Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

III

NUO KRISTAUS IKI MŪSŲ LAIKŲ

A. ATPIRKIMAS

Įvadas.

Dieviškasis sprendimas nepakeičiamas.

Po gimtosios nuodėmės žmonija, kaip mes matėme, liko pašaukta į antgamtinį gyvenimą, bet jį prarado galimumą atsakyti į tą pašaukimą.

Tiktai pats Dievas gali grąžinti žmonėms savo draugystę; susitaikymo iniciatyva gali priklausyti tiktai Jam.

Krikščionybė moko, kad Dievas parodė tą iniciatyvą, nes Jis

— pati Meilė.

Kai tik gimtoji nuodėmė buvo padaryta, tą patį momentą, kada Dievo bausmė tapo nebeišvengiama, Dievas žmonijai užtikrino, jog ateityje bus dovanota.

Iš tikrųjų, teologai visada įžiūrėjo būsimo Išganytojo pažadą tuose žodžiuose, kuriais Dievas kreipėsi į blogį simbolizuojančią gyvatę: “Padarysiu neprietelystę tarp tavęs ir moteriškės, tarp tavo ainijos ir jos ainijos, ji sutrins tavo galvą”.

Tai nurodymas į Kristų, kuris, kilęs per Mergelę Mariją iš žmonių giminės, nugalės nuodėmę.

Ir mes matome, kad žmonija iš kartos į kartą drauge su pirmojo nusikaltimo prisiminimu neša savyje miglotą, bet nepalaužiamą viltį.

Atpirkimo pažadas ne sykį buvo Dievo pakartotas per patrijarchus ir pranašus.

Vieno dieviško žodžio, vieno Jo palankaus ženklo užtektų, kad mes pajustume, jog mums atleista.

Faktiškai Dievas, pagal krikščionišką mokslą, nusprendė tai padaryti kitaip. Jis panoro išrinkti tokią priemonę, kokios žmogus negalėjo net įsivaizduoti:

gražinti žmonėms dieviškąjį gyvenimą per Jėzaus Kristaus, tikrojo Dievo ir tikrojo žmogaus įsikūnijimą, kančią ir mirtį. Dievas tarsi nusprendė:

“Aš viską padariau, kad išaukštinčiau žmogų iki savęs ir tuo aprūpinčiau jį laime žemėje ir amžinybėje”.

“Jis nusigręžė nuo manęs”.

“Aš vėl naujai meilę pareiškiu: jeigu jis nepanoro pakilti iki manęs, tai aš nusileisiu iki jo ir pasidarysiu jam panašiu”.

“Aš norėjau jį sudievinti, bet jis atmetė mano pasiūlymą. Aš pasidariau žmogumi — vargšu, pažemintu, kenčiančiu, kad jis matytų, jog Aš — Meilė. Gal būt, tada jis mane pamils, gal būt, supras, kad tik manyje jis gali rasti savo žemiškąją ir amžinąją laimę”.

Kad susivienytų su įsūnytais vaikais, Dievas paaukojo dėl to patį amžinąjį savo Sūnų. Iš Kristaus, to įsikūnijusio Žodžio, Jis padarė tarpinę grandį, tiltą ir tarpininką, turintį abi prigimtis, suvienijęs pradžioje juos su savimi, o paskui pagal brolišką solidarumą ir visuose mumyse. Sv. Atanazijaus ir šv. Augustino žodžiais tariant — Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų Dievu. (Sertillanžas, “Kas tai yra katalikybė”)

Suprantama, kad toks nuostabus sprendimas pradžioje mus veda į skepticizmą.

Visos kitos religijos paslaptys, atrodo, galimos: jos tik savo paskirtimi viršija tas natūralias paslaptis, kurios mus supa.

O ši dieviškoji paslaptis, atrodo, prašoka visas sveiko proto ribas, paslaptis Dievo, tapusio žmogum, kankinto Jo sutvertų būtybių, numirusio ant kryžiaus, kaip piktadario; be to, žinant, kad šis aukščiausios meilės aktas daugeliui bus ne tik bevaisis, bet taps pajuokos objektu.

Suprantama, kad jau apaštalo Povilo pirmieji laiškai, skelbią naują religiją, sukėlė nepasitenkinimą: argi galima įtraukti Dievą į mūsų silpnumus ir mūsų vargus, nužeminti Jį iki tokio laipsnio, kad Jis pats kūrinių rankose tampa net žaislu?...

Nes iš Dievo einanti paikybė yra išmintingesnė už žmones ir iš Dievo einanti silpnybė stipresnė už žmones. (I Kor 1,25)

Bet, laimei, dieviškoji tiesa — ne mūsų tiesa.

Jeigu mūsų supratimas apie meilę būtų teisingesnis, jeigu mes nebūtume nuvertinę to žodžio ir paties dalyko, mums, tikriausiai, būtų buvę lengviau suprasti dieviškąjį planą. Bet, gal būt, ir mums teko matyti, iki ko gali nueiti žmogiškoji meilė.

Gal būt, mes pavyzdžiui, sutikome kada nors tokią merginą, kuri, apdovanota visomis fizinėmis ir moralinėmis savybėmis laimingoms jungtuvėms, o tačiau paaukoja visa, kad pasišvęstų sergančios motinos slaugymui.

Arba, gal mes matėme motiną, apsupančią savo rūpesčiu vieną iš savo vaikų, kurs gamtos nuskriaustas, paraližuotas ar idiotas. Metai iš metų ji baimingai budi pasilenkusi prie sūnaus patalo, niekada nesulaukdama nei atlyginančios šypsenos, nei padėkos žodžio.

Jai, tai motinai, pataria patalpinti ligotą vaiką į specialią įstaigą, kad daugiau galėtų užsiimti kitais, sveikais vaikais.

Bet ji atsisako.

Ją stengiasi perkalbėti, įrodinėdami, kad jos laukia ir kitos pareigos, ir, kad toji nelaimingoji būtybė, kuriai ji skiria savo rūpestį, dargi nepastebės, jei jį ims prižiūrėti svetimas žmogus.

Ji atkerta, kad nesupranta tokių samprotavimų, kad ji — motina to vaiko ir, kad tuo klausimas išspręstas...

Kad tokia meilė būtų sukurtose būtybėse, argi nereikia, kad pats Kūrėjas būtų aukščiausia meilė?

Tuo pačiu Dievas mums primena:

perdaug nesvarstyti Jo sprendimo “keistumo” arba to sprendimo dėl daugelio nevaisingumo.

Jis Meilė, ir klausimas tuo išspręstas.

Evangelija skelbia: “Nes Dievas taip mylėjo pasaulį, kad davė savo viengimusįjį sūnų, kad kiekvienas, kuris tiki Jį, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą”. (Jn 13,16)

Ir dar: “Tame yra meilė, ne kad mes mylime Dievą, bet kad Jis pirmas mus mylėjo ir siuntė savo Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes”. (1 Jn 4,10)

Ir vėl: “Niekas neturi didesnės meilės, kaip ta, kad kas guldo savo gyvybę už savo prietelius”. (Jn 15, 13)

O Senajame Testamente: “Argi gali moteriškė užmiršti savo kūdikį? Bet, jei ji užmirštų, aš tačiau neužmiršiu tavęs. Štai aš įrašiau tave ant savo rankų... Nebijok, nes aš atpirkau tave, pavadinau tave savuoju vardu; tu mano... Aš, Viešpats ir nėra kito Išganytojo, išskyrus mane ... Panaikinsiu tavo beteisiškumą, kaip rūką, ir tavo nuodėmes, kaip debesis; kreipkis į mane, nes aš atpirkau tave” (Iz. 49, 15).

Visas pikto puslaptis, visą tamsą sielos gelmėse, visą visų amžių netiesos gausumą, visus blogio produktus, pagamintus tame fabrike, kuriuo yra pasaulis, — visa tai matė Kristus, . Bet Jis neatsitraukė siaube prieš savo uždavinį. Jis matė, kas tai krikščionis ir kas tai, įžeidžiąs jį latras, bet Jis nenusigręžė su pasibiaurėjimu nuo tų įžeidimų ar nuo pagarbos. Jis matė mus visus... Ir sakė: "Ramybė jums...” Kiekvienas, įsižiūrėjęs į tą paslaptį, bus sukrėstas ir atsipeikėjęs iš savo sumišimo vien tam, kad visoje pilnumoje gėrėtųsi tuo beribiu gailestingumu, ta dovanojimo beprotybe ir tuo gerumu, kuris žmonijos atžvilgiu turėjo ir giliausią įžvalgumą ir didžiausią meilę. (Sertillanlas, “Jėzus")

Kas dedasi dieviškoje Širdyje, Kristus davė suprasti palyginimo apie Sūnų palaidūną ir dar Gerojo Ganytojo pavyzdyje.

Ir evangelistas Jonas visai aiškiai nurodo, kad tikėjimas į tą begalinę dievišką meilę ir yra tas skiriamasis tikrųjų Kristaus mokinių ženklas. "Mes pažinome ir įtikėjome meilei, kuria Dievas mus myli”. (1 Jn 4, 16)

Bet prisipažįstame, kad mums nelengva pažinti Dievo kelius, nes mes patys esame egoistai, užsidarę patys savyje;

mums sunku nesvyruojant atsiduoti tai meilės srovei, kuri išplaukia iš Dievo, perbėga per visus kūrinius, ir turi galų gale, jei mes patys tam nekliudysime, mus prinešti prie Dievo.

Tai toks vienintelis mūsų uždavinys: tikėti į meilę ir mylėti. Laisvė mums yra duota tik dėl to.

Katalikų tikėjimas — kraujas mano gyslose: jei jo tekėjimas manyje liautųsi, aš negalėčiau save laikyti egzistuojančiu, ir aš negaliu žiūrėti į žmones kitaip, kaip dviejų faktų šviesoje, į ką suvedama ir visa kita: nupuolimo ir atpirkimo. (Emilis Bondonas, “Trys miesto šventieji”. Įvadas)

Žmonijos evoliucijos dramą, vedančią per dvejones, ašaras ir kraują — taip, mes galime ją priimti, jeigu visa tai veda prie Dievo — žmogaus kančia turėjo vienintelį tikslą, būtent, grąžinti jį atgal Tėvo dešinėje o kartu su juo ten nuvesti ir visą atpirktąją žmoniją.

Mes žinome, kad daugiau nėra sprendimų, išskyrus krikščioniškąjį, tokių sprendimų,- kurie būtų priimtini protui ir širdžiai.

(R. Grusse, "istorijos balansas”, 1946)

I skyrius. Švenčiausioji Trejybė.

Nagrinėjant atpirkimą, mūsų dėmesiui peršasi daug temų. Prie kai kurių iš jų sustosime; visų pirma prie Švč. Trejybės paslapties, prisimindami tai, kad Bažnyčia Kristuje mato antrąjį asmenį.

Dievas, skelbia Bažnyčia, yra vienas savo esmėje, bet kartu trijuose asmenyse, iš jų antrasis asmuo įsikūnijo, kad išdildytų žmonių nuodėmes.

Visų pirma, prisiminsime, kad Bažnyčia nesako, jog trys asmenys sudaro vieną asmenį — tai būtų absurdas: Bažnyčia skelbia, Jog vienintelė dieviškoji prigimtis priklauso visiems trims asmenims.

1. Prigimtis ir asmuo.

Kiekvienos būtybės prigimtis sudaro jos faktiškąjį pirminę pagrindą; joje yra veiksmo šaltinis ir, kada tai galima, reakcija į kitų būtybių veikimą.

Dievas nesikeičia, todėl jokia kita būtybė negali į jį veikti. To pasėkoje jo prigimtis yra išimtinai veikimo pradžia. *

*Dievui nieko negalima padaryti, bet galima Jį paveikti — meile į Meilę.

Asmuo — asmenybė yra protinga būtybė, turinti tam tikrą prigimtį, kaip savo veiklos pirmapradį pagrindą ir ji skiriasi nuo kitų asmenų, turinčių tą pačią prigimtį tuo, kad ji turi tą kraštutiniu atveju bent vieną elementą, nepakeičiamai priklausantį tiktai jai.

Pavyzdžiui, visi žmonės turi žmogiškąją prigimtį, bet jie joje dalyvauja skirtingu būdu. Visuma elementų, padarančių tai, kad tas žmogus yra kaip tik tuo žmogumi, o ne kitu, tai, kas sudaro jo autonomiškumą, jo “Aš”, yra žmogaus asmenybė. Kiekvienas žmogus turi jam charakteringą sielą, kūną, savybes; tuo jis skiriasi nuo kitų žmonių. Jis turi savo ypatingą egzistavimą ir jis vienas neša atsakomybę už savo veiksmus.

To asmens — asmenybės supratimo pritaikymas būtybei, kuri yra ne žmogus, o Dievas, gali būti padarytas tik analogiškai. Kalbėdami apie dieviškumą žmogiškais žodžiais, mes visada patenkame į pavojų sumaišyti absoliutų su sąlyginiu. Dievas pripažįsta, prileidžia, kad mes kalbėtume apie Jį išvedant analogiją iš mums pažįstamų daiktų; bet atsargumas būtinas.

Krikščionybė mums atidengia, kad dieviškoje prigimtyje, sudarančioje Jo veiksmingumo pradžią, egzistuoja trys asmenys, turį dieviškosios prigimties pilnumą ir tuo pačiu turintieji kiekvienas kažką savo, “asmeniško”, kitiems neperteikiamo ir išskiriančio jį iš kitų.

Tai Švč. Trejybės paslaptis, trijų Asmenų paslaptis, asmenų, kurie realiai egzistuoja vienoje vienintelėje dieviškoje prigimtyje.

Žodis Trejybė (trinus — trinitas) ir buvo sudarytas kaip tik dėl to, kad kartu išreikštų “Vieno” ir “trijų” supratimą.

2. Amžinasis Dievo veikimas.

Kaip mes jau sakėme, protas gali įrodyti, jog egzistuoja Dievas: vienintelis, nepriklausomas, ankstesnis už bet kokį sutvėrimą ir, kadangi Jis turi sau priklausančią prigimtį — Jis yra veikimo principas.

Bet toliau protas stato klausimą: kokia gali būti toji amžinoji Dievo veikla?

Nežinodami to, kad toji gyvenimo energija gali rasti Jame pačiame sau objektą ir savo įvykdymą, filosofai duoda įvairius sprendimus.

Vieni numatė kartu su amžinuoju Dievu egzistuojantį ir amžiną, būtiną pasaulį, kaip jo veiklos objektą (koegzistencijos — sambūvio teorija).

Kiti Dievui priešpastatė kitą dievą, būtent blogio principą, su kuriuo jam tenka kovoti (dualizmas).

Dar kita filosofų grupė ėmė dalinti Dievą į tiek dievų, kiek jame skirtingų savybių, tuo norėdami įnešti į dieviškumą daugybę dievų ir jų veikimą (politeizmas).

Kai kurie pagaliau Dievą sutapatino su pasauliu, paaukodami dieviškąją asmenybę ir veikimą, paversdami tai į daugybę ir ribotų būtybių veikimą (panteizmas).

3. Paslapties apreiškimas.

Kristus tiems klaidžiojimams padarė galą, atskleisdamas mums gyvą Dievą, kuris vienas, bet ne vienišas.

Dievą, kuris pats savyje turi gyvenimo srovę tokios įtampos, kad viena ir ta pati dieviškoji prigimtis, vienintelė ir nedaloma, atsiskleidžia trijuose skirtinguose asmenyse;

Dievą, kuris pirm negu išlieja laisvai savo meilę kūriniuose, turi pats savyje amžiną veikimą ir amžiną meilės objektą būtiname visų trijų asmenų tarpusavio bendravime.

Kristus, iš tiesų, kalbėjo mums apie Tėvą: “Nė vienas nepažįsta Sūnaus, kaip tik Tėvas; taip pat ir Tėvo niekas nepažįsta, kaip tik Sūnus” (Mt 11, 27). “Aš pas savo Tėvą einu...” “Kaip Tėvas mylėjo mane, taip ir aš jus mylėjau...” “Aš jums pasakiau viską, ką girdėjau iš savo Tėvo...” “Kaip Tėvas mane siuntė į pasaulį, taip ir aš jus siunčiu į pasaulį...” (Jn 5, 26)

Kristus kalbėjo mums apie Šventąją Dvasią: “Šventoji Dvasia, kurią Tėvas atsiųs mano vardu, ir jus visko išmokys ir primins jums visa, ką tik aš jums kalbėjau”. (Jn 14, 26). “Kuomet gi ateis Ramintojas, kurį aš jums siųsiu nuo Tėvo, tiesos Dvasią , kuri iš Tėvo eina, ji liudys apie mane”. (Jn 15, 26). “Aš atsiųsiu jums, kas mano Tėvo pažadėta”. (Lk 24, 49).

Apie save patį Jis kalbėjo, kad Jis — Dievas ir Jis sekančiais žodžiais nusako apaštalams uždavinį tą momentą, kada juos paliko: “Eikite tad ir mokykite visas tautas, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios” (Mt 28, 19).

4. Tikėjimo apšviestas protas.

Taigi, Kristus mums atskleidė dieviškosios vidinės prigimties paslaptį.

Bet žmogus nėra linkęs priimti gryną paslaptį; dėl to stengiasi nors truputį ištirti nesuprastą Švenčiausios Trejybės veikimą. Jo paaiškinimai, tai nėra tikėjimo žodžiai; jų vertė nedidesnė, kaip hipotezių.

Neturėdama galios remtis dieviškąja realybe, katalikų teologija remiasi žmogiškąja realybe ir skelbia štai ką:

Kadangi žmogus turi protą ir valią, o žmogaus siela sukurta Dievo pagal Jo panašumą, tai Dievas privalo turėti proto ir valios pilnumą.8

8 Remdamasi bibline terminologija, Rytų krikščionybė prijungia prie to dar širdies supratimą, kaip dieviškosios meilės ir vidinio dieviškojo gyvenimo simbolį, kas nė kiek neprieštarauja katalikybei, kuri garbina Dieviškąją Jėzaus Širdį.

O jei mintimis pasiektume Jo proto ir valios veikimą, tai pastebėtume Dievuje tris skirtingus asmenis.

a) Kaip tobulas protas Dievas tobulai pažįsta savo padėtį.

Turėdamas pats savyje tobulą pažinimą, Dievas gimdo pats savyje dieviškąją mintį, idėją, talpinančia visa, kas yra Dievas ir būtina tokiame pat laipsnyje, kaip ir pats Dievas.

Visa, kas yra Dievuje, yra Dievas, todėl Jo proto veiklos pasėkoje kilęs apie Dievą supratimas turi dieviškosios prigimties pilnumą ir amžinumą.

Tuo pačiu mes jau Dievuje nujaučiame du asmenis, kurie abu turi dieviškosios prigimties pilnumą, bet šalia to kiekvienas iš jų dar turi ir kažką ypatingo, kitam neperduodamo, “asmeniško”.

—    Dievas, kaip tobulas protas, kildinąs savyje savo paveikslą, turi tą skirtumą, kad Jis neturi pradžios ir duoda save.

Dieviškoji prigimtis tame išskirtiniame vieninteliame bruože sudaro dieviškąjį asmenį, kurį mes vadinam Tėvu, todėl, kad jo skirtingumas kaip tik tame, kad jis kildina.

—    Mintis, pagimdyta Dievuje dieviškojo proto, turi tą išskirtinumą, kad ji visą savo buvimą gauna iš to proto; ji — pažįstančioji dieviškojo veikimo išspinduliavimas.

Dieviškoji prigimtis, turinti tą išskirtinį bruožą, būtent, priklausomumą nuo dieviškojo proto, sudaro dieviškąjį asmenį, kurį mes vadiname Sūnumi, todėl, kad jis gimęs (kilęs).

Tą Tėvo mintį, kuri išreiškiama visa dieviškosios būtybės pilnuma, mes vadiname taip pat Logosu, Žodžiu, pagal analogiją žmogaus žodžio, pagimdyto protu ir išreiškiančio jo veiklą.

b)    Kaip tobula valia Dievas tobulai myli save patį.

Iš tos meilės kyla trečiasis Švenčiausios Trejybės Asmuo.

Iš tiesų, Dievas Tėvas myli Žodį, kuriame Jis randa savo dieviškumo pilnumą ir tobulumą. Dievas Sūnus — turėdamas dieviškosios prigimties pilnumą ir tuo pačiu mylįs kaip Tėvas,

—    myli Tą, iš kurio Jis gavo visa, kuo Jis yra.

Tokiu būdu, vienui ir tas pats meilės išsiveržimas traukia Tėvą į Sūnų, ir Sūnų į Tėvą; Tėvas tobulai myli tobulybę, kurią Jis mato Sūnuje; Sūnus tobulai myli tą, kurs Jį gimdo (kildina).

Tas veržimasis vienas; Sūnus jį gavo iš Tėvo, jis priklauso jiems abiems.

Tas vienas meilės prasiveržimas, tas tarpusavio potraukis, išeinąs iš Tėvo ir Sūnaus, yra Dievuje, taigi, tai yra Dievas

Jam priklausanti dieviškoji prigimtis turi tą išskirtinumą, kad jis kyla iš Tėvo per Sūnų

Dieviškoji prigimtis, kaip Tėvą ir Sūnų suvienijanti tarpusavio meilė, išreiškia trečiąjį dieviškąjį asmenį, kurį mes vadiname šventąja meile arba Šventąja Dvasia. (Žodžiu “dvasia” suprantamas ne protas, o asmenybę turįs dvelkimas, potraukis, prasiveržimas, meilė.)

Iš to seka, iog asmenybė turi aukščiausią vertę, besivainikuojančią pačioje dieviškoje Būtyje.

Šitie katalikų teologų priimti paaiškinimų bandymai padeda nujausti, kokiu būdu Dievuje, kuris yra tiktai vienas, gali būti trys asmenys. Jie bent dalinai patenkina mūsų ribotą protą.

c)    Dėl ko mums apreikšta toji paslaptis?

Dievas ne be tikslo atidengia mums savo paslaptis. Būtų nesąmonė įžiūrėti tame bandymą mūsų geros valios ar sielos, į kurią atsidaužtų mūsų protas.

Net kiekvienas paslapties atidengimas iš Jo pusės negali būti nieku kitu, kaip tik meilės ženklu ir mūsų gyvenimą praturtinančiu šaltiniu.

Švenčiausios Trejybės paslaptis mums atskleidžia kaip tik tai, kad tikroji dieviškoji prigimtis yra meilė: “Dievas yra Meilė’,

—    kaip sako evangelistas Jonas.

Dieviškajame prieglobstyje vyksta amžinas keitimasis: Tėvas duoda ir myli; dvasia — Meiles srovė, tekanti iš Tėvo į Sūnų ir iš Sūnaus į Tėvą.

Ir tada, — jei toji meilės srovė, perpildžiusi save, laisvai prasiveržia kūrimu mylimų būtybių.

Jei ji vėl naujai išsiliejo meilės darbu — Atpirkimu, jei ji nuo to laiko visada išsilieja pasaulyje, kuriame mes gyvename.

Tai kas tame gali būti nuostabaus?

Kas čia nuostabaus, jei mes, sukurti iš meilės, matome, jog meilė palieka mūsų gyvenime ir įstatymą?

Kas čia nuostabaus, pagaliau, jei Dievas sudaro tos meilės paskutinį tikslą ir vienintelį pilnavertį objektą, kurie sukelia visą mūsų veiklą.

Tokiu būdu, Švenčiausios Trejybės paslaptis duoda mums supratimą apie dieviškąsias paskatas; ji padeda mums geriau suprasti tvėrimą ir atpirkimą.

Ji taip pat paaiškina, kokiu būdu Kristus, pats būdamas Dievas, galėjo būti Dievo pasiųstas ir kokiu būdu po jo įžengimo į dangų, Dievas tęsia savo veiklą mūsų atgimusioje žemėje kaip Šventoji Dvasia, Meilės Dvasia.

Visa bažnytinė liturgija yra persunkta tąja pagrindine paslaptimi, iš kurios galų gale išplaukia visa kita.

Krikščionis priima krikštą švč. Trejybės vardu. Ženklas, iš kurio krikščionis pažįstamas, yra kryžiaus ženklas, daromas vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Daugelis bažnytinių maldų užbaigiamos Švenčiausios Trejybės pagarbinimu. Krikščioniškasis tikėjimo simbolis dogmas grupuoja aplink tris dieviškuosius asmenis.

Ir tūkstančiai kankinių mirė patvirtindami tą paslaptį, į Meilę atsakydami Meile.

II skyrius. Istorinis Kristus

1. Pagonių ir žydų liudijimai.

Mes čia turime tikslo įrodyti Kristaus istoriškumą; mūsų dienomis nė vienas rimtas istorikas tuo neabejoja.

Vertingiausių įrodymų jau yra davę pagonių autoriai, kurie prabėgomis ir, aišku, be jokio ypatingo palankumo, pirmame mūsų eros amžiuje kalba apie apie Kristaus ir Jo mokinių veiklą.

Juozapas Flavijus (37-100 m.), žydų istorikas netiesiogiai kalba apie tai:

Kada Albinijus (Romos prokuratorius) buvo dar kelyje, Annas (vienas iš penkių vyriausiojo kunigo Anno sūnų) sušaukė Sinedriuino posėdį ir įsakė į teismą atvesti tą Kristumi vadinamo Jėzaus brolį.9

9 Čia kalbama apie Jėzaus Kristaus giminaitį Jokūbą; kaip žinoma, pas žydus žodis “brolis” turėjo daug platesnę prasmę, negu mūsų kalboje. Juo vadindavo ir pusbrolius ir tos pačios motinos vaikus. Ir iki šio laiko bažnytinėje kalboje jo prasmė liko daug platesnė, apimanti visus, kurie sujungti su Kristumi.

Žydų senovė.

Plinijus jaunesnysis, Bitinijos ir Mažosios Azijos valdytojas, apie III metus pasiuntė savo draugui imperatoriui Trajanui ilgą laišką, kuriame tarp kitko rašoma:

Kadangi iki šiol man niekada neteko tardyti krikščionių, tai aš nežinau, kaip pasielgti... Štai kaip aš elgiuosi: po dviejų ar trijų grasinimais apklausinėtų tardymų, aš įsakiau nubausti mirtimi tuos, kurie atkakliai tvirtina esą krikščionys... Kai kurie, paneigę, kad jie buvę krikščionys, smilkė ir aukojo dievų statuloms; yra netgi tokių, kurie keikė Kristų, ko, kaip kalbama, negalima laukti nei iš vieno tikro krikščionio... Vienas kitas iš kaltinamųjų tvirtino, kad jau dvidešimt metų, kaip nustoję būti krikščionimis... Tardymas parodė, kad Jie susirenka nustatytomis dienomis, prieš patekant saulei, kad galėtų giedoti Kristui, kaip Dievui, himnus, jie po priesaika pasižada nenusikalsti, vengti vagysčių, plėšikavimo ir ištvirkimo. Pagaliau, jie susirenka ir vakarais, kad pasidalintų bendru ir nekaltu maistu. (Laiškas X, 96)

Svetonijus 120 m. primena įvykį, liečiantį 51-52 metus: Klaudijus (imperatorius) išveja iš Romos žydus, pasidavusius Kresto (įprastinė to meto forma žodžio Kristus) įtakai, nes tame pastovi netvarkos priežastis. ("Klaudijaus gyvenimas”, 25)

Buvo nubausti mirtimi krikščionys, žmonės, pasidavę naujam ir žalingam prietarui. (“Nerono gyvenimas”, 16)

Didysis istorikas Tacitas (apie 115 m.), paliesdamas Romos gaisrą, su panieka pažymi:

Kad išsklaidytų pasklidusį gandą, jis (Neronas) apkaltino ir ypatingai kankino tuos, kurie savo begėdystėmis užsitraukė ant savęs neapykantą ir kuriuos liaudyje vadino krikščionimis. Tą vardą jie gavo nuo Kristaus, kurį, Tiberijui viešpataujant, prokuratorius Poncijus Pilotas nubaudė mirtimi. Tuo metu nuslopintas tasai šlykštus prietaras vėl pasirodė ne tik Judėjoje, kur tasai blogis kilo, bet net ir Romoje, kur susiburia ir kur randa pasekėjų visa, kas tik yra žema ir gėdinga. (MetraščiaiAnnales, III kn. 15, 44)

Šitų dokumentų, nežiūrint apie Kristaus gyvenimą negausumo, pilnai pakanka, kad būtų galima uždaryti bumas fantazuojantiems, besistengiantiems Kristų parodyti mitu; tie dokumentai mums įrodo, kad jau 64 metais krikščionybė buvo jėga, sugebanti sukelti priešų neapykantą ir baimę... Tai maža, bet tai ir daug. (Prutas, "Jėzus KristusI)

2. Krikščioniški šaltiniai.

Bet, kartu su tais atsitiktiniais abejingų tam klausimui istorikų liudijimais, ką sako gausūs liudijimai tų, kurie pažino Kristų ir jį mylėjo?

Tų liudijimų visuma sudaro Naujojo Testamento Šventąjį Raštą; į jį įeina Evangelijos, Apaštalų Darbai (aprašantieji gimusios bažnyčios pasisekimus po Sekminių), 21 Kristaus apaštalų laiškas ir vienas ypatingas veikalas — Apokalipsė; viso 27 įvairios reikšmės veikalai, parašyti graikiškai, tos epochos bendra kultūrinė kalba.

Mūsų uždavinys taip pat įrodyti tų dokumentų vertę10 arba papasakoti dar kartą Kristaus gyvenimą. Tuo atžvilgiu niekas negali pakeisti Naujojo Testamento skaitymo, jei tik bus skaitoma protingai, sąžiningai ir su meile. Bet, stengdamiesi palengvinti tą skaitymą, prisiminsime kai kuriuos faktus.

10 Aišku, iki mūsų dienų neišliko tų raštų originalai, neišliko originalai ir Virgilijaus raštų ar Cicerono laiškų; mus pasiekė tik ranka parašytos kopijos — rankraščiai — manuskriptai.
— Mes turime šv. Rašto 4.000 manuskriptų, tuo tarpu kai Eschilo yra išlikę tiktai 15, o Tacito tik 1.
— Mes turime dar keletą ant papiruso parašytų Naujojo Testamento fragmentų iš II ir III amž. ir pilnus pergamentinius manuskriptus iš IV ir V. amž., atsiliekančius nuo originalų tik 2-3 šimtmečius, tuo tarpu kai laikas, skiriąs originalą nuo paties seniausio mus pasiekusio manuskripto pas Platoną — 1300 metų, pas Tukidiną, Eschilą, Sofoklį, Aristotelį — 1400 metų, pas Homerą — 2300 metų.
Yra nuostabus sutapimas tarp tų tūkstančių šv. Rašto manuskriptų, kilusių įvairiose aplinkybėse, parašytų įvairiomis kalbomis; yra žinoma ne daugiau 12 vietų, kur tekstas nesutampa, bet nė vienas iš tų skirtingų tekstų neliečia dogmatinių ar moralinių klausimų ar svarbesnių istorinių faktų.
Iš tiesų, “nėra kito senoviško teksto, kuris turėtų tokią stiprią garantiją”.
(Delepjeras, “Kristaus liudininkai")

Iki ketvirtojo amžiaus tos kopijos buvo padarytos ant netvirtų papiruso ritinių. Mus pasiekė ne daug iš tų ritinių, kuriuose yra ir pasaulietiško turinio, ir religinio. Tiktai IV amž. perrašinėtojai pradėjo naudotis kur kas tvirtesniu pergamentu.

Kritiškai studijuodami Naująjį Testamentą, mes turime teisę taip pat būti reiklūs, kaip studijuojant pasaulietiškus veikalus.

Bet faktiškai mūsų rankose daug daugiau tokios medžiagos, kuri įrodo istorinę Kristų liečiančių ratų vertę. Tegul skaitytojas pats sprendžia.

a) Žodinė Evangelija.

Žodis “Evangelija” reiškia “Linksmą naujieną”. Ji skelbia atpirkimo žinią, kurią Kristus atnešė žmonėms. Toji žinia viena. Taigi, viena ir Evangelija.

Tą žinią Kristus mums perdavė žodžiu. Jis nieko neparašė: ir tai buvo aiškiu įrodymu, kad Jo mokslas buvo perduotas amžiais visų pirma kaip gyvas žodis, kaip gyvenimas. Ir Jis visai aiškiai įsakė Apaštalams: “Eikite, mokykite visas tautas”, Dalykas ne tame, kad platintų ar komentuotų knygas, o kad perduotų tai, kas girdėta.

Toji “Linksma naujiena” buvo pranešta gyvo autoriteto — Kristaus; ji turėjo būti ir toliau perduodama gyvu autoritetu, kuris tęstų pirmąjį: krikščioniškos bendruomenės arba bažnyčios autoritetu. Apie tai vėliau.

Aišku, parašytas tekstas gali būti naudingas ir greit jis pasirodė krikščioniškoje bendruomenėje, bet jis neturėjo pačios pagrindinės reikšmės. Pagal Kristaus mintį Bažnyčia pirmesnė už raštą, kuris turėjo būti jos rankose tik įrankiu.

Ir mes sakome, jog po Kristaus įžengimo į dangų apaštalai visur gyvu žodžiu skelbia linksmąją naujieną, pateikdami Kristaus tiesą ir meilę, ir organizuoja gimstančią bažnyčią.

Būtų galima nuogąstauti, kad, nesiremdami knyga, jie iškraipys gautąją žinią. Bet tokiai baimei nėra pagrindo.

Tik tas gali abejoti tuo žodžio perdavimo metodu, kuris neturi supratimo apie žodžio stiliaus kultūrą. Tokioje aplinkumoje, kur maža yra rašyto, pagrindinę išsilavinimo priemonę sudaro atmintis. Ji pasiekia nuostabų išsivystymo laipsnį. Dar ir mūsų dienomis Madagaskare pas laukinius arba pas afganistaniečius neretai galima sutikti pasakotojus, pakartojančius be jokio suklydimo tūkstančius eilučių. Laimingi protai, kurių kūrybinė Jėga nėra atrofuota įsitikinimu, kurį duoda rašytiniai dalykai. Tą patį mes matome Jeruzalėje pas įstatymo mokytojus. įstatymas, kurį jie nagarinėjo, aišku, buvo rašytinis, bet visi jo komentavimai buvo daromi šventovės kiemo žodžiu. Įvairių mokyklų mokiniai juos perdavė pažodžiui... Matyt, Viešpats nusprendė sekti tuo tradiciniu ir tikru mokymo būdu. Jis paruošė mokinius, kad šie sugebėtų pakartoti. Po to nėra nieko nuostabaus, kad apaštalai ir jų pirmieji mokiniai sugebėjo atmintyje užfiksuoti tokią žinią ir perduoti ją nepakeitę. (Delepjeras, “Kristaus liudininkai” l)

b) Rašytinės Evangelijos.

Atėjo laikas, kada pats Dievas paskatino žmones užrašyti pagrindinius dalykus apie Linksmąją Naujieną. Bažnyčios autoritetas ir jos pirmenybė rašytinio žodžio atžvilgiu buvo tuo laiku jau pakankamai tvirtai nustatyti; iš kitos pusės, kai kurie iš Kristaus “liudininkų” jau išnyko, į eiles stojo nauja mokinių karta; pagaliau Evangelija įsiskverbė į pagonių tarpą, o tie labiau buvo pripratę prie rašytinio žodžio.

Tokiu būdu suprantama, kad iš įvairių kraštų pasirodė rašytinės atskaitos apie Kristaus mokslą, pradžioje vien ištraukos, paskui vientisesni tekstai.

Iš jų keturios greit buvo bažnyčios autoritetu pripažintos kaip tikros ir Dievo įkvėptos, tai yra parašytos Dievui vadovaujant. Tai yra tos, kurias mes vadiname keturiomis Evangelijomis. Tai yra keturios ataskaitos tos vienos Linksmosios Naujienos. Jų autorius — Matą, Morkų, Luką ir Joną — ėmė vadinti evangelistais.

Po gyvų disputų net ir nebažnytiniai mokslininkai dabar sutinka su tuo, kad trys pirmosios evangelijos parašytos iki 70 metų mūsų eros, o ketvirtoji — apie 90 metus. Tokiu būdu, tie mokslininkai sutinka su tuo, ką bažnytinė tradicija visada skelbė.

Evangelistų kultūra ir interesai buvo skirtingi. Jie kreipėsi į skirtingas žmonių grupes ir sudarė savo užrašus pagal skelbimo atitinkamus reikalavimus.

To pasėkoje jų raštuose nereikia ieškoti pilnos Kristaus biografijos arba pilno Jo mokslo išdėstymo. Jie nepateikia nei visų Jo žodžių, nei visų Jo stebuklų. Evangelistas Jonas apie tai tiesiogiai perspėjo, išsireikšdamas truputį hiperboliškai: “Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jei kiekvienas iš jų būtų atskirai parašytas, tai manau, kad ir visas pasaulis negalėtų sutalpinti tų knygų, kurias reikėtų prirašyti”. (Jono Evangelijos pabaiga)

Be to, evangelistai labai mažai rūpinosi chronologija: tą ar kitą Kristaus gyvenimo įvykį jie pateikia ar, atvirkščiai, praleidžia, priklausomai nuo to, ko reikalauja jų skelbimas.

Visa tai kelia nerimą mūsų šių dienų protams, bet už tai teikia Evangelijoms charakteringą joms nuoširdumą, gyvumą ir naujumą.

Kartu primenam, kad, jeigu Dievas būtų norėjęs duoti pilną Kristaus biografiją, evangelistams būtų tekę parašyti pagal Jo įkvėpimą keturias ataskaitas, visai tokias iki smulkiausių dalykų: tai yra vieno ir to paties darbo keturis egzempliorius. Dievas davė mums kažką geresnio: savitus veikalus, pritaikytus konkrečioms Bažnyčios gyvenimo aplinkybėms ir tuo ne menkiau sudarančius vieną vienintelę Evangeliją.

c) Istorinė padėtis.

Norint teisingai suprasti Evangelijas, būtina prisiminti, jog Kristus pasirodė tarp mūsų tam tikrame laike, tam tikroje vietoje. Panorėjęs pilnai būti žmogumi ir įeiti į mūsų žmogiškojo gyvenimo rėmus, jis pasirodė prieš dvidešimt šimtmečių kaip žydas. Jo gyvenimas suprantamas tik to laiko Palestinos sąlygose. Jo mokslas tam tikrame laipsnyje priklausė nuo žmonių idėjų ir papročių.

Kad pilniau atstatytume tos šalies vaizdą, reikėtų kalbėti apie jos klimatą, metų laikus, oro atmainas, kritulius, žemės ūkio kultūras, fauną ir florą. Reikėtų aprašyti liaudies buitį, gyvenvietes, šeimos padėtį, namų darbus (duonos kepimą, drabužių gaminimą ir t.t.), amatus (dailidės, velėjo, akmenskaldžio, puodžiaus, kalvio, žvejo, prekybininko, muitininko), žemės ūkio darbus, maitinimąsi, įvairias tarmes, valdžios organizavimą, baudžiamąją teisę, mokesčius, o ypač religinį gyvenimą su šventėmis, pasninkais, apsivalymo apeigomis, įvairaus laikotarpio maldomis, sinagogomis, šventovėmis, kunigais. Apie visa tai minima Evangelijose.

Reikia ir tai prisiminti, kad dar gerokai prieš Kristaus atėjimą Dievas išrinko sau tautą, kurioje Jis turėjo pasirodyti. Jis davė tai tautai pranašus, paruošė ją didžiajam Apreiškimui.

Žydų tauta pavydžiai tai saugojo, ką jai Dievas patikėjo, daug vargo, nesusimaišė su kitomis tautomis, išliko nuostabiai ištikima vienam Dievui, ištikima tikėjimui į asmenišką nemirtingumą, ištikima vilčiai sulaukti Išganytoją.

Senojo Testamento knygose (kurios taip pat yra įkvėptos ir ruošiančios žmones Kristaus pasirodymui tarp jų) savo visumoje pasakoja istoriją tos nuostabios tautos, kuri buvo pašaukta atlikti išimtinį vaidmenį žmonijos religiniame išsivystyme.

Kristaus laikais šalis buvo jau keturiasdešimt metų nešusi romėnų jungą, o šie jos valdymą buvo pavedę nepriklausančiam žydų tautai Erodui. Labiau negu bet kada, žydų tauta siekė išsilaisvinimo.

Statydamas pagonių šventoves ir patalpas pasilinksminimams, Erodas stengėsi patraukti tautą, o ypač atstatydamas ir praplatindamas Jeruzalės šventovę, vienintelę, kurioje žydai turėjo teisę atnašauti Dievui savo aukas. Žydai gi nekentė Erodo, kaip ne tos giminės, kaip vergiškai paklusnaus romėnams, kaip negerbiančio jų dvasinių vadų.

“Grynieji” žydai gyveno Judėjoje, sudarančioje visos tautos centrą. Paskutiniame amžiuje prieš mūsų erą tautos dalis įsikūrė Galilėjoje, kur, ten preinančių karavanų kelių dėka, įgijo labiau kosmopolitines nuotaikas, pradėjo mažiau besilaikyti žydiškų apeigų, ne taip priešiškai žiūrėjo į kitus, žydų tautybei nepriklausančius žmones.

Tarp Judėjos ir Galilėjos buvo atsimetusioji Samarija, daugiausia apgyventa persikėlusių į čia iš tolimų kraštų žydų, o šie, nors bendrai priėmė žydų religiją, bet patys žydai jų nepripažino.

Taigi, žydų tauta laukia Atpirkėjo ir nagrinėja jį liečiančius mesijaniškus tekstus. Romėnai stebi tą maištingą tautą. Erodas garsėja savo tironišku savivaliavimu. Judėjos gyventojai žiūri kiek iš aukšto į galilėjiečius, o vieni ir kiti su didele panieka žiūri į samariečius ir romėnus.

Į tą aplinką perneštos Evangelijos eilutės atgyja. Erodo baimė Išganytojui gimus, jo paprašytų kunigų atsakymas, epizodai šventykloje, klausimas apie mokestį imperatoriui, Biblijos citatos Kristaus lūpose, Piloto ir Erodo dalyvavimas Kristaus kančioje, — visa tai tik atskiros dalelės, kurias mes pateikiame tam, kad sužadintume — jeigu tai reikalinga — skaitytojo suinteresuotumą ir nuteiktume perskaityti esančius veikalus apie to meto aplinką Palestinoje. Jie padėtų jam geriau suprasti Jėzaus Kristaus gyvenimą ir mokslą.

Jis meile artimui karštai liepsnojo,

O tautai jis įsakė nusižeminti;

Štai vėl surinkęs įsakus net Mozės

Visus juos palenkė didžiajai meilei.

(A.K. Tolstojus)

III skyrius. Įsikūnijimo paslaptis

Įsikūnijimas (susivienijimas su kūnu) yra žmogumi tapusio Dievo paslaptis.

Evangelistas Jonas apie tai taip išsireiškė pradiniame skyriuje (1, 14): “Tas Žodis įsikūnijo ir gyveno tarp mūsų”. O apaštalas Povilas rašo pilypiečiams (2,6): “Jis, esme būdamas Dievas... pats save sunaikino, prisiimdamas tarno pavidalą, pasidaręs panašus į žmones”.

1. Paslaptis.

Taigi, Žodis, antrasis švenčiausios Trejybės asmuo, tam tikrame laiko momente priėmė žmogiškąją prigimtį.

Aišku, tas faktas viršija mūsų supratimą, todėl nenuostabu, kad atsirado žmonių, kurie stengėsi atmesti tą paslaptį.

a)    arba neigdami Kristaus dieviškąją prigimtį (arijonai IV amž., kai kurie protestantai XVI amž., o mūsų dienomis racionalistai, protestantai, liberalai ir kai kurie modernistai); jų supratimu, Kristus — aukščiausio laipsnio tobula būtybė, bet sutverta, o ne Dievas;

b)    arba neigdami Kristuje žmogiškąją prigimtį (gnostikai I ir II amž.). Jų supratimu, Kristus turėjo tariamą kūną, buvo prisiėmęs žmogaus pavidalą iliuzorinį, be materialinės realybės, kame slėpėsi Dievas;

c)    arba neigdami Kristuje Jo asmens vienybę (nestorijonai

V amž.). Jų supratimu, abiems Kristaus prigimtims — dieviškajai ir žemiškajai — buvo du atitinkami skirtingi asmenys.

Priešingai toms klaidoms, Bažnyčios mokslas tvirtina, jpg Kristuje yra dviejų prigimčių realybė, kuri savo pilnumoje egzistuoja viename ir tame pačiame Jėzaus Kristaus asmenyje.

Didybė susijungė su menkyste, galybė su silpnybe, amžina su laikina, nepasiekiama prigimtis su kančiai palenkta prigimtimi. Tikras Dievas gimė vientisoje ir tobuloje tikro žmogaus prigimtyje; visas pilnai visame, kas yra Jame; visas pilnai su viskuo, kas yra mumyse. (Šv. Leonas Didysis “Patrologija”, 54 tom., 763 skiltis)

Kristus turi dievišką prigimtį su dievišku protu, su dieviška valia. Jis turi ir žmogišką prigimtį su kūnu ir siela, su žmogišku protu ir žmogiška valia.

Kristus — tai nėra žmogiškas asmuo, gavęs šalia to dar ir dievišką prigimtį; Kristus — dieviškas asmuo, susijungęs su žmogiškąja prigimtimi.

Tame žmogumi tapime veikė antrasis švč. Trejybės asmuo, nes antrasis asmuo priėmė atsakomybę už tos žmogiškosios prigimties atliktus veiksmus ir tuo būdu suteikė jiems (Kristaus veiksmams) begalinę vertę.

Jau pakankamai paslaptinga, kad žmogiška prigimtis iškeliama iki Dievo, bet jeigu Dievas nusileidžia iki to, kad priima žmogaus padėtį, tai toji paslaptis dar didesnė ir ji naujai parodo didelę Dievo meilę mums.

2. Tikras Dievas.

Per savo viešąjį gyvenimą Kristus palaipsniui patvirtina savo dieviškumą.

Jis sako, kad Jis “didesnis už Dovydą, Eliją, ir Mozę”, kad Jis aukščiau angelų, kurie jam tarnauja.

Jis sau priskiria galią pataisyti sielas, atleisti nuodėmes, paskutiniąją dieną teisti gyvuosius ir mirusius, atsiųsti Šventąją Dvasią ir suteikti amžinąjį gyvenimą.

Jis reikalauja, kad į Jį tikėtų, kaip kad tiki į Dievą, kad Jį labiau mylėtų už visus sutvėrimus, net aukojant savo gyvenimą, bendrai, kad Jį mylėtų taip, kaip mylimas Dievas; kad Jam atsiduotų, kaip atsiduodama Dievui; kad Jame ieškotų išganymo, kaip ieškoma išganymo Dievuje.

Jis skelbia, kad Jis lygus dieviškajam Sinajaus įstatymų davėjui, Jis tvirtina, kad Jis ir dangiškasis Tėvas — viena.

Pagaliau, Jis suteikia Petrui progą iškilmingai Jį pripažinti Dievo Sūnumi ir Jis tam tikroje formoje patvirtina vyriausiajam kunigui savo dieviškumą. (Siullero 1)

“Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums, anksčiau ne kaip buvo Abraomas, aš esu”. (Jn 8,58)

“Tavo nuodėmės tau atleistos” (Lk 5,20)

“Aš ir Tėvas esame viena”. (Jn 10,30)

“Visa man mano Tėvo atiduota. Ir nė vienas nepažįsta Sūnaus, kaip tik Tėvas; taip pat ir Tėvo niekas nepažįsta, kaip tik Sūnus”. (Mt 11,27)

“Tu Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, — Palaimintas esi Jono sūnau, Simonai, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje”. (Mt. 16,16)

“Ar tu Kristus, Dievo Sūnus?” — “Tu tai pasakei”. (Mt 26,63)

Tuos pareiškimus Kristus patvirtina daugeliu stebuklų, tuo parodydamas savo absoliučią valdžią ant gamtos, žmonių ir demonų. Ir Jo liudijimas apie save užbaigiamas prisikėlimu iš numirusiųjų, kas buvo numatyta ir kas yra puikiu Jo dieviškumo įrodymu.

3. Tikras žmogus.

Kristus kaip žmogus turėjo kūną, kuris buvo pradėtas Mergelėje Marijoje ir kuris buvo visiškai realus.

“Ką girdėjome, ką savo akimis matėme, į ką įsižiūrėjome ir ką mūsų rankos čiupinėjo, apie gyvybės žodį... tai skelbiame jums”, (1 Jn 1,1), — sako evangelistas Jonas.

Tą kūną evangelistai mums parodo visose galimose padėtyse: stovintį, sėdintį, gulintį ant suolo ar laive, apimtą miego, atsiklaupusį maldai ir parpuolusį ant veido. Jie parodo Jį turintį visus žmogiškuosius pergyvenimus: kankinamą alkio ir troškulio, nusilpusį, kruvinu prakaitu padengtą, rimbo smūgiais kapojamą, ietimi pervertą.

Jo rankų judesiai aprašomi tiksliai ir su meile: Jo rankos laimina vaikus, liečia ligonius, kad juos išgydytų, liečia mirusius, kad juos prikeltų, jos išvaro šventovėje prekiaujančius, nuolankiai plauna mokinių kojas, laužo duoną ir paduoda pašvęstą taurę.

Pažymimi visi Jo žvilgsnio niuansai: švelnus žvilgsnis, nu kreiptas į turtingą jaunuolį, nepasitenkinimu spindįs — nukreiptas į užsispyrusius netikėjime, pasigėrėjimo kupinas — nukreiptas į neturtingą našlę, pilnas priekaišto ir įžeistos meilės — nukreiptas į išsigynusį Petrą.

Jo balse skamba įvairios intonacijos: tvirtumas, valingumas, ironija, švelnumas, džiaugsmas. (Cituojamas Siullero “Krikščioniškasis gyvenimas’’)

Tasai kūnas buvo tvirtas, pajėgus pernešti stoką miego, ilgą pasninkavimą, blogą orą ir varginančias keliones pėsčiomis. Pamokslai minioms, įkyrus ligonių landumas, ginčai su rašto žinovais, kantrus aiškinamasis darbas apaštalams, — visa tai lyg negalėjo išsemti Jo jėgų, tuo tarpu, kai apaštalai skundžiasi nuovargiu, nors dauguma jų buvo pripratę prie fizinio darbo žvejai.

Kristaus išorė sukėlė motinų susižavėjimą (“Palaimintos įščios, kurios Tave nešiojo”), vaikai bėgo paskui Jį ir be baimės puolė i Jo glėbį. Minios taip pat Juo žavėjosi.

Kristus buvo subtiliausiai jautrus. Jis labai žavėjosi gamtos grožiu ir visada į tai atkreipdavo ir savo mokinių dėmesį. Jis mato dangaus paukščius, prinokusias varpas, vynmedžius, aplipusius kekėmis, lauko lelijas...

Jame buvo visi žemiškieji jausmai, o ypač prisirišimas. Ypatingai Jis buvo švelnus Jonui, toks pat jis buvo ir Lozoriui, nes, sužinojęs apie jo mirtį, verkė. Verkė Jis ir žiūrėjo į nenorinčią Jo priimti Jeruzalę. Ypatingą meilę Jis parodė silpnesniesiems, ligoniams, vaikams, nusidėjėliams. Iš Jo meilės niekas nebuvo išskirtas, net Jo priešai.

Jo žmogiškasis protas nuolat buvo žvalus.

Jo dieviškasis dalykų žinojimas, aišku, buvo tobulas, bet žmogiškasis pažinimas, įgyjamas pojūčių ir proto pagalba, augo pagal naujų suvokimų laipsnį.

Pastebėdamas daugelį žydų gyvenimo apraiškų, Jis nuostabiai taikliai jomis pasinaudojo, kad išreikštų savo mintį.

Užtekdavo Jo pateiktų kelių bruožų, kad prieš mūsų akis kaip gyvi iškiltų žemdirbiai, žvejai, vynuogininkai, perlais prekiaująs pirklys, mokesčių rinkėjas ir prekybininkas, samdinys, verslininkas ir sodininkas, namų šeimininkė ir neturtinga našlė, arba teisėjas, karvedys ir karalius.

Nuostabiai turtingi, su daugeliu spalvų atspalvių palyginimai piešia mums tautos gyvenimą visame jo paprastume: štai vaikutis, triukšmingai žaidžiąs gatvėje, štai platūs rašto žinovo raiščiai su išrašytomis ant jo maldomis, štai įstatymo mokytojai ilguose drabužiuose, vestuvininkų eisena tylioj nakty, linksma puota, griežtos ceremonijos už vaišių stalo, nelaimingas elgeta, aptekęs šašais gatvėje, nedrąsus muitininkas šventovės kampe... (K. Adam "Jėzus Kristus")

Jo atsakymų protingumas sukelia susižavėjimą net priešų tarpe. Jo replikos pilnos gyvumo. Be jokio vargo Jis pačias aukščiausias mintis išreiškia visai paprastais žodžiais. Bet štai kas ypatingai nuostabu: Jo kalba tobulai pritaikyta klausytojams ir kartu prieinama visų laikų žmonėms.

Kristus turėjo ypatingos jėgos žmogišką valią, tvirtą, sukoncentruotą. Jo įsakymuose nebuvo prieštaravimų, Jo sprendimai buvo galutiniai. Jis buvo karštas, dargi aistringas, bet kartu tobulai valdė savo žodžius ir veiksmus. Susižavėjimo metu Jis išlieka ramus. Kančia, kuri bando ir parodo tikrąją charakterio jėgą, nepalieka Jo bejausmio, bet Jis pilnai apvaldo save.

Jis apvaldo žmones absoliučiai. Jis parodo tiek daug švelnumo, tokį sunkumų supratimą, kad be jokio vargo patraukia prie savęs žmonių minias, nors Jis ir įsako jiems labai griežtą gyvenimo programą.

Jo asmens vienybėje toji žmogiškoji valia egzistavo atskirai nuo dieviškosios valios, bet buvo visiškai paklusni šiai pastarajai.

Dėl to Jis galėjo sakyti: “Aš nužengiau iš dangaus ne savo valios vykdyti, bet valios To, kuris yra mane siuntęs. (Jn 6,32) Ir dar Getsemanės sode kalbėjo: “Tėve, jei nori, atimk šitą taurę šalin nuo manęs. Tačiau tebūnie ne mano valia, bet Tavo”. (Lk 22,42)

4. Įsikūnijimastai dieviškojo plano tobulas įvykdymas.

a) Dieviškasis planas.

Dievas sutvėrė laisvas būtybes švč. Trejybės spindėjime nusprendęs palenkti jas sau, kad jos gautų amžinąją laimę.

Žmonės pasipriešino tam Dievo sumanymui.

Ir štai įsikūnijimo dėka Dievas triumfuoja ir tobulai įvykdo savo sumanymą:

Logoso asmenyje Jis amžinai susijungia su sutverta žmogaus prigimtimi.

Tokiu būdu Jėzuje Kristuje Jis realizuoja numatytą kūrinio ir Kūrėjo, žmogaus ir Dievo sintezę.

Amžiams švč. Trejybė bus kūriniams meilės objektu, begaliniai vertingos meilės, nes ji — žmogiškosios prigimties meilė, prigimties, suvienytos Kristuje su antruoju dieviškuoju asmeniu.

Dabar suprantama, kodėl Dievas, nuo amžių pramatydamas nupuolimą, iš anksto nustato Žodžio įsikūnijimą, kaip gryną savo planų įvykdymą, o drauge ir kaip pakankamą visiems laikams atpirkimą.

Kaip jau sakėme, Dievui nuo amžių patiko, kad šis mums pažįstamas pasaulis būtų nuodėmės sudarkytas, bet ir Kristaus atpirktas ir jame atstatytas, todėl, kad toks pasaulis, kaip tik yra tasai, kuriame labiausiai gali pasireišti dieviškoji meilė.

Todėl pirmame savo darbo plane Dievas mato Jėzų Kristų; pasaulį Jis mato tiktai per Jį, su Juo ir Jame, visa kas sutverta, jam patinka tik tokiame laipsnyje, kiek tai surišta su Kristumi.

Pasaulio centre, viskam viešpataująs, viską apšviečiąs, Dievui yra tiktai Kristus. Jis — alfa ir omega, viso sutverto pradžia ir pabaiga.

Apie Jį telkiasi pasaulis. Žmonijos istorijoje pagrindinis įvykis — Dievo atėjimas į šį pasaulį.

b) Raboni.

Praslinkus keliom valandom po Kristaus prisikėlimo, Marija Magdalena verkė prie tuščio kapo. Ir tada kažkas prisiartino prie jos. Iš pradžių ji manė, kad tai sodinininkas. Bet, kai ji išgirdo jai pažįstamą balsą, kuris tarė: “Marija” — ji iš karto pažino Viešpatį, ir puolusi ant žemės, su pagarbia meile sušnabždėjo: “Raboni”, tai yra “Mokytojau”.

Marija Magdalena atstovavo visai žmonijai su jos liūdesiu ir laime, su jos poreikiais ir gyvenimo problemų sprendimo ieškojimu, su jos troškimu surasti Vadą ir Mokytoją.

Ir Marija Magdalena iš savo pusės pareiškė tai, kas buvo vieninteliai įmanoma: pagarbino. Galima įsivaizduoti sau tą džiaugsmą, tą švelnumą, tą atsidavimą, sukauptą tame jos žodyje “Raboni”.

Krikščionis, jei tik jis to vardo vertas, yra Kristaus sekėjas, ir su tokiu pat švelnumu, džiaugsmu ir atsidavimu jis pakartojo: “Raboni”.

Jo religija ne vien gerų principų sistema. Ypač ji ne vien kažkokių įsakymų rinkinys. Ji visų pirma—tai karštas prisirišimas prie tam tikro asmens.

Krikščionis kartu pats pakartoja drauge su palestiniečiais klausytojais:

“Niekuomet žmogus nėra taip kalbėjęs, kaip tas žmogus” (Jn 7,46). Arba kartu su apaštalu Povilu: “Ne aš gyvenu, bet manyje gyvena Kristus”.

Arba pakartojo žodžius vėlesnio pasekėjo:

“Jis tasai, kurį aš drauge su milijonais gyvųjų ir milijardais mirusiųjų turiu didelę garbę pavadinti Viešpačiu Jėzumi Kristumi”. (Renė Pazenas)

Būti krikščioniu — tai reiškia į savo gyvenimo centrą įvesti Kristų, ir veikti tik su Juo ir dėl Jo...

Apie tai mes kalbėsime vėliau.

IV skyrius. Centrinis atpirkimo aktas

Jeigu neatsargus alpinistas iš savo kaltės nukrito į tarpeklį, nutraukdamas kartu su savim ir kitus, prie jo virve pririštus, tai samdytas vadovas apsiriboja tuo, kad iš toli šaukdamas duoda jiems kokius nors patarimus, kol tie nelaimingi alpinistai, alkani, sužeisti, nusiminę, veltui bando išlipti stačiu skardžiu į saulės nušviestą viršūnę.

Tikras vadovas, pilnai atsidavęs savo pareigoms, pasielgia kitaip: jis nesvyruodamas pats aukojasi, leidžiasi į prarajos dugną, prisijungia prie nelaimingųjų, dalinasi jų likimu, jų kančiomis ir pavojais, priima įvykusio neatsargumo pasėkas ir, pirmas iškopęs į viršų, virve ištraukia tuos, kuriuos nori išgelbėti, reikalaudamas iš kiekvieno, kiek leidžia jėgos, taip pat pačiam stengtis.

Taip Dievas mus išgelbėjo: Žodis tapo vienu iš mūsų, nusileido iki mūsų, prisiimdamas mūsų prigimtį ir mūsų vargus, susiliejo su mumis, kad geriau galėtų priimti ir mūsų kaltės pasėkas, ir, pirmas pakilęs iš bedugnės — apaštalo Povilo išsireiškimu, būdamas pirmgimiu tarp žmonių — davė galimybę ir mums pakilti.

Tik Jame išsigelbėjimas. Vienas išgelbėtojas — Kristus. Tik Jame viename mes ištaisome savo kaltę. Tik su Juo susivieniję mes galime vėl tapti Dievo draugais.

Daug apie atpirkimą kalbėjo evangelistas Jonas ir parodo jį kaip vienybės paslaptį Kristuje. Apaštalas Povilas, atrodo, dar su didesne jėga pavaizduoja jį ta pačia vienybės paslaptimi. Atkurdamas mus savyje savo krauju, suteikdamas mums savyje gyvenimą, tiesą ir šventumą, padarydamas mus savyje dieviškais vaikais, susumuodamas savyje, kaip antrame Adome, visą žmonių giminę ir likviduodamas pirmojo Adomo mums visiems užtrauktą blogį, įjungdamas krikštu į naują gyvenimą, Kristus tampa mūsų išgelbėtoju ir atpirkimu. Kaip teisingai pastebėjo vienas iš geriausių apaštalo komentatorių (F. Frat) veikale: “Apaštalo Povilo teologija”. Čia viskas veda prie didžiosios solidarumo pradžios, prie mistinio kūno tiesos. (E. Meršas, “Mistinio kūno teologija”, It.)

Tai štai dėl ko įsikūnijęs Dievo Žodis perėjo visus žmogaus egzistencijos etapus, duodamas mums tobulo gyvenimo pavyzdį.

Štai dėl ko Jis prisiėmė neturtą, darbą, kančią, įvairius aukojimus, pasidarydamas tokiu būdu panašus į mus; nei vienas jau nebegali priekaištauti Dievui, kam Jis jį bandė tuo, ko Jis pats nemėgino, neprisiėmė ir nepernešė: kiekvienas žmogus, kokie bebūtų jo uždaviniai ir kokios kančios, dabar Kristuje randa pirmtaką, pavyzdį ir paramą.

O kadangi nusidėjėlis užsitarnavo ir mirties bausmę, Kristus, prisiimdamas visas bausmes, prisiėmė ir mirtį ir mirtimi pelnė mums gyvenimą.

Tas pilnas Kristaus padarytas ir mūsų vardu nuneštas Dievui pasiaukojimas ir sudaro centrinį atpirkimo aktą, aukščiausią tašką.

Ties juo reikia sustoti. O kadangi toji auka savo pagrindiniuose bruožuose primena vieną iš žydų aukų, būtent velykinę auką, tai, visų pirma, susipažinsime, kas tai yra auka bendrai, po to panagrinėsime žydų velykinę auką: tai padės mums geriau suprasti Kristaus auką.

1. Auka.

1)    Pagrindinė aukos prasmė — davimas Dievui jam priklausančio daikto ar gyvos būtybės, tuo pripažįstant Jo galybę, atisidėkojant už Jo gerus darbus, ar išprašant iš Jo naujų malonių, ar atsiprašant už kaltes.

Tai, kas aukojama Dievui, tuo pačiu jau pašvenčiama, tai yra, daiktas įgauna šventą charakterį, tampa išimtine Jo nuosavybe.

2)    Aiškesniam to fakto patvirtinimui, kad mes nustojame būti aukojamo daikto šeimininkais, aukojimą gali lydėti, kai tam tikslui yra skiriama gyva būtybė, teikiamos aukos kruvinas nužudymas.

Pašventinimas Dievui įvyksta prieš, pačiu momentu ar po nužudymo. Tai — antraeilė detalė.

3)    Jeigu auka nužudoma, tai aišku, kad tas nužudymas gali būti įvykdytas tiktai vieną kartą; bet tai nereiškia, kad tos aukos pašventimas Dievui negali būti atskirų asmenų keletą sykių pakartotas.

4)    Kadangi auka tampa Dievui priklausančia, “Šventu ” daiktu, tai aukos valgymas, kada auka gali būti valgoma, duoda galimybę su Dievu bendrauti ir įsijungti į Jo gyvenimą. O taip pat duoda galimybę glaudžiai susijungti su auka ir drauge su ja aukotis Dievui.

Tie keturi punktai padės mums geriau suprasti tolimesnį aiškinimą.

2. Žydų Velykos.

Tai buvo viena iš pačių iškilmingiausių žydų švenčių: ji įamžino tarp izraelitų prisiminimą išėjimo iš Egipto, o taip pat tautos keliavimą į pažadėtą žemę.

Kaip žinoma, Dievas įsakė žydams paaukoti jam nekaltą avinėlį, ištepti jo krauju durų viršų ir po to valgyti aukos mėsą, nesulaužant kaulų. Tą pačią naktį Jis leido mirtį ant egiptiečių pirmgimių, aplenkdamas žydų butus, kurie buvo atžymėti avinėlio krauju.

Kiekvienais metais nustatytą dieną nesuskaitomos žydų minios iš visų kraštų, kuriuose tik išsisklaidę žydai gyveno, susirinkdavo į Jeruzalės šventovę, — į tą vienintelę vietą, kurioje Dievas priimdavo iš savo tautiečių pagarbinimą, — ir ten aukodavo tų įvykių prisiminimui.

14-tą nisano, šventės išvakarėse, kiekvienas papjaudavo šventovėje nekaltą avinėlį; kunigai paimdavo jo kraują ir išliedavo kaip auką aplink altorių.

Tąja auka avinėlis tapdavo šventu.

Tie, kurie jį aukojo, valgydavo Jį šeimoje vakarienės, kuri vadinos velykine vakariene, metu. Tuo jie glaudžiai susivienydavo su auka, kurią jie skirdavo Dievui, ir kurią Dievas jiems grąžindavo ženklan savo malonės ir dovanojimo.

Tos vakarienės apeigos buvo perpintos prisiminimais ir grandiozine simbolika. Vadovaująs pradėdavo, sugiedodamas padėkos himną, ir įteikdamas visiems dalyvaujantiems pirmąją vyno taurę, po to visi apsiplaudavo rankas ir valgydavo karčias žoles ir “charosefą”. Po to klausydavosi pasakojimo apie bėgimą iš Egipto, po to būdavo perduodama ratu antroji vyno taurė. Vėl apsiplaudavo rankas ir, pagaliau, imdavo valgyti neraugintą duoną ir velykinį avinėlį, kurio nė vienas kaulas neturėjo būti sulaužytas. Dalyvaujantieji turėdavo suvalgyti visą avinėlį. Kaulai ir kitos liekanos turėdavo būti sudegintos. Trečioji vyno taurė būdavo paleidžiama ratu pabaigoje vakarienės.

Tais metais Kristus paskutinį kartą įvykdė įstatymą, liečiantį žydų velykų šventimą: kaip ir ankstyvesniais metais, šventovėje buvo papjautas avinėlis, jo kraujas išlietas, jo mėsa suvalgyta paties Kristaus ir apaštalų toje patalpoje, kurią jiems paskyrė vienas iš miesto gyventojų.

Tos vakarienės pabaigoje Kristus įsteigė naują auką, sudarančią Jo gelbėjančio patarnavimo aukščiausiąjį tašką.

3. Kristaus auka.

Kada mokiniai dar sėdėjo už stalo, Kristus paėmė duoną, ištarė padėkos žodžius, palaimino ją, laužė ir davė mokiniams sakydamas: “Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas”. (Mt2,26)

Ir paėmęs taurę (tikriausiai žydų velykų trečią taurę), dėkojo, palaimino ją ir davė mokiniams, sakydamas: “Gerkite iš jos visi; nes tai yra mano kraujas, Naujosios sandoros, kuris bus išlietas už daugelį nuodėmėms atleisti”. (Mt 26,27)

įvyko nauja auka:

— Kristus visų mūsų vardu aukojo savo Tėvui vienintelę auką, savo paties kūną ir kraują.

Ir, norėdamas būti kartu su aukojančiu kunigu ir aukojančia auka, Kristus paėmė duoną ir vyną ir pavertė juos į savo kūną ir kraują. Simboliniu kūno ir kraujo atskyrimu buvo ženklinamas kruvinas paaukojimas, kuris turėjo įvykti sekančią dieną.

Kristus savo kūną ir kraują davė apaštalams kaip maistą.

Tuo Jis suteikė galimybę glaudžiai susijungti per Jo auką su Juo ir per Jį ir Jame pašvenčiant save Dievui.

Kartu Jis suteikė jiems dieviško atleidimo garantiją, nes Dievas leido Jam priklausančią auką panaudoti kaip maistą.

Žmonių aktas Dievui per Kristų, Dievo aktas žmonėms per Kristų — tai tokia dviguba Didįjį Ketvirtadienį teikiamos aukos prasmė.

Toji auka reali, kadangi aukojimas buvo realus. Toji auka nekruvina, bet ji ženklino kruviną auką: Kristus davė apaštalams kūną, kuris turėjo būti “išduotas”, ir kraują, kuris turėjo būti “išlietas”.

Nuo to momento Jis jau nebeatšaukiamai prisiėmė kančią ir mirtį: Jis jau buvo auka..

Didįjį Penktadienį Kristus ant kryžiaus pilnai pergyveno visa, kas įvyko. Jis ir toliau save aukojo Tėvui, kaip kad pradėjo tą auką išvakarėse.

Tokiu būdu, Didįjį Ketvirtadienį įvyko reali ir pilna auka, kuri sekančią dieną turėjo būti kruvinu būdu užbaigta.

Didįjį Penktadienį, ant kryžiaus buvo reali ir pilna kruvina auka.

Mes sakėme, kad auka, nors ir nužudoma tiktai vieną kartą, gali būti aukojama keletą kartų; viena ir ta pati auka gali būti panaudota keletui aukojimų. Toji pastaba mums pravers vėliau, kai kalbėsime apie dieviškąją liturgiją.

Krinta į akis analogija su žydų Velykomis, kurios yra tik pasiruošimas ir Kristaus amžinosios aukos vaizdas. Čia ir ten:

kunigas tarpininkaująs tarp Dievo ir žmonių;

nekaltas avinėlis ir jo kruvinas nužudymas;

altorius (kraujas teka ant kryžiaus, kaip ant altoriaus);

nė vienas kaulas nesulaužomas (prisiminkime evangeliškąjį tekstą: kareiviai, “priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nelaužė jo blauzdos”. (Jn 19,33);

apeiginė vakarienė, kurios metu Dievo nuosavybe tapusią auką suvalgo tie, kuriems ji skiriama maistu.

4. Laiminga kaltė.

Taip vyksta Dievo su žmonėmis susitaikymas.

“Mūsų velykinis avinėlis jau paaukotas” (1 Kor 5,7), — sako apaštalas Povilas. Tai patvirtina ir apaštalas Petras: “Jūs esate atpirkti... brangiausiu krauju Kristaus, kaip nesutepto ir be aukos avinėlio”. (1 Pt 1,18)

Vieno iš savo narių — Kristaus kaip Dievo ir žmogaus — laisva auka žmonija pilnai išpirko savo kaltę. Ji su kaupu patenkino dieviškąjį teisingumą, ji su pertekliumi atpirko. Ji savo nepaklusnumą išpirko heroišku Kristaus paklusnumu. Kristaus įvykdyta auka ji pilnai atlygino už dieviškąjį gyvenimą, kurį Kristus jai grąžino.

Aukojimas tobulas, nes auka tobula; jis vienintelis, nes aukotis galima iki mirties tik vieną kartą. Tačiau jis gali būti atnaujintas, jei toji auka bus vėl iš naujo aukojama.

Kristus čia praktiškai pritaikė savo mokslą: “Niekas neturi didesnės meilės, kaip ta, kad kas guldo savo gyvybę už savo prietelius”. (Jn 15,13)

“Aš gerasis ganytojas. Gerasis ganytojas duoda savo gyvybę už savo avis”. (Jn 10,11)

Vidinį Kristaus pergyvenimą Paskalis savo “Jėzaus Paslaptyje” įdeda į lūpas šiuos Jo žodžius, kuriais jis kreipėsi į žmogaus sielą:

“Aš tau didesnis draugas negu visi kiti, nes aš dėl tavęs padariau daugiau negu kiti; jie nebūtų taip kentėję, kaip aš kentėjau už tave, kai tu buvai neištikimas ir žiaurus, o aš numiriau už tave”.

Dar prisiminkime jaudinančius Kristaus žodžius, skirtus šventajai Angelei iš Foligno: “Ne veltui aš tave pamilau”.

Dabar galime suprasti bažnyčios drąsą, kai ji Vakaruose gieda Velykų naktį:

“Laiminga kaltė, davusi mums tokį Išganytoją”.

Kodėl Dievas taip labai nusižemino? Tai liko paslaptimi, bet tokia paslaptimi, kuri yra visais tais faktais, apie kuriuos jau kalbėjome: jie visi susilieja vienoje centrinėje paslaptyje: Dievo meilėje mums.

Kas yra paslaptinga atpirkime... tai nesuvokiama Dievo meilė tvariniui... Į tą paslaptį visą laiką mūsų žvilgsnį kreipia namuose kabantis kryžius, be perstojo įtikinėdamas mus paversti savo kančias ir mirtį meilės atsakymu į jo begalinį gailestingumą.

Atsiklaupę prieš kryžių, kuris “žydams papiktinimas, o pagonims kvailystė”, mes galime tik pakartoti evangelisto Jono žodžius: “Mes pažinome ir įtikėjome meilei, kuria Dievas mus myli”. (Jn 4,16)

Toji meilė, prieš kurią protas netenka nuovokos, nes ji labai protą viršija, yra pirmas ir paskutinis mūsų tikėjimo žodis, mūsų vilties pagrindas, mūsų meilės amžinasis šaltinis. (Siullero, T .1.)

V skyrius. Kristaus prisikėlimas — amžinos Velykos

Visi keturi evangelistai užbaigia savo pasakojimus, aprašydami Viešpaties Jėzaus Kristaus kančią ir Jo iš numirusių prisikėlimą. Paskutinis dalykas taip atvaizduotas, kad jis tarsi logiška kančios pasėka, jos apvainikavimas ir prasmė.

Skelbimas apie kančias ant kryžiaus, kuo persunktas visas jo mokslas, paties Viešpaties lūpose neatskiriamai surištas su skelbimu apie prisikėlimą.

“Nuo to meto Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams, kad Jam reikia eiti į Jeruzalę, daug kentėti nuo vyresniųjų, Rašto žinovų ir vyriausiųjų kunigų, būti nužudytam ir trečią dieną prisikelti”. (Mt 16,21)

“Štai mes einame į Jeruzalę, žmogaus Sūnus bus išduotas vyriausiems kunigams, Rašto žinovams ir vyresniesiems; jie pasmerks Jį mirčiai.., ir užmuš Jį, bet trečiąją dieną Jis prisikels iš numirusiųjų”. (Mt 10,33)

Išvydęs Jį, aš puoliau Jam į kojas, kaip numiręs. Jis padėjo ant manęs savo dešinę, sakydamas: “Nebijok, aš esu pirmasis ir paskutinis, ir gyvasis, aš buvau miręs ir štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir pragaro raktus”. (Apr 1,17)

Vis tai rodo, kad Kristaus kančios prasmė arba filosofų žodžiais entelechija, kurios visuma išreiškiama kryžiumi ir Nukryžiuotuoju, yra Kristaus prisikėlimas, nuo senų laikų yra sujungti į organišką neperskiriamą vienybę.

“Kančios Velykos” ir “Prisikėlimo Velykos”.

Minėdama Kristaus kančią, bažnyčia taip sutvarkė apeigas, kad jose prisiminimas paskutinės vakarienės ir Kristaus kančios sudaro lyg ir gedulingą, liūdną preliudiją velykinio prisikėlimo akinančiai šviesai, spindesiui ir begaliniam džiaugsmui.

Ir ne tiek mokslas apie žmogaus Sūnaus kryžių, kiek mokslas apie Prisikėlimą buvo ir iki šių dienų yra suklupimo akmeniu. (plg Apd 17, 18-32 ir kt.)

Žmogaus pažinimui jo natūralioje formoje lengviau prieinama neteisingo tyčiojimosi iš tiesos idėja, bet realizuota iš numirusių prikėlimo idėja, šv. Rašte užregistruota faktu — iki šių dienų yra kažkas iš sunkiausiai priimtinų tiesų ypač taip vadinamiems apsišvietusiems žmonėms, kurie savo priešinimąsi lyg tai grindžia gamtos dėsniais, nors tie gamtos dėsniai visagalio Dievo veikimu bet kokiu momentu gali būti pakeisti.

Betgi, kaip matyti iš evangelisto Morkaus 16-to skyriaus, — tas netikėjimas, pavadintas net širdies kietumu, buvo charakteringas net patiems apaštalams.

Pasakojimas apie tą netikėjimą ir apie tą taip vadinamą sveiko proto priešinimąsi sudaro žymią dalį evangelistų pasakojimų apie prisikėlimą. Kaip teisingai pažymi prof. Svetlovas — tasai pačių Viešpaties artimųjų priešinimasis džiaugsmingai prisikėlimo žiniai yra vienas iš stipriausių argumentų už to pasakojimo teisingumą.

Betgi tikėjimas į prisikėlimą, ką Viešpats įjungia į krikšto apeigas, yra pagrindinė išganymo sąlyga.

“Kas tikės ir bus pakrikštytas, tas bus išganytas; kas netikės, bus pasmerktas”. (Mk 16,16)

Prisikėlimo iš numirusių idėja ir tamsos galybės sutriuškinimo idėja niekada nebuvo svetima žmonijai.

Ta idėja yra persunktos senovės graikų misterijos, kurias šv. Tėvas Ipolitas savo filosofiniuose veikaluose vadina “didžiosiomis ir vertingomis”, nes jos pagrįstos nemirtingumo idėja.

Tėvas Povilas Florentietis taip apibrėžia pagrindinę tų misterijų idėją: pašvęstas nematys mirties (sunaikinimo, nebuvimo).

Panašiai ir Senajame Testamente, — gana šykščiai tuo atžvilgiu, — tas nedaugelis, kuris jame yra, spindi nuostabiu ryškumu ir nedviprasmišku apibrėžimu.

“Tu nepaliksi mano sielos pragaruose, kad Tavo sūnaus kūnas kape patirtų sugedimą”. (Ps 15,10)

“Nes žinau, kad mano Atpirkėjas yra gyvas, ir paskučiausioje dienoje aš atsikelsiu iš žemės, ir vėl būsiu apvilktas savo oda, ir savo kūne aš matysiu savo Dievą; aš pats jį matysiu, ir mano akys išvys, o ne kieno kito”. (Job 19,25)

Jobo knygos aiškinimas buvo neseniai parašytas šių dienų garsaus psichologo ir psichiatro K. Juogo veikale “Atsakymas Jobui”. Remdamasis grynai moksliškais motyvais, jis mano, kad Kristaus prisikėlimas yra aukščiausios Būtybės tikras ir faktiškas atsakymas Jobui.

Viešpats prikelia mirusius iki iškilmingo Lozoriaus prikėlimo. (plg Jn 11,1)

Tasai pasakojimas, nežiūrint į jo dvasinę pusę, yra pilnas tokio realizmo, tokio gyvenimiškumo, tokių nesukurtų, o grynai gyvenimiškų detalių ir taip glaudžiai surištas su tos epochos žydų šeimyniniu gyvenimu, kad čia apie kokį nors išsigalvojimą negali būti nė kalbos.

Tasai stebuklas buvo pretekstas iškilmingam Viešpaties įžengimui į Jeruzalę, ir Jisai, drauge su fariziejus ir vyriausius kunigus demaskuojančia kalba (plg Mt 23, 1-39), buvo pagrindine priežastimi Viešpaties prikalimo ir nužudymo ant kryžiaus medžio. Iš to seka, kad prisikėlimas ne tik užbaigia nukryžiavimą, bet ir jį pradeda.

Viešpats, iš tiesų, mirtimi mirtį nugalėjo, kaip skelbia bažnyčia, o tai reiškia, kad Jo mirtis buvo tuo keliu, kuriuo Jis prasiskverbė į mirties tamsiausias bedugnes ir, nušvietęs jas dieviška šviesa, kurią mokiniai matė Jam atsimainant (plg Mt 17 skyr.), nugalėjo mirtį.

Kada Jis, nemirtingoji gyvybė, į mirtį įžengė, tada Jis savo dieviškuoju spindėjimu pragarą nugalėjo — gieda šventoji bažnyčia.

Apaštalas Povilas visiškai aiškiai sako, kad jei nebūtų buvę Kristaus prisikėlimo, tai nei Viešpaties mokslas, nei kančia neturėtų jokios prasmės ir visos pasaulio kančios ir pasaulis tada, iš tiesų, būtų “velnišku vodeviliu”, apie kurį kalba Dostojevskio aprašomas į Kristaus prisikėlimą netikįs, nors ir Kristų mylįs, Kirilas.

Ta prasme labai svarbus pirmojo laiško korintiečiams penkioliktasis skyrius. Jisai pateikia krikščioniškosios teologijos tikrą sistemą, išplaukiančią iš Kristaus prisikėlimo, kurs yra viso krikščioniško tikėjimo viršūnė. To skyriaus kai kurie tekstai įtraukti į Nikėjos platųjį tikėjimo išpažinimą.

Prisikėlimas yra protą viršijanti tiesa, bet jokiu būdu protui neprieštaraujanti, kaip ir tvariniai, bei mano paties egzistavimas. Nes, jei Dievas galėtų mane pašaukti iš nebūties, — “Nes aš pats iš savęs egzistuoti negaliu” (Deržavinas), — tai juo labiau Jis gali mane prikelti, mane, kuris jau egzistuoju, “prikelti iš žemės mano irstančius kaulus”.

Visų bažnytinių apeigų priešakyje yra prisikėlimo apeigos su visomis jį lydinčiomis kitomis apeigomis. Reikia priminti, kad rusų kalboje septintoji savaitės diena yra pašvęsta Kristaus prisikėlimui iš numirusiųjų, todėl pavadinta “prisikėlimu” (voskresenje) — tai amžinas paminklas tam svarbiam žmonių giminės istorijoje įvykiui.

Centrinis bažnyčios sakramentas — Eucharistijos sakramentas — Viešpaties įsteigtas ne kam kitam, o prisikėlimui iš numirusiųjų ir amžinam gyvenimui.

“Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš prikelsiu jį paskutinę teismo dieną”. (Jn 6)

Šv. Ignacas Antiochietis, tasai antrojo šimtmečio Bažnyčios Tėvas, romėnų arenoje laukinių žvėrių draskomas, reikšmingai vadina Eucharistijos sakramentą nemirtingumo vaistu.

Iš apaštalo Povilo laiško romėnams (6, 3-11), kuris skaitomas Didžiojo Šeštadienio liturgijoje, aišku, jog Kristaus prisikėlimas ir su juo principialiai surištas visas žmonijos bendrasis prisikėlimas bei visatos atnaujinimas yra ne tik centrinis, bet ir fundamentalinis faktas, panašiai kaip ir tvėrimas, jis yra dieviškosios meilės darbas, to Dievo — meilės, kuris Didžiojo Šeštadienio apeigų žodžiais, ieškojo nupuolusio Adomo ir, nerasdamas jo ant žemės, nusileido netgi į baisiuosius pragarus, kad jį prikeltų ir iš ten drauge su savimi išvestų.

Su Kristaus prisikėlimu viso pasaulio sąranga įgauna prasmę, o visos aukos ir kančios — vertę. Kristaus kryžius, po kurio betarpiškai seka prisikėlimas, tai vienintelė pilnai iki galo išvesta veiksminga teodicėjos forma, tai yra Dievo išteisinimas pasaulio kančiose. Toji teodiceja kartu yra ir antropodiceja, tai yra naujo kūrinio drauge su nauju Adomu pasirodymas, o ne senojo Adomo pražudymas. Kristaus prisikėlimas įvykdė teisingumą, dievišką mirties ir pragaro teismą, juos nugalėdamas.

Dievobaingas ir mylįs Dievą tegul gėrisi ta puikia ir šviesia iškilme. Kuris yra protingas tarnas, tas tegul įsijungia džiaugdamasis į savo Viešpaties džiaugsmą. Kas pasidarbavo pasninkaudamas, tas šiandien gaus denarą. Jei kas nuo pirmos valandos dirbo, tegu paima teisingą užmokestį. Jei kas atėjo po trečios valandos, tegu švenčia dėkodamas. Jeigu kas tesuspėjo šeštai valandai, tegu nė neabejoja, nes nebus atstumtas. Kas pavėlavo devintai valandai, tegul įsijungia nė kiek neabejodamas ir nieko nebijodamas. Kas atėjo esant vienuoliktai valandai, teneišsigąsta to vėlavimosi: meilingasai Viešpats priima paskutinįjį, kaip ir pirmutinįjį, nuramina atėjusį vienuoliktą valandą taip pat, kaip ir besidarbuojantį nuo pirmos valandos. Ir paskutinįjį myli, ir pirmam įtinka; ir tam duoda ir anam įteikia; ir darbą priima ir norus įvertina; ir atliktą darbą paskaičiuoja, ir svarstymus giria. Todėl visi įsijunkite į savo Viešpaties džiaugsmą: ir vieni, ir kiti priimkite užmokestį. Turtingi ir beturčiai džiūgaukite drauge vieni su kitais. Santūrūs ir tingūs pagerbkite tą dieną.

Pasninkavę ir nepasninkavę šlovinkite šiandien. Stalas apkrautas, visi mėgaukitės tikėjimo puota, priimkite visus maloningumo turtus. Tegu niekas nerauda dėl savo skurdo, nes pasirodė bendra karalystė. Tegul niekas nesibijo mirties, nes mus nuo mirties išgelbėjo Gelbėjanti mirtis. Ją užgesino jos Valdovas. Sugriovė pragarą tas, kuris nusileido į jį. Sutrempė pragarą, kuris kankino Jo kūną. Ir tai matydamas Izaijas sušuko: "Pragaras, — sako, — išsigando, sutikęs tave žemai: susikrimto, nes buvo likviduotas; nuliūdo, nes buvo išjuoktas, susikrimto, nes buvo nuverstas, įsižeidė, nes buvo surakintas.

Priėmė kūną ir palietė Dievą, priėmė žemę ir sutiko dangų:

Priėmė, ką matė ir įkrito ten, ko nematė”.

Mirtie, kur tavo geluonis? Pragare, kur tavo pergalė? Kristus prisikėlė, ir nė vieno mirusio nebėra karste. Kristus prisikėlė iš numirusiųjų, praskindamas kelią visiems mirusiems. Jam garbė ir galybė per amžių amžius. Amen.

(Jono Auksaburnio žodžiai, skaitomi per šviesiąją Velykų aušrinę.)

KRISTUS KĖLĖS

Mūsų tikėjimo į Kristų protingas pagrindas.

Vladimiro Solovjovo laiškas grafui L. N.Tolstojui.

Savo nepajudinamą Kristaus prisikėlimo tikrumu įsitikinimą, o taip pat įsitikinimą būsimu visuotiniu prisikėlimu, V.S. Solovjovas primygtinai pareiškė ne sykį tiek savo išspausdintuose kūriniuose, tiek pokalbiuose bei laiškuose, kuriuose neretai tradicinį pasveikinimą “Kristus kėlės” lydi tvirtinimas, kad tai ne vien įprastinė frazė, o prisiminimas tikro, neginčijamo įvykio.

Čia pateikiamas V.S. Solovjovo laiško grafui L.N.Tolstojui tekstas buvo išspausdintas trečiame Solovjovo laiškų rinkinio tome (Sankt-Peterburgas, 1911 m.).

To paties laiško pagrindinės dalys buvo išspausdintos ir žurnale “Filosofijos klausimai” 1905 m.

1894 m. nuo birželio 28 d. iki rugpjūčio 2 d.

Brangus Levai Mikolajevičiau,

nuo to laiko, kada aš paskutinį laišką išsiunčiau per p. Krauskofą, aš du sykius sunkiai sirgau, bet nebenoriu atidėlioti svarbaus pasikalbėjimo, kurį aš su Jumis pradėjau. Visi mūsų nuomonių skirtumai gali būti suvesti į vieną konkretų punktąKristaus Prisikėlimą. Aš manau, kad Jūsų pasaulėžiūroje (jei tik teisingai aš suprantu Jūsų veikalus) nėra nieko tokio, kas kliudytų pripažinti Prisikėlimo tiesą, o netgi yra kažkas tokio, kas verstų ją pripažinti.

Pradžioje kalbėsiu bendrai apie Prisikėlimo idėją, o po to apie Kristaus prisikėlimą.

1)    Jūs prileidžiate, kad mūsų pasaulis progresyviai keičia išvaizdą, pereidamas iš žemesnių buvimo formų bei laipsnių prie aukštesnių arba tobulesnių.

2)    Jūs pripažįstate tarpusavio veikimą tarp vidinio dvasinio gyvenimo ir žemesnio fizinio gyvenimo, ir

3)    išeidamas iš to tarpusavio veikimo pagrindo Jūs pripažįstate, kad dvasinės būtybės tobulumas pasireiškia tame, jog dvasinis gyvenimas palenkia sau fizinį gyvenimą ir jį apvaldo.

Tie trys punktai, manau, būtinai priveda prie prisikėlimo tezės. Dalykas tame, kad dvasinė jėga, materialinio egzistavimo požiūriu, nėra pastovus dydis, o augantis. Gyvulių pasaulyje ji yra bendrai potencialinėje būklėje; žmonijoje ji išsilaisvina ir tampa akivaizdžia. Bet tas išsilaisvinimas pradžioje įvyksta vien idealiai, protingo sąmoningumo formoje: aš atskiriu save nuo savo kūninės prigimties, suprantu savo vidinį nuo jos nepriklausomumą ir prieš ją pranašumą.

Bet ar gali tasai supratimas realizuotis?

Ne tik gali, bet dalinai tai ir įvyksta.

Kaip gyvulių pasaulyje mes randame kai kuriuos pradmenis ir priešvaistas protingo gyvenimo, taip žmonijoje, be abejo, egzistuoja pradmenys tos aukštesnės būties, kuri faktiškai valdo materialų gyvenimą. Žmogus kovoja su medžiaginės prigimties tamsiais siekiais ir juos nugali (o ne vien tik atskiria nuo kitų).

Nuo vidinio dvasinio tobulumo laipsnio priklauso didesnė ar mažesnė pergalė. Kraštutinis priešiško materialinio prado triumfas yra mirtis, kada išsivaduoja materialinių dalių chaotiškas gyvenimas ir nutraukomas jų protingas ir tikslingas ryšys. Mirtis yra aiški pergalė beprasmiškumo prieš prasmę, chaoso prieš kosmosą. Ypač tai ryšku, kas liečia aukščiausios sąrangos gyvas būtybes. Žmogaus mirtis yra naikinimas tobulesnio organizmo, tai yra sunaikinimas aukščiausio protingo gyvenimo tikslingos formos ir įrankio.

Tokia žemesnio pergalė prieš aukštesnį, toks dvasinio prado nuginklavimas parodo, tur būt, jo jėgos nepakankamumą. Bet juk toji jėga auga. Žmogui nemirtingumas yra tas pat, kas gyvuliui protas, ir gyvulių karalystės prasmė yra protingas gyvulys, tai yra žmogus. Žmonijos prasmė yra nemirtingas žmogus, tai yra Kristus.

Kaip gyvulių pasaulį traukia į protą, taip žmoniją traukia į nemirtingumą. Jeigu kova su chaosu ir mirtimi yra pasaulio proceso esmė, kur šventoji dvasinė pusė, nors ir lėtai, bet visgi nugali, tai prisikėlimas, tai yra tikra ir galutinė gyvos būtybės pergalė prieš mirtį, yra būtinas to proceso momentas, kuris principe tuo ir užsibaigia; visas tolimesnis procesas, griežtai imant, turi vien ekstensyvinį (plečiamąjį) charakterį —jis glūdi universaliame (bendrame) tos individualios pergalės įsisavinime arba jos pasėkų paskleidime visai žmonijai ir visam pasauliui.

Jei stebuklu suprantamas faktas, prieštaraująs bendrai dalykų eigai, tai prisikėlimas yra tiesioginė stebuklų priešingybė, nes tas faktas, be abejo, priklauso bendrai dalykų eigai; bet jei stebuklu suprantamas faktas pirmą kartą įvykęs, neregėtas, tai prisikėlimas "Pirmgimio iš mirusiųjų” yra, aišku, stebuklas visai toksai, kaip pasirodymas tarp neorganinio pasaulio pirmosios organinės ląstelės, ar pasirodymas tarp pimykštės augmenijos gyvulių ar, pagaliau, pasirodymas tarp orangutangų pirmojo žmogaus. Šitais stebuklais neabojoja reali istorija; taip neabejotinas žmonijos istorijai ir prisikėlimo stebuklas.

Aišku, žiūrint iš mechanistinio materializmo pozicijos, viso to nebuvo ir nebus. Bet iš Jūsų pusės negirdėti jokio principinio prieštaravimo. Aš įsitikinęs, kad prisikėlimo “Pirmgimio iš mirusiųjų” idėja Jums taip pat tikroviška, kaip ir man. Bet kyla klausimas, ar ji yra realizuota tame istoriniame Asmenyje, apie kurio prisikėlimą randame Evangelijoje? Štai pagrindai, kuriais aš patvirtinu savo įsitikinimą, jog iš tiesų kėlėsi tasai Asmuo, Jėzus Kristus, tasai “Pirmgimis iš mirusiųjų”.

1) Pergalė prieš mirtį yra dvasinio tobulumo būtina, natūrali pasėka; tasai asmuo, kuriame dvasinis pradas ryžtingai ir neatšaukiamai paėmė viršų virš to, kas žema, negali būti skirias mirčiai; pasiekimui savo tobulumo pilnybės dvasinė jėga neišvengiamai liejasi per subjektyviai psichinio gyvenimo kraštus, pagauna ir kūno gyvenimą, pakeičia jį, o po to galutinai sudvasina ir nepertraukiamai sujungtąjį su savimi. O kaip tik dvasinio tobulumo vaizdą aš ir randu evangeliškame Kristuje; laikyti tą vaizdą išgalvotu aš negaliu dėl daugelio priežasčių, kurių pateikti nėra reikalo, nes ir Jūs nelaikote evangeliškojo Kristaus mitu. Jeigu toksai tobulas žmogus iš tiesų egzistavo, tai Jis tuo pačiu buvo “Pirmgimis iš mirusiųjų”, ir kito tokio laukti negalima.

2) Antrąjį to tikėjimo pagrindą leiskite paaiškinti palyginimu iš kitos srities. Kada Leverje žinomų apskaičiavimų būdu įsitikino, kad už Urano orbitos turi būti kita planeta, o paskui teleskopu kaip tik ir pamatė ten, kur ji pagal jo apskaičiavimą turėjo būti, tai vargu ar tada jis turėjo kokį protingą pagrindą manyti, jog toji jo matoma planeta yra ne ta, kurią apskaičiavo, kad ji nėra tikroji, o tikrąją jis, gal būt, vėliau atras. Panašiu būdu ir mes, remdamiesi bendra pasaulio ir istorinio proceso prasme bei jo studijų nuoseklumu, randame, kad po dvasinio prado pasireiškimo idėjinėje formojeiš vienos pusės filosofijoje ir mene, o iš kitos pusės etiniame bei religiniame žydų pranašų ideale (Dievo karalystės sąvokoje)tolimesnio, aukštesnio apsireiškimo momentas turi būti to dvasinio prado asmeniškas ir realus egzistavimas, jo įsikūnijimas gyvame asmenyje, kad ne tik mintyse ir meniškose formose, bet ir faktiškai parodytų dvasios jėgą ir pergalę prieš blogą bei priešišką pradą su jo kraštutine pasėkamirtimi, tai yra tikrai prikeltų savo materialų kūną jį sudvasindamas; ir kada pas visa tai mačiusius liudininkus, nemokytus Žydus, neturėjusius jokio supratimo apie pasaulio sukūrimo procesą, jo stadijas ir momentus,kad mes pas juos randame kaip tik tokio žmogaus aprašymą, žmogaus, kuris asmeniškai ir realiai savyje įkūnijo dvasinį pradą, kada tie liudininkai apstulbę pasakoja apie įvykį nelauktą ir beveik neįtikėtiną, būtent, kad tasai žmogus prisikėlė, ir tai pateikia grynai empiriškai (patys patyrę), kaip eilę faktų, turinčių vidinį logišką ryšįtai, matydami tokį sutapimą, mes neturime teisės apkaltinti tuos liudininkus tuo, kad jie išgalvojo tą faktą, kurio prasmė jiems patiems nebuvo aiški.

3) Apie trečiąjį mano tikėjimo į Kristaus Prisikėlimą pagrindą aš tarsiu tik keletą žodžių, nes tas pagrindas žinomas, bet tuo nemažėja jo jėga. Dalykas tame, kad be prisikėlimo fakto neprarastas apaštalų bendruomenės entuziazmas neturėtų pakankamo pagrindo, ir bendrai visa pradinė krikščionybės istorija būtų negalima.

Nebent tiktai pripažintume (kaip tai kai kurie šiandien daro), kad krikščionybėje iš viso nebuvo pirmojo amžiaus, ir kad ji prasidėjo nuo antrojo ar net trečiojo šimtmečio.

Asmeniškai, nuo to laiko, kai pripažįstu, kad pasaulio ir žmonijos istorija turi prasmę, visai neabejoju Kristaus prisikėlimu, ir visų prieš tą tiesą prieštaravimų silpnumas stiprina mano tikėjimą. Vienintelis man žinomas rimtesnis prieštaravimas priklauso Jums. Neseniai įvykusiame tarp mudviejų pasikalbėjime Jūs sakėte, kad, pripažįstant Prisikėlimą ir tuo pačiu ypatingą, antgamtinę Kristaus reikšmę, krikščionys savo išganymo darbe labiau remtųsi paslaptinga tos antgamtinės būtybės jėga, negu savo doru darbu. Bet juk toks tiesos piktnaudojimas galų gale tėra tik piktnaudotojų demaskavimas. Juk iš tiesų Kristus, nors ir prisikėlęs, nieko galutinai dėl mūsų pačių negali padaryti, todėl nuoširdiems ir sąžiningiems krikščionims čia negali būti jokio pavojaus patekti į kvietizmą (neveiksmingą pasyvumą). Toks pavojus galėtų būti tik dėl to, jei prisikėlęs Kristus juos regimai veiktų, bet dabartinėse sąlygose, kada su Juo asmeniškas bei veiksmingas ryšys gali būti tik dvasinis, kas reikalauja žmogaus asmeninio dorovinio darbo,tiktai veidmainiai ir niekšai gali remtis malone dorovinių pareigų nenaudai.

Be to, DievasŽmogus nėra absoliučiai visa atliekanti būtybė ir susivienijimas su juo negali būti vienpusiškaspasyvus. Jis yra “Pirmgimis iš mirusiųjų ", kelio nurodytojas veikliame gyvenime, kovoje ir tobulėjimo Vadas ir vėliava, o ne paskendimas nirvanoje (nebūtyje). Bendrai, kokios bebūtų Kristaus prisikėlimo praktiškos pasėkos, jo teisingumo klausimą jos teigiamai išsprendžia.

Man būtų labai įdomu sužinoti, ką Jūs apie tai iš esmės pasakysite. Jei Jūs nenorite ar neturite laiko parašyti, tai palauksiu susitikimo.

Linkiu sveikatos, širdingai sveikinu Jus visus.

Nuoširdžiai Jums atsidavęs

Vlad. Solovjovas

(Pastaba: kai kurių tarptautinių žodžių paaiškinimų tekste padarė redakcija)

VI skyrius. Angelai

1. Gerieji angelai.

Abiejų Testamentų Šv. Rašto tekstai dažnai mini angelus, kurie Dievui paklusnūs ir pildo Jo valią. Blogieji angelai minimi žymiai rečiau. Bet visi tie prisiminimai tokie svarbūs ir reikšmingi, kad šv. Raštas prarastų žymią dalį savo prasmės, jei mes neatkreiptume reikiamo dėmesio ir į tą krikščioniškojo mokslo pusę. “Angelas” — graikiškas žodis ir reiškia “pasiuntinį”, suprantama, dieviškąjį pasiuntinį, vykdantį Dievo valią. Toji funkcija reikalauja dviejų savybių: protingos valios ir galybės. Sutinkamai su tuo, tiek šventieji tekstai, tiek ir šventieji tėvai bei teologai, o taip pat ir liturginė literatūra, kalbėdama apie angelus, naudoja du išsireiškimus: “protai” ir “galybės". Visiems bažnyčią lankantiems yra žinomi tokie tekstai, kaip: “Šiandien dangiškosios galybės su mumis nematomai tarnauja”. “Viešpaties galybė su mumis yra”, “Tetriumfuoja bekūnių protų prigimtis”. Pirmosios tikėjimo simbolio eilutės skelbia: “Tikiu vieną Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, visų regimų ir neregimų daiktų leidėją”. Bendrąja Bažnyčios Tėvų ir Mokytojų nuomone, čia dangumi suprantamas ne tiek astronominis matomas dangus, kiek visos dangiškos galybės, įskaitant į jas, aišku, ir triumfuojančios Bažnyčios šventuosius, kuriuos pagal jų funkcijas pilnai galima palyginti angeliškoms galybėms. Šventųjų vyriausioji Dievo Motina vadinama angelų Karaliene, garbingesne už Cherubinus, nepalyginamai šlovingsnė už Serafinus.

Tasai nematomas pasaulis paprastose sąlygose nėra prieinamas mūsų kūno akims, nors dažnai stipriai ir realiai pergyvenamas vidiniu jausmu, ypač kas liečia daugiausia tas dangiškas galybes, kurios vadinamos Angelais Sargais ir apie kurias pats Viešpats sako:

“Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet mato mano danguje esančio Tėvo veidą”. (Mt 18,10)

Iš to teksto seka, kad pagrindinė Angelų Sargų funkcija yra ryšio palaikymas neprieinamoje garbėje esančio Viešpaties ir sutvertos žmonijos, kurios kiekvienas asmuo atskirai egzistuoja. Bažnyčia dargi yra linkusi laikyti Angelą Sargą to dieviškame plane idelaus ir tyro žmogaus atstovu, kuris yra gyva ir sudvasinta būtybė, nuolat esanti, nuolat einanti žmogui lyg sąžinė ir priminimas jo idealios paskirties, nuolat esanti visų jo darbų ir tikslų dieviškasis matas. Tėvas Sergiejus Bulkagovas savo puikiame angelų pasauliui pašvęstame darbe “Jokūbo kopėčios” nurodo, kad Angelai Sargai yra dieviškosios meilės ir dieviškosios Apvaizdos vadovai ir nešėjai žmonėms. Iš esmės kalbant, be dangiškų protų ir galybių nematomame pasaulyje supratimo, negalime net įsivaizduoti Dieviškojo plano realizavimo čia žemėje. O be Apvaizdos supratimo nėra nė Dievo supratimo, tos pasaulį sukūrusios ir be perstojo jos besirūpinančios gerosios Būtybės supratimo. Betgi “protų” ir “galybių” sąvokos dar reiškia ir kitą angelų paskirtį. Jie yra dieviškosios valios plano pasaulyje realizuotojai, o taip pat jie dalyvauja visame tame, kas liečia pasaulio teismą, jie kovoja prieš blogį, ir palaiko gėrį. Ta prasme į angelus žiūrima su pagarbiu religiniu sąmoningumu kaip į aukštesnės plotmės būtybes, sukeliančias mumyse su baime ir virpesiu surištą susižavėjimą. Žmogaus dvasinėje prigimtyje taip pat yra kažkas giminingo su angelais, deja, ir su blogais angelais.

Apie šventuosius kalbėdama, Bažnyčia dažnai išsireiškia, kad jie yra žemiški angelai ir dangiški žmonės. Bet taip pat įvairūs gėriui ir Kūrėjo valiai prieštaraujantys veiksmai pasmerkiami dievišku žodžiu, o nusikaltusieji prilyginami dieviškosios valios priešui — šėtonui. Judas Iskarijotas paties Viešpaties pavadintas baisiu velnio vardu, (plg Jn 6,50) Kada apaštalas Petras ėmė prieštarauti Viešpačiui dėl jo noro kentėti už pasaulį, tai susilaukė griežto atkirčio: “Eik nuo manęs, šėtone; tu man papiktinimas, nes tu mėgsti ne tai, kas Dievo, bet kas žmonių”. (Mt 16,23)

Aišku, čia Judas Iskarijotas ir šv. apaštalas Petras yra pavadinti vienu ir tuo pačiu vardu skirtingose prasmėse: Judas Iskarijotas kaip paveldintis drauge su šėtonu pražūtį, o apaštalas Petras — kaip nejučiomis gundęs žmogiškąją Viešpaties prigimtį nepriimti kryžiaus.

Iš to taip pat aiškėja, kad viena iš pagrindinių šėtono ypatybių yra priešinimasis, Dievo valiai, sėjant viliones ir pagundas. Kiek gerų, tiek blogų angelų egzistavimas yra patiriamas žmogaus betarpiškoje dvasinėje praktikoje. Kada žmogus daro gera, jis jaučia kažkokią aukštesnę dvasinę jėgą, lenkiančią jį į gėrį ir nušviečiančią jo būtybę palaima ir grožiu; bet taip pat ir visiškai bloguose ir bjauriuose veiksmuose žmogus pajunta, jog į jį veikia kažkokia pašalinė jėga, dargi lyg kokia dvasinė ar, išimtiniu atveju, fizinė prievarta.

Dievas ir angelai nematomi, bet užtat jų veiksmai pilnai matomi ir tai padeda juos pilnai pastebėti. Bet ypatingose aplinkybėse ir pats Dievas ir jo angelai gali būti matomi. Taip, pavyzdžiui, Viešpats Dievas, įsikūnijęs, tapo pilnai matomu ir patiriamu:

“Kas buvo nuo pat pradžios, ką savo akimis matėme, į ką įsižiūrėjome, ir ką girdėjome, ką mūsų rankos čiupinėjo, apie gyvybės žodį...” (1 Jn 1,1)

Viešpats Jėzus Kristus mums duoda ypatingai stiprų tekstą:

“Kas mane mato, mato ir Tėvą”. (Jn 14,9)

Viešpaties krikšte trečiasis asmuo — Šventoji Dvasia — priima balandžio pavidalą, o nužengdama ant apaštalų Sekminių dieną, priima ugninių liežuvių pavidalą, o be to, save apreiškia dar ir audrą primenančiu ūžimu.

Kaip rašoma Senajame Testamente, Dievo garbė ne sykį matoma, ypač Mozei ji apreiškiama. Šventas vienuolis Serafinas teigia, kad Dievą ir Dievo malonę galima net matyti. Bet, aišku, tik tada, kai pats Dievas leidžia tai mums apreikšti.

Šv. Raštas ne kartą pasakoja apie angelų pasirodymą matomu būdu, dažniausiai žmogaus pavidalu, kas didina paties žmogaus reikšmę ir vertę.

Abiejų Testamentų ribose įvyksta archangelo Gabrielio pasirodymas kunigui Zacharijui. “Tuomet jam pasirodė Viešpaties angelas, stovėdamas smilkalų altoriaus dešinėje.(Lk 1,11)

Tas pats archangelas Gabrielis praneša Švč. Dievo Gimdytojai apie dieviškojo Sūnaus pradėjimą ir gimimą: "Šeštame mėnesyje angelas Gabrielis buvo Dievo siųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinamas Nazaretu, pas mergaitę pažadėtą vyrui, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; mergaitės vardas buvo Marija”. (Lk 1,26)

Kalėdų naktį pasirodė daug angelų, kurie giedojo dieviškam Kūdikiui garbės giesmę.

Laike kovos Getsemanėje, Viešpats pasiunčia nusikamavusiam savo Sūnui angelą, kuris jį, pradėjusį kančios kelią, pastiprina. (Lk 22,43

Pagaliau angeliškos galybės žmogiškame pavidale pranešė įvykius apie Viešpaties prisikėlimą ir jo garbingą įžengimą į dangų.

Gana ypatingais ir rūsčiais pavidalais reiškiasi angelai šv. Jono apreiškime. Čia jie, kaip taisyklė, reiškiasi Dievo tarnais, kuriems pavesta nubausti už aukščiausią ribą peržengiančias nuodėmes suterštą pasaulį. “Aš mačiau septynis angelus, stovinčius Dievo akivaizdoje, jiems buvo duota septyni trimitai” (Apr 8,2). Galima sakyti, kad Jono apreiškimas tiek perpildytas angeliškų galybių veikimu, kad tą knygą būtų galima pavadinti apreiškimu apie angelus. Čia mes taip pat sužinome, kad angelai yra dieviškame darbe žmonių tarnais:

“Jis man sakė: Žiūrėk, kad to nedarytum (negarbintum manęs): nes aš esu tarnas... Dievą garbink”. (Apr 22,9)

Sutvėrimo metu žmogus gauna ne tik dieviškąją meilės dovaną, bet ir galimybę mylėti; ne tik save patį, bet ir kitus, ir ne tik žmones draugus, bet ir dvasinį draugą. Tas kiekvieno žmogaus draugas, vienintelis ir asmeniškas, būdingas kiekvienam žmogui draugas yra Angelas Sargas, būtybė ne šio, ne žmogiško pasaulio.

"Kada nurimsta gyvenimo triukšmas, kada nutyla nedarnūs balsai, kada siela, pripildyta tylos, skęsta ramybėje, kada nugenamos jos vaikiškos stichijos ir nuplėšiamos ją slegiančios skraistės,

kada išsivaduoja siela iš šio pasaulio nelaisvės ir pasilieka vienybėje su Dievu,

kada sutrūksta žemiškos prigimties pančiai ir siela pati save suranda,

kada ji atsiskiria nuo žemiško apvalkalo ir atsiranda naujame pasaulyje,

kada ji prisipildo šviesa ir nusiplauna nemirtingumo spinduliais,

— tada ji pajunta ties ja palinkusią su neapsakoma meile Būtybę,

tokią artimą, tokią mielą, tokią švelnią, tokią tylią, tokią meilią, tokią ištikimą, tokią ramią, tokią tyrą, tokią šviesią, —

kad džiaugsmas, ramybė, laimė, nepatirti čia, žemėje, suliepsnoja sieloje. Tada ji pajunta, kad ji nėra vieniša, ir veržiasi link to paslaptingo ir artimo draugo, nes jame siela mato esantį tą draugą, apie kurį visą gyvenimą svajojo ir kurio ilgėjosi. Ji nori su juo galutinai susilieti, jam visiškai atsiduoti, jame įgauti savo antrąjį aš. Tasai kiekvienas žmogui Dievo duotas draugas yra Angelas Sargas, visada budįs prie jo, gyvenąs su juo visą gyvenimą. Jis — artimiausias, nors ir tolimas, nes nematomas, negirdimas, neprieinamas kūno ir net dvasios galioms. Taip tylus ir švelnus jo dvasinis prisilietimas, kad žmogus negali pastebėti net paties jo buvimo. Bet mūsų kalba mums liudija, kad nesąmoningai jį pastebime. Nes mes pilnus meilės, gerumo, švelnumo ir rūpestingumo mums artimus žmones nejučiomis, patys neįsigilindami į savo žodžių prasmę, pavadiname savo “angelais sargais”. Jie mums dvasinė šviesa ir oras, bet kaip ir anie, neregimieji, jie dažniausiai įvertinami tik tada, kai jų netenkama. Panašiai ir mes, visada pridengti Angelo Sargo sparnų, dažnai neįsisąmoniname to pridengimo, lyg jo nepastebime, nors jis visada su mumis. Aukšto nemedžiaginio pasaulio gyventojas Angelas Sargas neturi tiesioginio sąlyčio su mūsų medžiaginiu pasauliu, su mūsų kūno prigimtimi. Aišku, jis galėtų sukrėsti, ar net sugriauti tą mūsų trapią prigimtį savo baisiu pasirodymu (iš kur ir išplaukia Senajame Testamente randamas angelų pasirodymą lydįs siaubas: negalima jo pamatyti veidas veidan ir nenumirti). Bet tokiam reiškiniui reikalinga speciali Dievo valia, o be jos nėra pagrindo tam tyliam ir švelniam angelui taip reikštis. Jis rūstus ir nenumaldomas tik tada, kai užstoja mus nuo piktųjų dvasių, kurios mus gundo; jis tada pasireiškia “kaip mūsų sielos ir kūno sargas”. Dvasinėje kovoje be to užtarėjo būtų vien griovimas ir nuodijimas, smukimas ir naikinimas. Mus visada saugo nuo to tasai strategas, tasai dvasinis karys. Tame jis aktyviai veiklus, visada budrus, tame jis veikia su visa savo jėga.

Bet žemiškajam draugui, jo saugojamam žmogui, jis nedaro prievartos; jis to nenori ir negali daryti. Jis puoselėja ir globoja jo sielą; jo šnabždesys, girdimas tyloje, įkvepia jai kilnių minčių, kurios joje pačioje tada kyla, bet tai atliekama taip tyliai ir švelniai, kad siela nepastebi tos įtaigos. Jam įsakyta tyla, nes šv. Izacho Sirino žodžiais “tyla yra busimojo amžiaus paslaptis”, ir Angelas Sargas kalba mums tiktai tylėjimu.

Jis žiūri į mūsų sielą ir mato mus, ir to pilnai pakanka tam paslaptingam bežodžiui sielos pasikalbėjimui su savo aukštesniuoju aš.

Yra aukščiausias auklėjimo ir pedagoginio takto uždavinys

— pažinti ir globoti gerą saviveiklą, padaryti taip, kad visa, kas tik yra gera žmoguje, nebūtų primesta iš išorės, o kiltų jo viduje, kad jis pats save apreikštų. Kitaip nebus pasiektas auklėjimo tikslas, kuris glūdi tame, jog pats auklėtinis taptų veikėju, o ne paklusniu įrankiu auklėtojo rankoje. Gi auklėtojo uždavinys glūdi tame, kad jis taptų nepastebimu, kad jis, susiliedamas su auklėtinio valia, tarsi išnyktų. Šį uždavinį ir atitinka Angelo Sargo veikimo būdas, nes Angelas pažadina mumyse mūsų aukštesnįjį “aš”. Toji dangiškoji pedagogika sudėtinga, įvairi ir neišsemiama. Kaip rūpestinga motina stebi atbundančius kūdikio sieloje tamsius ir šviesius polinkius bei jį supančias priešiškas gyvenimo stichijas, taip ir Angelas Sargas visada budi prie mūsų, betgi nieko nedarydamas be mūsų ir šalia mūsų, “neversdamas, o laukdamas mūsų laisvavališko pasitaisymo”. (Iš maldos į Angelą Sargą) Tai yra Angelo Sargo nepaliaujama kūryba, nepertraukiamas darbas veikiant tarp nuodėme užkrėsto pasaulio į nedėkingą ir nepaklusnią medžiagą. Ir tas darbas nepaliaujamai vyksta. Kiekvienas iš mūsų gyvena ne vienas, o dviese, drauge, neišskiriamai. Mums visada teikiama draugiška pagalba, virš mūsų visada išskleisti draugiški sparnai”. (Ištrauka iš kun. Sergiejaus Bulgakovo knygos “Jokūbo kopėčios”)

2. Blogieji angelai.

Dieviško žodžio apreiškimas bendrai apie angelus neatskiriamai surištas su apreiškimu apie tamsiąsias dvasias, apie velnią.

Viešpaties žodis skelbia, kad pasaulis paskendęs blogybėje, pagal tą patį žodį “Šviesa šviečia tamsybėje, bet tamsybė jos neapėmė” (Jn 1,5). Vienok blogis gėrio atžvilgiu taip poliarizavosi, kad šiandien, tai yra po Kristaus pasirodymo pasaulyje ir po kovos prieš tamsos dvasią, joks mokslas apie gėrį, šventumą ir geruosius angelus nėra galimas be mokslo apie blogį ir nuodėmę, apie piktąsias dvasias; mokslas apie Kristų nėra galimas be mokslo apie antikristą, kuris yra prieštaravimo visam tam, kas surišta su Kristumi, sūnus.

Bet visa tai nereiškia dualizmo: tai yra dviejų pradų lygaus egzistavimo: gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos, grožio ir bjaurumo, tiesos ir melo — kaip kad skelbia manichėjų klaidingas mokslas. Esant silpnam žmogaus protui, klaidingos doktrinos greit sudaromos ir jos paplinta labiau, negu manoma. Bet jų klaidingumą nesunku įrodyti. Iš tiesų, prileidžiant, kad Dievas yra teigiama begalinė būtybė, o tamsos dvasia — neigiama begalinė būtybė, tai aišku, kad to rezultate nieko nebūtų, ir pasaulio sukūrimas būtų negalimas. Vienok tikrovė tai paneigia kiekviename žingsnyje. Tasai faktas, kad, nežiūrint ypatingos blogio jėgos, vis dėl to gėris stovi tvirtai, saulė šviečia ir “gyvenimas eina”, — tasai faktas mums parodo, jog gėrio jėgos begaliniai viršija blogio jėgas, o šios pastarosios egzistuoja tik Dievui leidus. Priežastis, kodėl Dievas laikinai leidžia šalia gėrio galybės egzistuoti ir blogio galybei, kuri, atrodo, net nugali gėrį, aiškėja iš šv. Rašto ir šventųjų Tėvų liudijimo. Imkime Jobo knygą ir garsius katalikų liturgijos žodžius apie laimingą kaltę, kurios dėka pasaulis gavo tokį Atpirkėją. Blogio jėgos prileidžiamos tam, kad labiau išryškėtų gėrio jėgų pergalė, ir dargi ne išorinis, per jėgą pasiektas triumfas, o vidinis, pasiektas per jų neįveikiamumą ir nenugalimumą.

Kai pasaulyje gimė šviesa taip lauktoji,

Tai tamsa jos nepriėmė, grūmės, kovojo.

Bet šviesa ir tamsoj suspindėjo, sužibo,

Ji tarp gėrio ir blogio padarė tuoj ribą.

Kunigaikštis tamsos ir visi jo darbai,

Nugalėtas ir pasmerktas buvo griežtai.

Šitos Vladimiro Solovjovo puikaus eilėraščio eilutės Kristaus gimimo proga, kaip ir sekanti eilutė kito jo eilėraščio ta tema:

Bejėgis blogis, mes amžini, su mumis Dievas parodo mums jau iš pat pradžios pasireiškiantį blogio jėgų silpnumą ir menkumą. Tas jėgas ne be pagrindo bažnyčia vadina "demonais”, bejėgėmis įžūlybėmis”. Gėrio dėsnis yra toks, kad, bekovodamas su blogio gudrybėmis, gėris begaliniai padidina savo Jėgas. Ir kankinių kraujo lašai yra sėkla, iš kurios Viešpaties dirvoje išauga puikus amžinybės derlius.

Blogio ir gėrio egzistavimas nėra dualizmas dar ir dėlto, kad tarp jų ir virš jų yra "šventas kriterijus” — kryžius ir Kristaus Prisikėlimas, teikiantis visiems sutvėrimams nesutvertos amžinos prigimties absoliutų gėrį. Blogis gi nėra Dievo sutvertas, jis, be abejo, kūrinių darbas, todėl, neturėdamas pagrindo Dievuje, būtinai žūsta. Ir Viešpats Jėzus pasakė: “Kiekvienas medis, kuris ne mano dangiškojo Tėvo pasodintas, bus išrautas”.

Viešpaties žodžiais — “velnias nusideda nuo pat pradžios” (1 Jn 3,8), — Šv. Gregorijaus Nezianziečio vaizdžių ir aiškiu išsireiškimu, — velnias yra blogio išradėjas. Dėl to čia galima kalbėti apie kūrybos piktą panašumą, apie karikatūrinį Kūrėjo pamėgdžiojimą. Aišku, kad čia turima mintyje Dievo duotos kūrybinės laisvės piktnaudojimas. Apie to piktnaudojimo priežastis čia klausti nereikia, nes laisvės esmę kaip tik ir sudaro jos bepriežastingumas, taip, kaip ir meilės esmė neturi priežasties, arba, tikriau sakant, toji priežastis yra joje pačioje, taip ir laisvė turi priežastį pati savyje. Velnias yra pats savo puolimo priežastis. To puolimo būdas yra išdidus veržimasis be jokios meilės pasidaryti panašiu į savo Kūrėją, nes Dievo esmė yra meilė ir vienintelis kelias tapti Dievui panašiu yra meilė pagal Dievo meilę, tai yra besiaukojanti meilė. Velnias gi nuėjo visai priešingu keliu — ir čia jo pražūtingoji transformacija iš šviesos Angelo, iš Aušros, kokiu jį sutvėrė Dievas, į tamsos dvasią, į baisią juodai kruviną pražūties žvaigždę. Šv. Raštas, būtent, Jobo knyga ir evangelisto Jono Apokalipsė, mums parodo, kad nuo Aušros dvasios puolimo laikų pasaulinis procesas yra nepaliaujama kova tamsos dvasios ir nuo Dievo atsimetusių angelų su Dievu ir jo tarnais. Tos kovos akivaizdoje žmonija pasidalino. Apie tą pasidalinimą kalba palyginimas apie paskutinįjį teismą (Mt 25, 31-46). Toji kova grynai dvasinė ir dažniausiai vyksta nematomu, vidiniu, intensyviu, o ne ekstensyviu būdu.

“Mūsų kova yra ne prieš kūną ir kraują, bet prieš kunigaikščius ir valdžias, prieš šitų tamsybių pasaulio valdovus, prieš piktumo dvasias padangėse”. (Efez 6,12)

Iš to teksto, kuriame didele dalimi koncentruojasi Bažnyčios mokslas apie piktąsias dvasias, aiškėja, jog Bažnyčia niekada nekovojo nei prieš medžiagą, nei prieš kūną, nei prieš kraują, prieš kuriuos kovoti ji negalėjo, nes jie Dievo sukurti. Ji kovojo ir visada iki antrojo Kristaus atėjimo kovos su tuo, kas medžiagą, kūną ir kraują sudarkė ir nusmukdė.

Povilo laiške iki tam tikro laipsnio yra smulkiau išskaičiuotos to blogio arba nuodėmingumo piktybės (plg. Rom 1, 21-22). Visame tame charakteringiausias — sąmoningas veržimasis į blogį ir prieštaravimą, kas gali būti tik grynai bekūnės dvasios darbas, o ne kūninės, nes pastarosios charakteringa ypatybė yra nesąmoningumas, arba, kaip Jėzus Kristus palyginime apie piktžoles sako — miegąs: ten aiškiai pasakyta, kad velnias pasėjo pikta jiems bemiegant, tai yra žmogaus pasąmonėje.

Reikia laikyti, kad velnias pasaulio sukūrimo momentą sąmoningai panaudojo arba piktnaudojo jam suteikta laisve. Velnio savybė — piktdžiūgavimas, jis diametraliai priešingas tai meilei, kurios savybes aprašė šv. Povilas (plg. 1 Kor 13).

Žodis "velnias” yra kilęs iš graikiško veiksmažodžio “diabelo”, o tai reiškiašmeižiu, darkau, nes jis yra tėvas nė tik melo, bet ir visokių sudarkymų bei prigimčiai priešingumų (plg. Rom, 26). Jis, kaip asmuo, turi specialius, jo buvusį angeliškumą pažyminčius vardus: Liuciferius — šviesos nešėjas, Aušra, Aušros sūnus. Visos keturios Evangelijos, apaštalų laiškai ir Apokalipsė vaizduoja grandiozinę kovą su velniu. Ypatingai svarbi toji vieta, kur velnias gundo žmogaus Sūnų (plg Mt 4,1), o taip pat tarsi aiškinimas, kurį atliko Dostojevskis savo "Legendoje apie didįjį inkvizitorių”. Svarbiausias dalykas tame komentare, tai priskyrimas velniui asmeniško grandiozinio proto, kurio Jėga mes negalime abejoti, nes matome tokio sąmoningumo skleidžiamą blogį ir tokį Dievui pasipriešinimą, kokio žmogus negali nė įsivaizduoti. Jis iš tiesų — priešas ir visi su juo drauge einą — pražūčiai skirti Jo sūnūs.

Kadangi nuodėmė yra pasipriešinimas įstatymui (plg 1 Jn 3,4), o Naujojo Testamento įstatymas yra meilė, - "Aš jums duodu naują įsakymą, mylėti vienas kitą” (Jn 13,34), tai pagrindinė piktosios dvasios ir jos pasekėjų nuodėmė yra su išdidumu sujungta neapykanta ir brolžudystė: “Kiekvienas, kuris nekenčia savo brolio, yra žmogžudys” (1 Jn 3,15). Meilės apaštalas mus ir moko, kad velnio nuodėmė kaip tik charakteringa tuo, kad “velnias nusideda nuo pat pradžios” (1 Jn 3,8); todėl meilės atributų neigimas — tikriau, to neigimo visumos personifikacija

— ir yra velnias

Pagal šv. Tėvų mokslą, velnias padarė žmogų lyg ir savo automatu ir žmogui atrodo, kad jis tarnauja blogiui laisvai, rasdamas tame blogyje lyg ir malonumą bei pasitenkinimą.

Kodėl apaštalas pavadino velnią šio amžiaus apaštalu? Todėl, kad žmogaus prigimtis jam beveik visai laisvai ir sąmoningai atsivėrė.

Kristaus, nors jis žada daug gėrio, niekas neklauso, o jam, nors jis nieko panašaus nežada, o atvirkščiai, palydi į pragarą, visi paklūsta. Jis viešpatauja šitame amžiuje, jo visi klauso, jis turi daug tarnų, daugiau negu Dievas ir jam su didesniu noru paklūsta negu Dievui. Išimtį sudaro nedaugelis. Ir visa tai įvyksta dėl to, kad mes apsileidę ir nerūpestingi. (Jonas Auksaburnis, Pasikalbėjimas pagal laišką Efeziečiams, SPB, 1858, 81 psl.)

Kaip sakėme, į Šv. Rašto Naująjį Testamentą galima ir reikia žiūrėti, kaip į žmogaus Sūnaus pergalingą kovą su velniu. Visa prasideda tuo, kad velnias savo gundymais bando sumedžioti įsikūnijusį Dievą ir net palenkti jį tarnauti (trečiasis gundymas). Negirdėtas akiplėšiškumas. Turint mintyje nepaprastą piktosios dvasios protą, visiškos beprotybės panašų aktą galima išaiškinti tik tuo, kad šėtonas širdimi nepasiekė dieviškosios bedugnės meilės, kuri privedė net prie įsikūnijimo, o protas, taip pat pakilęs iki širdies ir, tokiu būdu, neįtrauktas į dieviškąją meilę, visada patenka į prieštaravimą — į gryną beprotybę.

Dažni velnio apsėstųjų išgydymai, apdovanojimas apaštalų jėga, kuriai paklūsta piktosios dvasios, Viešpaties žodžiais: “Aš mačiau velnią, krintantį iš dangaus kaip žaibą” — visa tai parodo mūsų atpirkimo ir išsigelbėjimo darbe vykstančią centrinę kovą su velniu. Į Kristaus kančią galima ir reikia žiūrėti kaip į paskutinį tos kovos etapą. Velnias vedė kovą prieš gėrį iki galo.

“Šėtonas įėjo į Judą, vieną iš dvylikos, kurs vadinasi Iskarijotas”. (Lk 22,3)

“Po to kąsnelio šėtonas įėjo į jį.” (Jn 13,27)

Tame pasakojime daugiausia sukrečia aukščiausias “pražūties sūnaus” Judo sušėtoninimas. Tame rūstus perspėjimas visai žmonijai.

Bet štai dieviškojo Teisiojo kančių taurė išgerta iki dugno, visos šėtono pastangos ir visi gudravimai išsisėmė, ir žmogaus Sūnaus aukos kryžiumi pasiekė net pragarą, kad šio amžiaus kunigaikščio valdų centre nugalėtų “mirtį valdantį” velnią. Savo visagalybe Viešpats prisikelia ir velnio galybę visiems laikams palaužia. Bet, būdamas nepaprastai geras, Viešpats dar skiria blogyje besirandančiam pasauliui atgailos laiką. Tas periodas priartina mus prie tos paskutinės lemiamos kovos, prie blogio laisvės paskutinių konvulsijų, kurios jau pastebimos kovoje su pergalę jau pasiekusiu gėriu, — kas atidengta Apokalipsėje.

Pagal dialektinį priešingumų susitikimo principą, šėtonas siekia įsikūnyti, sukurti žemėje pragarą. Jono Apokalipsė aprašo to pseudo-įsikūnijimo trejopą būdą: netikras pranašas, didžioji paleistuvė ir nuodėmių miestas Babilonas. Paskutinieji du vaizdai nuostabiai vieningi (plg Apr 17, 1-18). “Bet Viešpats mus, kurie buvome mirę nuodėmėms, atgaivino drauge su Kristumi (kurio malone jūs esate išgelbėti), drauge prikėlė ir drauge pasodino danguje, Kristuje Jėzuje, kad gerumu mums Kristuje Jėzuje parodytų ateinančiuose amžiuose apsčius savo malonės turtus”. (Efez 2,5)

...Kuris mus pasodino drauge su juo Tėvo dešinėje... Mūsų nupuolusi prigimtis, atsisėdusi šalia Tėvo, buvo begaliniai pagerbta. (Dangun Žengimo šventės kanonas)

Paskutinę kovą su šėtonu atpasakoja šv. Povilas. (Efez 6,13-17); (plg Apok 19, 1-16).

“Paskutinė šėtono tvirtovė — Babilonas, paleistuvė ir nuodėmių miestas — sunaikinta”, “ir jo dūmai rūks per amžių amžius”. (Prd 19,3)

VII skyrius. Mergelė Marija

1. Kodėl Dievas skyrė Šv. Mergelei Marijai išganymo darbe ypatingą vietą?

a)    Todėl, kad pagal Jo valią turėjo egzistuoti sukurtas asmuo, priėmęs Kūrėjo išganymo darbą visos žmonijos vardu.

Dievas neprimetė mums Kristaus. Jis atsižvelgė į žmogaus laisvę, kurią gavome iš Jo ir dėl to, kad Jo Sūnus iš tiesų buvo tarpininku, Jis panorėjo, kad iš mūsų pusės tas tarpininkavimas būtų priimtas tam tikro žmogaus, kuris atstovautų visai žmonijai, ir tokiu būdu tas tarpininkavimas taptų veiksmingas.

Tuo sutvertu asmeniu tapo Mergelė Marija, kada ji apreiškimo metu tarė: “Tebūnie”. Tuo žodžiu ji laisvai priėmė iš Dievo išganymą ir tuo pačiu kiekvieno iš mūsų atpirkimą.

b)    Išganymo darbe Marijai yra skirta ypatinga vieta ir dėl to, kad Kristus būtų tikrai žmogumi, kaip ir mes.

Aišku, Kristus galėjo ir be Dievo Motinos dalyvavimo priimti visiškai naujai sutvertą žmogaus prigimtį; ji būtų buvusi panaši į mūsų prigimtį, kaip panašūs vienas į kitą du vandens lašai.

Bet tada Kristus nebūtų buvęs mūsų prigimties, nebūtų iš jos išėjęs; Jis būtų prisijungęs prie mūsų žmonijos kaip svetimas.

Tačiau ne toks buvo Dievo planas. Dalyvaujant Mergelei Marijai, Kristus tapo vienas iš mūsų. Jis kilo iš mūsų eilių, nes Jį pagimdė žmonių giminės moteris. To dėka, Jis galėjo save laikyti vienu iš mūsiškių, melsti už mus ir vietoje mūsų aukotis už mus.

c)    Išganymo darbe Marijai yra skirta ypatinga vieta dar ir dėl to, kad mūsų santykiai su Dievu būtų dar artimesni.

Dievas, kuris sukūrė motinų širdis ir žino motinos reikšmę mūsų žemiškame gyvenime, kuris žino tą švelnumą, kurį pajėgia parodyti tik motina, tą gyvenimo grožį ir gyvenimo naštų palengvinimą, kuriuos ji teikia savo buvimu, — Dievas panoro ir antgamtinį gyvenimą, kurį Jis mums grąžino per savo Sūnų, taip pat padaryti ne mažiau šeimynišku, kaip mūsų kasdieninis gyvenimas, suteikti ir jam ne mažiau švelnumo bei nuoširdumo.

Todėl pagal dieviškąjį planą turėjo būti Mergelė Marija, Jo darbe turėjo būti Motina, ji turėjo būti surišta su tuo darbu taip tampriai, kad nebūtų galima atskirti.

Ir tame visa Dievo Motinos paslaptis.

Ji — ne Kristaus papildymas; ji būtina Kristui, Jo žmogiškam pasireiškimui. Kristus žmogus — tik kaip Mergelės Marijos Sūnus. Tik kaip Mergelės Marijos Sūnus Jis ir mūsų vardu pasirodė.

Gilintis į Kristų be Jo Motinos, reiškia iš anksto atsisakyti galimybės Jį pažinti, o tuo pačiu ir priimti Jo darbus.

Taip pat gilintis į Mergelę Mariją be Kristaus, reiškia iš anksto atsisakyti galimybės pasakyti apie ją ką nors, o taip pat reiškia be reikalo komplikuoti atpirkimo paslaptį, įvedant į ją ką nors kitą.

Nieko kito negalima pasakyti kaip tik tai, jog Dievo Motina būtinai reikalinga išganymo darbe. Tokia Dievo valia.

Ir tai, kas yra pagal Dievo valią, yra gera.

2. Ką Kristus gavo iš savo Motinos?

Pirmiausia, Jis gavo iš jos savo kūną, kaip ir kiekvienas iš mūsų kad gauna savo kūną iš savo motinos.

O drauge su kūnu Jis gavo ir visa tai, kas yra gero ir gražaus žmogiškoje prigimtyje.

Paveldimumo dėsniai, kurie turi galios mūsų gyvenime ir kurių dėka kiekvienam iš mūsų tėvai perdavė tam tikrus veido bruožus, temperamentą ir su juo surištus charakterio atspalvius, mąstymo būdą, reagavimo greitį, troškimų įvairumą—tie dėsniai galioja ir Kristui.

Atėjęs priimti mūsų prigimtį ir tuo glaudžiai susivienyti su žmonija, argi Jis galėjo atmesti tuos dėsnius? Ne, Jis norėjo turėti

—    iš žmogiškosios pusės — savo motinos išvaizdą, kaip — iš dieviškosios pusės — Jis buvo ir Tėvo paveikslu.

O kadangi Kristus turėjo ne du žmones gimdytojus, o tik Motiną, tai paveldėjimo dėsniai veikė jame be susimaišymo ir be priešingybių. Nazarete Jį matydami žmonės kalbėjo, kad tai

—    “gyva motina”, būtent, Jis panašus į ją veido bruožais, žvilgsniu, eisena, manieromis, gestais.

Meilė gamtai, jautrumas viskam, vaizdingas stilius, sukeliąs susižavėjimą lelijomis, varpomis, paukščiais, vynuogynais, saule, o ypač visus apimančio palankumo dovana, pritraukiančia vaikus, ligonius, raišus, raupsuotus, nusidėjėlius, — visa tai Kristuje buvo jo žmogiškosios prigimties dėka, bet taip pat ir Dievo Motinos dėka.

3. Ką Dievo Motina gavo iš savo Sūnaus?

Kaip geras sūnus, Kristus apdovanojo savo Motiną.

Nuo amžių Dievas pramatė pasaulio sukūrimą, žmogaus nupuolimą ir jo išgelbėjimą. Nuo amžių Sūnus pramatė savo Motiną ir ją mylėjo.

Kada žmogui po nupuolimo buvo pažadėtas Išganytojas, tame dieviškame pažade jau buvo mintis ir apie Mergelę Mariją.

Pagal Kristaus valią, jo Motina turėjo būti nekalta jau prasidėjime, kad jau išganymo aušra skelbtų ryžtingą pergalę prieš nuodėmę.

Pagal Jo valią, Jo Motina turėjo būti laisva nuo visų blogų palinkimų, turėjo žibėti šventumu, kad niekas jos nenukreiptų nuo jos motiniško pašaukimo.

Iš trisdešimt trejų savo žemiškojo pašaukimo metų, Jis trisdešimt jų praleido savo Motinos artumoje.

Jai prašant, Galilėjos Kanos vestuvėse Jis padaro savo viešoje veikloje pirmąjį stebuklą.

Ir priešmirtinėse minutėse Jis laiko ją prie savęs, kad ji iki galo bendradarbiautų mūsų išganyme.

Nuo kryžiaus aukštumos Jis paveda mus jai, bet taip pat ir ją jis paveda mums.

Įžengęs į dangų, nelaukdamas paskutinės dienos garbės, Jis paima ją su kūnu pas save (Dangun ėmimo šventė).

Savo malones Jis nori teikti ne vienas pats, o drauge su savo Motina, tapusia tokiu būdu “Visų malonių tarpininke”.

Panašiai, kaip Kristus yra mūsų gyvenimo Vadas, taip — kaip matysime vėliau — ir Dievo Motina yra mūsų Vadovė.

Motina nuo Sūnaus neatskiriama...

VIII skyrius. Naujos perspektyvos

Kristus savo auka ne tik išpirko žmonių kaltes. Jis atnešė į pasaulį naują raugą, naują gyvenimą.

Apie tai mes kalbėsime vėliau, bet jau ir dabar reikia pažymėti kai kuriuos ypatingai išsiskiriančius Kristaus mokslo bruožus.

Visai aišku, kad Jis ypatingai siekia:

—    duoti mums aiškesnį supratimą apie tai, kad tikslas, kurio pasaulis taip siekia, yra Dievas, — Meilė, Dievas, kuris yra Tėvas,

—    įkurti čia žemėje Dievo Tėvo karalystę,

—    nustatyti pagrindinį tos karalystės įsakymą — Meilės įstatymą.

1. Meilė Tėvui.

Nė viena religija, išskyrus Kristaus religiją, nedrįso laikyti Visagalį Kūrėją Tėvu. Žydai taip pat neturėjo tokio Dievo supratimo. Jie drebėjo prieš Jį kaip prieš nepermaldaujamą teisėją ir nedrįso net Jo vardo ištarti.

Kad mes išdrįstame Jį Tėvu laikyti, buvo būtina, kad Kristus, tasai įsikūnijęs dieviškasis asmuo, mums ir parodytų Jį kaip tik tokiu. Tame ir yra pagrindinis Jo mokslo dalykas ir savo gyvenimo pabaigoje Jis sakė: “Tėve, aš pašlovinau Tave žemėje, baigdamas darbą, kurį Tu man davei daryti... Aš apreiškiu Tavo vardą žmonėms”. (Jn 17,4)

Vienintelė malda, kurią pats Kristus mus išmokė, pagal Jo valią turi būti nukreipta į Tėvą: “Tėve mūsų, kurs esi danguje.

Ir Jis įsako prašyti, kad būtų garbinamas šventas Jo vardas, ir kad ateitų Jo karalystė.

“Tu gi, kada melsiesi, eik į savo kambarį ir, užsidaręs duris, melsk savo Tėvą slapčia”. (Mt 6,6)

“Tėvas žino, ko jums reikia” (Mt 6,8). “Jei jūs atleisite žmonėms jų kaltes, ir jūsų dangiškasis Tėvas jums atleis jūsų nuodėmes”. (Mt 6,14)

“Žvilgterėkite į dangaus sparnuočius... jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina”. (Mt 6,26)

“Būkite tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas tobulas”. (Mt 5,45)

“Tegul jūsų šviesa taip šviečia žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir garbintų jūsų Tėvą, kuris yra danguje”. (Mt 5,16)

Prisikėlęs iš numirusiųjų Kristus įsako Marijai Magdalenai: “Eik pas savo brolius ir jiems sakyk: Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą...”. (Jn 20,17)

Kristus, aišku, nori gauti mokinių: “Kas nori būti mano mokinys... tegul išsižada savęs...”

Bet Jis to siekia tam, kad juos nuvestų pas Dievą:

“Aš kelias... Nė vienas neateina pas Tėvą kaip tik per mane...”. (Jn 14,6)

“Tėve, — kalba Jis prieš kančią, — valanda atėjo, pašlovink savo Sūnų..., kad Jis visiems, kuriuos Jam davei, suteiktų amžinąjį gyvenimą. Tai yra amžinasis gyvenimas; kad jie pažintų Tave, vienatini tikrąjį Dievą, ir kurį Tu siuntei, Jėzų Kristų”. (Jn 17,1)

Tokia viena iš esminių Kristaus pareikštų tiesų: Dievas yra Tėvas. Jis — gerumas, gailestingumas. Negalima būti Kristaus sekėju, nenustatant santykių su Dievu, kaip sūnaus su Tėvu.

2. Dieviškoji Dievo karalystė.

Atskleisdamas tai, kad Dievo santykiai su mumis yra tėviški, Kristus visą laiką grįžta prie tos minties, kad Jis atėjo įkurti žmonėse Tėvo Karalystę.

Pavyzdžiui, Kaparnaumo gyventojams, kurie prašo Jį pasilikti pas juos, atsako: “Ir kitiems miestams aš turiu skelbti Dievo karalystės evangeliją, nes tam aš siųstas”. (Lk 4,43)

Kalbėdamas apie tą Dievo Tėvo karalystę, Kristus nurodo kai kuriuos jos charakteringus bruožus:

— toji karalystė prasideda ant žemės nuo Kristaus atėjimo momento.

Skelbdamas Mesijo atėjimą, Jonas Krikštytojas ragino: “Darykite atgailą, nes dangaus karalystė arti” (Mt 3,2).

O kiek vėliau Kristus sakė: “Dievo karalystė yra jumyse” (Lk 17,21). Prasidėjusi Kristumi toji karalystė reiškiasi per Jį su Juo ir Jame.

“Dangaus karalystė panaši į garstyčios grūdą..., kuris mažiausias tarp visų sėklų, bet užaugęs didesnis už visas daržoves, ir iš jo darosi medis”. (Mt 13,31)

Ji, kaip ir žmogaus gyvenimas, — kukli pradžioje, savo vaikystėje, o paskui vystosi iki kol subręsta.

Niekas neišskiriamas iš tos karalystės: “Dangaus karalystė panaši į žmogų karalių; kuris kėlė savo Sūnui vestuves... Jo tarnai išėjo į kelius, surinko visus, kuriuos rado”. (Mt 22,2)

Tenka paklusti Kristaus kvietimui, bet, norint įeiti į tą karalystę, reikia būti pasiruošusiam viską paaukoti:

“Dangaus karalystė panaši į paslėptą dirvoje lobį. Radęs Jį, žmogus laiko slaptoje, iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą”. (Mt 13,44)

Tos karalystės raida visą laiką sutiks pasipriešinimą, ir jos viduje šalia gerųjų bus pastebimi blogi:

“Dangaus karalystė panaši į žmogų, kuris pasėjo savo dirvoje geros sėklos... Bet žmonėms bemiegant, atėjo jo neprietelis ir pasėjo kviečiuose rauges”. (Mt 13,24) Ir tik vėliau gerieji bus atskirti nuo blogųjų:

“Kad kartais rinkdami rauges neišrautumėte drauge su jomis ir kviečių, palikite vienus ir kitus augti iki pjūčiai; pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: pirma išraukite rauges ir, surišę jas į pėdelius, sudeginkite, o kviečius sukraukite į kluoną”. (Mt 13,29) Toji karalystė — šiame pasaulyje, ant šios žemės, bet ne iš šio pasaulio.

“Mano karalystė ne iš šio pasaulio”. (Jn 10,6)

Jis kaip tas raugas tešloje, Jis nepriklauso tai tešlai, bet ją pakeičia ir ją iškelia:

“Dangaus karalystė panaši į raugą, kurį moteriškė ėmė ir įmaišė trijuose saikeliuse miltų, kolei visa įrūgo”. (Mt 13,33) Toji karalystė visų pirma — vidinė, nematoma.

Vėliau tai mes panagrinėsime detaliau: Dievo karalystė įsikuria ir plečiasi sieloje.

“Kas mane myli, tas laikys mano žodžius, ir mano Tėvas jį mylės, mes pas jį ateisime ir pasidarysime pas jį buveinę”. (Jn 13,23)

Vienas ir tas pats malonės gyvenimas liesis iš Kristaus į sielą, palaikydamas bendravimą tarp Kūrėjo ir jo kūrinių, tarp Tėvo ir jo įsūnytų vaikų: “Tėve, aš juose, ir Tu manyje”. (1 Jn 1,23)

Tuo būdu sielos gyvena “bendraudamos su Tėvu ir su Jo Sūnumi” (1 Jnl,3): bendraudamos su šv. Dvasia, ir taip susidarys toji karalystė — didžioji šeima, “organizacija”, “Bažnyčia” — bendrame gyvenime — malonėje — gaudama vidinį ryšį, vienybę ir dinamizmą.

Toji Bažnyčia bus visuotinė, tai yra bendra ir visa apimanti, pritaikyta visiems, neišskiriant nė vieno, kadangi, iš tiesų, visa kūrinija priklauso Tėvui ir per Tėvą sugrįžta.

Bet toji karalystė taip pat turės ir matomą organizaciją, kurios paskirtis bus rūpintis ir palengvinti tos vidinės karalystės vystymąsi.

Jos pagrindinės linijos yra paties Kristaus nustatytos:

Jis išsirenka matomus atstovus — apaštalus ir nurodo jiems uždavinius: mokyti (“Eikite ir mokykite visas tautas...”), valdyti (“kas jūsų klauso, tas manęs klauso...”), pašvęsti (“krikštykite... Ką aš darau, darykite man atminti”).

Jis paskiria vieną vyriausiu (apaštalą Petrą ir jo įpėdinius):

“Tu esi Petras — Uola; ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią... Tau aš duosiu dangaus karalystės raktus, ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje...”. (Mt 16 18)

Tą regimą organizaciją, kurioje Jis neregimai pasilieka (“Aš su jumis iki pasaulio pabaigos”), Jis pažada gaivinti šv. Dvasia, šviesa, jėga, meile, — ta pačia šv. Dvasia, kuri ypač pasireiškė dviejuose meilės darbuose:

pasaulio sukūrime ir įsikūnijime.

Toji regima organizacija turi pakeisti žydų religijos santvarką; ši santvarka taip pat regima, bet jau netinka naujam mokslui (“Nepila naujo vyno į senus maišus”.)

Toji karalystė pagaliau bus užbaigta danguje po antrojo Kristaus atėjimo, kada Jis atiduos tą karalystę Tėvui kaip dovaną: “Pjūtis — pasaulio pabaiga”. (Mt 13,19) Tada Kristus: “Ateis savo garbėje... ir atskirs juos vienus nuo kitų, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių... Tuomet karalius tars tiems, kurie bus jo dešinėje: Eikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite jums... prirengtą karalystę. Tuomet jis sakys ir tiems, kurie bus kairėje: Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžiną ugnį”. (Mt. 25,31)

Ir apaštalas Povilas dar priduria: “Paskui bus galas, kai kurie atiduos karalystę Dievui ir Tėvui... O kuomet visa jam bus pavergta, tuomet ir pats Sūnus pasiduos tam, kuris visa yra Jam pavergęs”. (1 Kor 15,23)

“Tuomet teisieji žibės kaip saulė savo Tėvo karalystėje”. (Mt. 13,43)

3. Pagrindinis karalystės įstatymas.

Toje karalystėje visi pašaukti tapti Dievo vaikais, ir todėl visi žmonės privalo tarpusavyje gyventi broliškai: “Visi jūs broliai,

— sako Kristus, — nes vienas jūsų Tėvas, kuris yra danguje”. (Mt. 2)

Jau Mozės įstatymas reikalavo: “Mylėk savo artimą, kaip pats save”. (Levit 19)

Bet tas įstatymas buvo taip mažai vykdomas, kad Kristus galėjo sakyti: “Tai mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip aš jus mylėjau”. (Jn 15,12)

Kristaus įkurtoje Dievo karalystėje visi žmonių tarpusavio santykiai ir visi jų santykiai su Dievu palenkti dvejopam meilės įrodymui: “Mylėsi Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa savo siela ir visa savo mintimi. Tai didžiausias įsakymas. Antrasis gi į jį panašus: mylėsi savo artimą, kaip pats save”. (Mt 22,37)

Tasai Kristaus įsakymas liepia mylėti visus žmones, netgi priešus:

“Mylėkite savo neprietelius, gera darykite tiems, kurie jūsų nekenčia... kad būtumėte vaikai jūsų Tėvo, esančio danguje, kuris leidžia savo saulei tekėti ant gerųjų ir piktųjų ir lydina ant teisiųjų ir neteisiųjų”. (Mt 5,44)

Ir Kristus pats duoda pavyzdį, gelbėdamas nusidėjėlius ir atleisdamas savo budeliams.

Aišku, reikia išlaikyti tam tikrą saiką savo prisirišime prie kitų, bet meilės įstatymas turi būti išsireiškiančia žyme visų tų, kurie priklauso karalystei: “ Iš to pažins, kad jūs esate mokiniai...”, “Nes nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, juk tas pats yra visų Viešpats”. (Rom 10,12)

Šv. Apaštalas Jonas — sulaukęs net beveik šimto metų — visą laiką kartojo savo mokiniams: “Mylėkite vienas kitą... Tai Viešpaties įsakymas. Įvykdykite Jį”11.

11 Mylėti artimą visų pirma reiškia pripažinti ir gerbti jo neatimamas teises, arba — kaip sako Rytų Bažnyčios Tėvai — matyti jame visų pirma Dievo paveikslą ir panašumą. O kad to pasiektume, tai pirma tos meilės turime atlikti artimui visas teisingumą liečiančias pareigas.

Užbaiga.

Ir štai po to, kai Kristus paliko šią žemę, pasaulis dalyvauja giliausiame, koks tik yra buvęs, perversme; nežiūrint sunkių ir dažnų bandymų, kuriuos žmonijai tenka patirti, nežiūrint Kristaus mokslo griežtų reikalavimų, tvirtai stovi, į visas puses spinduliuoja, ir joje veikiančios šv. Dvasios dėka, net ir per dvidešimt šimtmečių išlieka tokia pat gyva naujoji organizacija — VISUOTINĖ BAŽNYČIA. (Bažnyčiai devyniolika šimtmečių, o atrodo, kad jai devyniolika metų. Vysk. Dchiulstas)

Su Kristumi nauja realybė, matoma ir nematoma, kuri pati kilusi ne iš šio pasaulio, atėjo į pasaulį. Tą realybę dabar mums tenka panagrinėti plačiau, pasekti jos veikimą, įsitikinti, jog ji tikrai rūpinasi žmonėmis ir viskuo, kas tarnauja žmonijai.

Design by Joomla