ŠVENTASIS RAŠTAS —
Katalikų Bažnyčios gramatika,
72-jų knygų biblioteka
įvairių autorių iš įvairių laikų,
pirmoji spausdinta knyga.
Šventasis Raštas — metaistorija:
pranašystės, tikėjimo tiesos,
etinės normos, poezija.
Jo dialektika — Dievo žodis ir žmogaus žodis.
Šventajame Rašte šventų žmonių liudijimai.
Jame užrašyta Šventoji Tradicija.
ŠR — Viešpaties Dievo laiškas žmonėms —
nuo Genezės iki Apokalipsės.
ŠR — netarpiškas, pozityvinis Dievo apreiškimas,
o gamta — negatyvinis.
Kaip gamtamokslio tiesos
tikrinamos gamtos faktais,
taip teologų išvados — Šventuoju Raštu.
Ne klaidingos, bet neišsamios yra
Šventojo Rašto autorių pažiūros į gamtą.
Dorovinių tiesų užteko pateikti
Dievo tiesos pradmenims,
kurių supratimas vystėsi kartu su mokslais.
Keičiasi Šventojo Rašto aiškintojai
ir Rašto aiškinimas tobulėja.
Šventąjį Raštą skaityti ir suprasti reikia
Viešpaties Dievo malonės šviesoj.
Šventojo Rašto Senasis Testamentas
skirtas visų pirma žydams,
Naujasis Testamentas — krikščionims.
Senajame Testamente Dievas apreiškė
tik savo vardą ir savo valią
Dešimčia Dievo įsakymų.
Naujajame Testamente apreikšta
Švč. Trejybės paslaptis ir Jėzaus meilė mums.
ST — Dievo įsakymai Jo išrinktai tautai,
NT — Jėzaus valia Jį mylintiesiems.
Senasis Testamentas pabrėžia askezę,
Naujasis — malonę.
ST — gero ir pikto Pažinimo medžio, o
NT — Gyvybės medžio — kryžiaus vaisius.
Senajame Testamente meilės įsakymas,
Naujajame — meilės dovana.
ST — labiau apie Viešpaties Dievo teisybę,
NT — apie Jo gailestingumą.
Senajame Testamente Dievas reikalavo
daugiau tikėjimo ir vilties dorybių
ir baudė už jų trūkumą,
o Naujajame Jėzus laukia mūsų meilės ir
Paskutiniame teisme baus už jos stoką.
ST — Pažadėtosios žemės,
NT — pažadėto Dangaus viltis.
ST kalbėjo daugiau apie žemišką laimę,
NT — apie dangaus.
Senasis Testamentas — tobulumo,
Naujasis Testamentas — šventumo mokykla.
ST — tautos istorija,
NT — Asmens istorija.
Senojo Testamento daiktinė Sandoros skrynia,
Naujojo —gyvoji Mergelė Motina Marija.
ST kaip dūmų stulpas,
NT kaip ugnies, vedantis Išrinktąją tautą —
Katalikų Bažnyčią — per pasaulio dykumą.
Senajame Testamente pranašaujamas Kristus,
Naujasis liudija Pranašystės išsipildymą.
Jėzus yra Šventojo Rašto Prasmė ir Komentaras.
Prasmė, — nes Jis NT centrinis Asmuo.
Komentaras, — nes tik Jo Asmens šviesoje
suprantamas Šventasis Raštas.
Argi ne tas pats Viešpats Dievas kalbėjo
ir Senajame, ir Naujajame Testamente?
ST cituojamas Naujajame, laikantis ne raidės,
o perteikiant jo dvasią.
NT neatmeta Senojo, bet ji įvykdo.
Rašto vertimuose yra smulkių netikslumų,
bet ir Vulgata yra geras vertimas:
jo pakanka žmogaus išganymui ir Bažnyčiai —
tai įrodė daugelis šventųjų.
O dauguma katalikų per visą savo gyvenimą
neturi noro ar neranda laiko
perskaityti tą vieną knygą — Šventąjį Raštą...
Kaip graudžiai keista: EVANGELIJA —
Geroji Naujiena — Linksmoji Žinia — apie
Jėzaus vargus, paniekinimus, kančią ir mirtį.
Ji nuostabiausias kūrinys apie Jėzaus meilę
mums ir apie mūsų neištikimybę Jam.
Ji — Jėzaus amžinųjų pažadų žmogui knyga,
skelbianti realų istorinį, įvykdytą idealą.
Ji parašyta paliudyti, kad
Jėzus Kristus yra Gyvojo Dievo Sūnus.
O kad Jėzus yra istorinis Asmuo —
tai faktas, paliudytas visos istorijos.
Nors pasaulis neigia Jo istoriškumą,
bet negali nuneigti Jo dieviškumo.
Todėl pasaulis liudytojus žudė.
Evangelija yra labiausiai pagrįstas
istorinis dokumentas:
geografija, psichologija, literatūra,
menai, archeologiniai tyrinėjimai,
tikybiniai, politiniai, visuomeniniai,
buitiniai ir topografiniai Palestinos
aprašymai, pinigų rūšys ir darbininkų
atlyginimai paliudija jos tikrumą.
Ir kam ieškoti praeities griuvėsiuose
Evangelijos tikrumo įrodymų, jeigu
ir dabartinis gyvenimas kupinas jų?
Ieškodami pagonių liudijimo,
tik parodome savo puikybę.
Evangelija nenurodinėja, kaip konstruoti
traktorių, ji nekoreguoja Niutono dėsnių.
Kodėl kai kurie mokslininkai savo
ateistines nuomones skelbia mokslo vardu?
O moksliškai aiškinti Evangeliją —
tas pats kaip žvake apšviesti saulę.
Evangelija rašyta įkvėpus Šventajai Dvasiai,
todėl ji džiugina kiekvieną,
kuriame rusena Malonė.
Kas parašyta joje — yra tikra,
kas neparašyta — nereiškia, kad to nebuvo:
privatūs regėjimai daug ką papildo.
Evangelijos tiesa išdėstyta genetiškai
ir dialektiškai — kovojant su iškreiptu
tikėjimu ir ypač su fariziejų veidmainyste.
Evangelijos harmonija paradoksinė,
nes Jėzus pats yra amžinasis Paradoksas.
Kas Senajame Testamente niekinama,
išaukštinta Naujajame:
neturtas, nekaltybė, meilė priešams,
kančios didybė, šeimos nesuardomumas —
didžiosios žmonijos problemos.
Jėzus buvo pasmerktas Rašto mokovų,
todėl Jis Evangeliją atidavė
į paprastų žvejų rankas.
Evangelijoje yra ir laiminimo,
ir atmetimo žodžių.
Kuriuos pasirinksime laisva valia?
Evangelija viena, bet keturi jos autoriai:
Apreiškimo smuiko keturios stygos groja
Viešpaties Jėzaus gyvenimo melodiją.
Keturios evangelijos:
Mato — muitininko, pavergėjų atstovo;
Morkaus — pirmo Popiežiaus liudijimų užrašytojo;
Luko — Švč. Mergelės pasakojimų paveldėtojo;
Jono — Jėzaus bičiulio ir Jo Širdies mylimojo.
Evangelistai iš atminties rašė Jėzaus išminties žodžius —
jie kai ko neįsidėmėjo, kai ką užmiršo,
bet ką su meile rašė — yra teisinga.
Jų atminties individualumas ir pastabumo
laipsnis nuspalvino evangelijų tiesą: vienas
evangelistas tapo Jėzaus paveikslą akvarele,
kitas — tempera, trečias mozaika vaizduoja Jį.
Palyginimui: Evangelijos erdvinis vaizdas —
planas ir trys fasadai, — todėl pagrindinio
fasado durų neieškokime kiemo fasade.
Kaip skiriasi to paties žmogaus portretai,
tapyti įvairių dailininkų,
taip skiriasi ir Jėzaus gyvenimo istorija
evangelijose ir regėtojų pasakojimuose:
Jėzus palyginimus kartojo nesyk,
kiekvieną kartą gal kiek kitaip.
Bet visose evangelijose nėra
tuščio sentimentalaus verkšlenimo
didžiosios Jėzaus Kančios akivaizdoje.
Dvi evangelijos tų, kurie Jėzų matė
ir įtikėjo, ir dvi — nemačiusių Jo,
bet įtikėjusių iš Apaštalų liudijimo.
Sinoptikai (graik. synopsis - apžvalga,
aprėpimas vienu žvilgsniu) —
Matas, Morkus ir Lukas aprašė, ką matė ir girdėjo,
Jonas — dar ir ką jautė bei suprato.
Matas turbūt tuojau užrašė Jėzaus žodžius,
o kiti evangelistai rašė iš atminties.
Matas buvo įpratęs rūšiuoti pinigus,
kasdien surašyti savo pajamas ir išlaidas,
todėl jis grupavo Jėzaus žodžius
ir darbus pagal jų prasmę:
rinko Jėzaus žodžiuose išminties auksą.
Jo evangelija rašyta Išganytojo gimtąja kalba.
Matas įrodinėjo Kristaus žmogystę.
Jonas — Jo dievystę.
“Dangaus Karalystė” minima tik Mato,
kitose evangelijose — “Dievo Karalystė ”.
Morkus iškelia šv. Petro pirmenybę,
tiksliai atpasakoja stebuklus,
norėdamas jais patraukti pagonis romėnus.
Raštingas vertėjas Morkus
lydėjo mažamokslį Petrą, o
gydytojas Lukas — nuolat sergantį Paulių.
Matas aprašė Mesiją, Morkus — Mokytoją,
Lukas — Gydytoją.
Lukas tikrai rašė Linksmąją Naujieną —
Glorija... Benedictus... Magnificat...
Magnificat — tai džiaugsmas,
kad Dievą regi akys ir girdi ausys
vertųjų ir nevertųjų.
Lukas rodo pagarbą moteriai, nes Mergelė
buvo įsikūnijimo žemiškoji priežastis.
Paskutinėje Senojo Testamento pranašystėje
kalbama apie Mesijo pirmtako atsiuntimą.
O Lukas pradeda savo evangeliją žodžiais
apie tos pranašystės išsipildymą.
Luko evangelija ir Apaštalų darbai
dedikuoti Teofiliui — Dievo mylėtojui,
t. y. kiekvienam krikščioniui,
kuris skaito šią knygą.
Apie Jėzų tarti paskutinį žodį
Dievas pailgino Jono amžių iki 100 metų.
Jono evangelijoje Jėzus — žmogumi tapęs Žodis.
ST Dievo Išminties vardas — Logos.
Savo Asmeniniu žodžiu Dievas nuo amžių
veikia ir reiškia savo dieviškąją Esmę.
Jonas pradeda savo evangeliją,
kuo sinoptikai baigia:
“Jėzus, Gyvojo Dievo Sūnus... ”
Jonas pakartojo daugiausia Jėzaus žodžių,
tik nemini nė sykio savo paties vardo.
Evangelistų sinoptikų perteiktas
Įsikūnijimo vaizdas, o Jono — Žodis.
Sinoptikų socialinis tikslas —
Dievo valia Dievo karalystėje,
Jono — asmens išganymas, tikint Asmenį.
Sinoptikai surašė Jėzaus žodžius miniai,
Jonas — ginčus su Rašto mokovais
ar pamokymus mokiniams.
Sinoptikai kovojo su netikėjimu,
Jonas — su klaidingu tikėjimu.
Sinoptikų Dangaus karalystė yra objektyvi,
Jono — subjektyvi: “Dievo karalystė jumyse. ”
Sinoptikų išganymas Dangaus karalystėje,
Jono — tikėjime į Jėzų Kristų.
Sinoptikų Dangaus karalystė kaip erdvė,
Jono — kaip laikas — Amžinasis gyvenimas.
Sinoptikai matė stebuklus,
Jonas — Stebukladarį.
Sinoptikų aprašyti stebuklai kūnui,
Jono — sielai.
Sinoptikai rašo, kad žemė drebėjo,
Jėzui mirštant ant kryžiaus,
Jonas — kad Švč. Motina stovėjo po kryžium —
Stabat Mater.
O Prisikėlimo stebuklą
liudija visi keturi evangelistai.
Kaip mažai evangelijose parašyta apie Jėzaus
tylaus gyvenimo ir darbo 30 metų Nazarete.
Daugiau — apie 3 viešojo
socialinio gyvenimo ir žodžio metus.
Daugiausia apie 3 atperkamosios kančios
dienas ir 3 merdėjimo ant kryžiaus valandas:
logaritminis įvykių tankėjimas.
Evangelijoje neaprašyto (paslėpto) Jėzaus
gyvenimo bruožai išryškėja šventuosiuose.
Aplink kiekvieno Šv. Rašto sakinio branduolį
sukasi žmogaus komentarų elektronai.
Komentarai — tartum akiniai,
pro kuriuos žiūrima į Saulę.
Nedrįstama be jų skaityti “Iliados ”,
tendencingai komentuojami net fizikos dėsniai...
Ir velnias cituoja Šventąjį Raštą teisingai,
bet komentuoja klaidingai — tai amžinoji
blogio dialektika: parazituoti tiesą.
Komentaras — lyg liepto turėklai, —
gali jų nesilaikyti, bet eiti drąsiau:
juk Jėzus Pats aiškino savo žodžius.
Evangelija yra svambalas, kuriuo
tikrinamas Bažnyčios sienų vertikalumas.
Gyvas žodis turi reikšmę “ką ” ir intonaciją "kaip ”,
todėl Jėzus šitaip skelbė savo meilės mokslą.
Tad ir mes Linksmąją Žinią
garsinkim ne paniurusiais veidais.
VIEŠPATIE,
Tu neparašei mums
nei poemos, nei romano.
Tu nenupiešei paveikslų
ir ne Tavo išrastos raketos
kyla į kosmoso juodas gelmes,
ir ne Tavo laivai skrodžia vandenynus.
Tu nepastatei karaliams rūmų,
kurių grožiu žavėtus amžiai.
Tu buvai tik paprastas Dailidė...
Bet Evangelija argi nėra
rūsti drama, graudi tragedija,
neatlieptosios meilės
nuostabus romanas?
Bažnyčiai Tavo amžinai, kurią
Tu ant Uolos mums pastatei, -
kokių karalių rūmai lygsta?
Ir Tavo mokslas,
kaip pakilt į Amžinąjį dangų -
ar ne raketos?
O lig šiolei dar
neperskaitėme Tavo žodžių,
kuriuos pirštu mums dulkėse
Tu parašei kadaise...