kad aiškiai parodytų, kaip aukštai Jis vertina tokią sąjungą, Jis dalyvavo Kanos vestuvėse ir ten padarė kaip dovaną jauniesiems pirmąjį Evanglijoje minimą stebuklą.

Moterystės sąjunga taip žavi, kad apaštalas Paulius drįso palyginti ją su ta sąjunga, kuri Kristų vienija su Jo Bažnyčia.

Kaip Bažnyčia yra pasidavusi Kristui, taip ir moterys tebūna visame pasidavusios vyrams. Vyrai, mylėkite savo moteris, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir pats save atidavė už ją. (Ef5,24-25)

c) Kūdikis.

Meilės vaisiui kūdikiui, ypač mergaitei, senovės pasaulyje juridiniu atžvilgiu buvo susiformavusi labai abejotina padėtis.

Atėnuose moteris turėjo teisę savo gimusį kūdikį uždusinti. Spartoje kūdikis buvo valstybės nuosavybė ir ši pasiliko sau teisę juo atsikratyti, paliekant jį Taigeto kalne; Romoje įstatymas buvo aiškus: “Jei kūdikis išsigimęs, tegu tėvas be jokių formalumų sunaikina jį savo rankomis”.

Ir dabar ten, kur krikščionybė tvirtai dar neįsigalėjo, o taip pat ten, kur jos nepakankamai laikomasi, kur ji išstumiama iš visuomenės gyvenimo, ten vėl įsigali kūdikio niekinimas; gi totalitariniuose režimuose, nors ir daug dėmesio kreipiama į kūdikį, bet į jį žiūrima kaip į įrankį, skirtą tarnauti tam tikrai ideologijai.

Kristus pasirodė kūdikiu prakartėlėje, o paskui Jis sakė: “Leiskite mažutėliams eiti pas mane”, “Ką padarėte vienam iš šių mažiausių, man padarėte”. Iš Betliejaus prakartėlės ir iš tų Kristaus žodžių Bažnyčia semiasi motiniškos meilės vaikams ir stengiasi ja uždegti ir mus. Bažnyčia gina kūdikį nuo pradėjimo momento; nuo pat gimimo rūpinasi juo, stengiasi nuvesti jį į bendravimą su malone, apsaugo jį nuo kai kurių neteisingų reikalavimų, kuriuos stato jam tėvai ar valstybė; dėl jo ji įkuria daug įstaigų: lopšelių, mokyklų, prieglaudų.

Užbaiga.

Mūsų visuotinis gyvenimas tiek persunktas krikščioniškumu, kad mes neatkreipiame dėmesio, kuo draugystė ir meilė skolinga Bažnyčiai.

Iš tiesų, Bažnyčia ir vieną ir kitą begaliniai apvalė, sukilnino ir išaukštino.

Šiuo metu Bažnyčia yra vienintelė vieta, kur žmogaus širdis su jos pačiais giliausiais jausmais randa nepaprastą pagarbą.

Mokslą apie draugystę ir meilę Vakarų bažnyčia sukoncentravo plačiai paplitusiame Jėzaus Širdies kulte, kur garbinama Švenčiausioji Širdis, pripildyta meilės žmonėms ir atverta visiems, kurie tik ja pasitiki.

V skyrius. Bažnyčia ir žmogaus protas.

Kai kurie Bažnyčios priešai kiekviename žingsnyje kartoja, kad ji nėra ir negali būti palanki protui ir mokslui; bet jie blogai suprato tikėjimo ir proto santykius.

1. Bažnyčios įnašas į proto sritį.

Kaip jau sakėme, pagal Bažnyčios mokslą žmogaus puolimas neatėmė iš jo galimybės normaliai naudotis savo galiomis. Bažnyčia taip pat moko, kad ir vėliau žmogaus protas, nors pažeistas, visgi yra pajėgus pažinti tiesą ir realybę.

Daugelis šių dienų filosofinių srovių tvirtina, kad žmogaus protas yra nepajėgus pažinti būties esmę, o pasiekia tiktai daiktų išorę. Visai kitaip teigia krikščioniškoji filosofija, kurios pagrindiniai atstovai yra Vakaruose Bergsonas, o Rusijoje N. Loskis, Solovjovas, Trubeckojus, Berdiajevas, Bulgakovas ir Frankas. Jie pripažįsta, kad žmogaus protas gali pažinti realybę. Bažnyčia, pvz., pripažįsta, kad protas gali pažinti Dievo buvimą ir be tikėjimo pagalbos.

Kas liečia kitų mokslų tiesas, kurios neliečia žmonių dorovinio elgesio, Bažnyčia pareiškia, kad ji čia nekompetentinga, ir palieka mokslininkams pilną tyrinėjimo laisvę.

Bet kas liečia atpirkimo tiesas, Bažnyčia neigia, kad ji čia daro kokį nors spaudimą protui; ji siekia, kad kiekvienas krikščionis pagal savo proto pajėgumą pagrįstų ir priimtų tas tiesas, kurios viršija protą. Krikščionių tikėjimas turi būti protingas, ir visas mūsų dėstymas turi vienintelį tikslą, būtent, padėti skaitytojui, kad jis, protingai apsvarstęs, sutiktų su krikščionišku gyvenimo problemos sprendimu.

Bet Bažnyčia eina dar toliau: ji pabrėžia proto pirmumą prieš valią, ji protui paveda vadovauti gyvenimui įvesti ten tvarką.17

17 Krikščioniškieji Vakarai pagal savo kultūros stilių reikalauja pripažinti proto pirmumą.
Rytai, remdamiesi bibliniais ir Šen. Testamento raštais, o taip pat ir asketine patirtimi, teikia pirmenybę specifinei širdies ir proto sintezei — aukščiausias proto ir valios suderinimo būdas širdies simbolyje yra centrinis krikščioniškosios mistikos ir krikščioniškojo pamaldumo motyvas.
Bibliniai, šventųjų Tėvų ir indų raštai “širdies” terminu supranta paslaptingą asmens centrą, giliai paslėptas gelmes, kurios skatina žmogų eiti amžinu tiesos, gėrio ir grožio keliu...
Pilną tiesą gali pažinti tikti vienas Dievas — štai kodėl Paskutinio Teismo teisė priklauso vienam Dievui: “Neteiskite ir nebūsite teisiami”.
B. P. Vyšeslavcevas savo knygoje “Amžina rusų filosofijoje”, kalbėdamas apie širdį kaip savo religinės patirties organą, remiasi šventuoju raštu: “Vylinga širdis už viską nedoresnė... kas ją pažins? Aš Viešpats, kuris tyrinėju širdį ir nagrinėju vidų” (Jerem 17, 9-10). “Jis žino net Širdies paslaptis...” (Ps 43,22) ir t.t.
Visai išimtinė reikšmė teikiama žmogaus širdžiai: tiktai Dievas pilnai pažįsta jos paslaptis. Mes turime su šventu susijaudinimu žvelgti į tas paslaptingas savo širdies ir artimųjų širdžių gelmes. Ten slypi žmogaus tikrasis grožis ir tikroji amžinoji vertė. Pas apaštalą Petrą yra nuostabūs, pilni įkvėptos poezijos žodžiai, skirti tam "paslėptajam širdies žmogui”.
“Tebūnie jūsų papuošalas ne viršutinis, ne plaukų susisukimas ir apsikrovimas auksu, ar rinktiniai apdarai, bet paslėptasis širdies žmogus negedime tylios ir ramios dvasios, kuri yra brangi Dievo akivaizdoje”.
(Petro 3, 3-4). Čia surinkta visa, kas tik galima pasakyti apie širdį: ji yra paslaptingas žmogaus centras; ji “tyli”, tuo primindama savo gelmes, joje paslėptas nenykstantis dvasios grožis, tikrasis grožis ir tasai amžinas dvasinis centras yra absoliuti vertybė...

Kai tiktai žmonės pradeda abejoti protu ar pradeda matyti jame tiktai priemonę, padedančią atrasti ir išnaudoti medžiaginius turtus, jie tada, suprantama, pirmenybę atiduoda jausmams ir valiai.

Jie sako: mąstyti, kad rastum tiesą — tai tuščias laiko gaišinimas; tvirtinti, jog egzistuoja absoliuti tiesa, eikvoti savo energiją, kad tą tiesą suvoktum ir jos laikytumeisi didelio pasiaukojimo ar net gyvybės kaina, — tų žmonių supratimu — tai tikra beprotybė.

Toks požiūris glūdi mūsų dienomis paplitusiame pragmatizmo moksle apie gyvenimą.

Tokio mokslo blogų pasėkų ilgai netenka laukti: jei valia gavo pirmenybę proto atžvilgiu, jei kas teisinga, užleido savo teises tam, kas naudinga, tai žmogus greitai pradeda tvirtinti, kad tiesos yra tai, kas teikia medžiaginę naudą, o taip pat jis pradeda pripažinti gėriu tik tai, kas jam patinka ir kas patenkina jo geismus; jis sąlyginį iškelia iki absoliutaus.

Jis jau nebevargina savęs mąstymu, o sprendžia šablonu, jei ta ar kita idėja patiko, nors ir būtų neteisinga ar nepilna, to užtenka, kad pajustų reikalą mobilizuoti savo energiją ir pradėtų veikti:

kad tik pasiektų pergalę, jis pasiryžęs viską negailestingai paminti, tame skaičiuje ir akivaizdumą, ir proto teises, ir sveiką nuovoką.

Tai mes ir matome šių dienų totalitariniuose judėjimuose.

Užtenka konstatuoti mūsų epochos baisias nelaimes, kad suprastume neteisingumą to kelio, kur gyvenimui vadovauti neleista protui: praradęs kontaktą su absoliučia tiesa, žmogus ieško atramos jau vien tik savyje ir išdidžiai bei nepagrįstai priskiria sau teisę kurti tiesą, vietoj to, kad jai paklustų.

Bažnyčia iš savo pusės pripažįsta tiktai tiesą.

Dabar, kaip ir anksčiau, nekreipiama dėmesio į vienų puolimus ir į kitų pasiūlymus bendradarbiauti, ji ramiai tvirtina, kad egzistuoja absoliuti tiesa ir kad žmogaus protas pats savo jėgomis pajėgia ją pažinti.

Toliau ji sako, kad toje protu suvokiamoje amžinybėje ir absoliučioje daiktų tvarkoje žmogus gali ir turi kurti savo gyvenimą, ir kad protui, o ne aklai valiai priklauso pirmenybės teisė ir garbė organizuoti veikimą.

Ji moko, pagaliau, kad žmogus bus teisiamas kaip tik iš to, ar atitiko jo gyvenimas protui prieinamus amžinus įstatymus, ar ne.

Bet ne tik tai, kas pasakyta, parodo, kaip labai Bažnyčia vertina protą; apie tai liudija ir kiti faktai:

— Iš žmogaus, siekiančio amžino laimingo gyvenimo, Bažnyčia reikalauja kaip pirmos sąlygos nepriimti jokių protui prieštaraujančių elgesio taisyklių.

Prisimintina dar ir štai kas:

—    Ji gailestinga tame, kas liečia klaidas, bet ji nenuolaidi, kada reikia ginti tiesą.

—    Ji moko, kad žmogui pažadėta amžinoji laimė pagrinde glūdės proto stebėjime, kas sudarys meilei neišsemiamą laimės šaltinį; žmogaus valia tada jau nieko nebetrokš, ji tik gėrėsis proto pateiktu objektu.

Dabar, kaip ir anksčiau, Bažnyčia prieš šio pasaulio tironus pastato ne armijas, ne patrankas, ne atominį ginklą, bet mintį, turtingą visomis Kristaus atidengtomis tiesomis.

Ji atsisako įsijungti į tokią sistemą, kur neigiamos žmogui priklausančios teisės, kaip pvz., proto teisė vadovauti valiai.

Ji mums skelbia: “Tiesa padarys jus laisvais” (Jn 8,32). Taigi, tiesa, o ne pasidavimas aklai valiai.

Skelbdama tokiu būdu savaimingą sielos vertę ir proto pirmenybę valios atžvilgiu, — argi Bažnyčia neišaukština mūsų mąstymo galios, ar nepagerbia mūsų proto?

2. Bažnyčios įnašas į mokslo sritį.

Savo atradimų rezultatus žmogaus protas jungia į įvairius mokslus. Tai:

Eksperimentiniai mokslai* (pojūčiams prieinamų gamtos reiškinių tyrimas).

* Experimentiniai mokslai ypač plačiai vertinami ne tiek dėl tiesų, kuriomis jie praturtėjo per paskutinį šimtmetį, kiek dėl materialinio progreso, kuris jų dėka pasidarė galimas įvairiose gyvenimo srityse.

Filosofijos mokslai (studijavimas mąstymo metodų, sielos reiškinių, moralinio gyvenimo, Dievo; tie svarstymai pasiekiami tik protu).

Istorijos mokslai (tyrimas žmogaus veiklos).

Taip pvz., dauguma žmonių domisi ne garso bangos perdavimo principu, o praktišku to atradimo rezultatu: radijo aparatais, jų tobulinimu, jų trukdymais ir pan. Čia tiesą nustumia nauda, betarpiški išskaičiavimai.

Bažnyčia, kaip mes jau sakėme, nėra pašaukta betarpiškai išvystyti pasaulinius mokslus, jos darbas — skelbti mums išganymo tiesą ir padėti mums pagal ją gyventi.

Todėl nebūtų galima daryti Bažnyčiai priekaištą net tada, jei ji visai susilaikytų nuo bendravimo moksle.

Bet faktiškai jos santykiai su mokslu yra glaudūs; visa, net kas grynai žmogiška, patraukia jos dėmesį, nes Kristus, kurį ji pavaduoja tarp mūsų, nenusigręžė, o artimai dalyvavo mūsų žmogiškuose užsiėmimuose. Jis juk mokėsi, pvz., dailidės amato ir, be abejo, stengėsi viską puikiai atlikti toje profesijoje — “augo išmintimi... pas Dievą ir pas žmones”. (Lk 2,52)

Todėl nieko nuostabaus, kad ir Bažnyčia prisideda prie mokslo, kad ji yra, visų pirma:

a) Pasaulietiško mokslo platintoja.

Čia faktų labai daug, o mes pateiksime keletą pavyzdžių.

Prisiminkime tūkstančius mokyklų, kurias Bažnyčia įsteigė apmokymui jaunų kartų, kuriose buvo skelbiama ne tik Kristaus tiesa, bet pasaulietiški mokslai.

Iki XV amž. beveik vien tik Bažnyčia ir teužsiėmė masių auklėjimu. Ir reikia manyti, kad ji tą dalyką atliko puikiai, nes kaip tik tame viduramžių periode, kurį, naujųjų istorikų manymu, Bažnyčios priešai be reikalo taip apjuodino, — tame viduramžių periode Vakaruose iškilo stebuklingi paminklai ne tik meno, bet ir minties, o dalį jų sudarė nuostabios romaniškos ir gotiškos bažnyčios.

Ar reikia priminti tai, kad plačiai, pradedant nuo XVI amž., ji savo mokyklose supažindino jaunimą su humanitariniais senovės mokslais?

Jau toje epochoje pradėjo steigtis gausios vienuolių bendruomenės, kurių tikslas buvo auklėti jaunimą. Vien Prancūzijoje prieš 1789 metų revoliuciją buvo priskaitoma 28.000 nemokamai veikiančių mokyklų ir 900 kolegijų. Ir mūsų dienomis, Bažnyčiai laiminant, šimtai tūkstančių kunigų ir vienuolių pasišvenčia jaunimo auklėjimui ir darbuojasi visame žemės rutulyje, net pačiuose nuošaliausiuose rajonuose.

Bažnyčiai priklauso toji garbė, kad ne kas kitas, o ji įsteigė Europoje pirmąjį universitetą — Paryžiaus universitetą, kur jame XIII amž. mokėsi 40.000 studentų.

Nuo to laiko ji universitetus kūrė įvairiose vietose, ir dabar dar ji vadovauja daugeliui aukštųjų mokyklų, kaip katalikiškam universitetui Paryžiuje, Liuveno universitetui Belgijoje ir kt.

Prisiminkime gausias, skaitlingas bibliotekas, kuriose Bažnyčia su didelėmis pastangomis surinko, žmogaus minties lobius, ir jais naudojasi tiek daug protinio darbo atstovų. Liuveno universiteto biblioteka Belgijoje ir Bellendistų biblioteka Briuselyje yra garsios visame pasaulyje. O kiek daug jų dar kitur!

Prisiminkime, kad daugelis geriausių literatūrinių kūrinių išliko ir pasiekė mus tik Bažnyčios dėka. Be kuklaus ir rūpestingo darbo tūkstančio raštininkų, kurie visą savo gyvenimą aukojo viduramžių vienuolynų tyloje, perrašinėdami senovės rankraščius, mes neturėtume nei Homero ar Virgilijaus poemų, nei Platono ar Aristotelio raštų, nei Cicerono kalbų... O juk visa tai buvo grynai pasaulietiški kūriniai, ir be to — pagoniški.

Kada pradėta knygos spausdinti, Bažnyčia nesvyruodama priėmė tą išradimą ir pradėjo plačiai naudoti ne tik šventų tekstų platinimui, bet ir žmogaus minties kūrybos skleidimui. Galima dargi iškelti tokį klausimą: ar būtų įvykęs Vakaruose toks dvasinis pakilimas, jei nebūtų prisidėjusi Bažnyčia?

Ir dabar Bažnyčia to siekia, tik daug kločių jai tame kelyje stato sektantai ir kai kurios bedieviškos vyriausybės, ir tuo kliudo jai dar labiau išvystyti savo dvasinės veiklos centrus ir plačiau darbuotis mokslo skleidime.

b) Pasaulietiško mokslo išvystytoja.

Bažnyčia neapsiriboja mokslo rezultatų skleidimu: ji aktyviai dalyvauja mokslo laimėjimuose, moksliniuose tyrinėjimuose.

Nėra reikalo įrodinėti, kokį paprastai puikų nusiteikimą turi mokslininkas, jei jis laikosi bažnytinės moralės įstatymų, meilės tiesai, profesinio sąžiningumo, nesuinteresuotumo, abejingumo žemiškoms gėrybėms, tyrumo, susivaldymo, gailestingumo, švelnumo, ištvermingumo ir kt.

Ar ne dėl to tiek daug žmonių parodo tiek maža susidomėjimo protiniu darbu, kad jie visą laiką skiria aistrų patenkinimui.

Bažnyčia apsaugo savo tikruosius pasekėjus nuo to, kas išblaško mintį; ji įneša į jų gyvenimą tvarką ir tuo pačiu duoda galimybę susiformuoti žymesniems mokslininkams.

Ir iš tiesų, Bažnyčia turi daug savo narių pasauliečių mokslininkų, tuo pačiu įrodydama, kad tikėjimas ir religija nekliudo moksliniam darbui.

Pateikiame eilę vardų tikinčių mokslininkų, pasižymėjusių XIX ir XX amž. tiksliųjų ir eksperimentinių mokslų srityje:

Ištikimais katalikais buvo žymūs mokslininkai elektros ir radiotechnikos srityje: Amperas, Voltas, Galvani, Belenas, Markoni, Branlis.

Tokiais buvo Pasteras, kaip ir Lanekas, Klod Bernardas ir S. Nikole, pasižymėję medicininiais atradimais.

Toliau matematikai: Koši, Šal, Š. de la Valle - Pussen;

entomologas Fabr;

astronomai: Sekki ir Leverje;

organinės chemijos pradininkas Ž.B. Diuma;

žymūs geologai: P. Terme, de Leparon;

kvantų teorijos tėvas M. Planktas;

atskleidęs paveldėjimo dėsnį biologijoje — Mendelis;

archeologai: Šampollion, DeRuže, More, Kapar, Seilis, Rossi;

orientalistas L. de la Valle - Pussen; radioaktyvumo srityje tyrinėtojas Bekkerelis; filosofas Ė. Le-Rua ir kt.

istorikai - tyrinėtojai: L Ozanamas, G. Kurtas, Imbaras, de La-Tur, P. de La-Cors, Tiuro-Danžen...

Be to, Bažnyčia ypač pasitarnauja mokslui, leisdama daugeliui kunigų ir vienuolių pasišvęsti moksliniam darbui.

Iš pereitų šimtmečių prisiminsime popiežių Silvestrą II, kuris už platų mokslinį pažinimą vadinamas X amžiaus Archimedu. Taip pat prisiminsime anglą vienuolį pranciškoną eksperimentinės fizikos tėvą Rodžerą Bekoną; dar lenkų kanauninką, šių dienų astronomijos pagrindėją Koperniką.

Pažymėsime puikų Boliandistų darbą, jie jau tris šimtmečius darbuojasi prie mokslinės kritikos dokumentų, liečiančių šventųjų gyvenimus, pažymėsime abatą Mine, išleidusį 379 tomus apie graikų ir lotynų Bažnyčios Tėvų darbus (ten ir turtingi kritiški komentarai). Prisiminsime kanauninką Russelo, įkūrusį Prancūzijoje eksperimentinės fonetikos pirmąją katedrą, Liuveno universiteto profesorių už darbus kosminės fizikos srityje Franki premijos laureatą; pažymėsime abatus t. Brei ir t. Buissoni, dar t. Puadebarą ir t. Tejardą de Sarden, garsius priešistorinės eros tyrinėtojus; prisiminsime velionį br. Sille, pagarsėjusi savo darbais gėlininkystės srityje ( Belgijos Konge); prisiminsime taip pat misijonierius, išleidusius daugybę mokslinių veikalų, ypač lingvistikos srityje.

Dar išvardinsime kai kuriuos rusų tikinčiuosius mokslininkus:

Lomonosovas — tai vienas iš žymiausių rusų mokslininkų, pagrindęs šių dienų chemiją, fizinę chemiją ir mokslą apie atmosferinę elektrą; be to, jis žymus ir kaip religine tema kūręs poetas.

Popovas, Markoni amžininkas, išradęs bevielio telefono anteną ir detektorių.

Pirogovas — vienas iš pagrindėjų šių dienų chirurgijos, be to — mąstytojas.

Kondakovas — bažnytinio meno garsus istorikas.

Turajevas — žymus egiptologas.

Florenskis — žymus enciklopedistas, inžinierius — elektrikas, naujos transformatorių teorijos autorius, matematikas, knygos apie tariamų dydžių pritaikymą geometrijoje autorius, puikus refleksų teorijos kūrėjas.

I. P. Pavlovas — sąlyginių refleksų teorijos kūrėjas.

Patys geriausi rusų filosofai, išgarsėję net už savosios šalies ribų, yra tie, kurie temą nagrinėjo iš religinio bei metafizinio taško.

Paminėtini šie: Vladimiras Solovjovas, S.N. ir E.N. Trubeckiai, Losevas, L.M. Lopatinas, Vyšeslavecas, N.O. Losskis, S.L. Frankas, N.A. Berdiajevas, Sergiejus Bulgakovas, L.I. Šestovas, V. F. Ernas ir kt.

Katalikų universitetai yra ne tik mokslo įstaigos, bet ir mokslinio tyrimo darbų centrai. Neturėdami duomenų, liečiančių visą Bažnyčią, pateikiame tiktai apie vieną sektorių: vien tik jėzuitai vadovauja 31 universitetui, 8 observatorijoms ir 152 mokslinės literatūros leidykloms.

Bažnyčios santykiai su mokslu atitinkamai atsispindi ir pačiame Vatikane. Netenka stebėtis, kad ir čia mes randame observatoriją, puikius muziejus ir bibliotekas, iš kurių naujausia — Švento Sosto Mokslo Akademija, įsteigta popiežiaus Pijaus XI 1936 m. Tarp 70 narių, išrinktų tarp labiausiai pasaulyje pasižymėjusių mokslininkų, toje akademijoje yra ne tik katalikai, bet ir protestantai, net ir kai kurie netikintys mokslininkai, kuriems statoma viena sąlyga: jie neturi į Bažnyčią žiūrėti su sektantišku priešiškumu.

3. Mokslas ir tikėjimas.

Ar gali kilti konfliktas tarp tikro mokslo ir tikro tikėjimo? Ne!

Iš tiesų, mokslas ieško gamtoje dėsnių, kuriuos į ją įdiegė Dievas;

Tikėjimas mums parodo Dievo betarpiškai apreikštas tiesas.

O prieštaravimo Dievuje negali būti.

Kadangi Dievas yra šaltinis to, ką skirtingais keliais mums atneša ir pateikia mokslas ir tikėjimas, tai tarp jų negali būti prieštaravimo — žinoma, esant tai sąlygai, kad mokslas ir tikėjimas būtų tikri, teisingi.

Štai kodėl Bažnyčia niekad nebijojo mokslo; priešingai, ji skatino mokslą vis labiau vystytis, nes mokslas galų gale mums padeda geriau pažinti Dievą Jo darbuose.

Tie nuostabūs mokslo laimėjimai, kuriems pritaria ir skatina Bažnyčia, kalba su didesne jėga ir didesniu tikrumu labiau negu bet kada apie Dievo amžiną galybę. (Pop. Pijus XII kalba, 1947.1.22.)

Ar gali kilti konfliktas tarp tikro mokslo ir tvirtinimų, kurie be pagrindo yra įvesti į tikėjimo sritį. Aišku, kad gali!

Neretai kaip tik taip ir kyla tariami konfliktai: ne tiek patys mokslininkai, kiek žmonės, pasigavę kai kuriuos mokslinius duomenis, nesugeba ar nenori daryti išvadų iki galo, priekaištauja Bažnyčiai, kad jos tos ar kitos tiesos prieštaraujančios mokslui; bet, jei jie giliau su tuo susipažįsta, jie su nuostaba pamato, kad jokio Bažnyčios mokymo ta tema nėra! Prisiminkime tai, ką mes jau kalbėjome apie pasaulio sutvėrimą per šešias dienas...

Būna ir taip, kad tokie žmonės priima kaip mokslo tiesą tai, kas iš tiesų yra tik hipotezė. Iš to kyla kiti konfliktai, ką mes jau kalbėjome apie evoliucijos hipotezę.

VI skyrius. Vientisa asmenybė

Ir vis dėlto, kaip bebūtų, gili Bažnyčios pagarba žmogaus prigimčiai nuolat mums primena, kad tik viena yra būtina: savuoju gyvenimu įsijungti į Kristaus gyvenimą, bendrauti su Juo mintimis ir darbais.

Pats gražiausias kūnas, pats sumaniausias protas, subtiliausi jausmai, labiausiai mylinti širdis — niekas iš jų nėra verti sielos, kuri gyvena bendraudama su Dievu.

Be dieviškojo gyvenimo mumyse, be malonės mes galime darbuotis iki jėgų netekimo, bet mūsų pastangos tuomet bus bevaisės. “Nes be manęs jūs nieko negalite padaryti”. (Jnl5,5)

Kaip negalite jūs iš dviejų pusių sudaryti trikampį, taip jūs negausite iš kūno ir sielos pilno žmogaus. Jis gaunamas tik tada, kai Dievas atiduoda žmogui dar ir save patį. Pilnas žmogus — tai krikščionis. (Puselis, “Mano krikštas’’)

Užbaigdami žmogaus asmenį liečiančių klausimų apžvalgą, mes turime grįžti prie paties svarbiausio.

Mes jau kalbėjome, kad mūsų priklausymas Kristui turi dvi puses:

Viena pusė, nematomoji, tai mūsų įsijungimas į Jo mistinį kūną;

Kita pusė, matomoji, tai mūsų priklausymas matomajai Bažnyčios bendruomenei.

Peržvelkime kiekvieną pusę atskirai, kad pasidarytume praktiškas išvadas.

1. Įsijungimas į Kristaus mistinį Kūnų.

a) Tikroji realybė.

Nieko nėra realesnio, kaip veikimas j mus nematomojo.

Šių dienų mokslas pateikia daug pavyzdžių, kurie parodo, jog tai atsitinka materialiniame pasaulyje. Štai pavyzdys:

Tuo pat momentu, kada skaitytojas žvelgia j šias eilutes, be galo daug nematomų bangų prabėga tarp jo akių ir tų eilučių. Iš visų pasaulio kampų jos neša muziką, kalbas, žinias, netgi slaptus civilinės ir karinės valdžios potvarkius.

Kad įsivaizduotume, jog tikrai taip yra, jog tikrai mus supa gigantiškas garsų pasaulis, užtenka padėti tarp mūsų akių ir tų eilučių mažą radijo imtuvą ir, jį įjungus, paieškoti įvairaus ilgumo bangų. Nematoma tuojau tampa prieinama pojūčiams!

Tokiu būdu, tikėti į nematomą ir XX amžiuje yra lengva ir visai natūralu.

Dvasinėje srityje dieviškasis gyvenimas plinta po visą žemę, kaip radijo bangos, nors nematerialiai, bet tiek pat realiai, kaip jos, ir tiek pat paslaptingai...

Kaip jau sakėme, pats svarbiausias dalykas — tai pagauti tą mus einantį gyvenimą, priimti malonę, prisijungti prie Kris taus, tapti Jo mistinio Kūno gyva ląstele.

Ta idėja iki tokio laipsnio nepaseno, kad komunistai, ją pakeitę, pritaikė savam mokslui.

Oficialiuose TSKP dokumentuose kalbama ne sykį — iki karo ir po jo — kad:

Leninas mirė, bet jis ir toliau gyvena kiekviename partijos naryje; visa partija — kolektyvinė Lenino gyvenimo tąsa.

Pašalinę tiktai čia esantį panteistinį elementą, krikščionys iš savo pusės skelbia:

— Kristus gyvena, Jis tęsia savo gyvenimą kiekviename savo mistinio kūno naryje, viso pasaulio krikščionių šeima yra be-sitęsiąs kolektyvinis Kristaus įsikūnijimas.

Taigi, iš vienos pusės, yra grynai simbolinė Lenino gyvenimo tąsa, bet mirusio Lenino, ir tuo labiau mirusio, nes jo šalininkai skelbia mokslą, pagal kurį žmogaus asmuo mirtimi visiškai sunaikinamas.

Iš kitos pusės, yra nuolatinis Kristaus buvimas: Kristus, kuris nuo prisikėlimo momento dar labiau gyvas, negu, kad buvo!... ( nes daugiau nebegresia mirtis Jo kūnui).

b) Dvasinis gyvenimas.

Dievas veikia nuolat mumyse savo Malone. Tik reikia sugebėti tą veikimą pastebėti.

Atkreipti dėmesį į tą Kristaus buvimą ir veikimą — dvasine kalba reiškia: turėti vidinį gyvenimą.

Tokiu būdu, tas gyvena vidiniu gyvenimu, kuris supranta, kad jame gyvena Dievas ir kuris stengiasi su ta jame gyvenančia realybe suderinti savo mintis, žodžius ir darbus.

Gyvendami kūne, mes ir savo vidiniu žvilgsniu kiek galime ieškome įkūnytos būtybės; todėl mes ir Dievą geriau pristatome Kristaus žmogiškame pavidale ir savo vidinį gyvenimą suprantame kaip bendravimą su Kristumi.

Todėl vidinio gyvenimo prasmė galų gale gali būti suvedama į paprastą šauksmą: “Su Tavim, Viešpatie”18

18 Iš tiesų, Kristus, kaip mes jau minėjome, atėjo tam, kad mes pažintume ir pamiltume Jo Tėvą. Bet su Kristumi mes kaip tik lengviausiai pasiekiame Jo Tėvą.

Tobulumo užbaigimas — jo buvimo prasmė ir apvainikavimas — tai artimumas su Dievu. Betgi tą artumą pasiekia palyginti nedaug sielų. Daugelis jį laiko net negalimu; kodėl taip? Pagrindinė priežastis — tai mūsū pripratimas galvoti apie Dievą kaip apie kažkur toli esantį. Ar aš galiu prisiartinti prie to, kuris niekada nesti su manim? Artimumas reikalauja čia pat esančio... (R. Pliusas, “Dievas mumyse”)

Pašaukimas tęsti Kristaus darbą ant žemės reiškia lyg valdymą to, kas priklauso Jam: drauge su Juo mes apeiname Jo laukus, parodome, ką mes padarėme, kad derlius būtų didesnis, ir kas dar liko padaryti; mes neslepiame nuo Jo pasitaikiusių mums klaidų; mes prašome iš Jo patarimų ir nurodymų.

Štai kaip reikia mums gyventi su Dievu ir melstis Jam, dar įnešant į mūsų santykius su Juo pasitikėjimą ir nuoširdumą, kuris tuo labiau didės, kuo glaudesnis bus mūsų vidinis ryšys su Juo.

c) Pasaulis — tai vidinio gyvenimo skliautai.

Visos valią turinčios sielos yra pašauktos pamažu pasiekti tą lygi, kur Dievas jau nebėra tolimas ir nepasiekiamas, kur Jis tampa artimu ir tėvišku.

Bet būtų klaidinga manyti, kad vienatvė yra ta normali būklė, kurią siūlo mums Dievas tam, kad Jį pažintume ir mylėtume.

Priešingai, Dievo valia tokia, kad dauguma krikščionių pasiliktų pasaulyje ir čia siektų vidinio gyvenimo,

Tėve, aš neprašau atimti juos iš pasaulio, bet apsaugoti juos nuo pikto, Pašventink juos tiesoje. (Jn 17,15-17)

Be abejo, tai reikalauja iš mūsų ypatingo susitelkimo, pripratimo mąstyti, Iš tiesų, ne taip jau lengva priklausyti dangaus karalystei, kuri ne iš šio pasaulio, ir tuo pat metu gyventi šiame pasaulyje; ne taip jau lengva jungtis su Dievu ir tuo pat metu naudotis medžiaginėmis gėrybėmis.

Toji problema, tuo labiau sudėtinga, kad pasaulis, kuriame mes gyvename, taip suorganizuotas, kad jis veda mus į Dievo užmiršimą. Vietoj to, kad jis mus pakeltų prie Dievo, pasaulis Dievą ignoruoja; laikraščiai, kinas, radijas, valstybės atstovai labai retai kalba arba visai nekalba apie Dievą; viskas aplink mus taip organizuojasi, tarsi Dievo nebuvo ar atpirkimas niekada neįvyko.19

19 Pasauliu mes suprantame organizaciją, kurią žmonės sukūrė nesiskaitydami su Dievu. Tokia organizacija gali turėti ir teigiamą pusę ir pasiekti gražių laimėjimų; bet visumoje ji neišvengiamai sukels blogį ir pažeis normalią dalykų tvarką.

Krikščionybė ne iš pasaulio, bet ji pasaulyje, ir tik pašvęsdama pasaulį pajėgia išgelbėti... Įsiskverbusi į pasaulį, būdama nuolatiniame statymo procese, dažnai vėl prarasdama tai, ką buvo ką tik išgelbėjusi, krikščionybė turi visą laiką pradėti iš naujo savo varginantį darbą. Pats Jėzus Kristus pamatė tą begalinę kančią ir Jis neatleistų savo mokiniams už tą iliuziją, jei jie galvotų, kad pagaliau pasaulis visam laikui tapo krikščioniškas. (E. Žilsonas, žurnalas ,“Espri”, 1947)

Netenka abejoti tuo; pasaulis nepriėmė ir Kristaus, o kaip nepriėmė Kristaus, taip nepriima ir krikščionių; pasauliui krikščionys — pašaliniai, ir jis į juos žiūri smalsiai ir abejingai, kaip į iš apyvartos išėjusią monetą.

Tai tokia problema, kurią išspręsti tenka kiekvienam krikščioniui: gyventi su Dievu pasaulyje, kuris neįsileidžia Dievo, veikti krikščioniškai nekrikščioniškame pasaulyje. Kad Jis pasiektų pergalę tame ištikimumo bandyme, jam duodama malonė.

d) įprastiniai užsiėmimai — tai vidinio gyvenimo įrankiai.

Būtų klaidinga galvoti, kad dvasinis tobulumas, į kurį mus pašaukė Dievas, glūdi tiktai ypatinguose dalykuose.

Ne: pagal Dievo valią bet koks paprastas mūsų užsiėmimas tarnauja priemone sustiprinimui mūsų vidinio gyvenimo.

Namų šeimininkės rūpesčiai, įmonės direktoriaus atsakingumas, ligonio skausmai, studento užsiėmimai — ne kliūtys vidinio gyvenimo vystymui; priešingai, vis tai — keliai, kuriais Dievas vis labiau atsiduoda mums.

Kaip Nazareto gyventojai, laukę Mesijo, apsupto garbe ir pasauliniais laimėjimais, nepajėgė pažinti jo dailidėje, kurį jie sutikdavo kiekvieną dieną, taip ir mes esame linkę įsivaizduoti, kad malonė su trenksmu turi ateiti į mus ir pasaulį... Ir kaip Kristaus amžininkai, įeidami į Jo dirbtuvę, girdėjo tiktai obliaus bildėjimą ir tame jau per daug žemiškame garse negalėjo išskirti dieviškojo balso, taip ir dabar kasdieniniai uždaviniai su jų atlikimu ir triukšmu žmonėms atrodo per daug eiliniai, kad per juos galėtų reikštis dieviškasis veikimas.

Mumyse gyvenąs Kristus — ne atsiskyrėlis, atitvertas nuo visų veiksmų neperžiengiama užtvara. Jis dalyvauja konkrečiai mūsų gyvenimo sąlygose. Išoriniai įvykiai pasitarnauja mūsų išganymui. Patys iš savęs jie neteikia paramos vidiniam gyvenimui. Bet jie gali ją teikti. Esti ir taip, kad žmogus specialiai pašaukiamas palikti pasaulį ir visiškoje vienatvėje bendrauti su Dievu; bet daugelis žmonių gauna uždavinį panaudoti tam tikslui pasaulio elementus ir bendrauti su Kristumi mūsų miestų triukšme. (Rošas, "Krikščionys pasaulyje") Juk pats Kristus pasakė: “Ne kiekvienas, kuris man sako:

Viešpatie! Viešpatie!’ įeis į dangaus karalystę, bet kas daro valią mano Tėvo” (Mt 7,21). Tokiu būdu, savo meilę krikščionis parodo savo darbais, palenkdamas visą savo gyvenimą dieviškam įstatymui, spręsdamas apie viską pagal Dievo mintį, be paliovos įnešdamas savo darbą į kūrimo ir atpirkimo darbą.

e) Liturgija — tai vidinio gyvenimo židinys.

Mes jau kalbėjome, kad malonė yra teikiama, padidinama ir po praradimo vėl sugrąžinama sakramentais. Centrinis sakramentas yra švenčiausioji Eucharistija, kurioje mes per liturginę auką dalyvaujame atpirkimo darbe.

Dalyvaudami liturgijoje, mes asmeniškiau ir sąmoningiau įsijungiame į didįjį meilės ir atleidimo gyvenimą, ir vienybės tarp Dievo ir žmogaus srautą.

Pasaulis, paliestas nuodėmės, bet paliestas ir Kristaus, pilnai sugrįžta prie Dievo liturgijoje. Duona ir vynas — tai vaisiai drauge ir žemės ir žmogaus pastangų; Šventosios Dovanos atstovauja visą kūriniją ir visą žmonijos darbą. (Ž. Muru, “Žmogaus gyvenimo krikščioniška prasmė”)

Gi mes įgyjame dieviškojo gyvenimo mumyse padidinimą ir mūsų ryšių su Dievu sustiprinimą. “Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, — sako Išganytojas, — tas pasilieka manyje ir aš jame”. (Jn 6,57)

Taip suprastos ir pergyvenamos šv. Mišios, aišku, jau nėra antraeilis dienos ar savaitės epizodas; jos — aukščiausias aktas, nulemiąs visą mūsų gyvenimą; jos — centras, į kurį įjungiama mūsų vakarykštė veikla ir iš kurio išplaukia šviesa ir jėga mūsų šiandieninei veiklai; jos — židinys, iš kurio sklinda Kristaus spinduliai ir pašventina mūsų kasdieninius darbus pasaulyje, kuris pašauktas per Kristų grįžti pas Tėvą.

2. Priklausymas matomajai Bažnyčios bendmomenei

Mes matėme, kad Kristus regimu būdu tęsia savo gyvenimą ant žemės Bažnyčioje ir kad Jis davė Bažnyčiai galią mokyti, pašvęsti ir vesti jai priklausančius narius prie Dievo.

a) Šalia Bažnyčios nėra išganymo.

Priklausymas regimai Bažnyčiai yra vienintelis būdas priklausyti Kristui. Yra tik vienas Ganytojas: Kristus; yra tik viena avidė — Bažnyčia.

Kitais žodžiais: “Šalia Bažnyčios nėra išganymo”.

Tačiau būtina priminti, kad pagal Bažnyčios mintį, daug žmonių jai priklauso faktiškai, nors išoriniai ir formaliai jie nepareiškia jai savo priklausomumo.

Iš tiesų, Bažnyčia moko, kad Kristus gali duoti savo malonę ne tik per sakramentus; ar galima tvirtinti, pavyzdžiui, kad Dievas atsakė malonę pagoniui, kuris niekuomet nieko negirdėjo apie Kristų ir Bažnyčią, bet gyveno pilnai laikydamasis sąžinės nurodymų?

Bažnyčia — vienintelis išganymo laivas, šalia kurio kiekvienas žūsta, jei į jį neįeina. Tačiau, taip pat tenka pripažinti, kad tos aukos, kurios tikrai negalėjo pažinti religijos tiesų, neneša jokios atsakomybės prieš Dievą. O, be to, kas jaučiasi turįs teisę nustatyti to pažinimo ribas? (Popiežius Pijus IX, 1854 m.)

Paklusdami Dievui, stengdamiesi išpildyti Jo valią tokiame laipsnyje, kokiame jie ją pažįsta, tokie žmonės tuo pačiu faktiškai priklauso regimai Kristaus Bažnyčiai. Juose yra meilė visiems Dievo darbams, netgi jeigu jie nežino apie Kristaus atėjimą ant žemės, net jeigu jie žinodami apie Įsikūnijimą ir Atpirkimą, visgi nesuprato, jog Kristus įkūrė regimą Bažnyčią ir surinko savuosius po vieno Ganytojo lazda.

Tas nežinojimas gali būti toks, kad tie žmonės mano giną Kristų, puldami Bažnyčią; tad net kai kurie faktiškai įsijungė į tą pačią instituciją, kurią jie stengėsi sugriauti.

Bet yra faktas, kad Kristus pareiškė savo valią įkurdamas regimą Bažnyčią; Jis laikė, jog tai būtina, nes Bažnyčia aprūpina

— normaliose sąlygose — savo pašvęstuosius viskuo, kas tik reikalinga jų išganymui. “Nes Bažnyčia turi dideles galimybes reikiamai panaudoti gerą žmogaus valią; Bažnyčia pajėgia dieviškąjį gyvenimą žmogaus sieloje išvystyti plačiau ir greičiau; ji pajėgia geriau apsaugoti sielą nuo rimtų pavojų". (Sertillanžas, "Netikinčiųjų katekizmas”)

b) Aktyvaus paklusnumo dvasia.

“Šalia Bažnyčios nėra išganymo”, tai dar nereiškia, kad Bažnyčios viduje išganymas jau garantuotas. Neužtenka išoriniu būdu priklausyti Bažnyčiai, dalyvauti pamaldose, priimti sakramentus; neužtenka net pripažinti visas tikėjimo dogmas; reikia dar paklusti Bažnyčiai, kada ji nurodo vienokias ar kitokias elgesio taisykles.

Bet kokiam orkestre kiekvienas muzikantas turi paklusti dirigentui, netgi tada, jei jis nenorėtų sutikti su tokiu kūrinio išpildymu. Jeigu kiekvienas pradėtų groti tokiame ritme koks jam patinka, tada gautųsi ne simfonija, o kakofonijai Tas, kuris nenori paklusti, gali išeiti.

Kiekvienas lakūnas eskadrilėje turi paklusti vadui, net jei jis pats ir nesutiktų su priimta atakai taktika.

Nors ir nebūdami neklaidingi, dirigentas ir eskadrilės vadas turi teisę reikalauti paklusnumo.

Taip yra ir su Bažnyčia, kuri yra organizuota bendruomenė: ji turi teisę reikalauti paklusnumo, netgi tada, kai jos sprendimas nėra pilnai apsaugotas nuo kai kurių suklydimų.

Tokiu būdu, tasai, kuris nori būti Bažnyčios nariu, turi jai paklusti; jeigu jis atsisako paklusnumo, jis turi palikti bendruomenę, atsisakyti nuo Bažnyčios.

Kitais žodžiais, neužtenka tikėti į tai, ką Bažnyčia moko, reikia dar paklusti tame, ko ji reikalauja. Tikėjimo dvasios neužtenka; reikia dar paklusnumo dvasios.

“Kas jūsų klauso, tas manęs klauso” (Lk 10,16), — sakė Kristus; apsiriboti tikėjimo tiesų priėmimu, nesiskaitant tuo metu su praktiškais Bažnyčios įsakymais, reiškia iškreipti Kristaus mintį.

c) Apaštalavimo dvasia.

Kaip savo kančios, taip ir savo tiesos skleidimo naštos Kristus nepanoro užsidėti vien ant savo pečių.

Kad “Linksmoji Naujiena” būtų perduodama kiekvienai kartai ir kiekvienai sielai, Jis kreipėsi į savo mokinius; Jis davė jiems uždavinį tęsti Jo mokslo skelbimą ir persunkti visą pasaulį dieviškuoju gyvenimu. Patys išsireiškimai, kuriuos Jis teikė apaštalams, parodo tą pašaukimą:

"Jūs pasaulio šviesa, jūs žemės druska, jūs raugas tešloje... ” (Mt 15,14; 5,13, 13,33).

Tokiu būdu, būti krikščioniu, reiškia būti apaštalu. Tikram Kristaus mokiniui įsakymas būti apaštalu yra ne funkcija, o pareiga. Pagal pačią savo esmę krikščionis — tai žmogus, skelbiąs Kristaus tiesą, ją “išpažįstąs” kaip ją išpažino pats Kristus: “Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą aš išpažinsiu savo danguje esančio Tėvo akivaizdoje ”. (Mt 10,12)

Ir ar gali būti kitaip, jei krikščionis dalyvauja paties Kristaus gyvenime, o Kristus juk ir trokšta, kad Jo gyvenimas skleistųsi ir augtų. “Aš atėjau ugnies siųsti į žemę ir ko gi norėčiau, jei ne kad kūrentųsi?” (Lk 12,49).

Ar gali krikščionis nedalyvauti tuose dideliuose Bažnyčios siekiuose, jei jie priklauso tai Bažnyčiai, kuri, būdama iš tiesų visuotinė, stengiasi visur paskleisti Kristaus karalystę?

Ir argi artimo meilės įsakymai taip pat neuždeda mums pareigos žmones vesti prie Kristaus?

Tokiu būdu, kiekvienas žmogus, gavęs malonę, tuo pačiu gauna įsakymą ją paskleisti, panašiai, kaip Velykų rytą žmogus, uždegęs savo žvakę, palenkia ją kaimynui, kad tas galėtų jos liepsna uždegti ir savąją. Sutvirtinimo sakramentas kaip tik turi tikslą įdiegti krikščioniui tą apaštalavimo dvasią.

Mes norime būti viena su Tavimi Tavo didžiajame išganymo darbe; štai garbės paslaptis — būti drauge su Tavimi garbės ir šlovės skleidėjais, visus atgręžti į Tavo amžinąją meilę. (Leonas Blua)

Krikščionis turi būti dinamiškas —jame turi būti kitus užkariaujanti jėga. Didysis šių dienų katalikų nusikaltimas tame, kad jie dar per daug dažnai esti statiški, tai yra, jie galvoja, jog užtenka išsaugoti tikėjimą, neišvystant jo, arba vien apginti jį, nejaučiant pareigos jį skleisti, taip pat paklusti Bažnyčiai, nejaučiant pareigos drauge su ja bendradarbiauti. (Ž. Lekleris, “Gyvenimas pagal įstatus”)

Krikščionis yra pašauktas, drauge su kitais Kristaus pasekėjais dalyvauti visuotiniame ir visokeriopame darbe, visa apimančiame darbe.

Mūsų dienomis "Katalikiškasis veikimas” (“Katalikiškas”, tai yra visuotinis — tokia tiksli to žodžio prasmė) reiškia labiau apibrėžtą veikimo formą, kurią reikia patikslinti.

Per paskutinį šimtmetį antikrikščioniška dvasia pamažu griauna visuotinį rūmą, kurį su didelėmis pastangomis Bažnyčia pastatė ant krikščioniškų pagrindų. Filosofinis ir politinis liberalizmas, abejingumas, dažniausiai slepiąs priešiškumą, atskyrimas Bažnyčios nuo valstybės ir kiti įvykiai sukrėtė krikščioniškąjį pasaulį. Po visą pasaulį paplito materializmo banga ir niekas neišsprūsta iš jo pragaištingo veikimo: nei asmuo, nei šeima, nei bendruomenė.

Kovai su blogiu ir atstatymui Kristaus teisių Bažnyčia turi stiprią, bet negausią, dvasiškiją; iš kitos pusės, kai kurie visuomeniniai sluoksniai pasirodo esą neprieinami tiesioginiam kunigo veikimui.

Todėl Bažnyčia kreipiasi į pasauliečius ir primena jiems jų apaštališką pašaukimą. Būdami ant abiejų pasaulių ribos — antgamtinio ir medžiaginio—jie labiau pajėgūs įnešti malonės pradą į žmogaus gyvenimo visumą įkūnyti dievišką žmogiškame ir viską atnaujinti Kristuje.

Natūralu, kad tame apaštališkame veikime, už kurį atsako visa Kristaus Bažnyčia, pasauliečiai turi betarpiškai priklausyti bažnytinei valdžiai, rasdami dvasiškijoje tą dvasinę paramą, kuri padėtų jiems gyventi ir veikti pagal tikrą Kristaus dvasią.

Tokiu būdu, “Katalikiškoji akcija”, kokia ji buvo sugalvota Popiežiaus Pijaus XI-jo, yra mobilizacija visų gerą valią turinčių pasauliečių, kurie patys organizuojasi į vieną, ir pilnai bei besąlygiškai priklausydami savo vyskupijos bažnytinei valdžiai, padeda jai nešti dievišką sėklą į žmonių gyvenimą.

Bažnyčioje nėra dviejų grupių, iš kurių viena — dvasiška

— būtų veikli, o kita — sudaryta ir pasauliečių masės, būtų pasyvi. Ne, kiekvienas Bažnyčios narys yra pašauktas būti aktyviu.

Norint būti krikščioniu, neužtenka būti įrašytam į metrikų knygą, reikia tarnauti Kristui visa savo būtybe, būti Jo kariu arba, jei galima taip išsireikšti, Jo “aktyvistu”.

O dėl to Kristaus gyvenimas, Jo mokslas ir Bažnyčios mokslas turi persunkti mūsų kūną ir kraują, mūsų protą ir valią.

Reikia būti Kristui ištikimu, su meile ir besąlyginiai ištikimu.

Tik taip gali būti sukurtas idealus žmogaus tipas, kuriuo jis turi būti pagal Dievo planą.

Tik taip galima išgelbėti ir pilnai išvystyti žmonijos gerovei visas žmogiškąsias vertybes.

Užbaigos žodis.

Mes trumpai kalbėjome. Tegu pats skaitytojas padaro išvadas.

Gyvenimo problema jaudina kiekvieną mąstantį žmogų. Pradžioje šio dėstymo mes pastatėme sau tikslą: mūsų siūlomas sprendimas turi atsižvelgti į visus realybės aspektus ir tikti kiekvienam žmogui visose aplinkybėse.

Ir iš tiesų, susumavus visa, kas iki šiol buvo sakyta, negalima nesutikti, kad bažnytinis klausimo išsprendimas nuostabiu būdu suderina pačiuose pagrinduose, atrodytų, prieštaraujančius elementus:

Gyvenimą ir mirtį, kūną ir sielą, mokslą ir tikėjimą, nuodėmę ir šventumą, maldą ir veiklą, malonę ir laisvę, sveikatą ir kančią, jausmus ir protą, žmogišką ir dievišką, iniciatyvą ir paklusnumą, teisumą ir atleidimą, laikiną ir amžiną, savimeilę ir išsižadėjimą, nuosavą ir bendrą, asmeninį ir visuomeninį.

Toks mokslas gali kilti tik iš Dievo. Kaip džiugu patirti, Jog katalikų religija apima mus pilnai ir, nesudarydama mumyse jokio dvilypumo, nevaržydama mūsų natūralių ir teisėtų siekių, o priešingai, paskatindama ir suderindama juos, kviečia mus, su visu pilnumu mūsų gyvybinių jėgų, bendradarbiauti su Kūrėju ir Atpirkėju.

Kaip džiugu patirti, kad katalikiškasis tikėjimas, teikdamas daug vietos žmogaus asmenybei, nepadaro mūsų egoistais, nes primena mums, kad pasiaukojime yra mūsų žemiškosios misijos esmė ir mūsų dvasinio subrendimo metas.

Argi neaišku, kad nė viena iš šių dienų teorijų — daug kuo sveikų ir teigiamų — neišsprendžia gyvenimo problemos taip tobulai ir išsamiai?

Kaip puikus būtų pasaulis, jei visi tiesos iešką žmonės priimtų Kristaus ir Bažnyčios mokslą.

Bet reikia pripažinti, kad katalikų Bažnyčia turi daug priešų. Negalima abejoti kai kurių iš jų nuoširdumu. Iš kur kyla tas priešiškumas?

Jis paaiškinamas kartais nepakankamai aiškiu katalikų mokslo žinojimu. Gal būt šis mano darbas padės kai kuriems iš Bažnyčios priešų arčiau susipažinti su tuo mokslu ir pamilti jį įkvėpusį Kristų.

Bet daugelį atstumia nuo Bažnyčios patys katalikai, kurių religinė ignorancija ir blogas gyvenimo būdas uždengia tikrąjį krikščionybės veidą.

Todėl, užbaigę šią knygą, skaitytojai — krikščionys turi priimti tvirtą sprendimą eiti Kristaus įstatymų ir Bažnyčios mokslo keliu, rodant pavyzdį kitiems.

Tenka apgailestauti, kad daugelis krikščionių, stebėdami dabartį ir žvelgdami į ateitį, nusimena, praranda gyvenimo džiaugsmą, tampa netinkamais darbui, maldai, netgi mąstymui. Galima pagalvoti, kad tamsius laikus žmonija pergyvena pirmą kartą!

Bet Bažnyčia jau nuo seno priprato prie bandymų. Užtenka prisiminti krikščionių persekiojimą pirmaisiais amžiais, barbarų antplūdį, dažnus kivirčus ir karus viduramžiais, atskalas ir, pagaliau, prancūzų revoliuciją.

Atsisakykime kartą ir visam laikui nuo svajonių apie visuotinės gerovės pasaulį, apie pasaulį, nežinantį brolžudiškos kovos.

Argi Dievą neigianti visuomenė gali sukelti ką nors kitą, išskyrus neapykantą ir neviltį?!

Bet pasitikdami ateitį, kuri taip pat tamsi kaip ir praeitis, ar turime teisę apsiriboti vien bevaisėmis raudomis?

Anaiptol ne! Žinodami Viešpaties valią, stengsimės skleisti aplink save Jo šviesą ir Jo taiką, prisimindami šv. Rašto žodžius: “Būkite visada pasiryžę pasiteisinti kiekvienam reikalaujančiam iš jūsų atsakymo apie tą viltį, kuri yra jumyse, tačiau su romumu ir baime”. (1 Petro 3, 15-16)

TURINYS

I

GYVENIMO PROBLEMOS SPRENDIMAS

A.    IŠKELIAMAS KLAUSIMAS .............................................5

    I    skyrius. Gyvenimo mįslės..................................................5

        1.    Kam gyvenu? ..................................................................5
            2.   Kam mirštu? ....................................................................6
            3.    Kam kenčiu? ...................................................................9
            4.    Kam darau pikta? ........................................................11

    II    skyrius. Žmonių požiūriai į gyvenimo problemą........13

        1.    Apie tą klausimą visai negalvojantieji.......................13
                a)    To priežastis — blogas auklėjimas..........................13
                b)    Lengvabūdiškumas..................................................13
                c)    Pareigų baimė. ..........................................................15
                d)    Medžiaginiai rūpesčiai............................................16

            2.    Ieškantieji, bet nerandantieji.....................................16
                3.    Ieškantieji tiesos ir tvirtinantieji, jog ją rado..........17
                4.    Kriterijus, padedąs teisingai išspręsti klausimą......18
                5.    Mūsų tikslas................................................................19

    III    skyrius. Pagrindinis sielos nusiteikimas........................21

        1.    Ieškant tiesos...................................................................21
            2.    Sekti tiesa........................................................................21

B.    ŽMOGIŠKOSIOS DRAMOS FONAS ..............................23

    I    skyrius. Milžiniški dydžiai...............................................24

    II    skyrius. Mažieji dydžiai..................................................27

    III    skyrius. Gamtos stebuklų gama....................................28

    IV    skyrius. Naujas sielos nusiteikimas..............................29

        1.    Sugebėjimas žavėtis.......................................................29
            2.    Paslapčių priėmimas.....................................................30

            a)  Mokslininkai tiksliai apriboja savo ieškojimo plotą.30
                b) Mokslininkai taip pat pripažįsta, kad jų aiškinimai
                    turi tik hipotetinį charakterį ........................................31

                c)  Paslaptys auga mokslo progreso laipsniu .................31

        3.    Būk imlus .......................................................................33

C.    DRAMOJE VEIKIANTIEJI ASMENYS ...........................35

    I    skyrius. Žmogus ................................................................35

    II    skyrius. Dievas..................................................................37

        1. Dievo buvimas .................................................................37

            a) Ką sako protas .............................................................37
                b) Ką sako mokslininkai ................................................40
                c)  Ką sako krikščionybė ................................................41
                d) Ką sako atsitiktinumo teorijos šalininkai ................43
                e)  Ką sako ateistai .........................................................45

        2. Dievo prigimtis...............................................................47

    III skyrius. Santykiai tarp Dievo ir žmogaus ...................49

        1. Mes trokštame Dievo įsikišimo ...................................49
                a)    Mes trokštame didesnio aiškumo .......................49
                b)    Mes trokštame didesnio artimumo .....................49

        2. Ar gali Dievas įeiti į mūsų gyvenimą .........................50
                a) Ar gali Dievas bendrauti su manimi .....................50
                b) Ar mes turime teisę iš anksto tai neigti ..................51
                c)  Ar iš tikrųjų — taip ar ne—Dievas kalbėjo žmonijai? 52

II

NUO PASAULIO SUTVĖRIMO IKI KRISTAUS.
Krikščioniškojo atsakymo pagrindiniai bruožai.

Žmogiškosios dramos penki aktai ..........................................57

PIRMASIS AKTAS: KŪRĖJO DARBAS ....................................60

    I    skyrius. Tvėrimo supratimas............................................61

    II    skyrius. Materialinio pasaulio kilmė............................62
            1.  Mokslo duomenys..........................................................63
            2.  Tikėjimo duomenys .......................................................64
            3.   Pasaulio sukūrimas pagal Bibliją ..............................66

    III    skyrius. Gyvybės kilmė iki žmogaus .........................71

        1. Gyvybės kilmė.................................................................71
                a)    Mokslo duomenys ..................................................71
                b)    Tikėjimo duomenys ................................................71

        2. Rūšių kilmė iki žmogaus ...............................................72
                a)  Mokslo duomenys .....................................................72
                b)  Tikėjimo duomenys ..................................................73

    IV    skyrius. Žmogaus kilmė ..............................................74

        1. Mokslo duomenys...........................................................75
            2. Tikėjimo duomenys .......................................................76
            3. Biblijos pasakojimas .....................................................77

    V    skyrius. Žmogaus pašaukimas .....................................78

        1. Dievą pažinti ..................................................................79
            2. Dievą mylėti ...................................................................79
            3. Dievui tarnauti...............................................................79
            4. Tarnauti pačiam sau .....................................................82
            5. Tarnauti kitiems ............................................................83
            6. Tarnauti laisvai .............................................................86

    VI    skyrius. Žmogaus prigimtis .........................................88

        1.  Mūsų originalumas........................................................88
            2.  Mūsų perėmimas............................................................90
                a)    Iš materialinio pasaulio ..........................................91
                b)    Iš dvasinio pasaulio ................................................92
            3.    Apie kai kurias mūsų būtybės įgimtas savybes ........94
                a)    ...nežinojimas ...........................................................94
                b)    ...kančia.....................................................................94
                c)    ...mirtis ......................................................................95
                d)    ...dvasios ir kūno kova ............................................96

    VII    skyrius. Prigimtiniai įstatymai ....................................98

        1.    Fiziniai-cheminiai dėsniai............................................99
                a)    Mokslo atradimai......................................................99
                b)    Stebuklas ...................................................................99
            2.    Prigimtiniai žmogaus įstatymai................................101
                a)    Sąžinė........................................................................102
                b)    Dievo įstatymai .......................................................103

    VIII    skyrius. Prigimtinės žmonių bendruomenės .........103

        1.    Šeima ............................................................................103
            2.    Valstybė.........................................................................104

ANTRASIS AKTAS: KVIETIMAS Į AUKŠTESNĮ
GYVENIMĄ ...................................................................................104

    1.    Dievo malonė .................................................................105
        2.    Papildomos malonės dovanos .....................................106
          3.    Sukurta harmonija ........................................................107
          4.    Kaltės galimybė ..............................................................108
          5.    Gėrio ir blogio pažinimo medis.....................................108
          6.    Humanizmas ir antgamtinis pradas ............................109
        7.    Malonės perdavimas .....................................................109

TREČIASIS AKTAS: GIMTOJI NUODĖMĖ ........................110

    1.    Nuodėmės pramatymas...................................................110
        2.    Adomo nuodėmė ..............................................................111
        3.    Biblijos pasakojimas .......................................................112
        4.    Adomo sulauktos pasėkos ..............................................112
            a)    nutraukimas santykių su Dievu..................................113
            b)    sutrikimas santykių su išoriniu pasauliu ..................113
            c)    praradimas pusiausvyros savyje ................................114

    5.    Dieviškojo plano išsaugojimas .......................................115
        6.    Gimtosios nuodėmės ir Jos pasėkų perdavimas .............116

III

NUO KRISTAUS IKI MŪSŲ LAIKŲ

A. ATPIRKIMAS ........................................................................119

    Įvadas ........................................................................................119

    I    skyrius. Švenč. Trejybė .....................................................123

        1. Prigimtis ir asmuo ............................................................123
            2.    Amžinasis Dievo veikimas ...........................................124
            3.    Paslapties pareiškimas..................................................125
            4.    Tikėjimo apšviestas protas...........................................125
                a)    Dievas tobulai pažįsta save patį ..............................126
                b)    Dievas tobulai myli save patį ..................................127
                c)    Dėl ko mums apreikšta toji paslaptis........................127

    II    skyrius. Istorinis Kristus ...................................................128

        1. Pagonių ir žydų liudijimai ..............................................128
            2. Krikščioniški šaltiniai ......................................................130
                a)  Žodinė Evangelija ........................................................131
                b)  Rašytinės Evengelijos ..................................................132
                c)  Istorinė padėtis ..............................................................133

    III    skyrius. įsikūnijimo paslaptis ........................................134

        1. Paslaptis ..............................................................................135
            2.  Tikras Dievas .....................................................................137
            3.  Tikras Žmogus ...................................................................137
            4.  Įsikūnijimas — to dieviškojo plano tobulas vykdymas  140
                a)    Dieviškasis planas........................................................140
                b)    Raboni............................................................................141

    IV    skyrius. Centrinis atpirkimo aktas ..................................141

        1.    Auka ..................................................................................143
            2.    Žydų Velykos ....................................................................144
            3.    Kristaus auka ....................................................................145
            4.    Laiminga kaltė ..................................................................146

    V    skyrius. Kristaus prisikėlimas, amžinosios Velykos .......147

        Mūsų tikėjimo į Kristų protingas pagrindas
            (V. Solovjovo laiškas L.N. Tolstojui)......................................152

    VI    skyrius. Angelai ...................................................................157

        1. Gerieji angelai........................................................................157
            2. Blogieji angelai......................................................................162

    VII    skyrius. Mergelė Marija ....................................................168

        1.    Kodėl Dievas skyrė Švč. Marijai išganymo darbe
                ypatingą vietą? ....................................................................168
            2.    Ką Kristus gavo iš savo Motinos ....................................169
            3.    Ką Dievo Motina gavo iš savo Sūnaus ..........................170

    VIII    skyrius. Naujos perspektyvos ........................................171

        1.    Meilė Dievui .......................................................................171
            2.    Dieviškoji Tėvo karalystė ................................................172
            3.    Pagrindinis karalystės įstatymas ....................................175

B. KRISTAUS BUVIMO ANT ŽEMĖS TĄSA ............................176

    I    skyrius. Nematomoji Bažnyčios realybė ............................176

        1.    Malonė ...............................................................................177
            2.    Mistinis kūnas ....................................................................179
            3.    Vynmedis .............................................................................180

    II    skyrius. Regimasis Bažnyčios pasireiškimas......................182

        1.    Uždavinys nukreipti žmogų į Dievą ................................183
                a)    Valdžios būtinumas .......................................................183
                b)    Popiežius .........................................................................184
                c)    Vyskupai .........................................................................185
                d)    Kunigai............................................................................185
                e)    Ištikimieji ........................................................................185
            2.    Uždavinys mokyti žmoniją ..............................................186
                a)    Ką liečia tas uždavinys...................................................186
                b)    Ko turi mokyti Bažnyčia ................................................187
                c)    Ar gali Bažnyčia savo mokyme suklysti .......................189
                d)    Neklaidingumo supratimas ...........................................189
            3.    Uždavinys pašvęsti žmoniją ..............................................190
                a)    Dalyvavimas Kristaus aukoje .........................................191
                b)    Sakramentai (1—Švč. Sakramentas, 2—Krikštas,
                    3—Ligonių patepimas, 4—Atgaila, 5—Sutvirtinimas,
                     6—Moterystė, 7—Kunigystė) ............................................192
                c)    Sakramentų teikėjai (vyskupai, kunigai, pasauliečiai) .194
            4.    Bažnyčios šventumas ..........................................................195
            5.    Bažnyčios vienumas ir visuotinumas ................................196

    III    skyrius. Kristaus buvimo ant žemės bruožai .....................201

        1. Tęsiamas Kristaus darbas ......................................................202
            2. Tęsiama Kristaus kaip Sūnaus meilė ....................................203
            3. Tęsiama Kristaus kančia .......................................................204
            4. Tęsiasi Kristaus mirtis ............................................................208
            5. Tęsiasi prisikėlimas.................................................................209
            6.  Prisikėlimas iš materialinio pasaulio ..................................210

    Žmogus pagal Dievo planą ..........................................................210

        1.  Bažnyčia turi teisę kištis į pasaulietišką gyvenimą .........211
            2.  Bažnyčia neįpareigota nustatyti pasaulio tvarką.............212
            3. Nereikia Bažnyčios maišyti su jos atstovais ......................213

C. BAŽNYČIA PASAULYJE ............................................................214

    I    skyrius. Bažnyčia ir žmogaus asmuo .....................................214

        1.    Žmogaus asmens vertė .........................................................214
                a)   Žmonių giminė ..................................................................214
                b)   Rasė......................................................................................215
                c)   Nacija ...................................................................................215
                d)  Bažnyčios požiūris ..............................................................215
            2.    Žmogiškosios asmenybės pašaukimas ................................217
            3.    Žmogiškosios asmenybės paruošimas ................................218
                a)    Tapti žmogumi ..................................................................218
                    aa) Progreso įstatymas .........................................................218
                    bb) Harmonijos įstatymas ....................................................219
                    cc) Aukos įstatymas ..............................................................220
                b)    Krikščioniškasis humanizmas ..........................................221

    II    skyrius. Bažnyčia ir žmogaus kūnas........................................222

        1.    Bažnyčios dogmos ir žmogaus kūnas ..................................222
                a)    Sutvėrimo dogma ...............................................................222
                b)    Gimtosios nuodėmės dogma .............................................223
                c)    Įsikūnijimo dogma ..............................................................224
                d)    Atpirkimo dogma ..............................................................224
                e)    Prisikėlimo dogma .............................................................225
                f)    Žengimo į dangų dogma ....................................................226
                g)    Eucharistijos dogma............................................................226
                h)    Visų prisikėlimo dogma .....................................................226
                i)    Antgamtinio gyvenimo dogma............................................227
            2.    Bažnytinė liturgika ir mūsų kūnas ........................................228
                a)    Dieviškoji liturgija ...............................................................229
                b)    Sakramentai .........................................................................229
                c)    Bažnytinės šventės ...............................................................230
                d)    Laidotuvių apeigos .............................................................230
                e)    Paveikslų garbinimas...........................................................231
                f)    Relikvijų garbinimas ............................................................232
            3.    Bažnytinė moralė ir mūsų kūnas ............................................232
                a)    Gyvenimo pradžioje .............................................................233
                b)    Gyvenimo eigoje....................................................................233
                c)    Gyvenimo pabaigoje .............................................................234
            4.    Bažnyčia ir fizinė kultūra ........................................................235

    III    skyrius. Bažnyčia ir grožio pajautimas ....................................239

        1.  Bendra direktyva ........................................................................239
            2.  Požiūris į grožį ............................................................................239
            3.  Gražusis Dievo pasaulis .............................................................240
            4.  Bažnytinė malda .........................................................................240
            5.  Žmonių meninė kūryba ...............................................................242
            6.  Bažnyčios požiūris į žmogaus sukurtąjį meną ........................243
            7.  Jausmų pavojingumas ...............................................................244
            8.  Meno pavojingumas....................................................................245

    IV    skyrius. Bažnyčia ir žmogaus širdis .........................................247

        1.  Draugystė ....................................................................................247
                a)    Kristaus pavyzdys.................................................................247
                b)    Ką Bažnyčia įneša į draugystę ............................................248
                c)    Ką Bažnyčia pataria ..............................................................248
            2.  Meilė..............................................................................................249
                a)    Moteris ...................................................................................249
                b)    Jungtuvės ...............................................................................250
                c)    Kūdikis ...................................................................................251

    V  skyrius. Bažnyčia ir žmogaus protas ...........................................252

        1.    Bažnyčios įnašas į proto sritį .................................................252
            2.    Bažnyčios įnašas į mokslo sritį ..............................................255
                a)    Pasaulietiško mokslo platintoja ..........................................256
                b)    Pasaulietiško mokslo išvystytoja.........................................257
            3.    Mokslas ir tikėjimas.................................................................260

    VI    skyrius. Vientisa asmenybė ......................................................261

        1.    Įsijungimas į Kristaus mistinį kūną ........................................262
                a)    Tikroji realybė .......................................................................262
                b)    Dvasinis gyvenimas .............................................................263
                c)    Pasaulis — tai vidinio gyvenimo skliautai .........................264
                d) Įprastiniai užsiėmimai—tai vidinio gyvenimo įrankiai ..... 265
                e)    Liturgija — tai vidinio gyvenimo židinys ..........................266
            2.    Priklausymas matomajai Bažnyčios bendruomenei .............266
                a)    Šalia Bažnyčios nėra išganymo ...........................................267
                b)    Aktyvaus paklusnumo dvasia..............................................267
                c)    Apaštalavimo dvasia ............................................................268

    Užbaigos žodis ......................................................................................271

Lellote

GYVENIMO PROBLEMOS SPRENDIMAS

Pasirašyta spaudai 1990 II 21. SL 259. Formatas 60 x 90/18. Popierius ofsetinis Nr. 1.
Ofsetinė spauda. 17,5 sąl. sp. 1., 16.5 apsk. leid. I. Tlr. 75 000 egi.
Užsakymas 1401. Leld. Nr. 12143. Kaina 3 rb 50 kp
„Šviesos" l-kla, 233000 Kaunas. Vytauto pr. 25
Spausdino .Aušros" sp., 233000 Kaunas, Vytauto pr. 23

MBBK 2 Le 164

Fotografuotinis Lietuvių Sielovados (Vyk. T. A. Baltakio, O.F.M.) Tarybos ir knygų leidyklos "Foyer Oriental Chrétien a. s. b. l." Editions "Vie Avec Dieu" 206, Aenue de la Couronne, 1050 Bruxelles, Belgique leidinys.

Trečiasis fotografuotinis leidimas (Antrasis leidimas — 1990 m.)

Lellote

Le 164 Gyvenimo problemos sprendimas.— (3-iasis fotografuot. leid.).— K.: Šviesa, 1990.— 280 p. ISBN 5-430-01239-4

Knyga Lietuvoje pasirodė stingulio metais. Išversta į lietuvių kalbą ir perrašyta rašomosiomis mašinėlėmis, buvo platinama tarp tikinčiųjų ir pasiekdavo tik nedidelę jų dalį.

Skiriama jaunimui, ieškančiam gyveninio prasmės ir norinčiam susipažinti su krikščioniškos (katalikiškos) pasaulėžiūros pagrindais. Parašyta gyvu stiliumi ir lengvai skaitoma. Ji bus labai naudinga visiems, norintiems pagilinti savo religines žinias. Taip pat ją bus galima naudoti kaip tikybos vadovėlį aukštesniųjų klasių mokiniams ir studentams.

 0403000000—110
L------------------------Prot Nr. 3—90        
  MBBK 2
       M853(10)—91

ISBN 5-430-01239-4

Design by Joomla