/Mt 1, 1/
JĖZUS hebraiškai JEŠUA /JHŠH/,
sutrumpinta iš JEHOŠUA —
Viešpats yra išganymas, Dievas yra gelbėtojas,
graikiškai IĒSŪS, lotyniškai JESUS.
Tačiau vardas Jėzus turi ir tikrąją reikšmę,
težinomą tiems, kuriems Viešpats Pats ją
apreiškė ir kurios nevalia niekam pasakyti.
KRISTUS graikiškai CHRISTOS iš hebraiškai
MAŠIAH, aramėjų MEŠICHA —
Mesijas, Pateptasis —
žydų karaliai senovėje būdavo patepami —
tai valdžios suteikimo ženklas.
Dabar patepa kiekvieną kataliką,
teikiant jam Krikšto, Sutvirtinimo sakramentus,
o ypač Kunigystės. Todėl kiekvienas katalikas
turi būti mažasis mesijas.
DOVYDO SŪNUS — žmonių lūpose
buvo Mesijo sinonimas,
nes Dovydas buvo garsiausias žydų karalius,
žemiškosios Jeruzalės statytojas,
piemuo, gynęs savo avių kaimenę nuo žvėrių,
Galijoto nugalėtojas, pranašas, poetas, karžygys.
/Mt 1, 16/
JUOZAPAS — lotyniškai IOSEPH, hebraiškai
JŌSEF reiškia Dievas /JHVH/ padaugins, pridės.
MARIJA — lotyniškai MARIA iš graikiško
MARJAM, hebraiškai MIRJAM.
Vieni aiškina šio vardo reikšmę kaip Gražioji,
kiti veda iš egiptiečių kalbos MER — mylėti —
ir hebraiško Dievo vardo JĀM /JAHVE/.
Taigi MIRJAM reikštų — Dievą mylinčioji.
Kaip DIEVO ir JĖZAUS, taip ir MARIJOS vardai
yra paslaptingi ir viena reikšme nepaaiškinami.
/Mt 1, 17/
Ir skaičius, ir žodis yra reikšmingas
bei simboliškas Viešpaties Dievo planuose.
Žydai skaičiuoja savo kalendorinius metus
nuo pasaulio sukūrimo.
Jų eros pradžia 3761 metai prieš Kr. g.
Šventojo Rašto ir mokslinė chronologija
iki šiol dar nesuderintos.
/Mt 1, 18/
Visata ir žmogus sukurti Dievo įsikūnijimui.
Tai yra didžioji Dievo kūrybos paslaptis
ir prasmė išorinei Jo garbei, nes vidinę garbę
Viešpats Dievas turėjo nuo amžių Švč. Trejybėje.
/Mt 1, 19/
Tyli - nesiaiškina Švč. Marija, nekaltai įtarta,
kaip tylės ir nesiaiškins Jos Sūnus,
nekaltai pasmerktas mirčiai.
/Mt 1, 21/
Šv. Juozapas yra Jėzaus vardo tėvas:
“Ji pagimdys, o tu duosi vardą JĖZUS".
/Mt 1, 23/
Lot. EMANUEL, hebr. IMMĀNŪ 'ēl -
“Dievas su mumis ” —
turi panašią reikšmę kaip ir JĖZUS.
/Mt 2, 1/
BETLIEJUS — hebr. Beith-lekhem — duonos namai.
O ar tabernakulis ant kiekvieno altoriaus
nėra šventos Duonos namai,
kuriuose pasilieka įsikūnijęs Jėzaus žodis,
ištartas kunigo lūpomis, ir laukia,
kada mes Jį priimsime į savo širdis?
Mokytas vienuolis Dionizijus Mažasis,
apskaičiuodamas Kristaus gimimo datą,
suklydo 6-7 metais. Suklydo prasmingai, nes
Jėzus jau prieš savo gimimą buvo nuo amžių.
Iš Rojaus šalies atvyko Išminčiai - Karaliai
į Atpirkėjo gimimo ir kryžiaus šalį
Skaitydami gamtos knygą,
jie išskaitė Malonės žinią ir pakluso jai.
Antgamtinė šviesa žvaigždės pavidalu
atvedė Išminčius iki Betliejaus tvartelio
ir paliko juos Malonės šviesai.
Žvaigždė atvedė pas Saulę.
Žydams, ištremtiems į Babiloną,
buvo paskelbta pranašystė apie Mesiją.
Iš tos šalies ir atėjo Išminčiai,
gamtos šventraščio tyrinėtojai.
Ne tik vedami žvaigždės,
bet ir klausinėdami žmones,
rado Tą, Kuris pasakys: “Aš esu Tiesa. ”
/Mt 2, 2/
Debesys buvo virš Sandoros skrynios,
o žvaigždė virš Betliejaus.
Dūmų stulpas vedė žydus į Žadėtąją žemę,
o žvaigždė pas žadėtąjį Mesiją.
/Mt 2, 3/
Tironas nusigando Kūdikio.
Laikino sosto valdovas
dreba prieš amžinojo sosto Karalių.
/Mt 2, 5/
Rašto aiškintojai nurodė Mesijo gimimo vietą,
bet patys nėjo Jo pagarbinti:
žinojimo per maža Išganymui.
/Mt 2, 7/
Prasideda pasaulio valdovo klasta prieš Jėzų:
slapta klausinėja Išminčių,
o viešai - Rašto aiškintojų,
žada pagarbinti, o ruošiasi nužudyti.
Pasaulio valdovų braižas. Iki amžių pabaigos taip.
/Mt 2, 9/
Kai kurie Rašto tyrinėtojai žvaigždę aiškina
kaip Jupiterio ir Saturno planetų konjunkciją,
kuri įvyko 7 metais prieš Kristaus gimimą, —
t.y. faktiškais Jėzaus gimimo metais.
K.Emerich regėjo tą žvaigždę kaip šviesulį,
angelo nešamą pirma karalių.
/Mt 2, 11/
Medžiagos, gyvybės ir dvasios mokslai
nusilenkė Malonės Viešpačiui.
Brangiomis medžiaginėmis dovanomis
ir širdies nuolankumu Išminčiai pagarbino Jėzų.
Auksas, smilkalai ir mira —
kaip protas, jausmas ir valia.
Atneškime juos prie tabernakulio prakartėlės,
kur laukia Duonoje suvystytas Šventasis Kūdikis.
Trijų išminčių atneštu auksu
Bažnyčia paauksina monstrancijas ir kielikus,
smilkalus degina smilkytuvuose, o mira
patepa amžinąsias lempeles priešais altorių.
/Mt 2, 13/
Darbininkui, ne turtuoliui
pavedė Viešpats Dievas globoti Savo Sūnų.
Liepiama bėgti į Egiptą,
kad ir Šventoji Šeima pažintų tremtinio dalią.
/Mt 2, 14/
Iš dangiškosios tėvynės
atėjęs į ištrėmimo žemę
Jėzus bėga į Egiptą — dvigubo trėmimo šalį.
Taip išrinktoji šeima išrinktosios tautos
ištrėmimo žemėje pakartojo savo tautos kelią.
Jėzus bėga nuo pikto valdovo,
bet nesuvaržo jo valdžios pikta daryti,
nes — kiekviena valdžia iš Dievo.
Ne Rašto aiškintojai ir kunigai,
o pagonių išminčiai pagarbino Jėzų gimusį,
pagonių tauta priglaudė
tėvynėje persekiojamą.
Erodas Didysis — didysis žudytojas —
mirė 4 metais pr. Kr. g.
O gal ši Dionizijaus Mažojo klaida yra dar
vienas Dievo gailestingumo parodymas tiems,
kurie sako: “Nuo tariamo Kristaus gimimo ”.
/Mt 2, 16/
Erodas instinktyviai panaudoja tikimybių teoriją,
išžudydamas Betliejaus kūdikius.
O vėliau Erodu taps fariziejų minia
ir vis tiek nužudys šventąjį Kūdikį.
Nekaltiems kūdikiams suteikta privilegija
pirmiesiems mirti už Viešpatį Jėzų.
Buvo nužudyta daugelis kūdikių
už vieną Kūdikį,
nes Jis užaugęs bus nužudytas už daugelį.
Senasis Erodas žudė vaikų kūnus,
o naujieji erodai žudo jų sielas,
užmušdami jose tikėjimą.
Dar daugiau už Erodą šiandien moterys
nužudo negimusių kūdikių savo įsčiose.
/Mt 2, 23/
NAZARETAS arabiškai en-Nāsira — žiedas,
blizgantysis. Ant kryžiaus bus šis užrašas.
/Mt 3, 2/
Iš pagarbos vengdami tarti Dievo vardą,
žydai sakydavo ne Dievo karalystė,
bet Dangaus karalystė.
Pirmieji Jono Krikštytojo žodžiai bus:
Dievo karalystė,
kurion per atgailą pašaukti
visi geros valios žmonės — žydai ir pagonys.
Atvira karalystė Naujajame Testamente,
o ne uždara kaip Senajame.
/Mt 3, 3/
Jonas Krikštytojas, atgailos skelbėjas,
kviečia tiesinti takus Jėzui —
Švenčiausio Sakramento steigėjui.
/Mt 3, 4/
Jonas Krikštytojas, skelbdamas kitiems atgailą,
pats rodė jos pavyzdį —
neturtą, skurdų drabužį, pasninką.
/Mt 3, 7/
Jonas nurodo fariziejams ir sadukiejams
neprasmingumą jų priimamo išorinio krikšto,
jei neatsiverčiama viduje.
Jėzaus pirmtakas rūsčiais žodžiais,
kaip vėliau ir Pats Jėzus, sutinka fariziejus:
veidmainiams uždarytas kelias
į Dangaus karalystę.
/Mt 3, 11/
Ankstesni pranašai skelbė Ateisiantįjį,
o Jonas Krikštytojas — Atėjusįjį.
Jis — pranašysčių išsipildymo liudininkas.
/Mt 3, 13/
Iš Galilėjos, kviečių krašto, atėjo Jėzus
į vynuogynų šalį — Judėją — krikštytis.
/Mt 3, 17/
Pats apsikrikštydamas,
Jėzus pašventino simbolinį apsiplovimą vandeniu,
tą apeigą ruošdamas sakramentui.
/Mt 4, 1/
Gailestingojo samariečio dykumoje
tikrasis Samarietis leidosi gundomas,
kad pašventintų gundymą
kaip išbandymo ir ugdymo priemonę.
Gundytojas nesidrovi žemėje gundyti šventųjų
ir net paties Viešpaties Jėzaus.
Jis nesidrovi šventų dienų ir šventų vietų.
Velnias nebegundo tik tų, kurie jau pavergti.
O vis dėlto pagunda yra skaudus dalykas,
jeigu Jėzus į “ Tėve mūsų"
įtrauks prašymą negundyti.
/Mt 4, 3/
Gundytojas siūlo labai alkanam Jėzui
padaryti pirmąjį stebuklą, kad numalšintų
alkį ir pasigirtų galia prieš velnią.
Bet Jėzus padarys pirmąjį stebuklą
Kanos vestuvėse, ne vienatvėje, ne sau,
o Motinos prašomas ir Tėvo paskirtą valandą.
Gundytojas siūlo akmenį paversti duona,
o Jėzus duoną pavers savo Kūnu ir Krauju
Eucharistijoje mūsų sielų išganymui.
Adomas sotus buvo gundomas valgiu rojuje,
o Jėzus - alkanas.
Kaip valgymu atėjo pirmoji nuodėmė,
taip pasninku Jėzus pradėjo išganymo darbą.
Vėliau Jis duoną padaugins
minios alkiui malšinti.
Jėzus maitins šv. Duona iš dangaus
visus alkstančius teisybės.
Kad mūsų sielos jos alktų!
Bet argi ne dėl sotesnio duonos kąsnio
žmonės dabar apleidžia Viešpatį Dievą?
/Mt 4,4/
Gundomas Jėzus ginasi Šventojo Rašto žodžiais.
Ir mes ginkimės maldos žodžiais.
/Mt 4, 5-7/
Šventajame mieste, ant šventyklos bokšto,
gundė velnias:
pulk žemyn (tai nuodėmės paveikslas),
padaryk stebuklą prieš puikybės angelą.
Stebuklą dėl stebuklo. Beprasmį.
“Kad neužsigautum”, —
lyg atsargiai primena didysis veidmainys,
kas laukia Jėzaus Kryžiaus kelyje,
kai Jis suklups ant kelio akmenų.
Net Rašto žodžius panaudoja gundymui velnias,
bet savo tikslui ir iškreipta reikšme.
Panašiai elgėsi rojuje. Kaip svarbu,
kieno lūpose Švento Rašto žodžiai!
/Mt 4, 9/
Pasaulis — kaip masalas
ir kaip gąsdinimo priemonė.
Bet Jėzus kovodamas atims žmones iš pasaulio
ir sujungs juos į kovojančią Bažnyčią.
/Mt 4, 10/
Visą pasaulį siūlė gundytojas Jėzui,
o Jis atmetė.
Laikiną pasaulio blizgutį pasiūlo žmogui,
ir šis priima.
/Mt 4, 11/
Laikinai leista gundytojui žmogų gundyti.
Bet nugalėjusiam pagundą tarnauja angelai.
Visuose trijuose Jėzaus atsakymuose
Dievo vardas ir “Eik šalin, šėtone! ”
Štai pagrindinis kovos su pagundomis metodas.
Gundymo laikas baigsis, o pergalė amžina.
Tris kartus gundo piktoji dvasia
triskart Šventąjį:
puikybe — dvasios /angelų/ nuodėme,
godumu — medžiagos geismo,
sotumu — gyvybės /rojaus/ nuodėme.
Trijų gundymų spektras —
tai visų pagundų santrauka:
kūnas, turtas, valdžia.
Gundymas duona — priešo miglotas jutimas
Eucharistijos galybės;
puolimu bedugnėn — Atgailos sakramento
galia — iškelti žmogų iš nuodėmės bedugnės;
turtu — gundymas įsigyti duonos nedirbant.
/Mt 4, 17/
“Atsiverskite!” — baigia Jonas Krikštytojas,
o Jėzus šiais žodžiais pradeda savo pamokslus.
Jis tęsia Jono Krikštytojo darbą
kaip vidurdienis aušrą.
/Mt 4, 18/
Du brolius pašaukė Jėzus,
nes visi Bažnyčioje bus broliai.
Žvejus pašaukė, nes dangaus karalystė panaši
į tinklą, užgriebiantį dideles ir mažas žuvis.
Dirbančius — ne besiilsinčius —
pašaukė didžiajam darbui.
/Mt 4, 20/
Tuojau! Paliko tinklus ir sekė Viešpatį Jėzų.
Džiaugsmingas klusnumas — meilės ženklas.
Paliko įrankius ir užsiėmimą,
kad sektų Visatos Šeimininką.
/Mt 4, 21/
Vėl du broliai. Vėliau Jėzus
siųs apaštalus po du skelbti Evangeliją.
/Mt 4, 22/
Jėzus kviečia: “Sek mane”,
nenurodydamas tikslo.
Didysis tikslas - būti su Juo per amžius.
/Mt 4, 23/
Jeruzalės bažnyčia buvo vienintelė pasaulyje
Dievo bažnyčia, aukų vieta, o sinagogos -
susirinkimų ir žodžio liturgijos patalpos.
/Mt 4, 24/
Jėzus gydė kūną
kaip sergančios sielos paveikslą,
kaip nuodėmės pasekmę.
Pirmiausia Jis daro gera kūnui,
kad patrauktų sielas:
tai Evangelijos skelbimo metodas,
kuris šiandien dažnai užmirštamas.
/Mt 5, 1/
Tėvas aukštame Sinajaus kalne
davė Mozei Dešimtį įsakymų.
Sūnus irgi nuo kalno skelbia savo palaiminimus.
Pamokslo nuo kalno uvertiūroje
suskamba pagrindiniai
Gerosios Naujienos simfonijos motyvai:
Bažnyčia statoma
pamokslo nuo kalno principu.
/Mt 5, 3/
“Palaiminti vargdieniai”, —
sako Gimusysis tvartelio skurde,
Kuris atmetė gundytojo siūlymą
priimti visus pasaulio lobius.
“Palaiminti beturčiai",
nes gobšusis išduos Jėzų.
/Mt 5, 4/
Liūdintys dėl pikto
bus paguosti amžinu džiaugsmu.
Liūdintys dėl neteisybių bus paguosti To,
Kuris pasakė: “Aš esu Tiesa”.
Nuliūdimas — gailint įžeisto Viešpaties Dievo,
Jam neatlieptos meilės,
nepriimtų Atpirkėjo nuopelnų.
/Mt 5, 5/
Romieji - ne Kaino,
bet Abelio ainiai paveldės dangų.
Viešpaties pasveikinimas: “Ramybė jums ”.
/Mt 5, 6/
Ar ne Švč. Sakramentu — Duona ir Vynu — žada
Jėzus pasotinti teisybės alkį ir tiesos troškulį.
/Mt 5, 7/
Viešpats Dievas gailestingas pasigailintiems.
Mums labiau reikia Dievo gailestingumo
nei žmonėms — mūsų.
/Mt 5, 8/
Nekaltieji arčiausia Viešpaties Dievo.
Nekaltąją Mergelę išrinko Jėzus sau Motina.
Nekaltasis bičiulis šventas Jonas.
Neskaistumas po puikybės
daugiausia žmonių atplėšia nuo Bažnyčios.
/Mt 5, 9/
Viešpats Dievas yra taikos Karalius, ne karų.
Malonės žymė — taika su Viešpačiu Dievu.
/Mt 5, 10/
Žemė yra negatyvas dangaus pozityvui.
“Palaiminti”— štai Naujasis Testamentas.
/Mt 5, 13/
Druska, ne sacharinas, sulaiko sielas nuo
amžino sugedimo.
/Mt 5, 14/
Pasaulio šviesa uždegta nuo dangaus Šviesos.
Kur nepasiekia saulės šviesa,
ten statomas žiburys.
Bažnyčia pasaulio akivaizdoje
turi spindėti jo tamsybėse.
/Mt 5, 15/
Į viešumą siuntė mus Jėzus
pareigų žibintais, meilės žiburiais.
/Mt 5, 16/
Mūsų meilės darbai
kaip Dievo garbės skelbėjai.
/Mt 5, 17/
įvykdytas testamentas ne tas pats,
kas panaikintas.
Jėzus Senąjį Testamentą tobulai įvykdė
ir įtraukė kaip atskirą atvejį
į bendresnį Naująjį Testamentą.
Rašytą Dievo žodį įvykdė gyvasis Dievo Žodis,
tuo įrodydamas save.
Tiesa idealiai įvykdo teisybę.
/Mt 5, 18/
Šventojo Rašto raidė saugo dvasią.
Net jota — menkiausia alfabeto raidė —
yra reikšminga jame.
/Mt 5, 19/
Nėra mažų paliepimų Rašte,
nes didis yra Liepiantysis.
/Mt 5, 20/
įstatymo sargai saugojo Rašto raidę,
pamiršę jo dvasią.
Naujojo Testamento teisumas yra meilės,
ne baimės, teisumas.
/Mt 5, 21/
“Protėviams pasakyta ”, — sako amžinai jaunas,
Nesenstantysis per amžius.
/Mt 5, 22/
“Pasakyta ”, — Rašte objektyviai ir
“Aš jums sakau ”, — asmeninis Jėzus įsakymas.
Jis nepanaikina Senojo įsakymo, bet jį patobulina.
Didesnė malonė — griežtesnis teismas.
Pragaro bausme Jėzus draudžia paniekinti
esminę žmogaus galią — protą. Tai
kaip ir piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią,
Kuri yra esminė Dievo Tėvo ir Sūnaus ryšio Dvasia.
O Jėzų vadins bepročiu
ir apvilks baltu pamišėlio drabužiu...
/Mt 5, 26/
Žemėje galime atsiteisti
popieriniais banknotais su Valdovo atvaizdu.
Jie padengti Jo kančios auksu.
Danguje — realiais savo kančios variokais.
/Mt 5, 27/
Švenčiausia Trejybė ir Jėzaus santykis su
Bažnyčia išreiškiama šeimos kategorija:
“Ir du taps vienu kūnu ”.
Stabų garbinimas — kaip svetimoterystė.
/Mt 5, 28/
Seniesiems užgintas svetimavimo veiksmas, o mums net mintis.
/Mt 5, 30/
Vidinis geismas ieško išorinės progos.
/Mt 5, 32/
Neišardoma šeima - Bažnyčios prigimtinė
stiprybė, ryšys, Jėzaus pakeltas iki Sakramento.
/Mt 5, 35/
O kiek progų yra pažeminti Viešpatį Dievą,
sulaužant savo duotą priesaiką
arba kreivai prisiekiant.
/Mt 5, 36/
Priesaika nesulaiko nei melagio teisme,
nei bailio kare.
Teisingajam priesaikos nereikia.
/Mt 5, 37/
“Ir prisiektum pagal teisybę, teisingumą
ir teisumą”/Jer.4, 2/, — Senoji Sandora.
“Visai neprisiekite” — tai Naujoji Sandora.
/Mt 5, 39/
Bendras priešiškumas vienija bloguosius,
todėl, nesipriešinant jiems,
atimamas jų bendrumo pagrindas.
Dinamitas nepavojingas, jei nesuslėgtas kevale.
Nesipriešinkite geram —
patarimas prigimties vaikams,
nesipriešinkite piktam — patarimas malonės vaikams.
Energijos tvarumo dėsnis:
sistemos visos energijos prieaugis
lygus išorės jėgų atliktų darbų sumai.
Vidinis pikto įveikimas — susivaldymas.
/Mt 5, 41/
Ne pasaulyje mūsų laisvė.
Ne išoriniais paniekinimais mes prarandam garbę.
Prievartai atsakome vidine laisve,
parodome vidinį savo turtingumą,
duodami daugiau, negu prašoma ar reikalaujama.
Argi ne viską paskolino mums Dievas?
/Mt 5, 42/
Nesvarstant duoti prašančiajam.
/Mt 5, 43/
Senajame Testamente nėra įsakymo
neapkęsti savo priešų.
Jį sukūrė Švento Rašto aiškintojai,
remdamiesi Pakart. Įst. 20, 10-18;
23, 4-7; 25, 17-19 —
draudimais bendrauti su pagonimis.
/Mt 5, 44/
Prigimtis: mylėti draugą, nekęsti priešo.
Malonė: mylėti ir draugą, ir priešą — dėl Dievo.
/Mt 5, 45/
Mylėti savo priešus, darant jiems gera.
Tas pats Viešpaties Dievo pasaulis
ir mylintiems Jį, ir nekenčiantiems Jo.
/Mt 5, 46/
Meilės saikas turi būti pilnesnis
už teisybės saiką.
Malonei reikia šventosios antvertės.
/Mt 5, 47/
Ir vėl antvertė:
“Jeigu jūsų teisybė nebus didesnė
už fariziejų ir Rašto aiškintojų... ”
/Mt 5, 48/
Ne pagal teoriją,
bet pagal šventumo pavyzdį —
Dievą Tėvą.
/Mt 6, 1/
Pasaulis vertina objektyvius darbo vaisius,
o Jėzus pabrėžia subjektyvią darbo vertę:
geri darbai.
/Mt 6, 2/
Argi tarnai ieško atlyginimo vienas iš kito?
Už viską atlygins Šeimininkas.
/Mt 6, 3/
Net negalvoti apie savo gerus darbus,
kad nepasikeltum į puikybę.
/Mt 6, 4/
Kai niekas nemato, Viešpats Dievas mato.
/Mt 6, 5/
Malda yra širdies nusižeminimas Viešpačiui,
ne vaidyba prieš žmones.
Malda yra bendravimas dviejų:
žmogaus ir Dievo.
/Mt 6, 7/
Malda — savo prašymais —
dalyvaujame Viešpaties Dievo visagalybėje.
Ne žodžių kiekybe, bet nuoširdumo kokybe.
/Mt 6, 8/
“Tėve mūsų” — aukščiausia prigimtine kategorija —
Jėzus leidžia ir liepia vadinti
Viešpatį Dievą — Jo Tėvą ir mūsų Sutvėrėją.
/Mt 6, 9/
Tikrasis Viešpaties Dievo vardas
mums nežinomas.
Bedieviai piktžodžiauja tik prieš žodį “dievas ”.
/Mt 6, 12-13/
Jei mes atleidžiame už grašį,
mums Dievas atleidžia už 1000.
Visagaliui Dievui reikia mūsų sutikimo
priimti Jo dovanas.
Atleisdamas artimui,
tyliai meldi atleidimo sau.
Septynių prašymų spektras.
/Mt 6, 18-21/
Tikroji išmalda - iš trūkumo.
Tikrasis turtas yra Viešpaties Dievo malonė.
/Mt 6, 22-23/
Jei esi aklas protu,
nenori pažinti tiesos, —
siela skendi tamsybėse.
/Mt 6, 24/
Arba nekęsi Viešpaties Dievo, arba niekinsi turtą.
/Mt 6, 25/
Gamta yra natūrali tobulumo mokykla.
/Mt 6, 34/
Viešpats yra dabar.
Mūsų “vakar ir rytoj” Jam yra “dabar”.
Todėl krikščionims turi užtekti
šios dienos rūpesčio.
/Mt 7, 1/
Savo gailestingumu broliams
šaukiamės Viešpaties Dievo gailestingumo sau.
Simetrijos dėsnis. Sverto dėsnis.
/Mt 7, 13/
Kapiliarais kyla sultys medžiuose,
o grioviais nuteka drumsti vandenys žemyn.
/Mt 7, 15/
"Vilkas avies kailyje”—
lengva patikrinti: vilkas neėda žolės.
Piktžolė žydi kaip gėlė, bet jos vaisiai nuodingi.
/Mt 7, 24/
Statytojas kalba: pamatai yra namų stiprumas,
bet niekas neieško uolos grunto
šiaudų palapinei.
/Mt 8, 3/
Besigailinčiam atleidžia Jėzus nuodėmę,
tik pasakytą kunigui.
/Mt 8, 8/
Pagonio dėkingumo žodžiais
garbiname Eucharistiją.
/Mt 8, 11/
Dangus kaip amžinoji puota.
/Mt 8, 20/
Graudi Viešpaties Jėzaus aimana, kol
prie kryžiaus priglaus savo erškėčiuotą galvą.
/Mt 8, 26/
Jie suabejojo miegančiu Jėzumi.
O juk Jis ir miegodamas yra Dievas.
Pabudintas iš miego Jėzus suvaldė vandenų jūrą,
o pabudęs iš mirties miego,
suvaldys nuodėmių marias.
/Mt 8, 29/
‘‘Kas tau darbo su mumis?”—
tai amžinas nusidėjėlių šauksmas.
/Mt 8, 31/
Nešvarios dvasios prašosi į nešvarius gyvulius.
/Mt 8, 32/
Kokia puikybė: verčiau į gyvulius,
negu atsiprašius į dangų.
Dabar — verčiau beždžionės vaikas, negu Dievo.
O gyvulys nepakelia piktosios dvasios.
/Mt 8, 34/
Bet argi žmogaus siela nėra vertesnė
už viso pasaulio visas kiaulių bandas?
Jėzaus stebuklai alegoriški:
papildo Jo pamokslus.
/Mt 9, 2/
Prieš darydamas stebuklus,
Jėzus reikalavo tikėjimo.
Tai buvo Jo stebuklų tikslas.
Atnešusieji ligonį tikėjo,
kad Jėzus pagydys jo kūną,
o Jis pagydo ir jo sielą: atleidžia nuodėmes.
/Mt 9, 6/
Regimu stebuklu Jėzus liudija
savo slaptąjį stebuklą: sielos išgydymą.
/Mt 9, 8/
Minios išsigando stebuklo,
o neišsigando nuodėmės,
įžeidžiančios Dievą,
nužudančios sieloje malonę.
/Mt 9, 9/
"Sek paskui mane ”, —
štai paprastasis kelias į šventumą.
Pinigų rinkėjas Matas nuo dabar
rinks tiesos žodžius
ir kruopščiai užrašys knygoje,
kaip anksčiau užrašydavo pinigus.
/M t 9, 10/
Iki Velykų mokiniai,
o po Sekminių apaštalai.
/Mt 9, 12/
Gydytojas sergančių ,
Mokytojas nežinančių,
Gelbėtojas nusidėjėlių.
Purvas negali suteršti Saulės,
kuri jį apšviečia.
/Mt 9, 13/
Dažnai nuopuolis yra vienintelė priemonė
širdies nuolankumui įgyti:
Dievas leidžia nupulti žmogui,
kad jo širdis taptų nuolanki.
/Mt 9, 16-17/
Sinagoga yra drabužis, nebetinkamas lopyti.
Sinagoga — senas vynmaišis,
nebetinkamas supilti naujam meilės vynui.
/Mt 9, 18/
Ir niekas nesikreipia į Jėzų dėl sielos vargų, o tiktai dėl kūno.
/Mt 9, 20-22/
Tikėjimo nauja forma: sakramentalija —
drabužio palietimas.
Tikėjimas išgydė, o ne drabužis.
Veiksmas tik sustiprino tikėjimą.
/Mt 9, 27/
Jėzus yra tas, kurį aklieji regi.
/Mt 9, 31/
Ar išgydytųjų džiaugsmingas neklusnumas
yra nuodėmė?
Bet didėjanti fariziejų neapykanta
artino Jėzaus mirtį.
/Mt 9, 33-34/
Daugelis negali ištarti Jėzaus vardo.
Puikybės demonas yra to nebylumo priežastis.
/Mt 9, 35/
Jėzus sieloms skelbė Evangeliją, o kūnus gydė.
/Mt 10, 2/
Ir apaštalai,
ir angelai reiškia — pasiuntiniai.
Tėvo ir Sūnaus pasiuntiniai.
Vardas yra esmingas žmogui,
todėl Simonas pavadintas Petru, t.y. Uola.
/Mt 10, 3/
Apaštalai išvardinami ir sinčiami po du.
Du taip pat esminga žmogui.
Žmogus yra dvejybė, kaip Dievas yra Trejybė.
/Mt 10, 4/
Evangelijose Petras visada minimas pirmuoju,
o Judas paskutiniuoju.
Apie Judą kalbama be neapykantos.
Tik konstatuojamas išdavystės faktas.
Jėzus žinodamas pasirinko apaštalu
savo išdavėją, kad iki galo būtų akivaizdi
Jo laisva valia kentėti.
Plg. K. Emerich regėjimą,
kad Judas pats įsisiūlė Jėzui.
/M 110, 5/
Prieš mirtį,
dar galutinai neatmestas savo tautos,
Jėzus siuntė apaštalus skelbti Evangeliją
tik žydams, o prisikėlęs — pagonims.
Prieš didįjį apaštalų siuntimą į visas tautas
ir visus laikus —
parengiamasis siuntimas.
/Mt 10, 6/
Gerasis Ganytojas siunčia ieškoti pražuvusių
Izraelio tautos avių.
Nes kitos avys pačios seks Ganytoją.
/Mt 10, 7/
Dangaus karalystė —
kai širdis pripažįsta Dievą gyvenimo valdovu.
/Mt 10, 9/
Neturte gimęs, neturte gyvenęs Jėzus
Evangelijos skelbėjams
pirmiausia draudžia įsigyti turto.
/Mt 10, 10/
Ar esame darbininkai, tikrai verti savo valgio?
/Mt 10, 12/
Skelbti žmonėms angelų sveikinimą
virš Betliejaus tvartelio:
"Ramybė geros valios žmonėms
/Mt 10, 13/
Medžiagos tvarumo dėsnis tinka ir dvasiai:
niekas nežūva — nei gera, nei bloga.
Grįžta palaiminimai, laiminant nevertąjį,
grįžta ir prakeikimai, neteisingai keikiant.
/Mt 10, 15/
Neapykanta tiesos žodžiui ir jo skelbėjams
liudija sielos piktumą.
/Mt 10, 22/
Jei išeini į kovą, ruošdamasis pabėgti, —
visa veltui.
Meilės jėga — kantrybės ištvermė.
/Mt 10, 23/
Ir persekiojimai padeda plisti Evangelijai.
/Mt 10, 24/
Greičio riba — šviesos greitis.
Šventumo riba — Išganytojas.
Tegalima tik artėti į tą ribą.
/Mt 10, 26/
Vien išpažinty galima paslėpti tai,
ko nenori, kad būtų atidengta Teisme.
/Mt 10,27/
Jėzus nieko neslepia. Tik Dievo paslaptis,
kurių protas neįstengia suprasti.
/Mt 10, 28/
Štai pasaulio valdovų didysis bejėgiškumas:
jie nieko negali pakenkti sielai, o tik kūnui.
Sielą žudo vien nuodėmė.
/Mt 10, 30/
Galaktikų Viešpats suskaičiuoja
spalvotas dulkeles ant drugio sparnelių.
/Mt 10, 32/
Besąlygiški Jėzaus žodžiai
naujų laikų fariziejams: “Kas išsigins...”
/Mt 10, 34/
Ne kūno apgaulingą ramybę atnešė Jėzus,
bet kovą dėl dvasinės ramybės —
kovą visų pirma su savimi, su savo kūnu.
/Mt 10, 35/
Kraujo prigimtinius ryšius aukoti
antgamtiniams dvasiniams ryšiams.
/Mt 10, 38/
Kančios slenkstis į Meilės rūmą neišvengiamas.
/Mt 10, 40/
Pagarba pasiuntiniui yra pagarba Siuntėjui.
/Mt 10, 42/
Dievas davė mums upes ir vandenynus veltui,
o žada užmokėti už stikliną vandens,
gera valia paduotą Jo tiesos skelbėjams.
/Mt 11. 3/
Jonas Krikštytojas,
girdėjęs Dievo Tėvo balsą ir regėjęs
Šv. Dvasios liudijimą Jėzaus krikšto metu,
dar klausia: “Ar Tu esi Tas, kuris turi ateiti? ”
/Mt 11, 4/
Jėzus savo darbais atsako
į Jono Krikštytojo paklausimą.
/Mt 11. 7/
Ar daugelis iš mūsų nėra nendrės,
linguojamos politikos vėjo?
/Mt 11. 9/
Jonas Krikštytojas — daugiau negu pranašas, —
savo atgailos griežtumu
laimėjęs autoritetą miniose,
liudija visų pranašų Išpranašautąjį
/Mt 11, 11/
Dangaus karalystėje malonės mažutėliai
didesni už askezės didvyrius.
/Mt 11, 22/
Nevienodas teismas mačiusiems stebuklus
ir jų nemačiusiems,
girdėjusiems apie juos ir negirdėjusiems.
/Mt 11, 23/
Kafarnaumas išrinktas Jėzaus veiklos sostine,
nes tai Petro gyvenamoji vieta.
Didelė garbė, bet ir griežtas teismas.
/Mt 11, 26/
"...nes Tau taip patiko... ” —
štai Dievo malonės paslaptis.
/Mt 11, 28/
“Ateikite pas mane”, — sako dabar Jėzus.
“Eikite nuo manęs šalin ”, —
pasakys Paskutiniame Teisme tiems,
kurie dabar nepriėmė Jo kvietimo.
/Mt 11, 29/
Jėzus kukliai vadina savo meilės laisvę jungu,
o pasaulis išdidžiai laisve vadina
vergavimą aistroms ir nuolankumą tironams.
/Mt 12, 13/
Dievas Tėvas ilsėjosi šabo dieną,
o Sūnus šabo dieną daro stebuklus.
Nes pirmoji savaitės diena bus
Naujojo Testamento poilsio diena.
/Mt 12, 19/
Jėzus nesiginčija,
bet vienu sakiniu apgali priešus.
/Mt 12, 24/
Pagonys netikėjo stebuklais apskritai,
o žydai — konkrečiais stebuklais:
“moksliškas” akivaizdžių dalykų aiškinimas...
/Mt 12, 25/
Priešybių kovos dėsnio dieviškasis įvertinimas:
“Suskilęs namas neišsilaikys... ”
/Mt 12, 33/
Vaisius yra medžio vidinių paslėptų galių
akivaizdus išorinis pasireiškimas.
Ir žmonių darbai objektyviai liudija
subjektyvų nusiteikimą.
/Mt 12, 34/
Pažinimo medžio žalčio ainiai...
/Mt 12, 36/
Dievo Žodis didelę reikšmę teikia
žmogaus žodžiams.
/Mt 12, 40/
Apie savo kančią Jėzus niekada nesako: “Aš”,
bet visada trečiuoju asmeniu:
“Žmogaus Sūnus”.
Tai gilioji Atpirkimo prasmė,
gražiai Bažnyčios išaiškinta
jau pirmuose ginčuose su eretikais:
Dievo Sūnus įsikūnijo kančiai
ir tapo Žmogaus Sūnumi.
/Mt 12, 44/
Kam išpuoštame savo namus:
Dievui ar Jo priešui?
/Mt 12, 45/
Simetrija:
7 sakramentai
ir 7 Šventosios Dvasios dovanos,
bet ir 7 piktosios dvasios
bei 7 didžiosios nuodėmės.
/Mt 12, 50/
Jėzus viską apibendrina
kaip didingą Tėvo valią.
Tėvo valia yra dieviškosios giminystės kraujas.
Argi ne tėvo valia motina gimdo vaikus?
/Mt 13, 1/
“Ant ežero kranto”, kur atsispindi dangus,
ant ribos tarp žemės ir vandens.
/Mt 13, 2/
Ne Jėzus ieško minioje galybės,
bet minia Jo ieško.
Vanduo — krikšto medžiaga. Valtis — Bažnyčia.
/Mt 13, 13/
Iš gyvosios gamtos ir žmonių gyvenimo
ėmė Jėzus palyginimus.
Didysis analogijos menas.
Vitaliniai pavyzdžiai.
Regimais dalykais aiškino neregimą Karalystę.
Palyginimas — tiesos vaizdas, ne abstrakcija.
Palyginimai kaip lygiagretės.
Ir žmogus — Dievo paveikslas.
/Mt 13, 4-8/
Žemėje, duodančioje šimteriopą derlių,
išėjo Sėjėjas sėti tiesos grūdų į žmonių širdis.
Grūdai krito: prie kelio,
ant uolų su plonu žemės sluoksniu,
tarp erškėčių ir į gerą dirvą. Štai visi atvejai.
Bet apie sausrą Jėzus nekalba.
Jis pabrėžia aplinkos įtaką Dievo karalystei:
grūdui reikia geros dirvos,
kurią žmogus gali išpurenti Dievo sėklai.
/Mt 13, 11/
Pažinimas kaip viena iš septynių
Šventosios Dvasios dovanų.
/Mt 13, 13/
Kas kita žiūrėti, ir kas kita matyti.
Kas kita yra klausyti, ir kas kita girdėti.
/Mt 13, 15/
Kūno gėrybėmis aptukusi širdis
yra dvasinio aklumo ir kurtumo priežastis.
/Mt 13, 17/
Pranašai ir teisieji geidė regėti ir girdėti Tą,
Kurį dabar minios mato, bet neregi,
klauso, bet negirdi.
/Mt 13, 19/
Pasaulio reikalų sutrypta žemė
nėra prieglobstis tiesos grūdams:
negali tas pats žemės sklypelis
tuo pačiu metu būti ir dirva, ir kelias.
/Mt 13, 24/
Usnys kviečių lauke, pasėtos priešo, —
štai socialinio blogio priežastis, genezė.
Pjūties, ne žydėjimo,
metu išskiriamos piktžolės.
Nerauti usnių, kad nebūtų išrauti ir kviečiai.
Ir blogoje dirvoje kvietys lieka kviečiu,
ir geroje dirvoje raugė nepavirsta kviečiu.
Raugės dirvoje ir duonoje.
/Mt 13, 26/
Nuodingi vaisiai piktžolę išduoda,
nors ji prasikala švelniu daigu
ir žydi gražiais žiedais.
/Mt 13, 27/
“Iš kur blogis?“-
amžinasis klausimas
dėl pasaulio netobulumų.
/Mt 13, 28/
Priešas svetimoje dirvoje slapta
sėja blogą sėklą nakčia
ir taip klaidina žmones.
Tarnai galvoja tik apie rauges,
o Šeimininkas ir apie kviečius,
nes jų šaknys susipynę žemėje.
Petras siūlys kardą kovai su prievarta,
bet blogis nesunaikinamas, žudant bloguosius.
/Mt 13, 29/
Gerasis Šeimininkas rūpinasi kiekvienu
kviečiu ir kiekvienu jo grūdu.
/Mt 13, 30/
Pjūtis ne tik kviečių derliaus nuėmimo
metas, bet ir raugių surinkimas.
Raugės nepasiteisins tuo,
kad jos augo kviečių lauke, kaip Judas
nepasiteisins tuo, kad jis buvo apaštalas.
/Mt 13, 31/
Trigubas sėjėjo palyginimas —
projekcija į tris plokštumas:
dirvos, t.y. prigimties, įtaka derliui;
raugių kilmė, pasėjus gerą sėklą;
augimo galios išskleidimas.
Viešpaties įdiegta grūdo augimo galia
Jo duotoje žemėje
duotajame laike užaugina derlių.
/Mt 13, 34/
Jėzus mokė Karalystės paslapčių
pasaulio daiktų analogijomis.
Palyginimas yra pirmasis mąstymo veiksmas:
pasaulis lygiagretus dangui —
kalbėdamas apie žemę, Jėzus aiškino dangų,
kasdienybės pavyzdžiais — šventę.
/Mt 13, 37/
Kaip glaustai viską aiškina Suprantantysis!
Į simbolių lygtis įstato jų reikšmes.
O santykiai lieka tie patys:
kaip simbolių, taip ir tikrovės.
Kaip projektyvinė geometrija.
/Mt 13, 42/
Pasmerktiesiems ugnies kankinantis karštis,
o išrinktiesiems — meilės ugnies šviesa.
/Mt 13, 44/
Žmogus perka dirvą,
žinodamas paslėptą joje lobį.
Žinojimo turtas. Teisėta ir teisinga.
Lobis, kurį įsigyti gali, tik viską pardavęs.
/Mt 13, 45/
Pirklys neiškeitė į perlą turtų,
bet, juos pardavęs, pirko perlą.
Parduodamas atsižadi materialaus turto,
pinigus atiduodamas atsižadi jo formaliai.
Dvi atsižadėjimo pakopos.
Mums trūksta pinigų
brangiajam perlui nusipirkti,
nes mes ne viską parduodame.
/Mt 13, 52/
Naujas turtas neneigia senojo, bet jį padidina.
Taip ir Naujasis Testamentas
papildo Senąjį Testamentą.
/Mt 13, 54/
Tikrai paslėptas buvo
Jėzaus gyvenimas Jo tėviškėje,
kad visi stebėjosi Jo išmintimi.
/Mt 13, 58/
Stebuklai daromi tikėjimo sustiprinimui.
Prigimtinį tikėjimą jie paverčia antgamtiniu.
/Mt 14, 1/
Mažutėliai klausėsi Jėzaus balso,
o išdidieji — tik gando apie Jį.
/Mt 14, 4/
Svetimoterystė —
kaip bedievystės vardas ir paveikslas.
/Mt 14, 9/
Moterystės priesaikos prieš Dievą laužytojas
bijo sulaužyti žmonių akivaizdoje
savo neišmintingą priesaiką.
Štai kokia piktadarė žmonių baimė!
Erodas, bijodamas žmonių,
liepia nužudyti Joną.
Pilotas, bijodamas žmonių, pasmerks Jėzų,
o Petras jo išsigins.
/Mt 14, 10/
Prigimties viršūnė yra santuoka.
Prigimties dėsnių nevalia peržengti
nei valdovui, nei įstatymų leidėjui.
/Mt 14, 14/
“Jam buvo jų gaila ”— štai Jėzaus stebuklų
pagrindinė žymė ir akstinas,
štai Jo įsikūnijimo ir kančios paslaptis.
Jam buvo mūsų gaila. Ne tik dėl amžinos,
bet ir dėl laikinos mūsų kančios.
/Mt 14, 15-20/
Prie vyno stebuklo prisideda Šventoji Motina,
prie duonos stebuklo — mokiniai.
Reikėjo nors kelių duonos kepalėlių,
kad Jėzus juos padaugintų.
Štai žmogaus triūso
ir Dievo visagalybės bendradarbiavimas.
E=mc2 /Einšteino formulė/.
Reikėjo žmogaus geros valios
atiduoti tuos kepalėlius ir dvi žuvis.
Jėzus nėra kaip figmedis:
Jis duoda vaisius nederliaus metu.
Dalino valgį per apaštalus.
Svarbus tarpininkų buvimas Jėzaus darbuose.
Dvylika mokinių
surinko dvylika pintinių trupinių.
Likučių daugiau negu pradedant valgyti.
Jėzus liepė surinkti trupinius
kaip stebuklo liudijimą.
/Mt 14, 23/
Kristus statė, mokė, gydė, meldėsi.
Nes Jis Statytojas,
Mokytojas, Gydytojas, Kunigas.
/Mt 14, 28/
Petras prašo įrodymų.
Tai Bažnyčios atsargumas,
susidūrus su stebuklais.
/Mt 14, 30/
Gamtos ir žmonių baimė silpnina tikėjimą,
o ne pagimdo jį, kaip kas dabar sako.
Tikėjimas kalnus perkelia,
t. y. valdo gamtos jėgas,
o tikėjimas ir meilė valdo žmonių širdis.
/Mt 14, 34/
Tik kūno ligų gydytoju pripažino minia Jėzų,
o Jis pasigaili ne tik sielos, bet ir kūno,
kuriam skirta džiaugtis Dievo laime.
Jie paliečia Jėzaus drabužį,
o Jis paliečia jų širdis.
/Mt 14, 35/
Žmogiškasis autoritetas
panaudojamas Dievo garbei.
/Mt 15, 3/
Didysis vertybių sukeitimas,
skatinantis visa pikta, —
žmogaus valios pirmenybė prieš Dievo valią.
/Mt 15, 4/
Jėzaus ginčų metodas:
Jis fariziejų kaltinimus
nukreipia prieš juos pačius.
/Mt 15, 11/
Pasaulis tėra pagunda,
todėl jis negali sutepti žmogaus
prieš jo valią.
Bet žmogus pats susiteršia pasauliu.
/Mt 15, 20/
Jėzus sulaužo fariziejų ypač saugotą paprotį
mazgoti rankas prieš valgį,
kad atkreiptų dėmesį į širdies švarumą,
kurį mato Dievas.
/Mt 15, 27/
Svetimšalė vertina duonos trupinius,
o savi vaikai niekina puotos valgį.
Didelis tikėjimas
reiškiasi dideliu nuolankumu,
kaip netikėjimas — puikybe.
/Mt 15, 29/
Kalno ir ežero pamokslai.
Du duonos padauginimai:
stabmeldžių ir žydų šalyse.
/Mt 15, 37/
Pirma duonos trupinių pagal apaštalų skaičių,
o dabar pagal turėtas žuvis.
/Mt 16, 1/
Prieš Jėzų susivienija fariziejai ir sadukiejai,
kurie nuolat ginčydavosi tarp savęs.
Pirma velnias — piktoji dvasia, dabar jie,
gundydami Jėzų, reikalauja stebuklo.
Bet Jėzus stebuklus daro Tėvo garbei
ar žmonių skausmo sugraudintas.
/Mt 16, 6/
Jėzus pasmerkė fariziejų politini raugą.
Ir Bažnyčioje reikia vengti politikos.
Jėzaus laikų politinės partijos:
fariziejai — idealistai, sadukiejai — skeptikai,
esenai — realistai ir pagonys — materialistai.
Fariziejai aiškino kitiems įstatymo raidę,
o Jėzus Pats vykdė įstatymo dvasią.
/Mt 16, 13/
Dievas paklausia, viską žinodamas,
ir paprašo, viską turėdamas.
/Mt 16, 14/
Klaidingais spėliojimais nei sinteze,
nei analize nerasi tiesos.
/Mt 16, 15-16/
Pasaulis spėlioja, o Apreiškimas liudija.
Jėzus yra Dievo Sūnus prigimtimi,
o mes — Malone.
/Mt 16, 17/
Petras Jėzaus žmogystėje įžiūrėjo dievystę,
todėl palaimintas.
/Mt 16, 18/
Jėzus kalbėjo kaip statytojas
apie savo Bažnyčią ant uolos,
kuri atlaikytų pastatą iki dangaus —
tikrąjį dangoraižį.
Jėzus stato savo bažnyčią
ant natūralios žmogaus prigimties,
sustiprintos malone.
Uola — ne pamatas, bet pagrindas pamatams.
/Mt 16, 20/
Slaptoje brandina Viešpats Dievas savo karžygius.
/Mt 16, 22-23/
Pagunda pasipriešinti Viešpaties Dievo valiai —
jausmingas gailestingumas —
pirmojo apaštalo lūpose.
“Tu Petras ” ir “Eik šalin, šėtone, ” — tam pačiam.
/Mt 16, 25/
Paradoksas: kas praras gyvybę dėl Dievo,
tas ją išgelbės.
Tiesa aiškėja iš absoliučių kraštutinybių.
Laikinos gyvybės įsčiose bręsta amžinoji gyvybė.
/Mt 16, 26/
Vėl sugretinamos dvi vertybės:
siela ir visas pasaulis.
Siela yra vertesnė už visa, kas nėra Dievas.
Visas pasaulis
yra prigimtinės garbės absoliutybė.
Jos siekia visi tironai.
Ją turės Antikristas trumpą laiką.
/M116,27/
Jėzus atsilygins pagal darbus,
o teis pagal žodžius.
Tėvo angelai ir Sūnaus šventieji.
Jie išmėginti ir likę ištikimi.
/Mt 17, 5/
“Klausykite Jo ”, —
Štai Naujasis įstatymas
Mozės ir Petro akivaizdoje.
Mylimasis Sūnus vietoje išrinktosios tautos.
"Labai pamėgau”— malonės paslaptis.
/Mt 17, 6/
Tėvo balsas nugąsdina mokinius,
o Jėzaus balsas nuramina.
/Mt 17, 9/
Taboras ir Golgota — du kalnai,
dangaus ir žemės tikrovės apreiškimai.
/Mt 17, 11-12/
Būsimasis ir būtasis laikas Viešpaties
žodžiuose ir planuose susilieja į dabartį.
/Mt 17, 14/
Piktoji dvasia ligomis rodo savo galią,
mirtimi valdo.
O Jėzus gydo ligas ir prikelia mirusius.
/Mt 17, 20/
Malda ir pasninku stiprėja tikėjimas.
/Mt 17, 22-23/
Mokiniai nuliūdo dėl Jėzaus pranašystės,
kad Jį nužudys.
Ta pranašyste patikėjo, nes ji atrodė reali.
O prisikėlimu netikėjo:
nekreipė dėmesio į Jėzaus žodžius.
/Mt 18, 1-4/
Vaikas tobulai pasitiki tėvais
ir netyrinėja jų žodžių bei liudijimų.
Taip ir mes kūdikiškai priimkime
ir nesuprantamas Apreiškimo tiesas:
vaikai neturi puikybės.
/M118, 6/
Skirti papiktinimą, t.y. darymą bloga,
ir pasipiktinimą,
t.y. pasibjaurėjimą blogais dalykais.
/Mt 18, 8/
Jėzus liepia išlupti akį ir nukirsti ranką —
svarbiausius kūno narius, —
jeigu jie kenktų sielai.
/Mt 18, 12-14/
Nėra nulemtas nė vieno žmogaus pražuvimas.
Viešpats palieka 99 avis, ieškodamas vienos.
Ne banda, bet kiekviena avis svarbi Jėzui.
/Mt 18, 19-20/
Savo visagalybę tam tikru atžvilgiu
Dievas paskirsto mažiausia dviems.
Ir malda dviejų yra visagalė.
Kodėl nepanaudojame šio Jėzaus pažado?
Dievas — kaip socialinio ryšio Dvasia.
“Kur du susirinkę... ”— tinka šeimai.
/Mt 18, 21-22/
Begalybė yra ribota pasaulyje.
77 — reiškia labai daug kartų.
/Mt 18, 23-35/
Dievas pasigaili,
atsižvelgdamas į prašymo didumą,
o ne į skolos didumą.
Turtingas skolintojas. Ir vargšas skolininkas.
Jis pasielgia teisėtai, bet neteisingai.
Iš Dievo gautu pasigailėjimu
reikia padengti savo skolininkų skolas.
/Mt 19, 1-9/
Žmogaus dialektika — vyras ir moteris.
Sąmoningam skaistumui
reikalinga Dievo malonė.
/Mt 19, 10-12/
Ir santuoka — sakramentas,
ir kunigystė sakramentas.
Vienuolinis gyvenimas — kaip auka Dievui.
/Mt 19, 13-15/
Koks gražus ryšys: po žodžių apie santuoką
Jėzus laimina vaikus,
pagrindinį santuokos tikslą.
Ar Jėzaus žodžiai
“Leiskite mažutėlius pas mane”
nėra vaikų krikšto pagrindas?
/Mt 19, 16-22/
Ne abstraktus gėris,
bet realiai geras Dievas.
Du laiptai į tobulumą.
Jaunikaitis vykdė visus Dievo įsakymus,
bet lobiai jam užstojo Viešpatį Dievą.
/Mt 19, 23-26/
Pagal K. Emerich:
“Lengviau praverti pro adatos ausį
storą virvę iš kupranugario plaukų... ”
/Mt 19, 27-30/
Dar mokiniai yra samdiniai — ne sūnūs, —
nes kelia užmokesčio klausimą.
Daugelis paskutiniųjų prašys
vienų vienos — meilės — dovanos.
/Mt 20, 1-16/
Jėzus neatstumia net vidurdienį
ir vakare pas Jį ateinančių.
Dievas vienus kviečia į pokylį,
kitus — į darbą vynuogyne,
kad ištikimuosius įsūnytų.
Du keliai: meilės ir vargo.
Dievas nedalina
amžinojo džiaugsmo denaro į dalis:
Jis moka po visą denarą pasamdytiems
rytą, vidurdienį ir vakare.
Jis nuolat kviečia darbininkus
į savo pjūtį ir savo vestuves.
Bet daugelis atsisakinėja.
Viešpats teisingas pirmiesiems
ir gailestingas paskutiniems.
Senoji sandora yra vynuogynas, o Naujoji —
vynas. Senieji valgė avinėlį,
o mes Avinėlį didžiąja raide.
Mes negalime ateiti dirbti į Jėzaus vynuogyną,
Jo nepakviesti.
Bet reikia atsiliepti į Viešpaties kvietimą.
Visa, ką mes dirbame ne pas Jį ir
ne dėl Jo, yra dykinėjimas.
Kas atėjo Viešpaties kviečiamas
paskutinę valandą, — gaus savo užmokestį.
Kas, dirbęs visą dieną,
apleido savo darbą paskutinę valandą, —
kaipgi atsiims savo užmokestį?
Jis užmoka savo darbininkams
ne už padirbtą darbą, bet už ją gerą valią
ir pagal savo teisybę bei gailestingumą.
Jis kviečia pas save dirbti,
kad galėtų mums užmokėti,
o ne kad mūsų darbas Jam būtų reikalingas.
/Mt 20, 17-19/
Trigubas išdavimas:
mokinys išduos Jėzų fariziejams,
šie išduos Jį pagonims, o pagonys — mirčiai.
Daugelį dalykų Jėzus aiškino minioms,
kai kuriuos dalykus — tik apaštalams.
/Mt 20, 20-24/
Pirmavimo prieš kitus instinktas
būdingas žmogaus prigimčiai. Bet ir
mylintysis nori būti pirmasis prie mylimojo.
Prižada gerti taurę kančios, kurios nežino.
Laikinojo ir amžinojo paskyrimo paslaptis:
Tėvo paskirta.
/Mt 20, 25-28/
Dangus yra žemės negatyvo pozityvas:
kas čia mažesnis, tas ten didesnis.
/Mt 20, 29-34/
Du aklieji pamatė tai, ko regintieji nematė:
Jėzus yra Kristus. Regintieji seka Jėzų,
o širdimi aklieji pasilieka mirties šešėlyje.
Viešpats Dievas sutvėrė žmogaus prigimtį,
galinčią priimti Atpirkimo malonę.
“Jėzus palietė akluosius
savo žmogiška prigimtimi, o išgydė juos
savo dieviška prigimtimi”. /Tomas Akvinietis/
/Mt 21, 1-11/
Romus atjoja Ramybės Karalius ant asilaičio,
ne ant kovos žirgo:
ant jo jojantieji neša su savimi prievartą.
O Jis atjoja Pats priimti prievartos.
Ant asilų jodavo Abraomas, Mozė, žydų karaliai.
/Mt 21, 12-17/
Argi Jeruzalės šventykla su pirkliais
ir Rašto aiškintojais nėra vaizdas sielos,
formaliai tegarbinančios Viešpatį?
Kaip karalius Jėzus įžengia į Jeruzalę.
Kaip Tėvo Sūnus išvaiko iš šventyklos pirklius.
...Avinėlis ateina į Jeruzalę aukai...
/Mt 21, 23-27/
Rašto aiškintojai reikalauja
iš Jėzaus Įgaliojimų.
įgaliotiniai reikalauja jų iš Viešpaties,
Kurio įgaliojimus giriasi turį.
Jie nepažįsta juos įgaliojusio
ir tuo pasmerkia save.
/Mt 21, 28-32/
Ne žadantysis, bet vykdantysis
įvykdo liepiančio valią.
Atgaila yra kelias į tikėjimą:
ji parengia sielą priimti tikėjimo dovaną.
/Mt 21, 33-45/
Viešpats aptveria vynuogyną,
t. y. išsiskiria iš pasaulio,
apriboja savo darbo plotą.
Jis išnuomoja vynuogyną ir išvyksta,
palikdamas vynininkams darbo laisvą.
O jie patys pasmerkė savo darbus,
nesuprasdami jiems taikomo palyginimo.
Nevaisingas figmedis ir nevaisingi vynininkai.
Visų netikrų pranašų žymė:
ne Dievo, o žmonių baimė. Kiekybės baimė.
Minia atrodo galinga skaičiumi.
Pasiilgusiems žemiškos Mesijo karalystės
Jėzus nuolat mini dangiškąją Dievo karalystę.
/Mt 22, 1-14/
Sukūrimas — kaip gimimas,
Atpirkimas — kaip vestuvės —
tai subrendimas vaisingumui.
Vestuvėse vieno džiaugsmas pasidalinamas
su daugeliu pakviestųjų.
Bet jie nuėjo į savo kasdienybės darbus
ir atmetė Viešpaties šventą.
Atmetė Jo puotą kaip dovaną
ir nuėjo uždarbiauti, kad galėtų patys iškelti pokylį
ir nekviesti Viešpaties į jį.
Nedėkingumo riba:
užmušti į vestuves kviečiančius tarnus.
Tada kviečiami į vestuvių puotą iš kryžkelių,
t. y. keleiviai, neužsiėmę pasaulio rūpesčiais.
Dvigubas atrinkimas: pašauktieji ir išrinktieji.
/Mt 22, 15-22/
Pinigas yra santykio ženklas,
ciesoriaus sutartinis turtas.
Meilė yra Viešpaties Dievo.
/Mt 22, 34-40/
Kaip aiškiai Jėzus nurodo Senojo Testamento
svarbiausią įsakymą,
kurį tobulai įvykdyti Jis atėjo žemėn
ir pakeisti jį Didžiuoju įsakymu:
“Mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus mylėjau
/Mt 22, 41-45/
Jėzus neaiškina atsakymų,
nes Jis Pats yra Atsakymas.
Viešpats Jėzus — tikrasis Dialektikas.
Denaru Jis parodo objektyvų
fariziejų klastingo klausimo sprendimą.
/Mt 23, 1-14/
Mūsų aukos Dievui
arba kaip našlės skatikai, pačių uždirbti,
arba kaip fariziejaus denarai,
kitų jam uždirbti.
Dievas yra širdžių, ne uniformų Viešpats.
Už klaidas Viešpats atleis,
bet veidmainius už melą baus.
Fariziejai gerbė šventas vietas ir šventes,
o paniekino Šventąjį,
Kurio garbe ir puošiasi vietos bei dienos.
Objektyvus Mozės krėslo autoritetas.
Kaip ir popiežiaus sosto.
/Mt 23, 13-32/
Jėzaus kelias nuo "Palaiminti” Kalno
pamoksle iki "Vargas jums” šventykloje.
Jis atleidžia muitininkui ir paleistuvei, kurie
nusidėjo dėl žmogiškos prigimties silpnumo,
bet sako "Vargas... ” veidmainiams
fariziejams. Tėvai žudė pranašus,
o vaikai nužudys jų Išpranašautąjį.
/Mt 23, 33-36/
Aštuoni Jėzaus pasmerkimai fariziejams.
Kokiais aštriais žodžiais
Jėzus vadina veidmainius!
/Mt 23, 37-39/
“O tu nenorėjai”, —
štai visokio pasmerkimo priežastis.
/Mt 24, 1-3/
Izraelis bus išsklaidytas
kartu su šventyklos akmenimis
iki pasaulio pabaigos.
Jeruzalė bus sugriauta žemėje
ir atstatoma danguje.
Jerusalem — taikos būstas.
/Mt 24, 4-13/
Kaip Dovydo psalmėse
pinasi Mesijo pranašavimai
su asmeninėmis autoriaus nelaimėmis,
taip Jėzaus pranašystėse —
Jeruzalės žlugimas ir pasaulio pabaiga.
Pirmąjį sutepimą nuplovė nuo žemės
vandeniu, antrąjį — nuplaus ugnimi.
Jėzus laimino laukus,
o miestams pranašavo nelaimes.
Socialiniai sąmyšiai
kaip vidinių sąmyšių sieloje išraiška.
Pasaulio baimė ir vidaus nerimas
yra baisiausi dalykai po nuodėmės.
“Reikia, kad tai įvyktų” —
pasaulio determinizmas.
Kančios Vyras išrinktiesiems žada
savo turtą — kančią.
/Mt 24, 15-25/
Didžioji bausmė ateityje —
ugnies ginklas — jau žmogaus rankose.
Gelbėtis dvasiniuose kalnuose.
/Mt 24, 26-31/
Aplink Šv. Komuniją
pasaulio katastrofose bursis ištikimieji.
Ne žemėje, o danguje
pasirodys Kristus paskutinę dieną:
saulė aptems, mėnulis nebeduos šviesos.
/Mt 24, 32-36/
Viešpaties valia organiškai paslėpta
pasaulio reiškiniuose —
nurodomi pasaulio pabaigos ženklai,
kad tikintieji Jėzaus pranašystėmis
galėtų pasiruošti ją sutikti.
/Mt 24, 45-51/
Ištikimai laukti Viešpaties antrojo atėjimo.
/Mt 25, 1-13/
Turėkim alyvos lempelėse tamsybių valandą.
Su degančiais žibintais ir alyvos atsarga
laukim Viešpaties atėjimo laiko.
Jeigu eikvojame šviesą, papildykim aliejų.
Netikėjimo vidurnaktį ateis Jėzus. Vidurnaktį, —
kad įprasmintų mūsų budėjimo žibintus.
Turime laiko mirksnį
patekti džiaugsmo amžinybėn.
Svarbu rūpestingumo būsena, ne vien aktai.
/Mt 25, 14-30/
Dievas duoda ugnį, o mes turime
pasirūpinti alyva, kad ugnis degtų laukimo
laiką. Reikia padvigubinti Viešpaties
lobį — nepakanka neišleisti.
Savo pelną pavesti Viešpačiui, nes
tarno laikas, darbas ir pelnas priklauso Jam —
Viešpats talentus duoda išbandymui,
bet nepasako, kaip juos panaudoti.
Žemėn užkastas pinigas neneša vaisiaus
kaip grūdas. Pinigas neša derlių
specialioje dirvoje — socialinėje.
Ne pačiam uždirbti,
bet padauginti Dievo duotas dovanas.
Vieniems Viešpats duoda denarus,
o kitiems pataria viską palikti ir sekti Jį.
Vargas priėmusiems denarą
ir neuždirbusiems dvigubai.
Valdovas duoda talentus ir laiką.
Už ištikimybę laiko mirksniuose
bus atlyginta džiaugsmo amžinybe,
nes Viešpats laikosi savo pažadų.
/Mt 25, 31-44/
Neįvykdyti meilės darbai kaltins mus.
Žmogaus varge matykime Jėzaus vargą.
Bendrasis Kristaus atėjimas laikų pabaigoje
ir individualus — į kiekvieno širdį.
Ir teisieji, ir neteisieji klausia visai taip pat:
“Kada mes matėme Tave?"
Bet jų darbai artimui buvo skirtingi.
Paskutinis teismas — kiekvienam mirus
ir bendras laikų pabaigoj.
Senojo Testamento Įstatymas
ir Naujojo Testamento gyvas Teisėjas.
Per maža nedaryti blogo.
Pasigailėti žmonių vargo,
kaip Jis pasigailėjo mūsų didžiojo skurdo.
Dieviškoji simetrija ir lygsvara
Jėzaus žodžiuose ir darbuose.
Paskutinio teismo dieną žmonės bus
teisiami pagal vienintelį ir didžiausią
Dievo ir artimo meilės įstatymą:
meilė Dievui bus matuojama artimo meilės saiku.
Ir bus atskirta amžina šviesa
nuo amžino ugnies karščio.
/Mt 26, 6-13/
Apaštalai matė aliejų ir žinojo jo kainą.
Jėzus matė Magdalietės širdį ir žinojo
jos meilę, jaučiančią, kad dabar laikas
patepti Mylimąjį mirčiai...
Ar nepasisavinam kaip Judas to,
kas aukojama bendram reikalui?
/Mt 26, 14-16/
Magdalietės išlieti aliejai
buvo metinis darbininko atlyginimas.
O už 30 sidabrinių reikėjo dirbti mėnesį
Judas pusvelčiui pardavė Brangenybę,
vertingesnę už visus pasaulio turtus.
Prastas pirklys. O Jėzus mokė,
viską pardavus, pirkti vieną perlą.
Ar mes neparduodame Viešpaties
už 30 nuodėmingų akimirkų?
O Parduotasis išpirko mus.
Judas — vienas atsimetėlis tarp apaštalų.
Išimtis. Ar jos būtinybė visur?
Jėzus Kūdikis atpirktas
už 5 šekelius /du balandžius/,
Jėzus Vyras parduotas už 30 sidabrinių.
O Judas už juos pardavė save pragarui.
/Mt26, 17-25/
Meilės puotoje jau nebėra minių,
kurioms visa pasakyta.
Sužadėtinis pasilieka vienas
su būsima Bažnyčia ir atiduoda jai
savo Kūną ir Kraują iki amžių pabaigos.
Dvylika vyrų galėjo suvalgyti vieną
Velykų avinėlį,
kurio nevalia būdavo palikti kitam kartui.
Štai likimo ir valios laisvės kryžkelė:
Jėzaus likimas buvo užrašytas Rašte,
bet tai neatėmė Jo laisvos valios.
Ir Judas atsakingas už savo išdavystę, kuriai
rengėsi savo veidmainystėmis ir vagystėmis.
/Mt 26, 30-35/
Petro gera valia ir silpnos jėgos
paliktos be Jėzaus malonės.
Didelė Jėzaus išmintis,
kad leido Petrui įvykdyti išimties taisyklę,
ir Pats atleido jam žvilgsniu.
/Mt 26, 36-46/
"Budėkite su manimi ”, —
Jėzaus prašymas visiems.
Prieš kūno kraštutinį skausmą
Jėzus kenčia kraštutinę sielos kančią.
Ant kryžiaus Jėzus kentėjo už mūsų nuodėmes,
o Alyvų kalne kentėjo dėl mūsų nedėkingumo.
/Mt 26, 47-56/
Jėzus niekuo nesiskyrė nuo skurdžių apaštalų,
užtat reikėjo Judo pabučiavimo Jam atpažinti.
Petrui įsako ne kovoti kalaviju, ginant Jo tiesą,
bet nusilenkti Dievo valiai ir ją vykdyti.
/Mt 26, 57-68/
Neteisingi teisėjai
pasmerkė gyvąją Tiesą teisybės vardu.
Klastingu liudijimu paremta
mechaninė teisybė. Išvaduotojo
iš politinės priespaudos laukė žydai,
o atėjo Išvaduotojas iš nuodėmių jungo.
Jie stebėjosi, kaip per tris dienas
galima atstatyti Jeruzalės šventyklą.
O argi prisikėlimas iš numirusių
ne nuostabesnis dalykas?
Kaip iškilmingai Jėzus liudija save!
Jis tyli neteisingai kaltinamas,
o mes teisinamės teisingai smerkiami.
Nikodemas Sinedrijone palankus Jėzui,
o Judas tarp apaštalų yra Jo priešas.
Kajafas: “Ar tu Mesijas, Dievo Sūnus?”
ir Kefas: “Tu Kristus, gyvojo Dievo Sūnus! ”
Kokia teisinga Kajafo pranašystė:
vienas už tautą!
/Mt 26, 69-75/'
Judas išdavė laisvą Jėzų,
Petras išsižadėjo išduoto Jėzaus,
objektyviai nebepablogindamas Jo padėties.
Petro išdavystė formali,
Judo — materiali, neatitaisoma.
Judo išpažintis be gailesčio,
Petro — gailestis be išpažinties.
Judo ir Petro ašaros: nevilties ir atgailos.
/Mt 27, 3-10/
“Kas mums darbo! Tu žinokis!” —
štai pasaulio žodžiai išdavikui.
Pasaulis naudojasi išdavikais,
bet juos niekina.
Pasaulis apmoka už nusikaltimą,
bet negali duoti atleidimo sąžinei.
Judas išpažino Sinagogai savo kaltę,
bet negavo atleidimo:
kaltę išpažino tiems, su kuriais nusidėjo.
/Mt 27, 11-26/
Teisėjui diktuoja sukurstyta palaida minia.
“Bet ką gi pikta Jis yra padaręs?” —
amžinas klausimas visiems
Jo nekenčiantiems.
Štai pasaulio dialektika:
pripažįstamas esąs nekaltas,
bet atiduodamas mirčiai ant kryžiaus.
Paprotys paleisti vieną kalinį iškilmių dieną —
tai dar viena proga tautai išvengti kaltės.
Bet ji nori verčiau turėti žmogžudį,
kaip ir ji pati, negu Teisųjį —
Jėzus kaip gyvas priekaištas nusidėjėliams.
Kaip keista: Barabas —
reiškia “tėvo sūnus ”.
Barabą siūlė mainais už Dievo Tėvo Sūnų.
Kokia niekinga žmonių baimė,
privertusi Pilotą pasmerkti nekaltą Jėzų.
Minios valdomas valdovas...
Minia, dažnai niekieno neįgaliota,
atstovauja tautai.
Adomo bausmę —
“Kaktos prakaite valgysit duoną ” —
ir Kaino bausmę —
“Tau žemė želdins erškėčius ” —
prisiėmė Jėzus.
Erškėčius, kurie žeidė Kaino palikuonių kojas,
uždėjo Jėzui ant galvos.
Erškėčiuose įsipainiojęs avinėlis
paaukotas vietoj Izaoko.
Ir štai Avinėlis su erškėčių vainiku.
/Mt 27, 27-31/
Garbės ženklais puošiasi valdovai.
Jėzus paniekos ženklus pavertė garbės ženklais.
Vieni verkė Jėzaus, kiti Jį burnojo,
treti po kryžium abejingai žaidė kauliukais
iš Jo drabužių.
Ar ne šie labiausiai paniekino Viešpatį?
Jie patys iškėlė ant kryžiaus
Jį aukščiau savęs taip,
kad Jo kojas mylintieji pasiektų pabučiuoti.
Evangelijoje neaprašyta nei kryžiaus forma,
nei vakarienės stalas,
vien Jėzaus dvasia Jo žodžiuose ir darbuose.
Pažinimo medis Rojaus vidury.
Kryžiaus medis Žemės vidury.
Pilotas: “Aš nerandu jame kaltės”.
Žydai: “Ant kryžiaus jį! ” Išrinktoji tauta.
Nejau išrinkta nukryžiuoti savo Dievą?
Ji laukė valdovo ir nepažino Jo tarnaujančio.
Laukė žudančio tirono, todėl nepažino žūstančio.
Tyruose žvėrys nenuskriaudė
per 40 dienų ir naktų, bet
žmogaus širdis piktesnė nei dykumos šakalų.
Mozės veidas buvo uždengtas dėl jo spindėjimo,
o Jėzaus - kad būtų paniekintas.
Mozės rankas, ištiestas maldai,
palaikė Aaronas ir Huras,
o Jėzaus rankas prikalė prie medžio,
kad Jis ištesėtų iki galo.
Laikas reikalingas Jo kančios valandoms,
o erdvė — ištiesti rankas ant kryžiaus.
Visa pažįstantis Dievas nežinojo kančios.
Todėl Jis sukūrė žmogų,
kad, jame įsikūnijąs, kentėtų
ir pragaras nesityčiotų:
“Ar Tu pažįsti kančią, Dieve?
Aš pažįstu tai, ko Tu nepažįsti Krucifer ir Liucifer.
/Mt 27, 39-43/
Minia reikalavo įrodymų Aksiomai,
kurią tikėjimu priimame be įrodymų.
Jie reikalavo nužengti nuo kryžiaus,
o Jis prisikėlė iš mirties kapo.
Juk minia buvo mačiusi daugybę stebuklų
ir netikėjo.
Jėzui reikėjo mirksnio paguodos,
kad už ją atsilygintų amžina paguoda.
Šviesa nematoma, jeigu nėra kas ją atspindi.
/Mt 27, 45-56/
Didžio liūdesio ženklan
žydai perplėšdavo savo drabužį.
Ir šventykla perplėšė savo uždangą.
Tikrąją Gyvybę pajuto net akmenys.
Pagonys įtikėjo gamtos liudijimu,
o žydai netikėjo net šventyklos liudijimu.
Skilo uolos, kėlėsi mirusieji,
tik širdys liko dar kietesnės,
o gyvi numirėliai dar baisiau numirė.
/Mt 27, 57-61/
Kaip Mozės šaltinis prasimušė iš uolos,
taip mūsų Išganymo Šaltinis iš akmens kapo.
Slaptasis Jėzaus mokinys viešai pagerbia Jį:
visą gyvenimą skurdžiai gyvenęs
ir vargšams skelbęs Evangeliją,
Jėzus palaidojamas turtuolio kape.
/Mt 27, 62-66/
Piktieji nusigando Kūdikio.
Ir bijojo nukryžiuoto Vyro.
Pasaulis mirusią Širdį pervėrė.
Priešai bijojo Jo prisikėlimo,
kuriuo netikėjo net mokiniai.
Sargyba ir antspaudai —
oficialūs Prisikėlimo liudininkai.
Pasaulis kaipo notaras.
Tuščias kapas ir prisikėlęs Jėzus —
kad ne įvykis,
bet Asmuo būtų tikėjimo centras.
Angelas, parodęs nuristą akmenį
ir jau tuščią kapą,
paruošia apaštalus sutikti Prisikėlusįjį.
/Mt 28, 9-10/
Prieš mirtį Jėzus apaštalus vadino bičiuliais,
prisikėlęs vadina broliais,
nes mirdamas pavedė juos savo Motinai —
tikrajam neregimam Kirėniečiui per amžius.
/Mt 28, 11-15/
Sinagoga “moksliškai ir istoriškai” aiškina
Prisikėlimą: “Jo mokiniai
papirko sargus ir išvogė Jėzaus kūną ”.
O jie patys tiems sargams prisakė nutylėti
džiaugsmingą Prisikėlimo žinią —
ir kaip sargai miegodami galėjo matyti,
kad mokiniai pavogė Jėzaus kūną?
/Mt 28, 16-20/
Prisikėlusysis prikėlė
merdintį mokinių tikėjimą.
Nei priešams, nei minioms Jis nebesirodė.
Tik galutinai savo tautos atmestas Jėzus
liepia apaštalams eiti ir mokyti visas tautas:
Saulė siunčia savo spindulius,
kurie yra kaip dalelės ir kaip bangos.
Dievo Sūnus džiaugiasi Tėvo meile, bet
Žmogaus Sūnus trokšta žmonių meilės:
“Štai aš esu visas dienas su jumis
iki pasaulio pabaigos ” —
Kūnu, Krauju ir Dvasia!