/Jn 1, 1-18/
Dievas Tėvas yra grynasis Buvimas:
‘‘Aš Esu, Kuris Esu
Dievo žodžio ištarimas yra
visos kūrinijos principas ir tikslas.
Laikas ir erdvė reikalingi
pirmapradžio žodžio suskambėjimui,
o visa sutverta Žodžio įsikūnijimui.
Viešpaties Dievo žodis atėjo
į raštingiausią pasaulyje tautą:
Izraelyje buvo visi raštingi,
kad galėtų skaityti Raštą.
/Jn 1, 19-28/
Tarp žmonių iškyla tautos gerbiamas
Jono Krikštytojo asmuo,
kuris liudija Kristaus Asmenį.
Neturtingas Jonas Krikštytojas —
Jėzaus neturto pirmtakas.
Jono krikštas ne sakramentinis.
Jo tikslas — atgaila.
/Jn 1, 29-34/
Svetimųjų pavergtoje tėvynėje
pradėjo Viešpats savo tautos Išganymo darbą.
Tik subrendus žmogiškajai prigimčiai,
Jis išeina atskleisti
Savo dieviškosios prigimties.
Dievas tapo žmogumi dėl žmonių, —
Ganytojas tapo Avinėliu dėl avių.
Dievo Avinėlis ganėsi nuo amžių
Dievo meilės pievoje.
Jonas Krikštytojas Dievo Sūnų liudijo,
o ne moksliškai Jį įrodinėjo.
Jėzus pašventino Jono krikštą, jį priimdamas.
Atskirai apsireiškė Tėvas Mozei,
Šventoji Dvasia Švenčiausiajai Marijai,
o Jėzaus krikšto metu — visa Švenčiausia Trejybė.
Argi ne labiau dailininkas džiaugiasi savo
kūdikio grožiu negu savo paveikslų gražumu?
Jėzaus krikštas Jordane parodo,
kad neužtenka vidinio Dievo pašaukimo,
bet reikia ir žmogiško paskyrimo. Vyskupas
patvirtina Dievo šaukimą kunigo sieloje.
/Jn 1, 35-51/
Brolius Jėzus pašaukė skelbti Evangeliją,
kad žmonės pasidarytų broliais.
Prie jūros Jėzus žvejojo žvejus.
Viešpats pašventino elito principą.
“Sek mane ”, — sako Jėzus —
drauge einantysis kelionės Tikslas.
Mokiniai klausia Jėzaus, kur Jis gyvena.
Jėzus nenurodo savo adreso,
bet kviečia eiti su Juo kartu ir pasižiūrėti.
/Jn 2, 1-12/
Kanos vestuvėse — džiaugsmingiausiose
prigimties iškilmėse — pirmasis stebuklas.
Ir dangų Jėzus vadina
nesibaigiančiomis vestuvėmis.
Pirmuoju savo stebuklu
Jėzus vandenį paverčia malonės vynu,
o paskutiniuoju — vyną paverčia savo Krauju.
Kanoje Motinos prašymas ir Tėvo valia.
Vanduo paverstas vynu ir prigimtinis
vestuvių ryšys pakylėtas į Sakramentą.
Jėzus daro stebuklus prašomas,
nes prašantysis tiki.
Jėzus klauso ne tik Tėvo, bet ir Švč. Motinos,
tačiau atkreipia dėmesį į Tėvo valios pirmumą.
Pirmojo stebuklo akivaizdoje
Motinos nurodymas mums:
“Darykite, ką Jis jums įsakys
Saulė gamina iš vandens vynuogių sultis,
kurios per laiką induose tampa vynu,
tad kas nuostabaus, kad saulės Viešpats
Kanoje vandenį netarpiškai pavertė vynu.
Bažnyčia ir yra tas indas, kuriame supiltas
pasaulio vanduo paverčiamas vynu.
Žmogus pakvietė Jėzų į savo vestuves,
o jo vynas pasibaigė.
Jėzus pakvies žmones į Savo vestuves,
bet Jo vynas nesibaigs per amžių amžius.
O, kad į kiekvienas vestuves būtų pakviesti
Jėzus ir Jo Motina!
Švenčiausioji Motina tarpininkauja,
prašydama žmonių paklusnumo Jos Sūnui.
Pasirengusios klausyti Jo paliepimų širdys
ir yra toji stebuklo valanda, kuri atėjo.
/Jn 2, 13-22/
Pyktis nėra neapykanta.
Gundytasis turtais atėjo į Tėvo namus
ir atrado čia pirklius, todėl taip užsirūstino
prieš veidmainius fariziejus:
Dievo Sūnus yra gimęs tvartelyje,
o Jo Tėvo namuose prekiaujama gyvuliais.
Ne dėl savęs, o dėl Tėvo pažeistos garbės pyko:
Betliejaus tvartelį Jis pavertė bažnyčia,
o pirkliai — Jeruzalės bažnyčią tvartu.
/Jn 2, 23-25/
Žmonės Dievą tiki,
o Dievas žmonėmis pasitiki.
/Jn 3, 1-21/
Dvasinė aristokratija: gimusieji iš Dvasios.
Pasauliui teismas prasidėjęs jau šiame gyvenime:
kas netiki, tas jau pasmerktas.
Nusikaltėliai ieško tamsos:
gamtinės ir dvasinės.
/Jn 3, 22-36/
Jono krikštas buvo simbolinis Atgailos krikštas,
žmonių geros valios ženklas.
Šventieji džiaugiasi kitų šventumu,
o pasaulio žmonės pavydūs vienas kitam.
/Jn 4, 1-42/
Su šalia esančiais daiktais
lygina Jėzus Dangaus karalystę.
Jis nevengia pasikalbėjimų su minia.
Savarankiškai atstato Tradicijos dvasią,
kurią fariziejai buvo numarinę,
sureikšmindami raidę.
Prie Jokūbo šulinio sėdi Jėzus,
išalkęs duonos ir ištroškęs vandens,
o labiausiai — sielų išganymo.
“Duok man gerti ”, — sakys samarietei ir
"Trokštu ”, — tars ant kryžiaus.
Samarijoje moteris, ne apaštalai, paskelbė Jėzų.
Teisusis Nikodemas, pažinęs Mesiją, tyli.
Samarietė nusidėjėlė drąsiai Jį skelbia.
Argi Jėzus neatėjo kviesti nusidėjėlių?
Teisieji patys Jį susiranda.
Dvigubai niekinamą būtybę —
moteriškę ir samarietę — užkalbina Jėzus.
Viešpats prašė paprasto vandens,
žadėdamas mainais Gyvojo vandens —
Dievo malonės, kuri atgaivina ištroškusią sielą.
Jėzus drąsiai laužo žmonių papročius,
jeigu jie priešingi Dievo
ir artimo meilės didžiajam įsakymui.
Kaip žvejai paliko tinklus ir sekė Jėzų,
taip moteriškė paliko ąsotį
ir skelbė apie Jėzų mieste.
“Ateikite ir pažiūrėkite! ” —
amžinasis šaukimas geros valios žmonėms.
Samariečiai įtiki moteriške,
o fariziejai netiki Dievo žodžiu.
Ir apaštalai, ir moteriškė pirmiausia supranta
Jėzaus žodžius tiesiogiai.
O Jėzus kantriai laukia, kol ateis laikas
ir jie atsimins bei supras,
ką Jis yra jiems kalbėjęs.
Žmonės, skubantys ateiti ir pamatyti Jėzų,
moteriškė, prašanti Gyvojo vandens, —
tarsi laukai, pabalę pjūčiai.
Jėzus yra Sėjėjas, kurio pasėto derliaus,
prinokusio malonės šviesoje ir šilumoje,
surinkti siunčiami apaštalai:
Sėjėjas yra derliaus Šeimininkas.
/Jn 5, 1-15/
Kai Dievo malonė paliečia sielą, ši pasveiksta.
Ar ligonių minia prie tvenkinio
nėra paveikslas žmonijos,
laukiančios krikšto stebuklo?
Ligonis prie Betsato tvenkinio
yra paveikslas nusidėjėlio,
kurį kitas turi įkelti į atleidimo vandenis.
“Tas, kuris mane pagydė, liepė nešti gultą
šabo dieną ”. Ar skundėjas,
ar garbės skelbėjas yra išgydytasis?
/Jn 5, 16-30/
Kiekviena Jėzaus geradarybė žmogaus sielai
ar kūnui didina piktąją neapykantą
ir artina jų keršto valandą. Jie Viešpaties
dieną vertina labiau už patį Viešpatį,
paveikslą — už tą, kurį paveikslas vaizduoja.
Dievas Tėvas veikia iki šiolei kurdamas,
Sūnus veikia iki šiolei išganydamas.
“Dievas ilsisi veikdamas
ir veikia ilsėdamasis
Žmogiškoji Jėzaus prigimtis kaip vykdytoja.
Tėvo Įstatymas, Sūnaus Teismas.
Kas niekina Teisėją,
tas niekina įstatymus ir jų Leidėją.
Visų žmonių tikslas yra gyvenimas —
laikinasis arba amžinasis.
Laikinuoju reikia užsidirbti amžinąjį
Jėzaus nuopelnais.
Dievo teismas yra atskyrimas tų,
kurie pasinaudojo Išganytojo nuopelnais,
nuo tų, kurie juos paniekino ir atmetė.
Mūsų Teisėjas yra gyvoji Tiesa.
Argi teisėjas negali išteisinti kaltinamojo,
čia pat atlygindamas nuskriaustajam iš savo lėšų?
/Jn 5, 31-40/
"...nenorite ateiti pas mane... ” —
štai pasmerktųjų žymė.
Užkietėję nusidėjėliai patys save pasmerkia,
o ne Dievas, kuris yra Gailestingumas.
/Jn 5, 41-47/
Dievas nepažino kančios, kol neįvykdė
Atpirkimo: Jis begalinis džiaugsmas,
ir kančia Jam buvo svetima.
Žaizdos Jėzaus kojose ir rankose
per amžius liudys Jo iškentėtą skausmą
ir Jam nereikės kitų liudijimo.
/Jn 6, 1-15/
Minios vaizdas primena Jėzui duonos klausimą —
pagrindinį socialinį klausimą.
Miniai pavalgydinti reikėjo dviejų tonų duonos.
O trupinių surinko daugiau negu turėta jos.
Tai materialus stebuklo įrodymas.
Švč. Motina sako: “Jie neturi vyno
Mokiniai sako: “Jie neturi duonos ”.
Jėzus maldaujamas mūsų neturto vardu.
/Jn 6, 22-66/
Mana iš dangaus tebuvo paveikslas
tikrosios Duonos iš dangaus — Eucharistijos.
Žemiškais vaizdais
piešia Jėzus dangaus paslaptis.
Minia jų nesupranta,
nes dar neatsiųsta supratimo Dvasia.
Ir po duonos padauginimo stebuklo minia
klausia: “Kokį darai ženklą? ” Besotė minia.
Pamačiusi šimtą stebuklų, ji prašo dar vieno.
Jėzus siūlo veltui Duonos,
teikiančios sielai amžiną gyvybę. Jis ruošia
žmones didžiajai Eucharistijos paslapčiai.
Kaip samarietė prašė Gyvojo vandens, taip
minia prašo Gyvosios duonos. Nesąmoningai.
Štai didieji vilties žodžiai:
"...ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu Tai
nusidėjėlių, ateinančių gyvenimo vakare, viltis.
Duona palaiko gyvybę, tačiau jos nepažadina.
Kai Jėzus davė žmonių kūnams duonos,
žmonės norėjo Jį išrinkti karaliumi.
Kai Jis žadėjo Duonai savo Kūną, apleido Jį.
Tikėjimas yra Tėvo dovana, o be tikėjimo
niekas negali suprasti Sūnaus žodžių.
Kiekvienas valgis yra gyvenimo sąlyga.
Komunija yra amžinojo gyvenimo sąlyga.
/Jn 6, 67-71/
Tikėjimas — viena iš pažinimo formų.
Eucharistija — jungiantis ir skiriantis stalas:
daugelis pasitraukia šalin.
/Jn 7, 1-13/
Palapinių šventė buvo pjūties pabaigtuvių
šventė. O Viešpaties pjūtis dar neprasidėjo.
Yra Jėzaus valandos ir vietos.
Ir Bažnyčia turi savo šventes metuose
ir šventas vietas žemėje.
/Jn 7, 14-24/
Žmogiškojo žinojimo talpos išbandymas.
Klusnumas yra tikėjimo sąlyga,
nes puikybė yra pagrindinė tikėjimo kliūtis.
Pasaulis ieško savo garbės,
o malone apdovanoti ieško Dievo garbės.
Tai skiriamasis ženklas.
Įstatyme surašyta Dievo valia,
todėl visi, kas nuoširdžiai vykdo įstatymą,
gauna tikėjimo malonę.
/Jn 7, 25-53/
Ir tamsybėms yra paskirta Dievo valanda.
Jos nekantriai su neapykanta laukia savo valandos.
Dievo Žodis kovoja žodžiu vienas prieš minią.
Jo ginklas yra Tėvo valia ir tiesa.
Fariziejai labai griežtai laikosi
švenčių poilsio, o neatpažįsta To,
Kuris šventei duoda šventumą, —
negyvos raidės sargai.
Jėzus yra Pasiuntinys ir Siuntėjas:
Tėvo siųstas į pasaulį,
Jėzus siunčia į jį savo sužadėtiną Bažnyčią.
Ir senieji gaudavo Šv. Dvasios malonių, bet tik
per Sekmines mylintieji gavo pačią Šv. Dvasią.
Vienaip saulės šviesą ir šilumą
priima akmuo, kitaip gyva gėlė.
Malonės chlorofdu įsisavinami spinduliai.
/Jn 8, 1-11/
Jėzus ilsėjosi, melsdamasis Tėvo akivaizdoje.
O mus taip vargina maldos ir Dievo artumas.
Nuo pat aušros Jėzus skelbia Gerąją Naujieną,
kad daugiau sielų laimėtų Dievo karalystei.
O mes snūduriuojame.
Rašto aiškintojai siūlo Gailestingajam
vykdyti šaltą teisingumą.
O Jėzus rašo dulkėse jų slaptas nuodėmes...
Jėzus dar ne teisėjas. Dar Jis pats
privalo būti neteisingai nuteistas. Jis atsako:
teisybę gali vykdyti tiktai teisingasis.
Fariziejai ieško akmens nusidėjėlei užmušti,
o Jėzus, rašydamas smėlyje, sutrupina jų rūstybės akmenis.
/Jn 8, 12-20/
“Aš esu Šviesa ” ir “Jūs esate pasaulio šviesa
Pirminė ir antrinė šviesos.
“Eik ir daugiau nebenusidėk”, —
štai Jėzaus skiriama atgaila.
Vietoje bausmės už praeities nuodėmes —
skaistus gyvenimas ateityje
ir atleidimas gailintis.
Viešpats Jėzus skyrė:
mano Tėvas ir jūsų Tėvas,
mano Valanda ir jūsų valanda, —
bet ne mūsų.
/Jn 8, 21-30/
“Jūs esate iš pažemių, o aš esu iš aukštybės ”, —
tai pluoštelis šviesos
žmogaus paslapčiai pažinti.
Jėzaus meilės programa:
ne saldūs žodeliai ir glamonės,
bet ištikimybės Dievo valiai darbai.
/Jn 8, 31-59/
Vienos vergijos reikia vengti: nuodėmės.
Pasaulis tai vadina laisve.
O gyvoji Tiesa padaro mus laisvus:
mūsų išdidų protą
išvaduoja iš pasaulio klystkelių.
Nusidėjėliams duodamas atgailos laikas.
Jėzus nuolatos pabrėžia dvasinę giminystę,
tačiau nepaniekina ir kūno giminystės.
“Pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu ”.
Nesako: “Buvau”...
Amžinybėje visa yra “dabar".
Didįjį gailestingumą — Savo atėjimą pasaulin —
Jėzus priskiria Tėvui: siuntė.
/Jn 9, 1-4/
Aklumas buvo neregiui felix culpa:
Jėzus išgydė ne tik jo kūną, bet ir sielą.
Tas, Kuris pasakė “Aš esu Šviesa ”,
atvėrė neregio akis ir pasaulio šviesai,
ir dangaus šviesai.
Pasaulio fanatizmas: ginčija aiškius faktus,
nesutinkančiaus su jo išankstine nuomone.
/Jn 10, 1-21/
Ganytojas pažįstamas iš to,
kaip Jis ateina į avidę: pro duris.
Tik per jas galima patekti į dangaus Karalystę.
Jėzus yra ir Durys, ir Ganytojas.
Avys seka Ganytoją be prievartos,
pažindamos Jo balsą.
Ne bandą, bet kiekvieną savo avį
pašaukia vardu Tas,
Kuris palieka 99 dėl vienos prapuolusios
ir eina jos ieškoti.
Sutvėrėjas žvaigždes pašaukia vardais /Ps 145/.
/Jn 10, 40-42/
Jėzus gerbė šventas vietas,
kad ir mes jas gerbtume.
Kartais tai yra sąlyga
Dievo malonei pasireikšti. Ne priežastis.
Jonas Krikštytojas nepadarė nė vieno stebuklo, —
jis liudijo stebuklų Stebuklą ir Stebukladarį.
/Jn 11, 1-44/
Jėzus prikėlė Lozorių, kad parengtų apaštalus
savo Prisikėlimo stebuklui,
kaip vyno ir duonos stebuklais rengė juos
didžiajam Eucharistijos stebuklui.
Užmiršę Lozorių prikėlusį Jėzų,
žmonės domėjosi Jo prikeltuoju.
Tokie yra žmonės.
Ne visada tuojau Viešpats išklauso maldas,
bet tinkamiausiu prašančiojo sielai laiku.
Pasaulio vaikams mirtis yra baisi ir amžina.
Nusidėjėliams viltingi žodžiai:
“Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas
Tvirtas tikėjimas /Morta/pasitiko Jėzų
ir intuityviai pakvietė meilę /Mariją/.
Savo teisumu ir darbais pasikliaujanti Morta
ir Jėzaus gailestingumu pasitikinti Marija.
Morta priekaištauja, Marija maldauja.
Evangelijoje kelis kartus rašoma,
kad Jėzus verkė, gailėdamas žmonių vargo,
bet niekur neminima, kad Jėzus juokėsi.
Dievas prikelia iš mirties kūną, bet nuristi
akmenį ir atrišti raiščius palieka žmogui.
Taip kunigas duoda išrišimą.
Žmonės linkę priskirti sau Dievo
ir kitų žmonių darbus.
Jėzus visus savo darbus priskiria Tėvui.
/Jn 11, 45-54/
Stebuklų takoskyra: vieni karščiau tiki,
o kitų netikėjimas dar sukietėja.
Stebuklai tik iškelia švieson slaptas
žmogaus mintis, tačiau nepriverčia tikėti.
Vyriausieji kunigai pripažįsta Jėzaus
stebuklus, bet netiki Jį.
Kartais Amžinoji Išmintis kalba
ir nevertų savo atstovų lūpomis.
Stebuklų pavojus: užmiršę Tą,
Kuris daro stebuklus,
žmonės ieško vietos, kur įvyko stebuklas.
Senosios Sandoros vyriausias kunigas paskelbė
Naujosios Sandoros Vyriausio Kunigo
aukos prasmę: už naująją tautą - Bažnyčią.
Jėzus saugo save nuo persekiotojų
Tėvo skirtai valandai.
/Jn 11, 55-57/
Vargas tiems, kurie taip ieško Jėzaus,
kaip anie, kurie norėjo išduoti Jį fariziejams.
/Jn 12, 1-8/
Jėzus nesmerkia pokylių, keliamų iš meilės.
Pats juose dalyvauja ir mini palyginimuose.
Mylintysis neskaičiuoja,
ką jis išleidžia Mylimajam.
Džiaugsmas yra jo atlyginimas.
Ne prie Jėzaus,
bet prie pinigų prisirišęs Judas.
O šiandien dėl didesnės algos ar neišduodam Viešpaties?
Dešimt kartų pigiau už nardo svarą
parduos Viešpatį tas,
kuris dedasi besigailintis beturčių.
Jėzaus kūnas turėjo būti pateptas alyva,
kad išlaikytų visus plakimo smūgius,
o pavargėliai yra tas amžinasis arkliukas,
kurį fariziejai prikaišioja jau 2000 metų.
Judas murmėjo, kad mirčiai sušelptas didysis
Beturtis, o Jėzus nurodo visų dalykų tvarką:
visų pirma Dievui garbė.
/Jn 12, 9-11/
Kraštutinis neteisybės metodas:
sunaikinti akivaizdžius tiesos įrodymus.
/Jn 12, 12-19/
Minia per Verbas sveikino Jėzų,
kaip ateinantį išpildyti jų žemiškus lūkesčius.
Sveikino be klastos.
Todėl Jėzus priėmė tą pagarbą.
Taboro kalnas apaštalams ir Verbos miniai.
Dieviška ir žmogiška iškilmės —
minios pagarba ir pašlovinimas.
Ne romėnų, bet nuodėmės valdžios
nuversti atėjo Jėzus.
Ne laikiną valstybę įkurti,
bet amžiną Bažnyčią.
/Jn 12, 20-36/
Per tarpininkus
pagonys pagarbiai keipėsi į Jėzų.
Ir mes pagerbiam Dievą,
kreipdamiesi į Jį per šventuosius.
“...mes norėtume pamatyti Jėzų”, —
tipinis geros valios troškimas:
akys nori matyti Šviesą.
Ir vėl nurodoma dalykų tvarka:
pirmiausia amžinoji gyvybė,
dėl kurios reikia aukoti laikinąją.
Jėzaus žmogiškoji prigimtis nerami
kančios ir mirties akivaizdoje:
auka tikrai žmogiška.
Jėzui nugalėjus mirtį, buvo pasiekta amžinoji pusiausvyra,
kurią danguje suardė neklusnūs angelai:
pirma iš dangaus išmestas šėtonas,
o kaip absoliutus mirties viešpats —
dabar ir iš pasaulio.
Šviesa sklinda iš vieno Šaltinio — Priežasties.
Tamsybės gaubia šviesą iš pakraščių.
Didysis Malonės metas:
matyti Jėzų, girdėti Jo žodžius.
Dar didesnis: priimti Jį Komunijoje.
/Jn 12, 37-50/
Kaip Žmogaus Sūnus
Jėzus skelbė Save
kaip Dievo Sūnų.
Daugelis Švento Rašto aiškintojų įtikėjo Jėzų,
bet bijojo išpažinti savo tikėjimą.
Žmonių baimė —
didysis tikėjimo priešas.
Nieko sau nepriskirti,
viską — vien tik Dievui,
nes taip visada elgėsi Jėzus!
Prigimtis tik mato, bet neregi.
Tikėjimu įgyjame galią regėti —
pavidalas matomas, esmė regima.
/Jn 13, 1-20/
Velnias — amžinas raugių sėjėjas
kviečių lauke, kur kviečiai retesni.
Išretinti godumo. Tikroji dialektika:
žinojimas savo dieviškos didybės
ir visiškas nusižeminimas, tarnaujant tarnams.
Daugelio Jėzaus darbų prasmės
mes iki šiol nesuprantame.
Reikia juos priimti tikėjimu ir sekti.
Apaštalai buvo rengiami Dvasios krikštui,
nuplaunant jiems kojas.
Petras iš nuolankumo
prieštarauja Jėzaus valiai.
Dieviškoji Išmintis kantri žmogaus
nesupratimui: “Jei tavęs nenumazgosiu,
neturėsi dalies su manimi ”, —
sako Jėzus kiekvienam mūsų.
Argi Jėzus nenuplovė Judui kojų?
Bet Judo širdis liko nešvari — gobši ir klastinga.
Daugelį tikėjimo tiesų Jėzus aiškiai pasakė,
kitas paslėpė palyginimuose,
dar kitas savo darbuose.
/Jn 13, 21-32/
Judas pirmasis blogai išklausė šv. Mišias,
pirmasis šventvagiškai priėmė Komuniją,
pirmasis nepadėkojo už ją.
Ne visada garbinga būti pirmuoju.
Judas pardavė Jėzaus 30 metų už 30 sidabrinių.
Trejis Viešpaties metus atidavė veltui...
Jėzaus nuplautom kojom
Judas nuėjo išduoti Viešpatį.
Ne tik Jėzaus kūną,
bet ir savo sielą pardavė Judas.
Jėzus žmogų įvertino
savo kančios ir mirties kaina.
Brangiai kainavome Jėzui,
o Jis mums duodamas veltui Komunijoje.
Jėzus kai kuriuos apaštalus išskirtinai mylėjo.
Ir taip Jis pašventino draugystę,
kurios ryšys yra antgamtinė meilė.
Apaštalas, kuris buvo prisiglaudęs
prie Jėzaus krūtinės,
tvirtina, kad Dievas yra Meilė.
Petras yra uola Bažnyčios pastato pamatams.
Altoriaus pagrindas yra Jonas, meilės apaštalas.
Nekaltieji priglaus savo galvas prie Jėzaus,
o atgailaujantys bučiuos Jo šventąsias kojas.
/Jn 13, 33-38/
Kaip graudžiai skambėjo
atsiskyrimo valandą žodis “vaikeliai ”, kuriuo
Jėzus pavadino audrų užgrūdintus žvejus.
Naujas įsakymas mums:
Mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus mylėjau
Tai daugiau negu Senojo Testamento:
“Mylėk artimą kaip pats save ”.
Ir vėl Petro prigimtinė puikybė,
ir vėl perdedama jėga, kuri yra silpnybė.
Ramiai įspėja Jėzus Petrą,
kuris taip pat išduos Judo išduotą Mokytoją.
Tačiau ne iš piktybės kaip Judas,
o iš žmogiškos silpnybės.
Stiprybės Dvasia ugnies liežuviais
dar nebuvo nusileidusi į apaštalą širdis.
/Jn 14, 1-31/
Jėzus nesako: “Mano žodžiai yra tiesa ”,
bet “Aš esu Tiesa
Dievo Žodis, t. y. Asmuo, yra Tiesa.
“Aš einu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą ",
bet nejungia į vieną: mūsų Tėvą.
Vienaip Dievas yra Jėzaus Tėvas,
kitaip — mūsų: tai įsūnijimas.
Kiekvienas žemės kelias veda pas Dievą tą,
kuris yra vienybėje su Keliu.
Žmogaus laimė būti arti Dievo.
“...einu parengti jums vietos”, —
nes kūnui reikia vietos.
Prigimtinio laiko, koks ilgas jis bebūtų,
ir prigimtinės šviesos per maža,
kad pažintum Dievą.
Reikia Sekminių šventos akimirkos Šviesos.
Tik tada žmogus praregi ir pažįsta,
kad Dievas yra Meilė.
Jėzus nesakė: "Jei tu melsies... ", bet sakė:
“Jei jūs melsite Tėvą mano vardu,
jūsų malda bus išklausyta ". Viskas taikyta
mūsų prigimčiai: Jo žodžiai ir darbai.
Dievas Tėvas yra Sūnuje savo prigimtimi,
o mumyse - malone.
Ir maldos būdas yra vienas:
"Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. ”
Ir malonės kelias taip pat vienas:
"Per Jėzų Kristų ”. Jei prašysime Dievą
Jo žmogiškosios prigimties vardu,
Jis pažadėjo išklausyti.
To paniekinto, vargingo, nuplakto
ir nukryžiuoto Kūno vardu...
Meilė suvienija mylintįjį ir mylimąjį.
Meilė yra klusnumas.
Kaip Sūnus atėjo pasiųstas Tėvo ir kalbėjo Jo vardu,
taip Šv. Dvasia ateis ir kalbės Sūnaus vardu.
Ramintojas suteiks Jėzaus ramybės.
Dievo antspaudas žmogaus širdžiai: ramybė.
Pasaulis yra įkūnytas nerimas
ir ramybės troškimas.
Vienaip pasaulin atėjo Jėzus gimdamas,
kitaip Jis žada ateiti per Šventąją Dvasią.
/Jn 15, 1-17/
Jėzus vadino save duona, grūdu,
o dabar vadina save vynmedžiu.
Duona - gyvenimo palaikytoja ir jėgos davėja,
grūdas - paslėptos gyvybės simbolis,
vynmedis - lapu, šaknų ir vaisių vienybė.
Vynmedis yra šakelėje, ir šakelė yra vynmedyje.
Ir vynmedžio, ir jo šakelių tikslas: vynuogės,
iš kurių vynininkas spaudžia džiaugsmo vyną.
Kas žeidžia šakeles, tas žeidžia vynmedį.
Žalios šakelės dega vynmedyje gyvybės ugnimi.
Sausas šakeles šeimininkas sudegina krosnyje.
Figmedis ir vynmedis —
nuodėmės ir Išganymo medžiai.
/Jn 15, 18-27/
Kas girdi tiesą ir jos neatpažįsta,
tas apgaudinėja save ir kitus,
sakydamas, kad ieško tiesos.
/Jn 16, 1-33/
Pasaulio Atmestasis savo mokiniams žada,
kad ir jie bus pasaulio persekiojami.
Kas persekioja Teisųjį, tas nėra teisus.
Jei atmeta Gelbėtoją, kas jį išgelbės?
Į laikiną gyvenimą ateinama per skausmą,
į amžinąjį —per kančią.
Bet visos Dievo dovanos yra meilės dovanos.
/Jn 17, 1-26/
Mozei buvo apreikštas Dievo vardas:
“Aš Esu, Kuris Esu ”.
Sūnus apreiškia kitą Dievo vardą: Tėvas.
Tikinčiųjų vienybė yra jų vienybės su Dievu
paveikslas ir liudijimas.
Prapulties vaikai nieku laiko tyliąją
Dievo malonę mūsų širdyse
ir nekenčia mūsų,
kad niekiname pasaulio žibančias dulkes.
Garbę būti Dievo vaikais
malone mums dovanoja Jėzus.
O daugelis nepriima šitos garbės.
/Jn 18, 1-11/
Su žibintais per pilnatį atėjo tamsos vaikai
ieškoti Šviesos, kad ją užgesintų.
Jėzus Pats save nurodo,
kad tik Judui nereikėtų Jo pabučiuoti.
O Jonas Evangelistas net nemini pabučiavimo -
išniekinto meilės ženklo.
Taigi Judas net 30 sidabrinių paėmė nepelnytai.
Kareiviai parpuolė ant žemės
prieš Dievo Vardą: “Aš Esu!”
Ne kiekvienas Dievo ieškojimas geras:
Judas ir Erodas ieškojo Jėzaus nužudyti.
Pirma slaptai, o dabar viešai stovi Judas
tarp priešų. Gobšusis, nusivylęs Neturtėliu.
/Jn 18, 12-27/
O Jėzus ieško paguodos Alyvų kalne ir Šviesa merdi mėnulio atspindžiuose.
Koks baisus pragaras,
jei Viešpats dreba jo akivaizdoj!
Jėzus atiduotas į žmonių rankas:
kviečio grūdas - sumalti Ostijai,
vynuogės - spaustuvams,
avinėlis - aukai.
Ir taip iki pasaulio pabaigos.
Naktį teisė dienos Viešpatį.
Tamsybės teisė Šviesą:
kam Ji apšviečia jų blogus darbus.
Tik du - meilės apaštalas Jonas
ir tikėjimo apaštalas Petras — seka Jėzų.
Bet iki galo tik meilė.
Petras šildėsi, kai Jėzus kentėjo širdžių šaltį.
Jonas mini Petro išsigynimą,
ne kad pasmerktų, bet kad parodytų
Jėzaus pranašystės išsipildymą.
Tiesa liudijama, netiesa įrodinėjama.
“Jei netiesą sakau, įrodyk! ” —
sako Jėzus visiems laikams.
Ir klaidingas tarno uolumas:
šito smūgio žymė matyti Turino drobulėje.
/Jn 18, 28-40/
Žudikai fariziejai nori kitų rankomis
vykdyti savo baisųjį nusikaltimą.
Amžinasis blogio metodas.
Pasaulio atstovo lūpose nerūpestingas
klausimas: “Kas yra tiesa? ”,
į kurį net nelaukiama atsakymo.
Taip pasaulis ieško tiesos — vaizduoja ieškantį.
Jėzus davė kruvinąjį Golgotos atsakymą.
Kas turi širdį, tas tesupranta.
Žydai prašo paleisti galvažudį,
tokį kaip jie patys.
Kokią baisią neapykantą Tiesai parodo tie,
kurie vaidina teisingumą!
“Turiu galios Tave paleisti”, ir vargas Pilotui,
kad jis nepasinaudojo šita savo galia.
/Jn 19, 1-16/
O vis dėlto vainikavo Jėzų —
amžinąjį Karalių — žemėje.
Jo vainike spindėjo brangiausio Kraujo rubinai.
Visas savo šakas leidai sužeisti, Vynmedi,
kad daugybėje Tavo žaizdų
daugiau mūsų būtų galima įskiepyti.
Daug progų Dievas duoda tautai apsispręsti.
Bet minia atkakli savo pykčiu.
Miniai paklūstantis valdovas
nuteisia Viešpatį mirčiai.
Žydai: “Pagal Įstatymą Jis turi mirti ”,
o pagal Evangeliją —
Jis turi keltis amžinam gyvenimui.
Tie, kurie dėjosi Dievo išrinktaisiais vaikais,
pasmerkė tikrąjį Dievo Sūnų.
Jie reikalavo teisingumo Gailestingajam.
“Štai Žmogus! ”
Tikrasis ir vienintelis Žmogus didžiąja raide!
Sokratas mokė: “Aš žinau, kad nieko nežinau
Ir jį privertė mirti. Jėzus sakė: “Aš esu Tiesa ”.
Ir minia reikalavo Jam mirties. Kas yra minia?
/Jn 19, 17-24/
Mums sunku panešti nekaltybės lelijos
ar skausmo palmės šakelę, o
Jėzus nešė sunkų mūsų nuodėmių rąstą.
Ir vidinį kryžių — mūsų nedėkingumą Jam.
Nuo neturto prakartėlės iki kančios Kalvarijos
ėjo, ėjo, ėjo Jėzus visą gyvenimą —
ėjo numirti ant Adomo ir Ievos kapo,
vadinamo Kaukolės vieta, t. y. Golgota.
Prie kryžiaus prikaltomis kojomis
Jėzus atliko savo didįjį Išganymo žygį,
kad pamokytų mus neteikti per daug reikšmės
savo rankų darbams ir kojų žingsniams.
Jėzaus rankos ant kryžiaus
buvo ištemptos iš visų jėgų.
Kodėl mes tarnaujame Jam tik dalele širdies?
Trys vinys: neturtas, paklusnumas, skaistybė.
Prie vienatvės kryžiaus.
Kryžius yra raktas
į visas dangaus ir žemės paslaptis.
Giliąja prasme Visata yra geocentrinė,
nes čia buvo nukryžiuotas Gyvojo Dievo Sūnus.
Kryžius Visatos centre...
Trys vinys prikalė Jėzų, o ketvirtoji —
žmogaus žodį virš Dievo Žodžio.
Katalikų kunigai mokomi trijų kalbų,
kuriomis Jėzus buvo išpažintas ant kryžiaus:
hebrajų, graikų ir lotynų.
Vieni atpažįsta Jėzų iš duonos laužymo
kaip Emauso mokiniai, kiti —
iš Jo balso skambėjimo kaip Magdalietė,
o tiems, kurie Jo nepažįsta,
ant kryžiaus prikalta lentelė su užrašu.
Užrašas trimis pasaulio kalbomis —
Sekminių stebuklo pranašystė,
visam pasauliui paties Piloto parašyta.
Jėzaus tunikos nesuplėšė
ir nė vieno Jo kaulo nesulaužė.
O vėliau eretikai suplėšė Jo Bažnyčios vienybę
ir sulaužė didįjį Vienybės paliepimą.
Jėzaus istoriją pasidalino keturi evangelistai,
kaip Jo kūno drabužį keturi kareiviai.
/Jn 19, 25-27/
Ir Švč. Marijos tikėjimas, viltis ir meilė
visą laiką buvo išbandomi skausmu.
Madona ir Pieta.
Madona aukoja savo Pirmgimį bažnyčioje.
Pieta — aukojimas Golgotoje. Tam pačiam Tėvui.
Du sūnūs: Tėvo duotas ir Sūnaus paskirtas.
Mes visi su Jonu pavesti Jai.
Evangelijoje nėra verkšlenimo dėl Jėzaus
kančios ir mirties — tik liūdinti meilė.
“Jūsų Tėvas
Ir “Tavo Motina ” — kiekvieno atskirai.
Jei negalime būti šventu Jonu
ir šventomis moterimis po kryžium,
būkime nors kaip dešinysis piktadarys,
ar Lionginas, ar Nikodemas.
Tik nusidėjėlė stovėjo po kryžium
visų apleisto Jėzaus,
kai teisieji pabėgo nusigandę,
ir žmogžudys guodė Jį tamsybių valandą.
Be žaizdų kentėjo Motina.
Bendros kančios giminystė.
Jėzaus darbo, vargo ir kančios vaisius —
kelios išsigandusios sielos po kryžium
ir Sekminių viltis.
“Moterie, štai tavo sūnus ”, —
argi ne kančioje gimdomi kūdikiai?
Kai Jėzus kreipiasi į Motiną kaip Išganytojas,
Jis visada ją vadina iškilmingai: “Moteriške”.
Ir pradžioje, ir pabaigoje.
Ant kryžiaus paskutinis Jo rūpestis —
Švč. Motina ir Bažnyčia.
Jis paveda globoti vieną kitai Tėvo valioje.
Ir nieko sau nepasiliko,
tiktai Prisikėlimo viltį.
Ant kryžiaus aukos Avinėlis,
po kryžium aukos Purplelis.
Štai kur tavo gimdymo skausmai,
Švenčiausioji Motinėle: Golgotoje.
Tu buvai laisva nuo jų, kai gimdei žemei Jėzų,
bet kentėjai po kryžiumi, kai gimdei mus dangui.
Švč. Motina netaria paguodos žodžio
Tėvo apleistam Sūnui,
tik savo artumu ir kančia Jį guodžia.
Švč. Marija visų pirma klusni Tėvo Duktė, o tik paskui Sūnaus Motina.
/Jn 19, 28-37/
Jėzus paliko mums krikšto vandens marias,
o pats troško ant kryžiaus vandens gurkšnio.
Ir niekas jo nepadavė. Net mylimieji.
Alyvų kalne angelas stiprino Jį iš taurės,
Golgotoje žmonės Jam davė tulžies kempinę.
“Kas paduos stiklinę vandens mano vardu... "—
sakė Tas, Kuris troško ant kryžiaus.
"Atlikta ”, —per amžius nuaidėjo iki žemės
pakraščių Jėzaus tyliai suvaitoti žodžiai.
Kiekviename mūsų pabaigtame darbe Dievo
garbei aidi Golgotoje Jėzaus ištartas žodis.
"Atlikta ”, — Geroji Naujiena pasėta žemėje
ir aplaistyta krauju, kad išleistų želmenį,
kad Bažnyčia užaugtų medžiu
ir neštų vaisius amžinam gyvenimui.
Budeliai įvykdė geismų ir puikybės valią.
Taip nuodėmė užmuša sieloje malonę.
"Atlikta Šitas žodis paaiškina,
kad gyvenimas visų pirma yra pareiga.
Mes einame miegoti, neužbaigę dienos darbų,
mirštame, palikdami juos nebaigtus.
Meilės ugnis ant kryžiaus yra švyturys
mūsų valtelėms, pasaulio audrota jūra p
laukiančioms į amžinybės Krantą.
Kokia baisi dalia žmogaus, jeigu Dievas savo
Sūnaus mirtimi gelbėjo jį! Žmogus įvertintas
absoliučia kaina: Viešpačiu Jėzumi,
įvertino Tasai, Kuris myli žmogų.
"Ecce Homo ” — surištos rankos. INRI —
prikaltos kojos. "Išgelbėk save ” — pervertas šonas.
Neapykantos žodžiais kankino žmonės
dieviškąjį Meilės Žodį ant kryžiaus.
“Nė vienas Jo kaulas nebus sulaužytas ”,
nes Jis niekada nesulaužė įstatymo:
tiesa yra žodžio kaulas.
/Jn 19, 38-42/
Slaptas mokinys viešai palaidojo Jėzaus kūną.
Žemėje įgytas Jėzaus turtas:
panieka, iškankintas kūnas, mirtis ir kapas.
Tačiau — ir Švenčiausioji Motina.
/Jn 20, 1-10/
Savo gyvenimu Sūnus pagarbino Tėvą, o
prikėlimu iš mirusiųjų Tėvas pagarbino Sūnų.
Mirtis laikinai nugalėjo Jėzaus kūną,
bet Jėzus amžinai pergalėjo mirtį. Ir numirė
mirtis Kristuje. Kas visos pasaulio mirtys
prieš vieną Jėzaus Prisikėlimą!
Prisikėlimo "moksliškas ” aiškinimas:
“Jie paėmė”. Ir Magdalietė: “Paėmė Viešpatį... ”
Tie patys žodžiai priešų ir bičiulių,
o kaip jie skiriasi savo prasme!
/Jn 20, 19-29/
Visoje Evangelijoje aidi Jėzaus žodis:
“Ramybė jums ”. Ją skaitydamas jauti,
kad rašoma apie Prisikėlusį.
Dievas rymo, o pasaulis juda. “Ramybė jums ”.
Prisikėlęs Jėzus suteikia apaštalams galią
sunaikinti kliūtį Dievo meilei — nuodėmę.
"Imkite Dvasią " — t. y. Meilės dvasia —
nuodėmėms atleisti
ir prikelti sielas Atgailos sakramentu.
Tai yra stebuklas, artimas Prisikėlimui.
Jėzus paliko galią prikelti iš nuodėmių tuos,
kurie tiki Jo Prisikėlimu.
Sutraukąs mirties pančius regimu pavidalu,
Jis davė apaštalams galią
sutraukyti nuodėmės pančius neregimai.
Tie, kam ta galia suteikta, —
atleisti ar sulaikyti —
nustatė ir formą atleidimui gauti — išpažintį.
Pradžioje viešą, paskui slaptą.
/Jn 20, 30-31/
Pagrindinė Tradicijos formulė:
Apreiškimas, kuris nesurašytas Šventajame Rašte.
/Jn 21, 1-14/
Meilė anksčiau už tikėjimą atpažįsta Viešpatį:
Magdalietė pažino Jėzų iš Jo balso skambėjimo.
Tiberiados nakties žvejai Jį pažino iš stebuklo.
“Ir mes einame su tavimi ”, —
sako apaštalai Petrui
mūsų vardu iki amžių pabaigos.
Kur du trys Jėzaus vardu, ten ir Jis Pats.
Jėzus yra Tas,
Kuris aušros krante laukia mūsų,
kad mūsų pastangas padarytų vaisingomis.
O mes dažnai nepažįstam savo Viešpaties,
nes mūsų darbai ir rūpesčiai Jį užstoja.
Jis laukia mūsų tai saule danguje,
tai mažyte ugnele aušroje
po mūsų beviltiškų pastangų.
Jis — mūsų aušros, vidurdienio ir vakaro Viešpats.
Jis turi visa, ką mes Jam norime duoti.
Jam reikia tik mūsų geros valios.
/Jn 21, 15-19/
Jei gali mylėti, nors ir buvai išsigynęs Jėzaus,
tai ženklas, kad turi malonę.
Neužtenka mylėti Jėzų,
bet reikia mylėti Jį labiau už visa.
Jėzus neliepia mylinčiam Jonui Jį tikėti
daugiau už kitus. Jėzus liepia tikinčiam Petrui
mylėti, nes vien tikėjimo per maža.
Ir tiktai gavęs trigubą meilės liudijimą
kiekvienam Švenčiausios Trejybės Asmeniui,
Jėzus paveda jam savo Avidę.
Prisikėlęs Jėzus patiki prisikėlusiam Petrui
savo Bažnyčią, kuri prikels nusidėjėlius.
"Ganyk mano avis ”, —
avys lieka Šeimininko, ne piemens. Žveją Jis padaro ganytoju. "Sek paskui mane ”, —
tai santrauka visų Jėzaus nurodymų
Jo Vietininkui, o per jį ir mums.
1946-1964 Viešpaties metais.